Antika dokumentas
5 (100%) 1 vote

Antika dokumentas

Turinys

Įvadas 3

Graikų visuomenė 3

Graikų mitologija 4

Graikų filosofija 5

Senovės Graikijos menas 6

Antikinis teatras 6

Graikų literatūros apibūdinimas 8

Homeras ,,Odisėja” 9

Sofoklis ,,Antigonė” 10

Romos visuomenė 10

Senovės Romos menas 11

Romėnų literatūra 12

Išvados 12

Įvadas

Antika (pranc. antique, lot. antiquus – senovinis) – tai senovės graikų ir romėnų pasaulis, senovės istorijos dalis. Šis laikotarpis apima IV tūkst.. pr. Kr. – 500m. Jo teritorija geografiškai apima Viduržemio jūros regiono kraštus. Tradiciškai antikos istorija dalijama į senovės Graikijos ir senovės Romos istoriją. Kadangi jas sieja daugybė panašumų, kai kurie mokslininkai linkę jas laikyti viena civilizacija, vadinama helenistine.

Savarankiškas graikų laikotarpis truko beveik septynis šimtmečius (XI – IV a. pr. Kr.). remiantis naujausia istorine literatūra išskiriami šie graikiškojo helenistinės civilizacijos laikotarpio periodai:

1. Homero (Tamsiųjų amžių) – XI – VIII a. pr. Kr.

2. Archajinė, arba senoji epocha – VIII – VI a. Pr. Kr.

3. Klasikinė, arba klestėjimo epocha – V – IV a. pr. Kr.

4. Helenistinė, arba vėlyvoji epocha – IV – II a. pr. Kr.

Romos valstybė atsirado ir sustiprėjo Apeninų pusiasalyje, kurį graikai pavadino Italija (Veršiukų šalis). II a. pr. Kr. Italijoje įsivyrauja stipri valstybė – Romos respublika. Vėliau, I a. pr. Kr. – II a., Roma pajungė Šiaurės Afriką, didelę dalį Europos, Vakarų Azijos šalis ir sukūrė didelę valstybę. Ji gyvavo apie 500 metų.

Graikų visuomenė

Daugeliu atžvilgiu senovės graikų visuomenė mums gali pasirodyti primityvi ir tamsi. Tačiau po 500 pr. Kr. Graikų idėjos pasidarė tokios reikšmingos, kad pakeitė pasaulį. Net ir praėjus pustrečio tūkstantmečio, Vakarų valstybinį ir kultūrinį gyvenimą daug kur tebeveikia senovės graikų mąstysena bei gyvensena.

Graikų gyvenimas ilgai išlaikė agrarinį pobūdį.

Graikijos žemės ūkyje buvo dirbtinio drėkinimo sistema. Senovės graikai labai vertino vandenį: atsisveikindami jie linkėdavo vienas kitam ,,gero kelio ir šviežio vandens”.

Žemės ūkio padargų naudota nedaug. Svarbiausi buvo arklas, kauptukas ir pjautuvas. Žemę ardavo jaučiais ir mulais.

Archajiniu ir klasikiniu laikotarpiu gyvulininkystė dar nebuvo atsiskyrusi nuo žemdirbystės. Piemenys gyveno skurdžiai, tačiau ramiai ir palyginti lengvai ( klasikinio laikotarpio literatūroje gausu piemenų gyvenimo vaizdų, o helenizmo laikotarpiu susiformavo vadinamoji bukolinė poezija).

Graikijoje plėtojosi ir amatai. Geriausiai žinomi puodžių dirbiniai. Graikų keramika turėjo pasaulinę paklausą, tai patvirtina ir archeologiniai radiniai.

Plačiai buvo paplitęs ir audimas. Verpta ir austa daugiausia namuose, tekstilė naudota savo poreikiams tenkinti. Laikui bėgant vis daugiau prekių buvo gaminama rinkai.

Didžiausią reikšmę turėjo metalo apdirbimas. Metalinių gaminių reikėjo buityje; iš metalo buvo gaminami ginklai, liejamos metalinės statulos ir t.t.

Ir vyrai ir moterys avėdavo sandalus, o namuose visi vaikščiodavo basi.

