Antroji sovietų okupacija — tai laikotarpis, kai Lietuva, prievarta vėl įtraukta į SSRS sudėtį, buvo šios valdoma, kol atkūrė nepriklausomybę (1944—1990 m.).
SSRS kariuomenė 1944 m. išstūmė vokiečius iš Lietuvos ir mūsų valstybė, antrą kartą sovietų okupuota, patyrė visus okupacinio režimo padarinius. Pirmosios sovietų okupacijos patirtis privertė vieną Lietuvos gyventojų dalį pasitraukti į Vakarus, o kitą — slėptis vengiant mobilizacijos į Raudonąją armiją, okupantų teroro ir įsitraukti į partizaninį karą su pavergėjais. Visi kiti gyveno okupacijos sąlygomis ir tiesiogiai susidūrė su totalitarinės sovietinės diktatūros apraiškomis: sovietizacija, teroru, trėmimais, kolektyvizacija, industrializacija, vienkiemių naikinimu, ateizacija, Katalikų bažnyčios persekiojimu, nacionalinės kultūros naikinimu, sovietinės liaudies „formavimu“. Valdančioji SSKP ir jos lyderiai vykdė totalitarizmo politiką per savo padalinį — Lietuvos komunistų partiją (LKP), kuriai ilgą laiką vadovavo pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, o jam mirus — Petras Griškevičius.
Atkakliausiai okupaciniam režimui priešinosi partizanai. Apie dešimtį metų vyko laisvės kovos siekiant atkurti Lietuvos nepriklausomybę, tikint Vakarų demokratijos parama. Tačiau tos paramos nesulaukus kova su kur kas galingesne imperija buvo pralaimėta.
Po Stalino mirties Chruščiovo atšilimo laikotarpiu mėginta įgyti kultūrinę autonomiją, labiau orientuotis į Vakarus. Tuo laiku atsigavo Lietuvos žemės ūkis, kurio nesužlugdė ir ne itin uoliai vykdomas kukurūzų auginimo vajus. Tačiau baigiantis šio SSKP lyderio valdymui buvo iškilęs realus pavojus Lietuvos sienoms, kai bandyta suskirstyti Sovietų valstybę į regionines ekonomines zonas.