Aliejaus rinkos tyrimas
5 (100%) 1 vote

Aliejaus rinkos tyrimas

TURINYS

ĮVADAS 2

1.RAPSŲ GAMYBA 3

2.ALIEJAUS GAMYBA IR SUVARTOJIMAS LIETUVOJE 7

3. ALIEJAUS RINKA 13

4. RINKODAROS REGULIAVIMAS

IŠVADOS 25

LITERATŪROS SĄRAŠAS 26

ĮVADAS

Lietuvoje vystantis ekonomikai, nepriklausančiai nuo užsienio šalių tiekiamų žaliavų ir produkcijos, kuriasi naujos žemės ūkio ir pramonės šakos. Viena labiausiai besivystančių ūkio šakų yra aliejaus pramonė, ir jai tiekiamų žaliavų auginimas.

Lietuvos žemės ūkis nuo seno gamina tokius produktus, kurie garantuoja vietos gyventojams būtinas mitybai šviežias, pilnavertes maisto medžiagas.

Dauguma “aliejaus šaltinių” auginama Azijoje, Amerikoje, Kanadoje ir Rusijoje, tik alyvas augina Europoje prie Viduržemio jūros. Aliejų gaminti pasaulyje dažniausiai naudojamos sojų pupelės, saulėgrąžos, rapsai, žemės riešutai, kukurūzai, medvilnė.

Nors rapsus pradėta auginti 1968 metais, rapso aliejaus gamyba – jaunutė pramonės šaka Lietuvoje. Ji plėtojasi gana sparčiai aprūpindama šalį vietiniu augaliniu aliejumi.

Mūsų darbo tikslas – išanalizuoti lietuviško aliejaus marketingo ypatumus Lietuvoje 1990 – 2000 m. laikotarpiu.

Darbo objektas – lietuviško aliejaus pramonė.

Darbe panaudotas aprašomasis, statistinis, grafinio vaizdavimo ir analitinis metodai.

Darbe buvo panaudota Lietuvos Statistikos Departamento medžiaga, respublikinių periodinių leidinių publikacijos, Kaimo verslo plėtros informacija ir kt.

1. RAPSŲ GAMYBA

Lietuvos žemės ūkis ir jo produkcijos perdirbimo pramonė pajėgi aprūpinti šalies gyventojus beveik visais pagrindiniais maisto produktais.

1968 m. buvo pradėti auginti rapsai, kurie ir dabar yra palyginti nauja sparčiai plečiama Lietuvos ūkiuose kultūra.

Lietuvoje auginami vasariniai ir žieminiai rapsai. Tačiau turint omenyje tai, kad rapsas yra žaliava vietinio augalinio aliejaus gamybai, šiame darbe šių rūšių neišskirsime.

Rapsų derliaus, derlingumo bei plotų rodikliai, jų kitimas įtakoja aliejaus gamybą.

Apie 70 proc. šalies dirvožemių yra tinkami rapsams auginti. Pagal agrotechninius reikalavimus, jų rotacija 4 – 5 metai, todėl pasėlių struktūroje rapsų plotai gali sudaryti apie 20 – 25 proc.

Pirmasis rodiklis atspindintis rapsų gamybą yra pasėlių plotai nagrinėjamu laikotarpiu, t.y. 1990 – 2000 m.

*Duomenys gali būti netikslūs. Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 2000.

1 pav. Rapsų pasėlių plotų kitimas 1990 – 2000 metais visuose ūkiuose

Rapsų pasėlių plotai kasmet didėjo. 1993 m. šia kultūra buvo apsėta tik – 5,2 tūkst. ha, kai tuo tarpu 1999 m. – 83,8 tūkst. ha (1 pav.).

1999 m. rapsų pasėlių duomenis lyginant su 1998 m. pastebimas ryškus šuolis, pasėlių plotai padidėjo net 2,3 karto. 1999 metais rapsų pasėliai, palyginti su 1995-aisiais, padidėjo 6 kartus ir pasiekė 83,8 tūkst. ha, tai sudarė apie 3,5 proc. bendrojo pasėlių ploto, kai tuo tarpu 1995 m. – 0,6 proc. viso pasėlių ploto.

Daugiausia auginami vasariniai rapsai, jų pasėliai sudaro 96 proc. bendrojo rapsų ploto.

Rapsai auginami beveik visuose Lietuvos rajonuose, daugiausia ūkininkų ūkiuose.

