Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime gyventi ? Tai yra klausimai einantys iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Nebuvo dar žmonijos istorijoje tokios kultūros, kurios tarpe neatsirastų žmonių gvildenančių šiuos klausimus. Nors ir ne pirmieji, tačiau daugiausiai pasiekę ir padėję pamatus daugumai ateinančių filosofų kartų, buvo pirmieji graikų mąstytojai.
Pirmosios filosofinės graikų mokyklos atsirado VII – VI a.p.m.e. Tada formavosi ir pirmieji graikų valstybės-miestai (poliai), kurie skyrėsi savo valdymo formomis. Šioje miestų aplinkoje įvyko žmonių mąstymo “revoliucija”. Kiekvienas dabar galėjo laisvai svarstyti, kaip turėtų būti tvarkoma visuomenė. Tuometinė Graikija buvo ištisa valdymo organų susidarymo laboratorija. Kiekvienas polis kūrė savus valdymo organus.
Graikams nuolat grėsė išoriniai ir vidiniai pavojai. Jie patyrė tokius lemtingus posūkius savo istorijoje, kaip kovą su persais, Atėnų ir Spartos iškilimą, Peloponeso karą, Aleksandro Makedoniečio valstybės sukūrimą ir jo vadovaujamų graikų ekspanciją į kaimyninius kraštus. Kaip staigiai susikūrė didžiulė imperija, taip greitai ji ir sunyko, o pati Graikija tapo Romos imperijos provincija. Tačiau net ir po graikų valstybės žlugimo jų kultūra, o tuo pačiu ir filosofinė mintis nebuvo sunaikinta. Niekas kitas iki tol taip nesidomėjo politikos problemomis, kaip graikai. Graikijoje iškildavo čia vienas, čia kitas politinis ir kultūrinis centras.
Ankstyvoji graikų civilizacija susijusi su Miletu. Šis miestas VI a.p.m.e. tapo svarbiausiu kultūros ir prekybos centru. Miletas patyrė skaudžiausius persų smūgius, o 494 m.p.m.e. persai jį sugriovė. “Tuo metu, kai visoje Europoje dar viešpatavo grubūs papročiai, čia jau pradedamas suprasti gyvenimo grožis ir jo kilnūs interesai”, atsirado poreikis mokslui, filosofijai. Pirmosios graikų filosofinės mokyklos kūrėsi už etnografinės Graikijos ribų, būtent Mažojoje Azijoje ir Pietų Italijoje gyvenančių graikų emigrantų tarpe. Pirmųjų filosofinių mokyklų atsiradimas sutampa su graikų kultūros augimu, dvasinių poreikių išsivystimu. Žemiau yra pateikiami trumpi aprašymai kelių pirmųjų antikos filosofų, padėjusių pagrindą tolimesniam filosofų vystymuisi.
© Vytautas Kubilius
TALIS
(apie 625 – 547 m.p.m.e.)
Talis – pirmasis istoriškai tikras senovės graikų filosofijos atstovas. Iš jam priskiriamų veikalų nė vieno nėra išlikusio, išskyrus 20 posakių. Apie Talio filosofines pažiūras daugiausia sužinome iš antikos autorių liudijimų.
“Herodotas, Duridas ir Demokritas sako, kad Talis, Eksamijo ir Kleobulinės sūnus, kilęs iš telidų, o jie yra finikiečiai, kilmingiausi Kadmo ir Agenoro palikuonys”. Platonas teigia, kad jis buvo vienas iš septynių išminčių ir pirmąkart buvo juo pavadintas, esant Atėnuose archontu Damasijui, o Demetrijas ir Falero savo “Archontų sąraše” rašo, kad nuo jo ir kilo pavadinimas septyni išminčiai.
