ANTANAS BARANAUSKAS
1835-1902Žymiausias 19 a. lietuvių poetas. Pagrindinis jo kūrinys – poema
“Anykščių šilelis”. Gimė poetas Anykščiuose, gausioje valstiečių šeimoje (5
vaikai). Gyveno miesto pakrašty. Tėvai sunkiai vertėsi, bet į baudžiavą
nėjo. Vaikystė sunki ir varginga, nuo mažens ganė bandą, dirbo sunkius ūkio
darbus, bet buvo linksmas, labai mėgo dainas ir pats sudėdavo piemenų
daineles, bet dėl prasto balso pravardžiuojamas Jurkštu ir pan. (vėliau
pasirašinėjo Jurkštas Smalaūsis).
Pirmosios mokslo žinios iš tėvo, mokėjusio lenkiškai skaityti ir rašyti.
Žiemomis lankė Anykščių parapinę mokyklą, buvo gabus, ypač matematikai.
Trūkstant lėšų mokslui, metus tarnavo Gelvonų klebonui, paskui dirbo tėvų
ūkyje. Buvo silpnokos sveikatos. 16 metų – Rumšiškių valsčiaus mokykla.
Mokėsi raštininku 2 metus. Ten mokslas buvo nemokamas, bet mokiniai turėjo
atidirbti raštinėse. Ten Antanas išmoko rusų kalbos. Vėliau dirbo Skuode,
Raseiniuose ir kitur raštinėse. Matė caro valdininkų kyšininkavimą,
girtuokliavimą. Rašė dienoraštį ir gausius laiškus tėvams. Dienoraštyje
išlikę jo “Įstatai kasdieniniam gyvenimui” (1853 m.): negerti, nerūkyti,
užlaikyti griežtai dietą, laikytis tylėjimo, kasdien tą pačią valandą
keltis ir gultis ir t.t. Rasdavo laiko skaityti ir mokytis. Sedoje
dirbdamas susipažino su Karolina Praneuskaite, poete, rašiusia lenkų kalba
ir šiek tiek lietuviškai. Ji turėjo didelės įtakos Baranausko kūrybai.
1856 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją. Baigusį, jį, kaip gabų mokinį,
bažnytinė vyriausybė išsiuntė į Peterburgo dvasinę akademiją. Baigęs, gavo
stipendiją studijuoti užsienyje (Romoje, Miunchene ir kt.). Būdamas
Miunchene, rašė atsišaukimus prieš caro valdžią.
Baigęs mokslą, 1867-1884 profesoriavo Kauno dvasinėje seminarijoje. Be kitų
dalykų dėstė pamokslų sakymo metodiką (homiletiką). Pirmus 2 metus mokė ir
lietuvių kalbos. Tuo metu labai susidomėjo lietuvių kalbos mokslu: tyrinėjo
ir aprašinėjo tarmes, rengė gramatiką, bandė sudaryti rašybos gramatiką
(kuri dėl sudėtingumo neprigijo), palaikė ryšį su žymiais pasaulio
kalbininkais. Kai kurie Baranausko filologiniai darbai, ypač tarmių
tyrinėjimai, turėjo svarbią reikšmę lietuvių kalbotyrai.
Tapęs Žemaičių pavyskupu (1884), o vėliau Seinų vyskupu (1897), A.
Baranauskas užleido lietuvių kalbos tyrinėjimą, atsileido matematikai.