Šiaip Lietuvoje yra potencialios galimybės didinti rapsų pasėlių plotus ir patenkinti aliejaus pramonę vietine žaliava.

Antrasis pagal svarbą rodiklis, turintis įtakos aliejaus gamybai yra rapsų derlingumas.

• Duomenys gali būti netikslūs. Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 2000.

2 pav. Rapsų derlingumo kitimas 1990 – 2000 m. visuose ūkiuose t/ha

Rapsų derlingumas labai svyruoja. Didžiausias derlingumas užfiksuotas 1990 m. – 2,17 t/ha, o mažiausias – 1994 m. – 1,08 t/ha (2 pav.). Lyginant paskutiniųjų dviejų metų rodiklius – rapsų derlingumas padidėjo 6,57 proc.

Respublikoje palyginti nedidelis rapsų derlingumas. Rapsai auginami daugiausia smulkiuose, nespecializuotose ūkiuose, kur nėra galimybių panaudoti pažangių auginimo technologijų.

1996 – 1998 metais rapsų vidutinis derlingumas buvo 1,92 – 1,86 t/ha, o pavyzdžiui, Vokietijoje – 3,10 t/ha, Olandijoje – 3,4 t/ha, ES šalyse vidutiniškai – 2,9 t/ha. Stambesni, specializuoti Lietuvos ūkiai, kur intensyvesnė gamyba, taip pat pasiekia rapsų derlingumą iki 2,5 – 3,0 t/ha.

Nors didžiausią įtaką derlingumo kitimui turi gamtinės sąlygos, tačiau vis didesnės įtakos turi ir naujausių auginimo technologijų laikymasis. Jis leidžia kažkuria dalimi sumažinti gamtinių sąlygų neigiamus padarinius ir užtikrinti stabilų derlingumo ir produkcijos kokybės didėjimą. Tačiau tai gali pritaikyti tik stambūs, specializuoti ūkiai.

Bendras rapsų derlius pateiktas 3 paveiksle.

3 pav. Rapsų derliaus kitimas 1990 – 2000 m. laikotarpyje visuose ūkiuose tūkst. t Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 2000

Rapsų derlius, tiesiogiai įtakojamas pasėlių plotų ir derlingumo, labai svyravo (3pav.). 1990 m. rapsų derlius (dėl aukšto derlingumo – 2,17 t/ha) buvo įspūdingai didelis – 24,3 tūkst.t Tačiau lyginant 1999 – uosius su 1990- aisiais, jis padidėjo 4,7 karto, o su 2000- aisiais – 3,3 karto.

Šiuo metu rapsai – pagrindinė aliejinė kultūra, naudojama maistinio aliejaus gamybai Lietuvoje. Intensyvinti rapsų auginimą ir plėsti jų plotus skatino didelės supirkimo kainos, Niekas negali paneigti, kad supirkimo kaina įtakoja pagaminamos produkcijos kiekius. Ir
nors valstybės vykdoma politika įtakoja rapsų gamybą, tačiau supirkimo kainos atlieka reguliatoriaus vaidmenį gamybos procese.

1 lentelė Rapsų supirkimo bei vidutinės kainos kitimas nagrinėjamu laikotarpiu

Metai 1990 1995 1996 1997 1998 1999

Rapsų supirkimas tūkst. t 11,6 2,3 11,0 8,7 63,5 89,3

Vid. rapsų supirkimo kainos Lt/t 817 Rb. 885 1121 852 943 588

Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 1999.

1998 m., po 1996 m. didžiausio kainų lygio, kuomet buvo pasiekta 1121 Lt/t ,supirkimo kainos sumažėjo apie 15 proc., tačiau tenka pastebėti, kad šis sumažėjimas nėra toks ženklus, kaip kitos žemės ūkio produkcijos (1 lentelė). 1999 m. rapso supirkimo kainos buvo mažiausios per visą nagrinėjamą laikotarpį.

Lyginant paskutiniųjų dviejų metų duomenis supirktų rapsų kiekis padidėjo – 40,6 proc. Didžioji šio kiekio dalis supirkta iš ūkininkų – 57,6 tūkst.t, o likusioji dalis iš žemės ūkio bendrovių – 31,7 tūkst.t

Kaip matyti iš 1 lentelės duomenų, rapsų supirkimo kainos Lietuvoje 1998 m., palyginus su 1997- aisiais, padidėjo 11,5 proc., bet nepasiekė 1996 m. lygio. Lyginant paskutiniųjų dviejų metų supirkimo kainas, pastebima kainų mažėjimo tendencija.

