Amzius ir senejimas siuolaikineje visuomeneje
5 (100%) 1 vote

Amzius ir senejimas siuolaikineje visuomeneje

11213141516171

Individas ir visuomene lietuviu kalbos kalbejomo iskaita

Įvadas………………………………………………………………………………………………………………………….3

1 skyrius. Senėjimas kaip individo asmenybės kaitos procesas

1.1. Psichologiniai ir fiziologiniai procesai įtakojantys senėjimą………………………………………..5

1.2. Pagrindinės žmonių amžiaus grupės ir skirstymas į jas………………………………………………..7

1.3. Asmenybės bei vaidmenų socialinėje aplinkoje pokyčiai……………………………………………..8

1.4. Senatvės trūkumai ir privalumai………………………………………………………………………………..10

2 skyrius. Pagyvenę žmonės visuomenėje

2.1. Adaptacija ir integracija…………………………………………………………………………………………….12

2.1.Visuomenės požiūris į senatvę bei senus žmones…………………………………………………………..17

Išvados…………………………………………………………………………………………………………………………..22

Įvadas

Nieko nėra amžino, kaip kad nieko nėra galingesnio už laiką. Jo tėkmės niekam nepavyko sustabdyti. Neveltui sakoma, jog laikas yra visagalis. Jam turime paklusti visi, tiek gyvi, tiek negyvi organizmai. Tūkstančiai mokslininkų, mąstytojų, filosofų, astronomų bandė, bando ir dar kiek kartų bandys pažaboti nestabdomą laiko tėkmę. „Laiko sąvoka yra aiški. Valanda susideda iš žinomo skaičiaus minučių, diena – iš valandų, o metai – iš dienų. Tačiau mes retai kada pagalvojame apie pačią laiko esmę. Laikas eina nesustodamas, o mes tik sekame jį laikrodžio ir kalendoriaus pagalba. Kol kas negalima jo tirti mikroskopu ar juo eksperimentuoti. Ir vis dėlto jis vis eina. Negalima, pasakyti, kas tiksliai atsitinka laikui praėjus. Laikas išreiškiamas per pasikeitimus, pavyzdžiui, mėnulio apkeliavimu aplink žemę. Laiko slinkimas yra artimai susijęs su erdvės sąvoka. Pagal bendrą reliatyvumo teoriją, erdvė, arba visata, atsirado staiga įvykus dideliam sprogimui prieš 13,7 milijardų metų. Iki tol viskas buvo sutalpinta be galo mažame taške. Šis taškelis talpino materiją, iš kurios vėliau kilo saulė, žemė ir mėnulis – dangaus kūnai, kurie mums pasakoja apie nuolat bėgantį laiką. Iki didelio sprogimo nebuvo nei erdvės, nei laiko. Pagal reliatyvumo teoriją laiko sąvoka prasideda nuo didelio sprogimo, kaip ir platumos lygiagretės prasideda Šiaurės poliuje. Negalime nueiti toliau į šiaurę, negu iki Šiaurės ašigalio, aiškina Kari Enqvist, kosmologijos profesorius. Viena labiausiai specifinių laiko savybių yra faktas, kad jis matuojamas judėjimu ir tampa aiškus per judėjimą. Pagal bendrą reliatyvumo teoriją, erdvės vystimasis gali baigtis Visatos griūtimi. Visa materija tuomet vėl susitrauktų į mažą taškelį, kuris užbaigtų laiko koncepciją, kokią mes suprantame. Vis dėlto paskutiniai stebėjimai nepalaiko sugriuvimo teorijos, greičiau, tarpgalaktiniai atstumai didėja begaliniu greičiu, pridūrė Enqvist (pagal „Science daily“ „Mokslo Lietuva“ 2005-04-17)“. Taigi laikui nesustabdomai bėgant sensta ir nyksta viskas kas rodos dar taip nesenai atrodė amžina. Neamžinos yra ir visuomenės. Visos, o ypač modernios visuomenės sensta. Tai priklauso nuo gimstamumo mažėjimo ir sveikatos apsaugos gerėjimo. Modernioje visuomenėje neskubama gimdyti vaikų kol išsimokslinama, kol įsidarbinama, lipama karjeros laiptais, kuriama materialinę bazę ir t.t. Vėliau turėti vaikų arba neįstengiama, arba nebenorima, pripratus prie laisvo gyvenimo. Modernioje visuomenėje taip pat užtikrinama gera sveikatos priežiūra ir sveikatos apsauga. Sveikas maistas, sveikas gyvenimo būdas, geras poilsis, laiku diagnozuojamos ligos ir imamasi radikalių priemonių ligų židiniams pašalinti, neleidžiant joms plisti. Taigi modernioje visuomenėje žmogus gyvena ilgiau. Didėjant ilgaamžių žmonių skaičiui visuomenėje kyla kartų sąveikos problemos – jaunimui nelengva gauti darbo, o seniems žmonėms jį praradus tampa ypatinga problema. Senų žmonių skaičiaus didėjimas lydimas ligų ir negalios. Tačiau negalios didėjimas senstant ypač pabrėžiamas tarp jaunų žmonių. Jaunimas nepatenkintas senais žmonėmis, kadangi jais reikia rūpintis, išleidžiant dideles sumas pinigų jiems gydyti ir prižiūrėti. Neretai senų žmonių stengiamasi atsikratyti apgyvendinant juos pensionuose bei prieglaudose. Tokius jaunimo veiksmus lydi socialinė izoliacija, kai seni žmonės jaučia tiek psichologinį, tiek fizinį diskomfortą, išėjus į pensiją sumažėja pajamos, netenkama socialinio prestižo, jie nustumiami į visuomenės paribį ir reikia prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių bei sąlygų .

