Antano miskinio gyvenimas ir kuryba
5 (100%) 1 vote

Antano miskinio gyvenimas ir kuryba

I. KŪRYBINĖ ASMENYBĖ

Gimtinė

Lietuvių literatūrai aukštaitijos kraštas po savo dangum išaugino kelias kartas itin orginalių asmenybių – šviesios ir laisvos dvasios kūrėjų. Vienas jų, Antanas Miškinis, gimė Juknėnų kaime, Vajasiškio parapijoj, dabartiniame Utenos rajone, kur tarp ežerų ir kalvelių išsidėstę kaimai globojo piliakalnius, senkapius.

Juknėnų kaimas nelabai išvaizdus, paskendęs šabakštynuose, bet stovint jo pakraštyje atsiskleisdavusi tolima panorama. Didelis, senoviškas Aukštaitijos kaimas tebuvo išlaikęs senosios bendruomenės gyvenimo būdą, bet jau besistiepiantis į naujoves, šviesus, išmoningas, kultūringas. Kaimas garsėjo muzikantais, piršliais, pasakoriais, melagiais, dainininkais, artistais. Juknėnų kaimas mėgo bendra šurmuį, į kaimo šventes priindavo miesto žmones, svečius. Kaimo šventėse kartu linksmindavosi visi. Miškinų šeimoje šis atvirumas, agrarinės kultūros nulemta demokratija buvo itin ryški. Dideliam gatviniam kaimui 1914 metais skirstantis į vienkiemius, Miškiniai jiems atmatuotą žemę ėmė toliau nuo kaimo. Motiejus naujoje sodyboje tvarto gale įrengė mokyklą. Joje mokėsi artimiausių kaimynų vaikai ir paaugę.

Kai šeima įpusėjo statyti namus, užgriuvo nelaimės. Dvylikos metelių mirė sesuo Uršulytė. Tėvas mirė tuoj po dukters, staiga, netikėtai. Tėvui mirus, liko nebaigti statyti namai, liko paaugliai sūnūs. Antanas tada turėjo septiniolika. Sūnus iš namų išviliojo mokslas, tad motina viena statė namus. Jau Kaune gyvendamas A. Miškinis stengėsi padėti motinai. O Miškinienei namų satyba tapo svarbiausia sodietiško gyvenimo atrama. Ji buvo gerbiama, kaip mokytų vakų mama. Ją kviesdavo mokytojai, kunigai. Pati Miškinienė mėgo bendrauti su garsiais, garbingais, gražiais žmonėmis.

Mokytis visiema Miškinio sūnums padėjo tėvo brolis kunigas. Tačiau nors ir išeję į žmones, jie nuo namų nenutolo. Antanas nuolat pabrėždavo, kad jis yra toks pat, kaip ir kiti kaimiečiai. Mėgo kaimo žmones. Lengvai bendravo su jaunu ir senu. Gražiai kalbėjo tarmiškai, savo paprastumą net mėgo demonstruoti.

Kaime elgėsi ne kaip ponaitis, studetas, poetas, o kaip to paties kaimo vaikas. Mėgo bulvinius blynus. Šis paprastas valgis priminė jam kaimą, jaunystę.poetas puikiai sutarė su kaimo jauninu. Kartu eidavo į vakaruškas, šokdino visas merginas. Vasarą į gimtinę atvešdavobičiulių. Vesdavosi savo svečius į gegužines. Nors jau nutolęs nuo žemdirbio rūpesčių, pagelbėdavo namiškiams įvairuose lauko darbuose. Po kitas Lietuvos vietoves poetaskeliauti nemėgo, nemėgo ir masinių ekskursijų.

Pasaulio harmonijos suvokimu A. Miškinis buvo artimas kaimo žmogui. Niekada nesivaikęs prabangos, jis nemėgo miesčionių dvasinės tuštybės, noro pasirodyti. Nesiekė karjero. Gyvenimo princypas – natūralus bendravimas su žmonėmis. Namai jam buvo didžiaisia dvasios atrama. Kaimo vaikas visą gyvenimą. Grįšdavo gimtinėn dažnai. Paskutiniais gyvenimo metais nepajėgė tan nuvažuoti. Jau sirkdamas dar svajojo parašyti tris apybraižas apie kaimą, kurios buvo sudėtos galvoje. Nespėjo. Su savimi išsinešė didžiulius kaimiškosios kultūros lobius.

Į rytus nuo Juknėnų kelelis tarp miškų veda iki Vajasiškio, atkampus kaimelio su keliomis trobomis, medine bažnyčia, giliu tamsiu ežeru ir kitapus jo plytinčia tankia juoda giria. Su didžiulėmis parapijos kapinėmis. Jose ilsisi senųjų Miškinių šeima.