Padidėjus paklausai užsienio rinkose bei valstybės paramai, rapsų augintojai 1996 – 1999 m. plotus kasmet didino 2 ir daugiau kartų.

2. ALIEJAUS GAMYBA IR SUVARTOJIMAS LIETUVOJE

Nagrinėjamo laikotarpio pradžioje vietinė aliejaus pramonė nebuvo išvystyta. Lietuvoje buvo gaminamas prastos kokybės saulėgrąžų aliejus nei skoniu, nei estetinėmis savybėmis neatitikęs vartotojų reikalavimų ir todėl greitai buvo išstumtas iš rinkos gerai įpakuoto, geresnio kvapo ir patrauklesnės išvaizdos importinio aliejaus. To pasėkoje silpna Vilniuje esanti aliejaus gamyba buvo išstumta iš aliejaus rinkos ir kurį laiką gamino tik majonezą.

1993 m. Rokiškio rajone buvo įkurta nauja akcinė bendrovė “ Obelių aliejus”, kuri normaliai buvo pradėta eksploatuoti 1996 m. Šiai bendrovei teko ne tik “įlįsti” , bet ir įsitvirtinti šalies aliejaus rinkoje, kuri buvo perpildyta importine produkcija.

Rapsų aliejus buvo menkai žinomas lietuviams, o tuo tarpu šalies rinkoje buvo galima rasti įvairiausių rūšių aliejaus, todėl paprastam vartotojui gana sunku susigaudyti.

Aliejus išgaunamas spaudimo ar ekstrakcijos būdu. Gali būti naudojamas karštas ir šaltas spaudimas. Šaltu spaudimo būdu gauti aliejai dažniausiai nerafinuojami (nevalomi). Gaminant tokios kategorijos aliejų, žaliavai keliami ypač dideli reikalavimai, nes nevalytas aliejus tiesiogiai vartotojams maistui. Tai nulemia gana aukštą jo kainą. Šiuo būdu gaminami alyvuogių, saulėgrąžų, riešutų ir kt. aliejai. Rapsų, sojos, medvilnės aliejai turi būti rafinuojami, nes jie yra intensyvios spalvos, specifinio skonio, juose randama kai kurių nepageidaujamų natūralių ir pašalinių medžiagų.

95 proc. Europoje gaminamų aliejų yra gaunami ekstrakcijos būdu, naudojant heksaną arba benziną. Tai yra pats ekonomiškiausias gamybos būdas, nes išspaudose lieka tik 1 proc. aliejaus. Tačiau tokios gamybos teršia aplinką. Daugelyje pasaulio šalių aliejus stabilizuojamas, pridedant sintetinių antioksidantų. Jie labai efektyvūs, nebrangūs, pailgina maisto produktų vartojimo laiką, tačiau įtariama, kad gali skatinti vėžinių ląstelių formavimąsi. Europos Sąjungos šalys žada uždrausti tokiu būdu gaminamo aliejaus realizavimą.

Pagrindinai aliejaus gamintojai Lietuvoje – AB “Obelių aliejus” ir Vilniaus AB “Aliejus”. Pastaroji bendrovė iš Estijos įsiveža jau išspaustą rapsų aliejų ir jį rafinuoja pagal šiuolaikinę kanadietišką technologiją. AB “Obelių aliejus” bendrovėje aliejus spaudžiamas iš Lietuvos ūkininkų užaugintų rapsų sėklų ir rafinuojamas pagal vokišką “KRUPP” firmos technologiją, kuri įgalina išsaugoti apie 80 proc. vitamino E bei maksimaliai pašalinti aliejaus spalvą lemiančius chlorofilus.

Rafinavimo metu pašalinamas nemalonus žaliojo aliejaus kvapas, skonis, agrochemikalai ir toksiški sunkieji metalai. Vėliau aliejus yra išbalinamas ir išdžiovinamas. Gaunamas aukštos kokybės produktas, atitinkantis visus maistiniam aliejui keliamus reikalavimus.