Miestiečiai galvos nepridengdavo. Kepures dėvėdavo tik svetimšaliai. Amatininkai užsidėdavo nedidelę odinę smailią kepurėlę, vadinamąjį pilą. Piemenys, raiteliai žvejai galvas dengdavo plačiakraštėmis skrybėlėmis – petasais.

Pilnamečius jaunuolius įrašydavo į pilnamečių sąrašą, jie tapdavo efbais ir 2 metus eidavo karo tarnybą. Po to jaunuoliai galėdavo vesti. Vyrai vesdavo palyginti vėlai, o merginos, 15-17 metų. Be to, tik vyrai turėdavo teisę rinktis gyvenimo draugę. Susituokiant reikėdavo sudaryti vedybų sutartį. Be tokios sutarties gimusį vaiką laikydavo pavainikiu. Graikų šeimose tėvo žodis dažnai nulemdavo naujagimio likimą: jaunėlius papraščiausiai išmesdavo. Kad vyresniems vaikams liktų daugiau turto. Ant moterų pečių guldavo visi namų darbai.

Graikų mitai, mitologija

Graikų mitai – tai istorinės legendos apie dievus, pusdievius, dievaites, padavimai apie didvyrius. Ši kūryba atskleidžia didžiąją antikos istoriją, žmonių mąstymo ir pasaulėžiūros vystymąsi. Graikų mitai iš pradžių buvo kuriami išgalvotų istorijų pagrindu. Laikui bėgant, liaudis suprato, kad mitais, pasakojamais iš lūpų į lūpas, galima perduoti labai svarbios reikšmės informaciją – tautos ir jos kultūros istoriją. Taip garsieji mitai išliko iki šių dienų. Jie džiugina šiandieninį skaitytoją savo turiningumu, menine kalba.

Matriarchato laikotarpio graikų mitams būdingas tikėjimas, kad žemė pagimdžiusi įvairias stichiškos, nenatūralios gyvulių, iš dalies žmonių formos pabaisas.

Pasaulio atsiradimas vaizduojamas tokia tvarka: beribis Chaosas → Žemė – Gaja → Tartaras – bedugnė → Meilė – Erotas → Tamsa – Ereba → Naktis – Niuktis → Šviesa – Eteris → Diena – Hemera → Dangus – Uranas → Kalnai – Jūra. Vėliau gimė dievai, karaliavę Olimpe
(šventasis dievų kalnas).

Pirmykštės bendruomenės mitiniuose vaizdiniuose yra totemizmo (tikima įvairiais stabais, t.y. skulptūrėlėmis), animizmo liekanų (dievas Dzeusas įsivaizduotas kaip erelis, žaibas; deivė Atėnė – kaip pelėda, gyvatė).

Mitologija suklestėjo II-ojo tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje. Tada galutinai susiformavo Olimpo dievų panteonas, ir daugelis jų pakluso Dzeuso, žmonių ir dievų tėvo, valdžiai.

Kiekviena Olimpo dievybė turėjo tam tikras funkcijas: Atėnė – karo, meno, amatų deivė, miestų, šalių globėja; Artemidė – medžioklės; Afroditė – meilės ir grožio deivė; Hermis – prekybos dievas, dievų pasiuntinys. Vėliau pasakojimus apie pabaisas pakeitė mitai apie herojus – Heraklį, Tesėją. Tie herojai kovėsi su pabaisomis ir jas naikino.

Tarp mitologinių personažų žymią vietą užėmė kultūriniai herojai (dievai, titanai, pusdieviai). Pavyzdžiui, su Atėne siejamas alyvmedžio, su Dionisu – vynininkystės atsiradimas; Prometėjas davęs žmonėms žinių, išmokęs amatų, skaičiavimo, rašto. Kultūriniams herojams artimi pusiau legendiniai, pusiau istoriniai įstatymų leidėjai, miestų kūrėjai (Kadmas, Tėbų įkūrėjas; Likurgas, Spartos įstatymų leidėjas), didieji menininkai, išradėjai, poetai – skulptorius Pigmalionas, išradėjas Dedalas, dainininkai – Orfėjas, Arionas.

