ŠALIES EKONOMIKOS PLĖTRA REGIONALIZACIJOS IR GLOBALIZACIJOS SANTYKIO KONTEKSTE
Lietuvos regioninių tyrimų institutas, išaugęs Kauno technologijos universiteto bazėje ir Regionų plėtros katedra yra institucijos, kurios vienos iš pionierių, sistemiškai pradėję tirti Lietuvos ekonomiką bei kitas šalies plėtros sritis regioniniu principu. Dabartiniu metu mes jungiame ne tik praktinius bei mokslinius regionų plėtros tyrimus, bet ir mokymus įvairiuose ūkio sektoriuose bei įvairioms bendruomenės grupėms. Mūsų teoriniai ir praktiniai tyrimai patvirtina pasaulio ekonomikos plėtros tendenciją, kad efektyviausiai nacionalinę ekonomikos politiką galima formuoti remiantis vietinių galimybių ir perspektyvų analize bei jų panaudojimu.
Pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau plinta sąvoka “regionų Europa”. Tarpinių lygių tarp valstybės ir regionų sustiprinimas reiškia, kad regionai tampa svarbiais veikėjais nacionaliniame ir tarptautiniame lygyje. Tuo pačiu vis didesnę reikšmę įgyja regioninė politika tiek šalies, tiek tarptautiniu mastu. Efektyviai regioninei politikai užtikrinti reikalingas gerai organizuotas regioninis valdymas ir koordinuotas regioninės plėtros institucijų tinklas. Galima išskirti dvi sąvokas: “regionų valdymas” ir “regioninis valdymas”.
Pirmoji nusako tradicinį būdą organizuoti regioninį valstybės administravimą. Tokia valdymo forma prasideda nuo centrinės valdžios ir, daugeliu atvejų, veda prie “iš viršaus į apačią” politikos formavimo. Pastaruoju metu vis daugiau diskutuojama apie “regioninį valdymą”, kuris yra alternatyva centralizuotam valdymui.
Regioninės valdžios ir vadovavimo problemos šiuo metu yra aktualios visoje Europoje. Tradicinė regioninė valdžia patiria krizę dėl neefektyvių “iš viršaus į apačią” valdymo metodų ir jų nesugebėjimo patenkinti vis labiau diferencijuotus skirtingų interesų grupių poreikius.
Visame pramoniniame pasaulyje šiuo metu vyksta dideli globaliniai pokyčiai – visaapimanti ekonomikos restruktūrizacija, spartus technologijų vystymasis, visuomenės perėjimas iš industrinės į postindustrinę, “informacinės visuomenės” stadiją. Kartu su globalizacija vyksta ir kitas, iš pažiūros priešingas šiam regionalizacijos procesas. Regionalizmo globalinėje ekonomikoje iškilimas rodo mažėjantį tradicinės nacionalinės valstybės vaidmenį. Abipusiai susijusius nacionalinės valstybės įtakos mažėjimo ir regionalizmo iškilimo procesus atitinka pokyčiai politinėje ir socialinėje – ekonominėje perspektyvoje, pereinant nuo nacionalinės prie regioninės skalės.
Regionai užtikrina aktyvaus, strateginio vystymosi potencialą artimesniame, vietiniame lygyje. Jie siekia užsiimti savo nišą globalioje ekonomikoje, organizuojasi, kuria savo strategijas, mobilizuojasi ir galiausiai kuria savo ateitį, remdamiesi vietiniais ištekliais ir pažangiomis iniciatyvomis.
Optimalią galimybę regionui išsaugoti ir didinti jo ekonominį pranašumą suteikia technologijos ir žinių bazės sintezė per bendravimo ryšius. Regiono žinių bazė yra integralus naujos globalinės regionalizacijos teorijos komponentas. Iš tiesų, senas požiūris į vystymąsi iš pramoninės bazės pozicijų pripažįstamas ribotu. Regionai turi ieškoti tinkamų vystymosi alternatyvų, turinčių labiau diversifikuotą pagrindą. Tie regionai, kurie siekia pozicionuoti save globalinėje arenoje, neturi laukti paradigmų pokyčio, bet būti aktyvūs, vykdant savo plėtros politiką ir stiprinant bei diversifikuojant savo ekonominę bazę. Naujas požiūris į žinių svarbą vis labiau įsigali, pakeisdamas gamybos, kaip ekonominio regiono pagrindo, suvokimą.
Kadangi nacionaliniai barjerai mažėja, atitinkamai netenka prasmės tradiciniai geografinės vietos ir išdėstymo privalumai. Vietoje jų esminiais tampa žmogiškieji, technologiniai ir kultūriniai ištekliai.
Terminas “regionas” gali apibrėžti ne tik valstybės viduje susiformuojančius teritorinius darinius, bet globalinį regioną, peržengiantį nacionalinės valstybės sienas (vienas iš tokių regiono pavyzdžių yra pati Europos Sąjunga).
Po II Pasaulinio karo, centralizuoto planavimo eroje faktiškai vyko tik regionalizacijos procesas, kuris rėmėsi centralizacijos principu. Skirtingai nuo centralizacija pagrįstos regionalizacijos, pastaruoju metu vis stiprėja regionalizmo ir regionų kūrimo tendencijos. Regionų formavime šiuolaikiniai mokslininkai įžvelgia keletą veiksnių grupių (žr. 2 pav.)
Schemoje pateiktų ekonominių ir politinių veiksnių įtaka pasireiškia per du pagrindinius procesus – decentralizacijos didėjimą ir ekonomikos globalizaciją. Politinė decentralizacija šiuo metu yra esminis akcentas visame pasaulyje. Šios politinės decentralizacijos išdava yra nacionalinio ekonominės politikos koordinavimo mažėjimas.