Aukštaičio charakteris

A.Miškinis yra ryškus rytų aukštaičio tipas: ūmus, karštas ir kartu inteligentiškas, dėmesingas, gyvas ir judrus. Nė vienas šio regiono kūrėjų neturi nieko panašaus į uždarumą, kietumą, niūrų išdidumą. A. Miškinio charakteris – šviesus, skaidrus, džiaugsmingas; jo liūdesys neslogus, melancholija – graži. Poetas pasižymėjo itin valiūkiška elgsena. Optimistas išliko visą gyvenimą, be perdėto dramatizavimo pakelęs nelengvus likimo išbandymus.

Poeto asmenybė atvira gyvenimo įvairovei. Tai ne kontempliacijoje sklendintis, o bendraujantis, mėgstantis kompanijas žmogus. Mėgo vaikščioti, judėti, nepakentė sėdėti vienoje vietoje. Miškinis nebuvo kabinetinis rašytojas. Nors laikė save poetu, tačiau nespaudė savęs į jokius rėmus, neatsidėjo vien kūrybai, dažnai užmesdavo darbus. Gyvenimo stichija jį veikė labiau negu poezija. Kita vertus, gyvenimas poezijoje, kartais atrodė jam įdomesnis nei tikrovėje. Mėgstančius polėkį, poetiškos dvasios žmones A. Miškinis vertino ir gerbė. Poetas buvo jam aukščiausia žmogaus kategorija. Poezijos galią suprato kaip dovaną, kaip sielos atsivėrimą, kaip jaunystės privilegija. Savo kūrybinių jėgų nesistengė ypatingai formuoti, tobulinti. Ypač žavėjosi liaudies talentais, jų spontanišku kūrybingumu. Jo kūryba iš tiesų radosi dėl vitalinių jėgų pertekliaus. A. Miškinis nieko nekomponavo – ir gyvenime, ir poezijoje, tiesiog buvo toks, koks buvo. Nuėjo vėjais ir jo nuoširdus bandymas lyriką ,,pasūdyti” filosofija.

A.Miškiniui itin svarbus įsijautimas. Poetas, kaip ir dažnas menininkas, sugebėjo vaikiškai stebėtis, smalsauti. Didžiulis smalsumas vaikystėje vėliau išaugo į domėjimąsi naujovėmis. Mokėjo džiaugtis niekais. Nemokėjo šaltai reaguoti, jam būtinai reikėjo įspūdžio – gyvenime ir poezijoje. Mėgo azartą
ir…neturėjo nė trupinėlio kantrybės. Amžinas nenuorama. Iš motinos paveldėjęs humoro jausmą, prisigalvodavo taiklių pravardžių, buvo žodingas, šmaikštus, samojingas, be galo pastabus. A. Miškinis – impulsyvi, plataus mosto asmenybė. Vidurio neturėjo, buvo ambicingas, kandus, kartais net užgaulus ir beatodairiškas. Niekuomet ilgai nepykdavo, šios emocijos bangai nuslūgus, vėl švietė giedra. Šaunumas ir polėkis jam buvo visa žmogaus vertė. Kartu poetas be galo mokėjo žavėtis žmonėmis, rodė atvirą nevaržomą širdingumą.

Poetas žvilgsnį labiau gręžia į pasaulį o ne į save. Dėmesys detalei, gamtos garsui, melodijai, frazei yra labiau spontaniškas nei tikslingas. Poetui būdingas polinkis atkurti aplinką – konkretų vaizdą, vietovę, Aukštaitijos peizažą, o ne abstrahuoti. Didelė reikšmė teikiama vaizdo konkretumui. Regimasis įspūdis išlikdavo poeto sąmonėje dešimtmečiais. Ten, kur A. Miškinio lyrikoje pritrūksta ryškių detalių, konkretaus vaizdo, vienijančio eilėraštį, artėjama prie banalių posakių ir tiesų. Taigi poeto kūrybos esmė – vaizdo autentiškumas.

Improvizatorius

A.Miškinis savito stiliaus poetas, turėjo nemaža epigonų, pasisavinusių jo modernaus posakius, lakias metaforas, eilutės intonacijų judesį. Išraiškingas poeto stilius traukė daugelį vidutinių gabumų jaunų autorių. Pats nemėgo kitų kopijuoti ir nenorėjo būti kartojamas. Mėgo literatūros vakarus. Daugelio autorių liudijimu, poetas kūrinius skaitydavo nuotaikingai, artistiškai. Poetui buvo nesvetima bravūra. Jis turėjo improvizacinių aktorinių sugebėjimų, kurius atskleisdavo ne tik skaitymo maniera, temperamentais, bendravimas su žmonėmis, bet ir kūrybos procesas. Pastebimas savitas A. Miškinio asmenybės ir kūrybos santykis: gyvenime – optimistinė laikysena, žaisminė, humoras, o poezijoje – mitorinė pasaulėjauta. Iš tiesų tokį asmenybės ir kūrybos ,,neatitikimą”reikėtų sieti su gebėjimu improvizuoti. Tai nėra toks retas ir išsiskiriantis sugebėjimas, kaip paprastai yra manoma. Ir gyvenime, ir kūryboje A. Miškinis gebėjopuikiai improvizuoti liūdesį, melancholiją ir pan.