Visai graikų mitologijai būdingas įvaizdžių meniškumas, jų turiniui – ryškus antropomorfizmas (dievams priskiriami žmonių bruožai). Šie mitai teikė įvaizdžius antikos menui. Menas jų personažus taurino, aukštino. Jų grožį ir gyvenimiškumą lėmė ne fantazija, bet dideli graikų liaudies gabumai mene.

Dievai mituose vaizduojami, kaip nemirtingieji, valdantys pasaulį savo antgamtinių sugebėjimų dėka (pvz., nutrenkimas griaustiniu, miestų užtvindymas jūra). Savo galias dievai dažniausiai naudoja tiktai esant reikalui, pvz., kai jiems kelią pastoja kitos dievybės, žmonės nesilaiko savo įsipareigojimų ir pan. Mūsų dienomis atsilyginimas už skriaudas taip pat yra, tik kitais būdais.

Dzeusas, vyriausiasis Dievas, yra pats viršiausias, galintis nulemti kitų Olimpe gyvenančių dievų likimą. Griausmavaldžio rankose žmonių likimas: laimė ir nelaimė, gėris ir blogis. Jo, kaip dievo dalia, yra, Olimpe gyvenančių ir žmonių likimą žemėje lemiančių, nenumaldomų likimo deivių – moirų, rankose.

Dievai mituose susiduria su daugybe iššūkių – nesibaigiančios alinančios kovos dėl valdžios su kitais dievais (pvz., Atėnė ir Afroditė). Žinoma, dažniausiai nugali ir laimi stipriausi. Taip pat yra ir

čia, žemėje. Tik kad kovos būdai šiek tiek kitokie.

Heraklis, Dzeuso sūnus, vienas žymiausių Antikos legendinių herojų, pasirinkęs ypatingai sunkų

gyvenimo kelią – vykdyti dievų paliepimus ir jiems sąžiningai tarnauti iki gyvenimo galo, kovoja su

įvairiausiomis blogybėmis ir priešais. Taip jis siekia gėrio kitų labui. Šis veikėjas mituose vaizduojamas kaip taurus, galingas, bebaimis ir pasišventęs pasaulio taikai didvyris. Jis keliauja po pasaulį, susiduria su baisiausiais gyviais.

Štai, Sizifas, Korinto karalius, „sveikas ir linksmas, visuomet guvus ir jaunas“, nes vartoja nektarą, kad nesentų. Plepumas ir pasipūtimas, apkalbos ir svarbių paslapčių išdavystės, užrūstina kitus dievus, ir Sizifą jie pasmerkia myriop. Bet senasis Sizifas – didis klastūnas, sugeba savo apgaule ištrūkti atgal į žemę iš juodosios Hado karalystės. Visi žmonės žemėje tuo laiku mirties nepatyrė. Viešpatavo juokas, sveikata ir laimė. Vėliau, Dzeusas sužinojo didžią apgavystę – siaubas apėmė žemę, „mirties sparnų šlamesys nutraukdavo vaiko dainelę, nuo motinos veido nubraukdavo šypseną“. Ir iki šiol Sizifas „požemiuos trilinkas susilenkęs stumia milžinišką uolos gabalą…į aukštą kalną“. Jam šitaip verta kamuotis per amžius, nes akmuo išsprūdinėja… Šis pavyzdys vaizduoja antikos dievų galingumą, aršią kovą su tais, kurie nepaklūsta jų valiai.

Graikų filosofija

Sunku užginčyti teiginį, kad Europoje filosofija užgimė Graikijoje maždaug 6a.pr.m.e. su Taliu. Senovės filosofiją įprasta skaidyti į tris etapus:

· iki Sokrato, nuo Talio iki Sokrato;

· klasikinis, nuo Sokrato iki Platono ir Aristotelio;

· helenistinis, iki Viduramžių filosofijos.

Graikų filosofija – svarbus tuometinio dvasinio gyvenimo veiksnys. Ji sudarė ne tik Europos filosofijos pradinį tarpsnį, bet ir apsprendė visą tolesnę europiečių mąstysenos raidą. Ši filosofija atstovauja savarankiškam mąstymo tipui ir išlieka aktuali iki šių dienų.