Kadangi šis sociologijos kursinis darbas skirtas nagrinėti amžiaus ir senėjimo šiuolaikinėje visuomenėje problemoms, tai jame bus susitelkta į klausimus bei problemas susijusias su žmonių amžiumi bei senėjimu. Sociologijoje senėjimą nagrinėja gerontologija. Gerontologai analizuoja biologinius ir socialinius senėjimo procesus, jų sąveiką gyvenimo eigoje. Jie siekia suprasti senėjimo priežastis bei prevencijos
mechanizmus, sukurti sąlygas būtinas sėkmingam senėjimui ir senatvei. Siekiant pažinti ir valdyti senėjimo procesus reikalingos įvairių mokslo sričių bei gerontologinės praktikos žinios. Todėl gerontologai remiasi atitinkamos profesinės veiklos srityse sukaupta patirtimi bei tyrimų rezultatais. Biologai tyrinėja, kaip senėjimas veikia žmogaus imuninę sistemą. Gydytojai siekia rasti ligų gydymo būdų, efektyvių seniems žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi ir, kurie turi psichikos sveikatos problemų. Psichologai studijuoja kūno koordinacijos bei intelektualinės veiklos pakitimus, ekonomistai analizuoja kokios pajamos reikalingos pagyvenusiems ir seniems žmonėms, norint užtikrinti jų gyvenimo kokybę. Aplinkos pritaikymo specialistai siekia sukurti jaukią, patogią ir saugią gyvenamą aplinką senam žmogui. Pensijų konsultantai domisi pensijų padidinimo būdais. Sociologai analizuoja, kaip senėjimas paveikia žmogaus socialinius vaidmenis ir ryšius, siekia nustatyti seniems žmonės optimalius paslaugų variantus ir modelius. Socialiniai darbuotojai padeda seniems žmonėms sustiprinti, atstatyti ar iš naujo atrasti ryšį su aplinka. Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti, kol galų gale visas šias veiklos sritis apibrėžti bei pavadinti – gerontologija, tačiau suprantant, kad ši sąvoka yra kompleksinė, atvira ir negali būti apibrėžta vienprasmiškai . Taip pat darbe siekiama išlaikyti pusiausvyrą tarp teigiamų ir neigiamų senėjimo aspektų, išryškinant senus žmones kaip neįkainuojamą kiekvienos visuomenės dalį. Tai ypač svarbu senstančiose XXI a. visuomenėse, kur tenka spręsti ne tik bedarbystės, bet ir kompetentingų darbuotojų stokos problemas. Naudojant įvairius šaltinius ir atliktus tyrimus bus bandoma atsakyti kodėl mes senstame ir kaip mes keičiamės metams bėgant, kokie veiksniai apsunkina seno žmogaus adaptaciją, kaip senatvė suprantama mūsų visuomenėje, kokios yra tolerancijos problemos ir kokie pagrindiniai senų žmonių poreikiai ir galimybės įveikti senatvės sukeltas problemas.