A.Miškinio kūryboje nėra nieko, kas mūsų nebūtų patirta, išgyventa, girdėta. Visa poeto kūryba iš dalies yra jau esamo ,,atkartojimas” – nuo prolematikos, motyvų iki rimų. Improvizuodamas nesunkiai gebėjo pasinaudoti įvairiais turinio ir formos modeliais, stilizacija, aliuzija.

A.Miškinis nebuvo linkęs apmąstyti savo kūrybinio proceso, nedaug apie jį paliko liūdijimų. Nelinko ir savo kūrybą projektuoti, planuoti, leistis į įvairius svarstymus. Psichologinis pasirengimas kurti nebuvo įtemptas ir komplikuotas. Poetas nejausdavo nepasitikėjimo savimi, tik neaiškų nerimą, norą išlieti tai, kas dar nenusakoma žodžiais. A. Miškinio talentas rėmėsi daugiau nesąmoningai nei sąmoningais kūrybos momentais. Daug eilėraščių ar jų fragmentų poetui ateidavo į galvą be jokio pasiruošimo, intensyvaus mąstymo, visiškai netikėtai, kaip anksčiau nesuvokto ir neįsisąmoninto įspudžio prasiveržimas.

Literatūrogų, psichologų ir pačių autorių nuomone, laimė padaro kūrėją mažiau produktyvų negu nelaimė. 1925 – 1940 metais A. Miškinis nepatyrė tokios asmeninės nelaimės, kuri būtų tapusi jo poezijos centru. Jo lyrikoje greitai pereinama nuo išgyvenimo į išsakymą todėl, kad poeto jausmus ir mintis nesusiję su kankinančiu nerimu, stipriai prikaustančiu dėmesį. A. Miškinis – stipri, džiaugsminga natūra. Jis neturi kompleksų, jam nereikia mintimis grįšti į praeitį, kad ką nors geriau apmąstytų, suvoktų. Neišgyvenant vidinių konfliktų, nėra ir poreikio išsivaduoti iš jų. Tokios kūrybos išeities taškas – produktyvus nusiteikimas, ieškoma motyvų ir žodžių, vaizdiniai pritaikomi konkrečiam atvejui. Vaizduotė ir jaurtumas įspūdžiams tarsi tik laukia postūmio, kuris nukreiptų tinkama vaga jau beveik užbaigtą poetinį paveikslą. Konfliktas su aplinka A. Miškinio lyrikoje yra ne individualus, o visuomeniškai ir gana aiškus. Jo lyrikos įtampa kyla ne tiek iš asmenybės vidinių konfliktų, kiek iš tam tikrų pozicijų susiskirstymo. Tai vientisos asmenybės opozicija tikrovei arba žavėjimasis ja. Kūrybos pagrindą sudaranti pirmoji pagava, įspūdis sąmoningai kreipiasi į tą pačią temą. Ironiški ir graudūs eilėraščiai apir Lietuvą, kaimo ir miesto priešprieša yra ir tam tikra jo lyrikos poza. Tokia A. Miškinio kūrybos kryptis,palaikoma dar ir kritikos, koncentravo jo interesus bei veiklą, susiformavo laikyseną visuomenėje. Šis tarsi ,,atvirkščias” procesas yra labai ryškus jo kūrybinės psicholohijos aspektas. 1936 – 1940 metų poeto straipsniai darėsi turtingesni ir įspūdingasni nei lyrika. Kūryba neteko ją maitinusio įspūdžio, spontaniškumo, pirminės pagavos. Iš esmės kūriniai darėsi ,,tik žodiniai pratimai, panaudojantys temai viską, kas papuola po ranka”.

