Antikinės ir šiuolaikinės demokratijų lyginamoji analizė
5 (100%) 1 vote

Antikinės ir šiuolaikinės demokratijų lyginamoji analizė

TURINYS

1. Įvadas.______________________________________________________________2

2. Kas yra demokratija?___________________________________________________3

3. Demokratijos valdymas.________________________________________________3-4

4. Demokratijos samprata ir pagrindiniai bruožai.______________________________4-6

5. Šiuolaikinė demokratija.________________________________________________6-7

6. Šiuolaikinės demokratijos esmė__________________________________________7-8

7. Politinės ideologinės šiuolaikinės demokratijos srovės________________________8-10

8. Antikinė demokratija__________________________________________________10-11

9. Demokratijos idėjos evoliucija__________________________________________11-12

10. Antikinės ir šiuolaikinės demokratijų lyginamoji analizė______________________13

11. Išvados_____________________________________________________________14

12. Literatūra___________________________________________________________15

ĮVADAS

Paskutinėmis 359 m. dienomis imperatoriaus įsakymu sušauktas bažnytinis susirinkimas, kuris ankstesniuose susirinkimuose smerktą arijonizmą paskelbė oficialia bažnyčios doktrina. Apie tai vienas iš bažnyčios tėvų ironiškai rašė, kad Naujųjų, 360 m. rytą ,,pasaulis pabudo ir staiga, savo nuostabai, pamatė, jog tapęs arijoniškas”. Nors pas mus viskas vyko ne taip staigiai, vis dėlto galima, šiek tiek pakeistus, tuos bažnyčios tėvo žodžius pritaikyti ir mūsų laikams: ,, pasaulis pabudo ir staiga, savo nuostabai, pamatė, jog tapęs demokratiškas”. Mat lig tol jis toks nebuvo, o ketvirto dešimtmečio toliaregiški pranašų protai tai neabejojo, kad pasauliui nebelemta būti demokratiškam.

KAS YRA DEMOKRATIJA?

Tad kas gi yra demokratija? Šis klausimas darosi vis svarbesnis. Demokratija nesiduoda įspraudžiama į formulę. Ji ne sistema ir ne doktrina. Tai gyvensena, kuri, čia pasitraukdama, čia sugrįždama, išsirutuliojo Vakarų Europoje per gerus 2000 metų; gyvensena, kurios ilgą ir audringą egzistavimą veikė įvairiausi veiksniai. Demokratija nėra uždara ir baigta. Demokratija – ne pergalė, bet niekada nesibaigianti kova. Demokratija – ne visam laikui pasiektas rezultatas, bet uždavinys, kurį reikia vis iš naujo spręsti. Visų pirma ji nėra doktrina, kurios galima mokyti ir kurią galima beregint perimti ar į ją atsiversti. Demokratija – tai tam tikra mąstysena, tam tikra gyvensena, kurią supranti tik tada, jei pats taip gyveni: šeimoje ir su kaimynais, platesniame rate, su kitais tautiečiais, pagaliau su kitų tautų žmonėmis – pastaruoju punktu pasaulis kol kas ne daug mato demokratijos. Iš darbo pažinsi žmogų, sako sena patarlė. Iš darbo pažinsi ir demokratus, o to darbo per vieną dieną neišmoksi.

Nėra klaidingesnės nuomonės, kaip manyti, jog dabar, kai laimėjo demokratinės valstybės, demokratija jau saugi. Demokratija niekad negali būti saugi. Demokratija niekad negali būti saugi – pirmiausia todėl, kad ji nėra sistema, kurią reikia įgyvendinti, o gyvensena, kurios reikia išmokti. Žmonių švietimas ir auklėjimas yra demokratijos nervas.Niekas neneigia, kad ginklo ir ryžtingo veikimo politika duoda kur kas įspūdingesnių ir greitesnių rezultatų nei parlamentarizmo metodai. Todėl daugelis ir susivilioja šia politika. Jie nori, kad ,,kas nors vyktų”, – ir kuo greičiau, tuo geriau. Tačiau demokratija sudėtingesnė. Jos žingsnių reikia ilgai mokytis. Reikia ištvermės, o dar labiau – kantrybės. Gaila, kad šios prekės nelabai turi paklausą, kaip tik dėl to nevalai prarasti budrumo – kad mūsų laikų demokratijai neatsitiktų taip pat kaip IV a. arijonizmui, kuris gyvavo lygiai tiek, kiek imperatorius išbuvo soste.

Demokratija: jos esmė – ne politinės dogmos ar teisingos pažiūros. Svarbiausia – visiems žodis, įkvėpianti kalba, kuri padeda sukurti žmonių bendriją, kuri mums gali paaiškinti gyvenimą ir jo sąlygas: tiek atskiro, tiek politiškai organizuoto visuomenės.

DEMOKRATIJOS VALDYMAS

Demokratija yra toks žmonių valdymas, kai aukščiausioji valdžia nustatoma ir tiesiogiai įgyvendinama pačių žmonių arba jų laisvai išrinktų atstovų. Pagrindiniai demokratinio valdymo požymiai yra:

· Žmonių suverenumas;

· Vyriausybės kūrimas, valdomiesiems sutinkant;

· Daugumos valdžia; pagrindinių žmogaus teisių garantija;

· Laisvi ir nešališki rinkimai; visa lygybė prieš įstatymą;

· Teisminis asmens teisių užtikrinimas;

· Konstitucinis vyriausybės funkcijų apribojimas;

· Visuomeninis, ekonominis ir politinis pliuralizmas;

· Tolerancijos, pragmatizmo, bendradarbiavimo ir kompromiso vertybių palaikymas.