1. Senėjimas kaip individo asmenybės kaitos procesas

1.1. Psichologiniai ir fiziologiniai procesai įtakojantys senėjimą

Nuo pačios žmonijos atsiradimo pradžios buvo pagrindinis klausimas: kokia yra senėjimo priežastis ir kokios yra galimybės sustabdyti senėjimą. Tačiau jau įrodyta, kad senėjimo kaip ir laiko sustabdyti neįmanoma. Senėjimą galima dalinai atitolinti, palengvinti jo pasekmes ar kitaip įtakoti, pasitelkus naujausias technologijas bei medicinos laimėjimus. Tačiau visiškai sustabdyti, išrandant taip vadinamą jaunystės eliksyrą dar niekam nepavyko. Visiems žinoma, kad nemiršta tas, kas negyvena, nes sunaikinti mirtį galima tik sunaikinus gyvenimą. Nagrinėjant senėjimą kaip procesą mokslininkai nustatė, kad negalima prailginti gyvenimo daugiau nei užkoduota kiekvieno žmogaus genetinėje medžiagoje – dezoksiribonukleino rūgštyje (DNR). Tačiau įdomu kiek žmogus galėtų nugyventi, jei sugebėtų atsiriboti nuo išorinių veiksnių, stresų, ligų ir kt.? Mokslininkai pabandė atlikti tyrimą naudodami ląstelių kultūrų metodą tirdami žmogaus ląsteles ne organizme, bet kolbose ir sudarydami šioms ląstelėms idealias sąlygas. Vienas tokių ląstelių tipas – fibroblastinės ląstelės. Jos būdamos daugumos žmogaus audinių elementais gamina vieną iš pagrindinių odos ląstelių, raumenų, sausgyslių ir kraujagyslių sistemos komponentą baltymą – kolageną. Taigi minėtos ląstelės augo ir dauginosi kolbose esant tam tikrai terpei 37 laipsnių temperatūroje. Šios ląstelės buvo paimtos iš įvairaus amžiaus žmonių. Eksperimento metu buvo nustatyta, kad jauno (iki 20 metų) žmogaus ląstelės dalijosi daugiau kartų nei ląstelės paimtos iš senesnio amžiaus žmonių. Tiesa galutiniai neištirta ar panašiai fibroblastai elgiasi ir žmogaus organizme, tačiau faktas, kad ląstelių kiekis senstančio žmogaus organizme mažėja. Štai senyvų žmonių smegenų masė mažesnė nei vidutinio amžiaus žmonių, o skonį suvokiančių ląstelių ant jauno žmogaus liežuvio yra beveik tris kartus daugiau nei ant seno . Taigi audinių nykimas ir yra ląstelių nykimo pasekmė, todėl, jeigu žmogus sugebėtų išvengti mirties nuo ligų, jis vis vien mirtų, nes jo ląstelės po tam tikro skaičiaus pasidalijimų liautųsi vykdę savo funkcijas. Pravartu prisiminti inžinerijos sąvoką – vidutinis mašinų eksploatavimo laikas. Remontas ir dalių keitimas gali tik prailginti mašinos naudojimo laiką. O kas pasakytina apie žmogaus gyvenimo trukmę? Šiuo metu kriterijus jai nustatyti yra atskiro organizmo augimo ir brandos laiko trukmė. Todėl remiantis statistiniais apskaičiavimais, kiekvienam gyvūnui jo gyvenimo trukmė yra vidutiniškai 5 kartus ilgesnė už laiką per kurį gyvūnas išauga ir subręsta. Taigi žmogus išauga ir subręsta per 20 metų todėl teoriškai jo gyvenimo trukmė turėtų būti apie 100 metų.

Tęsiant temą apie fiziologinius pokyčius žmogui senstant, būtina paminėti, kad fiziniai sugebėjimai yra didžiausi tarp dvidešimties ir trisdešimties metų. Tai pirmieji pastebi sportininkai. Pasaulyje garsūs sprinteriai ir plaukikai, kurie geriausių rezultatų pasiekia būdami paaugliai ar vos perkopę dvidešimtmetį. Tačiau dauguma žmonių, kurių kasdienybė nereikalauja didelių fizinių
nepajunta ankstyvųjų silpnumo požymių. Taigi, jei fiziškai silpnėti pradedama gana anksti, ir tai ryškiau pajunta tik vyresni žmonės, tačiau dėl silpstančio regėjimo aštrumo ir susilpnėjusio prisitaikymo prie kintančios šviesos senesni žmonės patiria daugiau nelaimingų atsitikimų. Prie jutimo gebėjimų galima priskirti ir klausą, atstumo suvokimą, reakcijos greitį bei ištvermę. Senstant laiptai darosi vis statesni, laikraščio raidės mažesnės, atrodo, neaiškiau pradeda kalbėti aplinkiniai. Todėl žmonės sulaukę 70-75 metų sukelia daugiau avarijų ir pasiekia santykinai didelį paauglių padaromų autoįvykių skaičių (JAV Nacionalinė tyrimų taryba 1990). Vertinant senėjimą sveikatos atžvilgiu yra ir blogosios, ir gerosios savybės:

– blogosios: silpsta imuninė organizmo sistema, kovojanti su ligomis, todėl vyresni žmonės tampa jautresni pavojingoms ligoms pvz. vėžiui, plaučių uždegimui ir kt. Tai tarsi senas žmogus sirgtų nesunkios formos AIDS – imunodeficitu, dėl kurio labai sumažėja organizmo gebėjimas atsispirti infekcijoms ar uždegimams.

– gerosios: dėl per visą gyvenimą susikaupusių antikūnių seni žmonės rečiau serga trumpalaikėmis ligomis pvz. gripu ar peršalimu.

Remiantis tyrimų atliktų 1990 metais JAV Nacionalinio sveikatos statistikos centro duomenimis vyresni kaip 65 metų žmonės dukart mažiau nei 20-mečiai ir penkis kartus mažiau nei ikimokyklinukai kasmet serga viršutinių kvėpavimo takų ligomis. Gimusių JAV, Kanadoje ir Australijoje vidutinė gyvenimo trukmė yra 75 metai, tačiau statistika rodo, kad žmonės, sulaukę 65 metų dar gali gyventi iki 83-jų ir ilgiau. Tai lemia tiek paveldimumas, tiek gyvenimo būdas. Tam be abejo turi įtakos su amžiumi susiję mitybos, fizinės veiklos, rūkymo ar alkoholio vartojimo padariniai. Netgi klausa, rega, skonis bei plaučių veikla silpnėja ne dėl amžiaus. Svarbu tai ką mes darome savo akims, ausims, plaučiams ir liežuviui.

