Antanas Baranauskas – żymiausias XIXa. vidurio lietuvių poetas,
klasikinės poemos „Anykščių šilelis“ ir kitų eiliuotų kūrinių autorius.
Kurti jis pradėjo dar vaikystėje.Ganydamas bandą jis kūrė żaismingus ei-
lóraštukus,išreiškiančius piemenuko mintis vaikiškus jo dżiaugsmus ir
rūpesčius.Tačiau jo vardą įamżino poema „Anykščių šilelis“ – patriotinių
jausmų kupinas romantinis kūrinys apie poeto gimtąjį Anykščių girių grożį
senovėje ir jų likimą.
Baranauskas poemoje pavaizdavo gerai pażįstamą gimtojo krašto gamtą.
Anykščių šilelis – tai grażus miškas,nuo Anykščių miestelio siaura juosta
nusitęsęs Šventosios pakrantėmis keliolika kilometrų.
Poetas,remdamasis atsiminimais ir patirtais įspudżiais,stengėsi vi-
sapusiškai išryškinti miško grożį.Vaizduodamas atskiras miško grożio ap-
raiškas,jis laikėsi nuoseklumo.Pirmiausia perteikė regimuosius,paskui uo-
dżiamuosius įspudżius ir pagaliau garsinius vaizdus.Miškas użlieja poetą
samanų,bruknių,medżių żiedų,lapų,skujų,pušelių sakų ir skruzdėlyno kvapais.
Iš laukų ir pievų vėjelis atneša baltųjų ir raudonųjų dobilų,ramunių ir
čiobrelių kvapus.
Detaliai pateikiamas miško garsų pasaulis.Pirmiausia skaitytojas įve-
damas į slėpiningą vidurnakčio tylą.Vėliau ją sutrikdo bundančio šilo gar-
sai:vėjo papūsto lapelio šlamėjimas,nubudusio paukštelio krustelejimas.Pa-
galiau išsiverżia paukščių giesmininkų sutartinė.
Antrojoje poemos dalyje,tarsi įprasmindamas gamtos grożio vaizdus,Ba-
ranauskas parodo,kokį didelį vaidmenį miškas vaidina liaudies gynenime.Jis
kaip geradaris globėjas“żvėrim,paukščiais ir vaisiais“maitino,dengė,padėjo
„neprietelius mušti griūdamas“,gelbėjo bado ir maro metais.Ramino ir guodė,
skausmo ir liūdesio valandomis.Todėl galima sakyti jog „Anykščių šilelis“-
ne vien gamtą vaizduojąs kūrinys.Jame atsispindi vargingas liaudies gyveni-
mas,jos nuotaikos.Poetas su širdgėla kalba apie badą,marą,baisias stichines