Šiuolaikiniame politiniame procese įvairiai aiškinamas ,,demokratijos” terminas. Tai suteikia galimybę dangstyti jos lozungais bet kokią politinę idėją, nuostatą ar aktą, dažnai priešingą jos esmei, bet rodo demokratijos, kaip visuomeninio ir politinio reiškinio, aktualumą ir populiarumą. Tas pats pasakyta ir apie demokratijos susiejimą su kitais visuomenės politinio gyvenimo elementais, kurių specifiškumą įmanoma įžvelgti tik tarpusavio sąveikos procese.

DEMOKRATIJOS SAMPRATA IR PAGRINDINIAI BRUOŽAI

Daugiaplanis demokratijos fenomenas leido apibrėžti ją
komleksiškai. Nustatant demokratijos santykį su valdžia galima teigti, kad tai tokia valstybės forma, kai valdžia, kilusi iš tautos per reguliariai ir laisvai vykdomus visuotinius rinkimus, rūpinasi visiems užtikrinti asmeninę laisvę ir gerovę. Tokia valstybė negali būti paprastai paskelbta. Ji tegali atsirasti ilgoje visuomenės raidoje ir reikalauja, visų pirma, atitinkamos visuomenės moralės, besiremiančios laisvės, lygybės ir solidarumo principais. Šiaip suprantama demokratija atsiranda ne iš karto. Demokratijos gimtinė – Senovės Graikija ir Roma, tačiau ten nebuvo visiškos demokratijos, nes buvo pilnateisiai piliečiai, nepilnateisiai plebėjai ir beteisiai vergai.

Mūsų laikų demokratija prasidėjo nuo 1789 m. Didžiosios Prancūzijos revoliucijos. Žmonėms buvo suteikta teisė dalyvauti valstybės valdyme.

Demokratija gali būti tiesioginė ir netiesioginė.

Tiesioginė demokratija – žmonės patys be tarpininkų leidžia įstatymus ir atlieka valdymo funkcijas. Netiesioginė – liaudis įgalioja leistis įstatymus savo išrinktus žmones – parlamentą. Pamažu parlamentas įgijo lemiamos reikšmės leidžiant įstatymus ir sudarant vykdomąją valdžią.

Istoriškai demokratijos sąvoka gilėjo ir platėjo. Iš pradžių demokratija reiškė tik politinį rūpestį suteikti žmogui laisvę valstybėje. Šiandien tai suprantama kaip politinė demokratija.

Demokratija remiasi trimis pagrindinėmis idėjomis – principais.

1. Laisvės principas. Demokratija siekia aukščiausio laisvės laipsnio visiems žmonėms. Nėra

ir negali būti absoliučios laisvės nuo visuomenės ir valstybės. Demokratija teikia piliečiams tiek laisvės, kad vieno žmogaus laisvė būtų suderinama su kito žmogaus laisve ir neprieštarautų jo teisėms. Demokratija galima tik savitarpiškai gerbiant kiekvieno laisvę. Tai įmanoma tik teisiškai nustatant valstybės galios ribas ir asmens teisių sritis. Tačiau to dar nepakanka. Laisvės apsaugai būtina, kad pati valstybė laikytųsi nustatytų įstatymų, kitaips sakant, demokratijai būtina teisinė valstybė.

2. Lygybės principas. Naujųjų laikų politinio organizavimosi idėjos politinio gyvenimo centru

iškelia žmogų, kaip didžiausią vertybę. Žmogaus gyvenimas yra didžiausiai visuomenės turtas. Padėti jam gyventi normalų dvasinį ir fizinį gyvenimą yra kiekvienos demokratinės politikos tikslas. Jeigu žmogus yra tokios politikos atskaitos taškas, tai ir jokių skirtumų tarp žmonių negali būti tokioje politikoje. Žmonių lygybės dėsnis – pagrindinis demokratijoje. Juo remiantis nustatomos demokratijos programos politikos, ekonomikos, kultūros, socialinėje srityse.

3. solidarumo principas. Žmogiškojo solidarumo idėja jungia dvi lygybės turinio puses:

visuomeninę-socialinę ir moralinę. Šitas principas – lietuviškai broliškumo arba brolybės principas – kartu su lygybės ir laisvės principais sudaro dorovinį demokratijos pamatą. Humanizmas yra demokratijos filosofijos prasmė ir turinys.

Istoriškai demokratija ne visai atitiko ,,liaudies valdžios” įvaizdį. Demokratija yra efektyviausia visuomenės vystymosi, klausimų sprendimo forma. Esant demokratiniam režimui, masės išsaugo savo teises bei įstatymų ginamą galimybę paveikti valdžios priimamus sprendimus.

Demokratijai funkcionuojant išryškėja ir kitos ypatybės:

1. Oficialioji valdžia yra supriešinta su alternatyviomis politinėmis partijomis, ginančiomis

kitų socialinių grupių interesus.

2. Represinių valstybės organų veiksmai kontroliuojami visuomenės.

3. Veikia aiškiai apibrėžtos piliečių teisės ir laisvės.

4. Valdantieji sluoksniai viešai svarsto savo politiką ir nesiekia koncentruoti visos valdžios

savo rankose.

Demokratija, kaip daugumos valdžia, teisėta tik tada, kai dauguma yra nuolat kintanti

mažumų koalicija, kai kiekviena mažuma joje išsaugo savo teises bei dalyvavimo sprendžiant valstybės reikalus galimybę.

Jei demokratiją suvokiame kaip daugumos valią, tai iškyla problema, kaip suderinti prieštaraujančius nacionalinių, religinių ir kt. grupių interesus, kaip apsaugoti mažumą nuo daugumos diktato. Demokratijos esmė yra politinė skirtingų visuomenės grupių interesų išraiška bei valdžios sugebėjimas derinti prieštaringus interesus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1300 žodžiai iš 4323 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.