Psichologiniu požiūriu senstant lėtėja ir nerviniai procesai ir tai pasireiškia gebėjimu apdoroti gaunamą informaciją. Mokslininkų įrodyta, kad apie 80-uosius gyvenimo metus smegenų masė ir būna sumažėjusi 5%, tačiau tai kompensuoja nervinių ryšių skaičius, ypač tų žmonių, kurie yra aktyvūs visą gyvenimą . Apibendrinat mintį norėtųsi patarti – naudok ir neprarasi. Greičiau surūdija tai, kas nenaudojama, negu nusinešioja tai, kas per daug naudojama. Deja kai kurie žmonės praranda tragiškai daug smegenų ląstelių. Tai gali iššaukti tiek smegenų navikas, tiek alkoholizmas, kurie yra pagrindinės smegenų erozijos priežastys. Kita, ypač bauginanti negalia – Alzhaimerio liga, kuria suserga apie 3% 75 metų sulaukusių žmonių. Ši liga gali pažeisti netgi šviesiausią protą. Pirmiausia sutrinka atmintis, vėliau mąstymas ir kalba. Ligai progresuojant sutrinka fiziologinės ir kitos funkcijos kol galų gale žmogus tampa psichiškai „tuščias“ be jokių žmoniškųjų savybių.

Vertinant pažinimo pokyčius žmogui senstant, buvo atlikta eilė bandymų ir eksperimentų, kurie leidžia teigti, jog bandant prisiminti nereikšmingą informaciją ar nesvarbius įvykius paaiškėjo, kad kuo žmogus senesnis tuo daugiau daro klaidų. Tačiau turtingos senesnių žmonių žinios padeda jiems „pagauti“ prasmingą informaciją. Todėl gebėjimas mokytis ir prisiminti įgūdžius bei prasmingą medžiagą mažiau menkėja . Bandant analizuoti kaip kinta bendrasis intelektas, priklauso nuo to kokią intelekto apraišką matuojame. Tvirtasis intelektas – žmogaus sukauptos žinios, atspindimos žodyno tekstais – stiprėja iki senyvo amžiaus, o lankstusis intelektas – žmogaus gebėjimas abstrakčiai mąstyti, pavyzdžiui sprendžiant logines problemas senstant silpnėja (Cattell, 1963; Horn, 1982). Atsižvelgus į išsilavinimą matyti, kad verbalinis intelektas nuo 20 iki 70 metų nekinta, o neverbalinis, pasireiškiantis sprendžiant įvairias užduotis ir galvosūkius, silpsta. Tuo galima paaiškinti kodėl matematikai ir kiti mokslininkai didesnę dalį savo atradimų padaro trečiame ar ketvirtame savo gyvenimo dešimtmetyje, o literatai, filosofai ar istorikai daugiausia pasiekia penktame ir šeštame gyvenimo dešimtmečiuose. Tai puikiai pabrėžia Marie von Ebner-Eschenbach („Aforizmai“ 1883): „jaunystėje mokomės, sendami suprantame“. Taigi intelektas stiprėja ar silpnėja priklausomai nuo to kaip mes jį vertinsime.