Lietuvoje pagamintuose aliejuose nevartojami jokie sintetiniai priedai, apsaugantys juos nuo gedimo. Netinkamai laikant ir vartojant aliejų, labai reikalingos žmogaus organizmui polinesočiosios riebalų rūgštys oksiduojasi, todėl aliejų laikyti reikia sandariai uždarytą, tamsioje, vėsioje vietoje. Aliejai, kurių sudėtyje yra daug polinesočiųjų rūgščių, netinka kepti.

Lietuvos gyventojai vartoja daug gyvulinių riebalų, todėl jų mityboje labai trūksta polinesočiųjų riebalų rūgščių, esančių kai kuriuose aliejuose. Labai svarbus jų tarpusavio santykis. Šią spragą galėtų užpildyti rafinuotas rapsų aliejus arba jo mišiniai su kitais aliejais.

2 lentelė Augalinio aliejaus sudėtis ( 100 g produkto)

Aliejaus pavadini-mas Tokoferoliai,mg Toko- trie-noliai mg Karo- tinai mg Riebalų rūgštys, proc.

ben. kiekis vitam E sočiosios monon-esočiosios polinesočiosios

linolo linoleno

1 2 3 4 5 6 7 8 9

Raudona-sis palmių aliejus 33,5 33,5 66 50 33 47 14 0,3

Rapsų 66 -107 18 -28 – 0,3-0,7 6 59 26 1,0

Saulėgrąžų 40-80 34,9 – – 9 12 78 pėdsakai

Sojų 33 -152 3
-12 – – 15 24 54 7

Kukurūzų 46 -121 19,8 – – 13 25 61 1

1 2 3 4 5 6 7 8 9

Kukurūzų 46 -121 19,8 – – 13 25 61 1

Medvilnės 50 -100 32,0 – – 27 19 54 –

Alyvuogių 6 – 9 3 – 7 – – 14 77 3 1

Aliejus”Ka- rotinas” 48 – 75 17 -26 8-9 7-15 9 61,5 19,5 7,7

Šaltinis: (6, 52 – 53 p.).

Iš lentelės pateiktų duomenų matyti, kad rapsų aliejuje yra tik 6 proc. ribojamų sočiųjų riebalų rūgščių, pakankamas kiekis fiziologiškai vertingų polinesočiųjų riebalų rūgščių (vitamino F), kurios žmogaus organizme nesintetinamos, ir daug mononesočiųjų riebalų rūgščių (58 proc.), kurios labai išgarsino alyvuogių aliejų (77 proc.).

Mitybos specialistai pripažįsta, kad rapsų aliejus turi geriausią riebalų rūgščių procentinę sudėtį. Unikali rapsų aliejaus riebalų rūgščių sudėtis išskiria jį iš kitų augalinių aliejų.

JAV mokslininkai teigia, kad žmogus su maistu turi gauti 1-2 g polinesočiųjų riebalų rūgščių per parą. Be to su riebalais ir aliejumi organizmas gauna ir geriausiai įsisavina riebaluose tirpstančius natūralius vitaminus A, E, K, F ir D, kurių perteklius (priešingai nei sintetinių) nesikaupia organizme.

Aliejų reikia vartoti saikingai (norma 80 g aliejaus per dieną).

Mūsų rinka užversta pigiu, abejotinos kokybės aliejumi, kuris į Lietuvą iš ES šalių įvežamas be jokių muitų. Kainų skirtumai susidaro dėl skirtingos produkto išeigos, priklausomai nuo gamybos būdo: spaudžiant šaltu būdu 1 t aliejaus gaunama iš 4 t rapsų sėklų, karštu būdu – iš 3 t, ekstrakciniu būdu – iš 2,5 t.

Atliktų importuojamų aliejų tyrimai parodė, kad juose vidutiniškai tėra 65 proc. riebalų. Likusi dalis – konservantai ir įvairios cheminės medžiagos. Europos Sąjungos nustatytas aliejaus standartas – pagrindinis kokybės rodiklis ( rūgštingumas) negali viršyti 0,05 proc. “Obelių aliejaus” rūgštingumas 2,5 karto mažesnis – 0,02 proc.