Be valstybinių reikalų, Talis užsiėmė gamtos stebėjimu. Anot kai kurių, jis nepalikęs jokių raštų, o jam priskiriamas veikalas “Jūrininkų mokslas apie dangaus šviesulius” esąs Foko iš Samo. Kiti galvoja, kad Talis parašė tik du kūrinius – “ Apie saulės sukimąsi” ir “Apie saulėgrąžą”, o visa kita laikęs nesuvokiamu dalyku. Kiti , jų tarpe ir Eudemas pasakojime “Apie astronomus”, mano, kad jis pirmasis susidomėjo astronomija ir išpranašavo saulės užtemimus bei sukimąsi. Del to juo žavisi ir Ksenofanas su Herodotu. Apie tai liudija ir Heraklitas bei Demokritas.
Atrodo, kad jis ir politikoje kuo puikiausiai susigaudė. Juk kai Kresas buvo pasiūlęs miletiečiams sudaryti karinę sąjungą, jis pasipriešino, ir tai išgelbėjo miestą, nes nugalėjo Kiras.
Talis teigė, kad visa ko pagrindas yra vanduo. Galbūt jis manė, kad visa gyvybė atsiranda vandenyje – ir kad visa, kas gyva, vėl virsta vandeniu, kai suyra.
Kelionės Egipte metu jis, be abejo, matė, kaip sužaliuoja žemė, vos Nilas atslūgsta iš žemupio lygumų ir gamta “atgyja”.
Be to, visai įtikėtina, kad Talis svarstė, kaip vanduo gali virsti ledu ir garais – o paskui vėl tapti vandeniu.
Taip pat Talis yra pasakęs, jog “visur pilna dievų”. Talis pasaulį manęs esant sudvasintą ir pilną demonų. Galime tik spėti, ką jis norėjo šiais savo teiginiais pasakyti. Galbūt jis matė, kad iš juodos žemės atsiranda viskas, pradedant gėlėmis ir javais, baigiant bitėmis ir tarakonais. Tada jam ir kilo mintis, kad žemėje yra daugybė mažų nematomų “gyvybės daigelių”. Aišku tik viena, jog jis neturėjo galvoje Homero dievų.
Sako, kad jis nustatęs metų laikus ir padalinęs metus į tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas. Šitas išminčius mirė, bežiūrėdamas gimnastų varžybų, būdamas jau senas, be to, nusilpęs nuo karščio bei troškulio.
© Vytautas Kubilius
ANAKSIMANDRAS
(apie 610 – 546 m.p.m.e.)
Yra žinoma, kad Anaksimandras iš Mileto proza parašė filosofinį veikalą “Apie gamtą”, tačiau mūsų laikus pasiekė tik 2-3 antikos autorių pateikti jo fragmentai bei keletas liudijimų apie šio filosofo pažiūras.
Favorinas “Įvairiose istorijose” rašo, kad Anaksimandras pirmasis išrado saulės laikrodžiui strėlę, rodančią saulės
pasisukimą ir saulėgrąžą, ir uždėjo ją ant Spartoje esančio saulės laikrodžio, be to, pagamino horoskopą. Jis pirmasis nubraižė žemės ir jūros apmatus ir pagamino gaublį.
Jis teigė, kad mūsų pasaulis tėra vienas iš daugelio pasaulių, kurie atsiranda ir išnyksta vadinamojoje “neapibrėžtybėje”, tačiau aišku, kad jis, skirtingai nuo Talio, neįsivaizdavo jokios mums pažįstamos materijos.
ANAKSIMENAS
(apie 585 – apie 525 m.p.m.e)
Anaksimenui yra priskiriamas veikalas “Apie gamtą”, tačiau mūsų laikus pasiekė tik 1 jo fragmentas ir antikos autorių liudijimai apie šio filosofo mokslą.
“Anaksimenas iš Mileto, Euristrato sūnus, buvo Anaksimandro mokinys (kai kurie tvirtina, kad jis buvo ir Parmenido mokinys). Jis pasakė, kad pradžia yra oras ir tai, kas neapibrėžta. Žvaigždės, anot jo, juda ne po žeme, o aplink žemę.