Antanas Smetona iškyla šalia P. Višinskio, J. Vileišio, K. Griniaus kaip vienas žymesniųjų LDP veikėjų, nors iki tol jo pavardė buvo mažiau Lietuvoje žinoma. Didžiojo Vilniaus lietuvių seimo organizacinio komiteto sudėtyje Smetonos nebuvo, tačiau Seimo parengiamuosiuose posėdžiuose jis dalyvavo. Seimui Smetona nebuvo priešingas. Jo pastangomis nuo Demokratų partijos į komitetą vietoj P. Višinskio buvo įtrauktas J. Vileišis. Išaugusį Smetonos autoritetą LDP ir apskritai lietuvių visuomeniniame gyvenime rodo ir jo išrinkimas nuo LDP į suvažiavimo prezidiumą. Jį beveik visi siūlė Seimo pirmininku. Po Vilniaus seimo Smetona aktyviai dalyvavo Tautiškosios lietuvių demokratų partijos (TLDP) organizuotoje Kauno gubernijos rinkiminėje kampanijoje į I Valstybės dūmą (1906. 04.), kvietė lietuvius vienytis visose kultūrinėse ir politinėse akcijose. Jis pamažu tampa tautininku, suvokia, jog LDP gretose nepavyks sutelkti visas intelektualines tautos jėgas, ir iš DP pasitraukia.
Smetona kėlė ir valstiečių materialinės padėties gerinimo klausimus, ragino kurti valstiečių draugijas, steigti jiems banką, rašė, jog būtina telkti valstiečių lėšas dvarininkų žemei pirkti, siūlė lietuvių šviesuoliams tarpininkauti ir padėti valstiečiams. Taigi Smetonai rūpėjo lietuvių kapitalo įstaigų kūrimo problema. Labai aktyviai domėjosi pirmosiomis Vilniaus ir Kauno lietuvių kredito draugijomis, jų veiklos rezultatais.
Antanas Smetona rūpinosi kylančių Lietuvos kaimų, miestelių ir miestų socialinių grupių įtakos augimu, jų pozicijų žemės ūkyje, prekyboje ir pramonėje stiprinimu. Jo siūlymai turėjo aktyvinti ne tik lietuvių ekonominio ir visuomeninio gyvenimo vaidmenį Lietuvoje, bet ir apskritai spartinti kapitalizmo vystymąsi.
1915m. Kaizerinės Vokietijos kariuomenė okupuoja Lietuvą. Smetona lieka Vilniuje. Daliai visuomenės veikėjų pasitraukus į Rusija, jis tampa vienu iš svarbiausių Vilniaus lietuvių veikėjų. Jis buvo vienas iš tų lietuvių inteligentijos atstovų, kuris pradėjo orientuotis į Vokietiją ieškodamas galimybės ateityje su jos pagalba išspręsti Lietuvos valstybės sudarymo klausimą. Keldamas savarankiškos Lietuvos valstybės kausimą, Smetona negalėjo pamiršti Vokietijos reikalavimo, kad Lietuva būtų sujungta su Vokietija. Dėl to jis įrodinėjo, jog “yra kartais suverenitetas, bet nėra laisvės, ir atbulai”. Taigi Smetonos kelias buvo aiškus – sukurti Lietuvos valstybę kol kas Vokietijos sudėtyje, eiti jos politikos farvateryje, atsiskirti nuo Rusijos. Taigi lietuvių politikų dalis su Smetona priešakyje pasisakė už sąjungą (bet laikiną) su Vokietija, rizikingai susiedama lietuvių tautos ateitį su vokiečių militarizmu, tikėdamiesi, jog tik Vokietija iškels pasauliui suverenios Lietuvos sudarymo problemą. Ši orientacija Smetonai atrodė tikslingiausia ir jos laikėsi iki pat Lapkričio revoliucijos Vokietijoje.
1917m. lapkričio 2-10d. Smetona dalyvauja Berne (Šveicarija) įvykusioje lietuvių politinių veikėjų konferencijoje, kur Lietuvos Tarybai atstovavo visas jos prezidiumas. Svarbiausias klausimas buvo Lietuvos politinės ateities klausimas. Berne Smetona nustebino liberalus pasisakydamas už konstitucinę monarchiją. Jis pareiškė, jog svarbu yra ne tiek valdymo forma, kiek turinys. Tačiau monarchijos klausimas buvo laikinai neutralizuotas. Šimtmečius engusi lietuvių tautą Rusijos monarchija, Mažosios Lietuvos gyventojus germanizavusi Vokietijos monarchija, žiauri kaizerinė okupacija – visa tai tiesiog psichologiškai nuteikė plačiuosius lietuvių tautos sluoksnius prieš monarchiją, skatino kovoti dėl demokratiškesnės santvarkos.
1917m. rugsėjo 24d. Krašto Taryba išrinko prezidiumą iš penkių narių, kur Smetona išrenkamas pirmininku. Pirmininku išbuvo iki 1919m. pradžios. Balandžio 4d. Lietuvos Valstybės Taryba jį išrinko Lietuvos prezidentu.
Atgavusi nepriklausomybę, Lietuva stengėsi įgyti tarptautinį pripažinimą, užmegzti diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis. Naujajai vyriausybei reikėjo pinigų tačiau 1918m. rudenį krašto finansinė padėtis buvo katastrofiška. Lietuvoje cirkuliavo vokiški pinigai – ostmarkės. Vokietija plėšė Lietuvą finansiškai – jai atitekdavo visi čia surinkti mokesčiai. Lietuvos vyriausybė pradėjo skolintis visur, kur galima. Finansinėproblema buvo laikinai išspręsta. Vėliau besikuriančią valstybę rėmė kitos valstybės.
1918m. pabaigoje Raudonajai armijai artėjant prie Vilniaus, paaiškėjo, kad tuometinis ministro pirmininko A. Voldemaro vyriausybė neturi jokių realių ginkluotojų pajėgų. Kritiniu momentu ji sutriko. Gruodžio 20-21d. Valstybės Tarybos prezidiumo pirmininkas A. Smetona, Ministrų kabineto pirmininkas A. Voldemaras ir finansų ministras M. Yčas išvyko į Berlyną ieškoti karinės bei finansinės Vokietijos paramos. Vokiečiai pasirašė sutartį ir suteikė 100 mln. markių paskolą. Išvykus vyriausybės vadovams, ministro pirmininko pareigas ėjo P. Leonas. Artėjant Sovietų Rusijos kariuomenei, P. Leonas pranešė, kad vyriausybė atsistatydina. Gelbėdamas Lietuvos egzistenciją, Valstybės Tarybos prezidiumas gruodžio 26d. naują vyriausybę pavedė sudaryti Socialistų liaudininkų demokratų partijos atstovui M. Sleževičiui.