Šiuo metu Lietuvoje aliejų gamina keletas įmonių: natūralų rapsų ir sėmenų – kooperatinė ŽŪB “Kraliejus”, Panevėžio ŽŪB “Tėviškė”, o karštai spaustą, rafinuotą, balintą ir dezodoruotą rapsų Obelių UAB “Obelių aliejus” bei Vilniaus AB “Aliejus” ir kt. Dvi didžiosios aliejų gaminančios įmonės yra UAB “Obelių aliejus” bei Vilniaus AB “Aliejus”. Be šių įmonių rapsų aliejų spaudžia ir keletas smulkių gamintojų, bet dėl mažos jų užimamos rinkos dalies, į juos nekreipsime dėmesio.

Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 1999 m.

*Duomenys 1999 m. pateikti tik I pusmečio.

4 pav. Aliejaus gamyba Lietuvoje

Ne visas Lietuvoje pagamintas aliejus yra rapsų, saulėgrąžų ir kt. aliejaus dalis bendrame kiekyje yra nežymi.

Per nagrinėjamą laikotarpį (1995 – 1999m.) aliejaus gamyba Lietuvoje išaugo 8,2 karto nuo 500 iki 4400 t (4 pav.). Neoficialiais duomenimis 1999 metais “Obelių aliejus” pagamino ir pardavė apie 6 tūkst. t aliejaus, o Vilniaus įmonė tik apie 3 tūkst. t (11, 7 p.). 1999 m. pagal kt. šaltinius yra pagaminta apie 9 tūkst. t aliejaus.Tai rodo, kad lietuviškas aliejus vis sparčiau yra pripažįstamas mūsų rinkoje.

Išeina, kad tik trečdalis aliejaus suvartojamo mūsų šalyje yra pagamintas Lietuvoje. Apie du trečdaliai aliejaus importuojama. Ir nors yra tendencija mažėti importuojamo aliejaus daliai, tačiau turi būti dedamos didžiulės pastangos iš vyriausybės ir gamintojų pusės, stengiantis padėti lietuviškam aliejui užimti kiek galima didesnę rinkos dalį. Be abejonės, ne visą augalinį aliejų galima gaminti Lietuvoje, čia nėra tinkamo klimato sąlygų augti alyvmedžiams, ar kitokiems šiltą klimatą mėgstantiems augalams iš kurių spaudžiamas aliejus, tačiau didesnę dalį į šalį įvežamo aliejaus galima puikiausiai pakeisti Lietuvoje pagamintu rapsų aliejumi.

Maisto produktų suvartojimas yra valstybės gyventojų perkamosios galios atspindys ir valstybės ekonominės galios rodiklis. Jis priklauso ne nuo šių produktų pasiūlos ar tiekiamo jų asortimento, o nuo turimų sukauptų pajamų ir tų produktų kainų lygio. Todėl padidėjus išlaidų daliai maisto produktams įsigyti, sumažėja daugelio maisto produktų suvartojimas (9, 5 p.).

Jei uždirbtume dvigubai daugiau, didėtų kitos išlaidos, bet ne išlaidos maisto produktams. Gal vartotume geresnės kokybės produktus, bet nepradėtume vartoti jų dvigubi daugiau. Aliejus nėra būtinas maisto produktas tarkime kaip duonos gaminiai, todėl pablogėjus ekonominei padėčiai vartotojų poreikiai nelabai pakistų. Pirkėjai labiau rinktųsi žemesnę kainą turinčią prekę. Analizuojant aliejaus gamybą ir atsižvelgiant į galimas jo gamybos perspektyvas ateityje, reikia atkreipti dėmesį į aliejaus suvartojimo dinamiką.

Šaltinis: Lietuvos statistikos metraštis 1999 m.

5 pav. Aliejaus ir margarino suvartojimas skaičiuojant vienam gyventojui (kilogramais) 1990 – 1999 m.

Aliejaus ir margarino suvartojimas nuo 1991 – 1999 m. augo, tik 1996 – 1998 m. išsilaikė stabilus (5 pav.). Lyginant 1995 m. suvartojimą su 1990 m., pastebimas padidėjimas 57,5 proc., o 1999 m. aliejaus ir margarino buvo suvartota net 78 proc. daugiau nei 1990 m. (t.y. net 1,8 karto daugiau).

Aliejaus bei margarino suvartojimo augimas sietinas su tuo, kad nemaža dalis gyventojų maisto gamybai, paruošimui pradėjo naudoti augalinius riebalus vietoj
Taip pat dauguma įmonių naudojančių gyvulinės kilmės riebalus kaip žaliavą gamybos procese keičia juos augalinės kilmės riebalais.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2268 žodžiai iš 7429 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.