1.2. Pagrindinės žmonių amžiaus grupės ir skirstymas į jas

Amžius, kurio sulaukę žmonės apibrėžiami kaip seni, priklauso nuo žmonijos istorijos laikotarpio. Dar prieš keletą šimtmečių senais buvo laikomi vyresni kaip 30 metų asmenys. Tokių ilgaamžių kaip mūsų protėvis Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, kuris pragyveno 80 metų buvo vienetai . Amžiaus stratifikacija parodo nelygų įvairaus amžiaus žmonių pasiskirstymą pagal sveikatą, valdžią ir privilegijas. Įvairiose visuomenėse pasireiškia skirtumai priklausantys nuo industrinio ir technologinio išsivystymo. Agrarinėse visuomenėse iš pradžių valdžią užgrobė stipresni vyrai, kurie vėliau fizinę jėgą pavertė ekonomine galia. Moderniose visuomenėse valdžia mažiau priklauso nuo amžiaus. Lyderiai paprastai būna vidutinio amžiaus žmonės. Darbas seniems nėra tokia būtinybė kaip nemoderniose visuomenėse. Kaip jau buvo
minėta, įvairiose epochose skirtingai vertinama žmogaus branda tiek fizine tiek psichologine prasme. Mūsų laikais žinoma, kad žmonės ankščiau bręsta, vėliau sensta ir ilgiau gyvena. Jei pažvelgsime aštuoniolikmečio akimis, tai žmogus perkopęs trisdešimtį bus jau pagyvenęs, o trisdešimtmetis manys, jog pagyvenęs žmogus tampa tik po penkiasdešimties metų. Tą patį galime pasakyti ir apie kitas amžiaus grupes. Todėl pabandykime užduoti šį klausimą ir sau – kada gi žmogus laikomas senu? Įvairiose kultūrose gyvenimo etapai skirstomi įvairiai. Antai Šv. Lauryno salos eskimai, senais laiko tuos vyrus ar moteris, kurie tampa nepajėgus atlikti savo funkcijų t.y. negali turėti vaikų, netinka medžioklei ir panašiai. Tačiau vėlgi istorijoje žinomi faktai kai septyniasdešimt perkopę vyrai susilaukė palikuonių. Praėjusiame amžiuje buvo manyta, jog žmogaus gyvenimą galima suskirstyti į keturis etapus: kūdikystė, vaikystė, paauglystė, suaugusiojo amžius ir senatvė. Tačiau ši nuomonė jau atgyveno. Pavyzdžiui JAV yra skirstoma bent dešimt amžiaus tarpsnių: kūdikystė, ikimokyklinis amžius, darželinukas (mamos mokykla Prancūzijoje), pradinės mokyklos amžius, vidurinės mokyklos amžius (intermediate), aukštosios mokyklos amžius, pagyvenusio žmogaus amžius (young-old) ir senas amžius (old-old) (Hooyman & Kiyak, 1996) . Dabar kai kurie mokslininkai jau pradėjo skirstyti ir seną amžių į ankstyvąją senatvę (65-75 metai) ir vėlyvąją (po 75 metų), kai fiziškai silpnėjama daug greičiau. Kiekvienas suaugusiųjų amžiaus tarpsnis baigiasi pereinamuoju laikotarpiu, kuris tiesą sakant yra labai neaiškus. Be to nuo paties amžiaus nedaug kas ir priklauso. Žmonės su amžiumi netampa išmintingesni, išmintis ateina su patirtimi. Jie nemiršta nuo senatvės, jie miršta dėl fizinių sutrikimų, kurie lydi senėjimą. Suaugusio žmogaus bruožai taip pat nuo metų mažai priklauso. Jei žinoma, kad Marytei vieneri, o Onutei dešimt, tai apie jas jau galime daug pasakyti. Tačiau to negalime pasakyti apie suaugusius; pavyzdžiui viršininkas gali būti ir 30-ies, ir 60-ies metų, dvidešimtmetis gali būti tiek tėvas, tiek studentas, maratono bėgikas 20-ies ar 50-ies ir t.t. Iš to seka, jog pirmaisiais gyvenimo mėnesiais ar metais gyvenimo eiga priklauso nuo biologinio brendimo, o suaugėlių daugiau nuo individualios patirties. Laikui bėgant mūsų kūnai, psichika ir santykiai patiria tuos pačius pokyčius, kaip ir mūsų vaikystės draugų, tačiau kai kuriais atžvilgiais rodos esam tokie skirtingi.

1.3. Asmenybės bei vaidmenų socialinėje aplinkoje pokyčiai

Vienu metu psichologai manė, kad suaugusiojo amžiui ypač gyvenimo viduriui tarp paauglystės ir senatvės nebūdingi ryškesni pokyčiai: “daugumos mūsų, sulaukusių 30-ies metų charakteris jau būna tvirtas kaip gipsas, kuris niekada nesuminkštės“ (W. James „Psichologijos pagrindai“ 1890). Tačiau remiantis psichologų padarytomis išvadomis, žmogaus gyvenime vyksta pastovi raida ir kaita, kadangi penkiasdešimtmečiai fiziškai, intelektualiai ir ypač socialiai yra visiškai kitokie nei buvo prieš 25 metus. Tiesa pripažįstama, jog suaugusio žmogaus charakteris mažiau kinta nei vaiko ar paauglio, tai rodo, kad kuo didesnis laikotarpis tarp asmenybės vertinimų, tuo didesnė tikimybė, jog ji bus pasikeitus. Daugelį skirtumų tarp jaunesniųjų ir vyresniųjų suaugusių žmonių lemia ne tik fiziniai ar pažintiniai pokyčiai senstant, bet ir gyvenimo įvykiai, susiję su santykiais šeimoje, darbe ar socialinėje aplinkoje, kurioje gyvename. Gyvenimo įvykis – objektyvus gyvenimo pokytis ar pereinamasis laikotarpis, skatinantis poreikį adaptuotis ir prisitaikyti prie esamos socialinės situacijos. Minėti įvykiai dažnai ardo ar kelia grėsmę įprastai rutinai, veiklai ar net žmogaus gerovei . Todėl gyvenimo įvykiai gali turėti, tiek neigiamas, tiek teigiamas pasekmes. Naujas darbas reiškia naujus santykius, iššūkius bei lūkesčius, tačiau atsiranda nauji reikalavimai, atsakomybė, būtinybė taikytis prie kolektyvo ir kt. Santuoka suteikia artumo džiaugsmą, bet kartu atsiranda tam tikri sunkumai, nes savo gyvenimą tenka susieti su kitu žmogumi. Gimus kūdikiui, atsiranda naujų įsipareigojimų ir pakinta gyvenimo centras. Kitas svarbus gyvenimo įvykis, kai vaikai palieka namus, taip vadinamas „tuščio lizdo sindromas“. Galima paklausti savo tėvų ar juos kamavo „tuščio lizdo sindromas“, ar jie pasijuto laisvesni ir labiau atsipalaidavę turėdami galimybę pasitenkinti savo pačių santykiais. Vėliau galima netektis, artimo žmogaus praradimas ar negalia, taip pat reikalauja iš individo prisitaikymo prie esamos situacijos.