Įkvėpimas visada susijęs su asmenybės vidinio gyvenimo pulsu, emocijų ar įspudžių potviniu ar atoslūgiu. A. Miškinio kūrybiniam nusiteikimui itin svarbi emocija, nuotaika.poetas poeziją jautė ir kaip stiprų emocinį povekį, ir kaip medžiagą, turėjo išlavintą muzikinės frazės jausmą. Akstinas kurti A. Miškiniui yra spontaniškas ir beveik neįsisąmonintas melodingos frazės
A.Miškinis yra iš tų menininkų, kurie paprastai nelaukia, kol sąmonėje susiformuos kūrinio visuma. Jis, dar tik ieškodamas, pradėdavo fiksuoti mintyse besikaupiantį kūrybinį ,,chaosą” – žodžio, vaizdo, melodijos nuotrupas. Kurdamas poetas rėmėsi liaudies dainų ir romansų melodika. A. Miškinio kūbos būdas iš dalies primena liaudies dainiaus – improvizatoriaus kūryba, kur eilėmis parametrus teikia muzikinis ritmas, nuotaika bei vazduotė.

Nuotaikos ir atsiradusio muzikinio ritmo sukeltos mintys pamažu kristalizuojasi į vieningą idėją. Dingus melodijai, ritmui ar nuotaikai, kurti nebeįmanoma. Reikia laukti, kol vėl susidarys panaši dvasinė situacija.

Kai A. Miškinis įkvėpimo laukia ir pasineria į jį, improvizacijos pavyksta, kai poetas jį fosuoja, kūriniai, dažnai būna meniškai neišbaigti. Kūriniai parašyti nejaučiant būtinumo, įkvėpimo, – pernelyg aiškios variacijos tam tikra tema. A. Miškinio improvozacijos, kuriosejaučiamas forsuotas įkvėpimas, yra gerokai ištęsti kūriniai,užbaigti eilėraščio žiedu visai nebūtinoje vietoje. Šie pastebėjimai nereiškia, kad 1936 – 1940 metų poeto improvizacijos būtų tik meniškai nebrandi poezija. Tuo metu parašyti ir vieni gražiausių jo eilėraščių.

A.Miškinis tęsė aukštaitišką kūrybos tradiziją, kuriai būdingas išsidainavimas, išsiliejimas, eksravertiškas temperamentas.

II. NEOROMANTIKAS

A. Pasaulėjauta

Ankstyvoji kūryba

Į literatūrą A. Miškinis atėjo gerokai įsibėgėjus XX a. Pirmajai pusei. Iš aukštaitijos kaimo – tiesiai į literatūrinio gyvenimo sūkurį. Su didelėm ambicijom ir entuziazmu. Ir Kauno ,,Aušros” gimnazijoje, ir universitete A. Miškinis pateko tart itin kųrybingų jaunuolių. Smalsiu protu ir gyvu temperamentu greitai pagavo moderniosios literatūros tendencijas. Pirmirji jo kūrinėliai išspausdinti ,,Aušros”gimnazijos laikraštėlyje. 1925 metais ,,Lietuvyje” pasirodę poeto eilėraščiai gimnazijos mokinių buvo sutikti kaip sensacija. Tačiau A. Miškinis ,,nesileido ant nuospaudų minamas”; rašė kupinas pasiryžimo ,,užmesti kepurę”. Ir labai greitai ,,užmetė”: 1928 metais išleido pirmą eilėraščių rinkinį ,,Balta paukštė”. Knygelė buvo patebėta, įvertinta ir pozicinių, ir opozicinių kritikų; ypač jos jaunatviškas entuziazmas, pastangos pralenkti save.

A.Miškinio lyrika pasirodė kartų keitimosi metu. 4 – ojo dešimtmečio lietuvių poezijos debiutas dar stipriau veikė ankstesnių srovių palikimas. Iš romantizmo ir simbolizmo į A. Miškinio lyriką atėjo nepasitenkinimo lėkšta buitimi motyvas, iš futurizmo – energingas mostas, kasdienybės tematika. Pirmajame eilėraščių rinkinyje A. Miškinis priešinosi autoritetams, teigusiems meno ,,idealingumą ir graži”, siekė modernumo. Šioje knygoje ryškus blaškymasis, kelio rinkimasis. Atsispyręs nuo gimtosios aplinkos poetas orientavosi i Vakarų Europoje, Rusijoje madingas sroves ar populiarius autorius,dėjęs daug pastangų praplėsti literatūrinį kontekstą. Poeto eilėse bohemos, nuosmukio vazdai. A. Miškinis šių itakų neslepia, atirkščiai, demonstruoja džiaugsmą išdainuoti save kaip K. Binkis, S. Jeseninas, A. Blokas. Imituojamas kliedesys, nerišliai kalbama apie mėnesieną, nakties šešėlius, pragarokvapą. Brėžiami išorinio pasaulio kontrastai: bankai, rekordų amžius, karžiama ir – vakaro psalmė, išmaldos prašančios rankos… Šių iš literatūrinio konteksto atėjusių kontrastų fone yra ryškus ir itin autentiškas dvasinio gyvenimo autonomijos gynimas, tikėjimas savo galimybėmis, tobulėjimu.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2241 žodžiai iš 7064 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.