Pirmos filosofinės sistemos išaugo iš mitų, kuriuose graikai savo kultūros aušroje mėgino sudaryti bendrą pasaulio vaizdą ir išsiaiškinti jo kilmę. Šiuose mituose jie suvokė, kad visiems daiktams bei reiškiniams būdingas bevaizdis, neapibrėžtas ir kintamas chaosas, iš kurio gelmių gimsta viskas, kas yra įvairovė. Bet jei mitas aiškino pasaulio kilmę besikaitaliojančiais gimdymo aktais, tai pirmieji gamtos filosofai stengėsi atspėti, koks yra tas pradas, kuris lemia daiktų sąryšį.

Platono (428-427 m. pr. Kr.) idėjos buvo neatskiriama antikos pasaulėžiūros dalis,
evoliucijos ar pažangos idėjos mūsų laikais. Mąstytojo filosofinėje sistemoje žmogus yra fizinio pasaulio dalis, kadangi jis turi kūną, per kurį įgyja juslinę patirtį. Tačiau žmogus turi ir nematerialinį protą, gebantį pažinti regimąjį pasaulį pranokstančias amžinąsias tiesas. Žmogus turi ir vairuojančiąją galią – sielą. Ją Platonas įsivaizduoja kaip važnyčiotoją, kuris valdo ir pats yra valdomas poros žirgų – proto ir kūno.

Protas ragina sielą keliauti į dangiškųjų idėjų sritį ir šias idėjas suvokti; kūnas trokšta pasilikti tarp žemiškųjų dalykų ir klausyti pojūčių.

Žmogaus siela yra blaškoma šių dviejų prieštaringų jėgų. Ji norėtų būti vairininku, tačiau neleidžia kūnas – jos kalėjimas. Todėl, sako Platonas, žmonės nėra iš tikrųjų laisvi, jeigu jų gyvenimo tikslas – patenkinti kūno troškimus. Tačiau mūsų siela gali nusimesti šią naštą ir vadovauti mūsų gyvenimui, valdydama tiek kūno būsenas, tiek intelektualines pastangas. Bet tik užbaigusi egzistenciją kūne, siela pakyla aukštyn į amžinąjį idėjų pasaulį.

Siela ir kūnas Platonui skiriasi kaip dangus ir žemė. Siela yra nemirtinga, ji kūne gyvena tik

laikinai.

Platonas padarė tokias išvadas: regimasis pasaulis – pojūčių pasaulis, nuomonių sritis; realusis pasaulis – pasaulis, kuris plyti už pojūčių, tikrojo pažinimo sritis.

Aristotelio sielos koncepcija visiškai skirtinga negu Platono. Jis palaiko vyraujantį graikų mąstytojų įsitikinimą, kad siela yra gyvybės šaltinis; tirdami sielą, mes pažįstame skirtingas gyvybės formas. Sielos sąvoka apima visa, kas šiame pasaulyje yra gyva. Visai nebūtina, kad siela gyventų atsiskyrusi nuo kūno ar būtų amžina. Priešingai, siela suteikia kūnui gyvastį. Siela – tai ne tas pat, kaip protas. Aristotelis žmogų laiko aukščiausiąja kūrinijos pakopa.

Senovės Graikijos Menas

Senovės graikų meno istorijoje išskiriamos trys epochos:

1. Archajinė, arba senoji epocha – VIII – VI a. Pr. Kr.

2. Klasikinė, arba klestėjimo epocha – V – IV a. pr. Kr.

3. Helenistinė, arba vėlyvoji epocha – IV – II a. pr. Kr.

Graikų kultūra paplito toli už tėvynės ribų. Ji pasiekė Mažąją Aziją, Italiją, Siciliją ir kitas Viduržemio jūros salas, Šiaurės Afriką ir teritorijas, kur graikai buvo įkūrę savo kolonijas. Graikų miestų būta net Juodosios jūros pakrantėse. Antikinės Graikijos menų hierarchijoje, kaip ir Egipte, išskirtinį vaidmenį atliko architektūra ir skulptūra.

Didžiausias graikų statybos meno pasiekimas – šventyklos. Šventyklos buvo statomos pagal tam tikras taisykles, kurios tiksliai nurodydavo šventyklos dyį, jos dalių santykius ir kolonų skaičių.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1958 žodžiai iš 6476 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.