Matome, kad keičiantis mūsų padėčiai šeimoje, darbe, bendruomenėje keičiamės ir mes patys. Atsiranda naujų iššūkių, reikalavimų, prisideda daugiau atsakomybės tiek už save, tiek už šeimos narius, pavaldinius ar draugus. Tai lyg savotiška scena, kur laikui bėgant keičiasi dekoracijos ir aplinka, o mes atliekame vis kitą vaidmenį – socialinį vaidmenį. Vaikas tėvams, sutuoktinis savo sukurtoje šeimoje, tėvas ar motina savo vaikui ir t.t. Šių socialinių vaidmenų pokyčiai vienaip ar kitaip įtakoja ir mūsų padėtį visuomenėje. Todėl tai turi įtaką ir visuomenės grupėms, kuriose mes esame ar joms atstovaujame. Pavyzdžiui darbe,
organizacijų lygmenyje priimant naujokus į darbą, seni darbuotojai dažnai skundžiasi, kad keičiasi organizacijos tikslai ar, kad naujokai „ne tokie kaip aš“, ne taip mąsto, ne taip kalba ir t.t. Čia svarbus amžiaus aspektas, nes organizacijos narių priklausymas skirtingoms amžiaus grupėms gali lemti nesutarimus, kadangi dažnai skiriasi gyvenimo būdas, požiūriai bei vertybės.

Tačiau socialinių vaidmenų pokyčiai vyksta ne tik darbe. Socialinė gerontologija paprastai kalba apie senatvę lydinčius pokyčius trijose pagrindinėse aplinkose: darbe, namie ir bendruomenėje. Kaip žmonės susidoroja, netekę ryšių su artimiausia aplinka tyrinėta nepakankamai. Nors drąsiai galima teigti, jog daugelis prisiriša prie vietos ir ten esančių daiktų. Aplinkos pokytis senatvėje yra svarbus socialinis pokytis. Išeinant į pensiją prarandama branginama darbovietė. Net, jei ji ir nebuvo maloni, tai buvo darbovietė ir jau vien dėl to yra svarbi. Išėjus į pensiją, darbe reikalingų įgūdžių dažnai nėra kur panaudoti. Akivaizdu, kad kuo labiau žmogus buvo įsitraukęs į darbinę veiklą, tuo sunkiau su ja išsiskirti. Taip kaip žmogus prisiriša prie darbovietės, jis prisiriša prie supančių daiktų bei bendruomenės. Įvairūs daiktai ilgainiui tampa artimesni, primenantys tiek, malonias, tiek nemalonias akimirkas. Keičiant bendruomenę žmogui reikia laiko užmegzti naujus ar atkurti senus santykius. Tai dažnai būna sudėtinga ar net neįmanoma. Todėl daugelis senų žmonių net ir esant būtinybei vengia keisti bendruomenę.

Mokslininkai pastebėjo, kad individų vaidmenys, santykiai, grupinė narystė bei aplinka, dažniausiai nulemta paties individo pasirinkimo, eikvojama energija ir elgesio būdas, kitaip tariant, gyvenimo būdas. Taigi ir pats gyvenimo būdas nėra tik asmeninis dalykas. Vertybes atsispindinčias gyvenimo būde dalinai sąlygoja ir kultūros bei subkultūros tradicijos. Kaip akivaizdus pavyzdys gali būti praeito šimtmečio šeimos struktūros pokyčiai. Iki praėjusio šimtmečio vidurio Lietuvai buvo būdinga tradicinė išplėstinė šeima, kurią sudarė kelios kartos ir daug vaikų. Tuo tarpu šimtmečio pabaigoje tradicine šeima buvo laikoma šeima, kurią sudaro sutuoktiniai ir du, trys nevedę vaikai. Gyvenimas nesusituokus ar ne santuokoje gimęs vaikas – dar vienas šeimos kultūros aspektas, kuris šimtmečio pradžioje buvo laikomas akivaizdžiai neigiamu reiškiniu ir, jei ne normalus, tai toleruojamas šiandien. Tad kas tradicinis atrodo šiandien gali būti visiškai nesuprantamas ir netoleruotinas mūsų tėvų ar senelių.

1.4. Senatvės trūkumai ir privalumai

Kalbant apie senatvės trūkumus bei privalumus reikėtų paminėti senovės romėnų filosofą Ciceroną, kuris apibūdina kelias priežastis, kurios senatvėje sukelia nekokius jausmus: pirma ji atitolina nuo valdymo reikalų, antra, susilpnina kūną, trečia, atima visus malonumus ir ketvirta, nedaug belieka iki mirties. Kalbėdamas apie pirmąjį bruožą Ciceronas sutinka, kad senatvė atitolina nuo veiklos. Tačiau nuo kokios? Kiekvienam amžiui būdingi tam tikri darbai, todėl jo nuomone, tie, kurie apgailestauja, jog senatvė neleidžia būti reikalų sūkuryje panašūs į tuos, kurie galvoja, kad laivo kapitonas nieko neveikiąs, o tik sėdi nejudėdamas įsitvėręs vairo. Anot jo, didieji dalykai daromi ne kūno jėga, vikrumu ar greičiu, bet išmanymu, autoritetu ir nuomone. Šių savybių senatvė ne tik nepraranda, bet sukaupia netgi daugiau. Kas pats savyje neranda galių gerai ir laimingai gyventi, tam bet koks amžius bus sunkus, o kas gėrį stengiasi išgauti iš savęs paties, tam negali atrodyti nelaimė, tai ką lemia gamtos būtinybė. Antroji senatvės blogybė, susilpnina galias. Tačiau argi ne geidulinga ir netvardoma jaunystė perduoda senatvei išsekintą kūną. Žmogus pats sau sukuria sveikatos prielaidas ir tvarkingai gyvendamas ją išsaugo. O tai reiškia, kad visur turi būti saikas. „Aš vertinu jaunuolį, kuriame yra kažkiek senatvės ir senį, kuriame yra šiek tiek jaunystės. Kas tuo vadovaujasi galės būti senas kūnu, bet siela toks niekada nebus“ – teigia Ciceronas. Dėl trečios blogybės – Ciceronas netgi džiaugiasi, kadangi senatvė atima tai, kas jaunystėje labai žalinga. Kalbant apie artėjančią mirtį Ciceronas sako: „viskas yra natūralu ir vadinama gėrio apraiška, kas vyksta pagal gamtos dėsnius. O kas gali būti natūraliau kaip mirti senam? Jei tai atsitinka jauniems, tai gamta priešinasi ir kovoja. Todėl jauni miršta taip, kaip lyg galinga liepsna, kurią užlieja gausus vanduo, o seni užgesta lyg išblėsusi liepsna – savaime, be prievartos . Matant kaip apie senatvę mąstė ir kalbėjo prieš tūkstančius metų susidaro vaizdas, jog problemos susijusios su amžiumi ir senėjimu liko tos pačios. Tik laikui bėgant kito aplinkybės socialiniai faktoriai. Netgi mūsų laikais kiekvienas amžius turi savo trūkumų ir privalumų. Tyrinėtojai bando išsiaiškinti pasitenkinimą gyvenimu įvairiais amžiaus tarpsniais ir nustatyti koks gi amžius teikia daugiausiai privalumų. 1980-ais metais atlikti tyrimai su beveik 170 000 žmonių iš 16 valstybių, tarp jų dešimties Vakarų Europos šalių parodė, kad įvairaus amžiaus žmonių pasitenkinimo gyvenimu skirtumai yra labai nedideli (1 pav.)

Patenkintų gyvenimu

15-24 25-34 35-44 45-54 55-64 64+

Amžiaus grupės

1 pav. Apklausos duomenys dėl pasitenkinimo gyvenimu (pagal Inglehart, 1990).

Taigi nesvarbu, kuo tai būtų aiškinama – sumažėjusiu stresu, mažesniais siekiais, pasitenkinimu jau turimais laimėjimais ar naujai atrastais malonumo šaltiniais – pagrindinė išvada: vyresni žmonės tiek pat laimingi ir patenkinti gyvenimu kaip ir jaunesni. Tai galima paaiškinti ir tuo, kad senatvei būdingesnis santūresnis džiaugsmas ir didesnis pasitenkinimas, suaugusių nuotaikos ne tokios kraštutinės ir daug pastovesnės, kai jaunystėje nuotaikų svyravimas yra labai didelis ir gali keistis greičiau nei per valandą. Taigi senstant emocinis vežimas rieda vis lygiau . To pasėkoje žmonės laikui bėgant geriau išmoksta vertinti tiek savo, tiek kitų nuopelnus, patirtį bei nuomonę. Ne veltui sakoma, kad visą gyvenimą mokomės, o senatvėje suprantame. Ir tik dorai, sąžiningai bei tvarkingai nugyventas gyvenimas leidžia žvelgti į artėjančią senatvę bei mirtį be baimės ir graužaties, stengiantis ją atitolinti. Tai ypač tinka tiems žmonėms, kurie nėra nusivylę nugyventu gyvenimu, kuriems būdingas pilnatvės jausmas, kad gyvenimas buvo prasmingas ir vertingas. Užbaigti šį skyrių norėtųsi vėlgi Cicerono pateiktu pavyzdžiu: “žymus Atėnų įstatymdavys ir poetas Solonas buvo nepalenkiamas ginčuose. Kai tironas Peisistratas jo paklausė, kas skatina tokį pasitikėjimą savimi, kad taip drąsiai ginčijamasi, Solonas atsakė – Senatvė“ , tuo pabrėždamas, kad senatvė yra netgi dvasingesnė ir stipresnė nei jaunystė.

2. Pagyvenę žmonės visuomenėje

2.1. Adaptacija ir integracija

Pirmoje dalyje didžiausias dėmesys skirtas senėjimo kaip proceso su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis nagrinėjimui. Buvo nagrinėta, kokie pokyčiai lydi individą laikui bėgant, kaip jis keičiasi fiziškai, psichologiškai, kaip keičiasi požiūriai, pasaulėžiūra bei vertybės. Todėl ši dalis skirta aptarti ir panagrinėti pagrindines senyvo žmogaus problemas adaptuojantis ir prisitaikant prie pokyčių būdingų senatvėje. Gilinantis į pokyčius vykstančius įvairiais individo gyvenimo laikotarpiais būtina paminėti socializacijos reiškinį, kurio metu asmuo perima visuomenės vertybes, nuostatas, normas ir kitą socialinį patyrimą, tapdamas tos visuomenės nariu. Socializacija tai žmonių sąveikos procesas, kuris sudaro sąlygas tapti vienos ar kitos visuomenės nariu ir leidžia išreikšti save. Taigi gerontologijos atveju socializacija svarbi priemonė integruojantis į visuomenę. Nors socializacija universalus reiškinys, ji tiesiogiai susijusi su visuomenės socialinės organizacijos pobūdžiu. Kiekviena visuomenė turi skirtingus socializacijos ypatumus:

– tradicinėje visuomenėje socializacijos procesas griežčiau struktūrizuotas, nes perėjimas iš vienos amžiaus grupės į kitą paremtas įvairiais ritualais (iniciacijos ritualas), o individo veikla ir statusas apibrėžtas teisėmis, pareigomis ir privilegijomis.

– modernioje visuomenėje perėjimas iš vienos amžiaus grupės į kitą labiau ištęstas ir nėra aiškiai fiksuotas. Nors kai kurie socialiniai įvykiai ir gali žymėti perėjimą iš vieno statuso į kitą pvz. vedybos, nors šiuolaikinėje visuomenėje, tai nesuteikia daugiau privilegijų, o yra asmeninis žmogaus reikalas. Tačiau pačiam individui, tai svarbus gyvenimo pokytis.

Galima pastebėti, modernios visuomenės palieka asmeniui daugiau laiko perimti toje visuomenėje gyvenančiam individui žinojimą, mokėjimus, įgūdžius, normas bei vertybes . Vis dėlto kai kurie perėjimo iš vienos mažiaus grupės į kitą ženklai ar požymiai vienaip ar kitaip išreiškiami, kaip antai bendradarbio sveikinimas su penkiasdešimtmečio jubiliejumi, kai pagerbiant seną įmonės darbuotoją, bendradarbį ir patyrusį specialistą kartu išreiškiama užuomina apie artėjančią pensiją. Ir nors pats svarbiausias socializacijos laikotarpis yra ankstyvasis asmens gyvenimo laikotarpis, bet socializacijos procesas vyksta visą gyvenimą. Pirmoje dalyje buvo pateiktas žmonių skirstymas pagal amžiaus grupes, todėl pereinant iš vienos grupės į kitą ir vyksta vienoki ar kitokie individo socializacijos procesai. Nors moderniose visuomenėse socializacija vyksta lėtai, tiek vyrai, tiek moterys patiria gyvenimo krizę. Kadangi vyrų ir moterų gyvenimo etapai skiriasi, todėl ir krizės patiriamos skirtingais gyvenimo etapais. Tačiau senstant abiejų lyčių atstovams darosi vis sunkiau įveikti krizes. Todėl kaip palengvinti bei supaprastinti pagyvenusio žmogaus adaptaciją ir padėti jam integruotis į visuomenę? Supratimas apie senstančio žmogaus adaptaciją būtinas ne tik įvairių profesijų atstovams dirbantiems su pagyvenusiais ir senais žmonėmis, bet ir gyvenantiems, slaugantiems ar prižiūrintiems juos šeimoje. Žinoma šis supratimas priklauso nuo požiūrio į senatvę, žinių apie senėjimą ir gyvenimo patirties. Senėjimo procesas apima daugybę teigiamų ir neigiamų pokyčių bei iškelia būtinybę įveikti juos ir adaptuotis prie naujų gyvenimo situacijų. Jau ankstyvuosiuose gyvenimo etapuose žmonės mokosi įprastinių susidorojimo su pokyčiais būdų. Prie vienų pokyčių galima priprasti automatiškai, be jokių pastangų, naudojantis gyvenimo išlavintais prisitaikymo sugebėjimais, tačiau kai kuriems
pokyčiams turimos kompetencijos nepakanka. Tai jau anksčiau minėti gyvenimo įvykiai, kurie neigiamai veikia individą ir sukelia stresinę būseną. Ūmus stresas – gyvenimo pokytis toks kaip darbo netekimas, sunki liga, sutuoktinio mirtis, kuriam įveikti senų adaptacijos sugebėjimų nebepakanka. Įvairūs gyvenimo įvykiai ir pokyčiai dažniausiai ir lemia senėjančių žmonių adaptaciją. Jie gali būti kontroliuojami, tikėtini ir nekontroliuojami. Labiausiai minimi ir netrokštami gyvenimo įvykiai, tai išėjimas į pensiją, sutuoktinio mirtis, liga bei prastėjanti finansinė padėtis. Gyvenimo vietos pakeitimas taipogi labai svarbus gyvenimo įvykis ypač, jei jis įvyksta prieš individo valią. Kaip jau minėta kai kuriuos gyvenimo įvykius galime kontroliuoti ir tikėtis, pavyzdžiui išėjimas į pensiją ar gyvenamosios vietos keitimą. Todėl būtina pažymėti, kad kontroliuojami gyvenimo įvykiai labiau teigiamai veikia individą nei nekontroliuojami. Senatvėje vykstantys gyvenimo įvykiai dažniausiai pažymimi trimis pagrindiniais bruožais:

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 4979 žodžiai iš 9403 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.