Antropologija
5 (100%) 1 vote

Antropologija

1. ŽMOGAUS ADAPTACIJOS

Genetinė įvairovė nulemia vieną dalį žmogaus fenotipinio varijavimo. Individui sąveikaujant su aplinka, jos poveikyje taip pat labai įvairuoja organizmo morfologinės ir fiziologinės charakteristikos. Net homozigotiniai (genetiškai identiški) dvyniai ilgainiui ima skirtis fenotipiškai dėl aplinkos sąlygų įtakos. Pastebėti taip pat fenotipų kitimai tarp migrantų (japonų persikėlėlių į Havajų salas, įvairių Europos kilmės imigrantų į JAV grupių). Kadangi žmogaus įvairovės dėsningumų atskleidimas yra vienas iš antropologijos uždavinių, tenka nagrinėti ir procesus, vykstančius žmogui sąveikaujant su aplinka.

Kai kurie fenotipo kitimai gali vykti ir dėl iki galo neišaiškintų priežasčių (taip vadinamas epochinis poslinkis – vidutinio ūgio padidėjimas keliais centimetrais per pastarąjį šimtmetį, su tuo susijusi kūno leptosomizacija, galvos apvalėjimas paskutinių kelių šimtmečių bėgyje ir pan.).

Supančios aplinkos įtaka gali pasireikšti tiek individui, tiek populiacijai. Tuo metu, kai dauguma gyvūnų rūšių užima santykinai siauras ekologines nišas, žmonės gali gyventi labai įvairioje aplinkoje.

Individo lygyje galimi du adaptacijos mechanizmai: adaptacija ir prisitaikymas. Adaptacija (adaptation) suprantama kaip genų dažnumo kitimai dėl aplinkos sąlygotos atrankos (mikroevoliucija). Žmonės prie kintančių aplinkos sąlygų prisitaikyti gali ir be mikroevoliucinių pokyčių. Šie procesai vadinami prisitaikymu (adjustment).

Žmogus prie aplinkos pirmiausia prisitaiko kultūriškai; šis procesas nėra perduodamas pagal genetikos dėsnius, o yra išmokstamas. Pavyzdžiu, kaip kultūra padeda žmogui išgyventi aplinkos streso sąlygomis, gali būti namų statyba (seniausio galimo žmogaus pastato liekanos iš Olduvai Gorge datuojamos 2 mln. metų), rūbų, ginklų, įrankių gamyba ir t.t. Kartais žmonės prie nepalankių aplinkos sąlygų pritaiko savo papročius ir visuomenės organizaciją (naujagimių, ypač mergaičių, senelių, ligonių žudymo papročiai tarp Šiaurės Amerikos indėnų ir eskimų, sumažindami išteklių vartotojų skaičių, padidindavo visos grupės išgyvenimo šansus).

Žmogus prie aplinkos sąlygų gali prisitaikyti aklimatizuodamasis (aklimatizacija – grįžtami fiziologiniai prisitaikymai prie aplinkos sąlygų). Arktinio klimato sąlygomis medžiagų apykaitos greitis, šaltame ore susitraukia periferinės kraujagyslės; spastiniai raumenų susitraukimai (drebulys) taip pat padidina šilumos gamybą. Aklimatizuojantis prie karšto klimato, išsiplečia periferinės kraujagyslės, intensyviau funkcionuoja prakaito liaukos, sumažėja prakaito koncentracija ir šlapimo išskyrimas – visa tai padeda efektyviau išskirti šilumą. Be to, modifikuojamas elgesys: žmonės vengia dirbti fizinį darbą karštu dienos metu (mažėja šilumos gamyba) ir t.t. Prisitaikyti prie karšto klimato padeda ir kultūros faktoriai: apranga ir priedangos nuo saulės. Prisitaikant prie gyvenimo aukštikalnėse (deguonies trūkumas), ilgainiui padidėja kapiliarų tinklo tankumas, padaugėja eritrocitų, gyvybinė plaučių talpa ir t.t. Vaikai aukštikalnėse gimsta mažesni, lėčiau auga ir bręsta, tačiau jų didesnė krūtinės apimtis, plaučiuose daugiau alveolių.

Populiacijos prie aplinkos sąlygų prisitaiko ir genetiškai. Terminas adaptacija suprantamas kaip mikroevoliuciniai pakitimai (kitimai populiacijos genofonde). Alelių dažnumų įvairovei įtakos turi genų dreifas dėl inbridingo (endogamijos), įkūrėjo efektas, genų įsrūvis, mutacijos, tad populiacijų genofondas niekada nebūna statiškas. Galų gale, natūralioji atranka dėl aplinkos sąlygų įtakos taip pat yra faktorius, galintis sukelti genofondo kitimus. Yra nustatyta, kad vienos rūšies individai, gyvenantys arčiau ekvatoriaus, yra labiau pigmentuoti, negu gyvenantys aukštesnėse platumose (Glogerio taisyklė). Melaninas, esantis odoje, apsaugo nuo žalingo ultravioletinių spindulių poveikio,tad natūralu,kad tamsiausiai pigmentuotos žmonių populiacijos gyvena Afrikos savanų rajone ir Australijoje, kur saulės radiacija stipriausia; tropinių miškų gyventojai yra šviesesni. Antra vertus, odoje saulės spindulių poveikyje susidaro vitaminas D; jo trūkstant, sutrinka skeleto kaulėjimas (rachitas). Manoma, kad žmonių grupėms keliantis gyventi į šiaurę, natūrali atranka veikė depigmentacijos kryptimi (didelis melanino kiekis odoje trukdo vitamino D gamybai), tad kuo toliau į šiaurę, tuo šviesesnė oda.

Žinoma, kad vienos rūšies individai, gyvenantys apie ekvatorių, yra smulkesni negu šiauresnėse platumose gyvenantys (Bergmano dėsnis), jų kūno dalys labiau atsikišę (ilgesnės galūnės, smulkesnis liemuo) (Aleno dėsnis). Panašūs dėsningumai pastebėti ir tarp žmonių: kresniausiu (brachimorfiniu) kūno sudėjimu pasižymi eskimai, gyvenantys atšiauraus arktinio klimato sąlygomis, liekniausiu – Afrikos nilotai (dinka ir tutsi), gyvenantys savanose. Liekni žmonės turi didesnį santykinį kūno paviršių savo svorio kilogramui, negu kresni. Todėl manoma, kad atranka šiaurinėse platumose veikė brachimorfizacijos kryptimi (mažesnis kūno paviršius – mažesnis šilumos praradimas), o apie ekvatorių – priešingai (didesnis kūno paviršius turėjo padėti lengviau pakelti aukštą aplinkos temperatūrą).

Su natūralios atrankos žmogui
klausimu tampriai siejasi rasinių požymių susiformavimo problema. Manoma, kad ankstyviausiu šiuolaikinio žmogaus gyvenimo ir jo plitimo laikotarpiu geografinė aplinka turėjo tam tikros įtakos jų formavimuisi – kultūra negalėjo pakankamai apsaugoti žmogaus. Taip atsirado būdingas negridų tipas, susiformavęs ekvatoriaus sąlygomis (odos pigmentacija saugo nuo ultravioletinio spinduliavimo, gausesnės ir stambesnės prakaito liaukos – geresnė termoreguliacija aukštose temperatūrose, leptosominės kūno proporcijos, didelės lūpų gleivinės – geresnis šilumos atidavimas ir t.t.), mongolidų tipas – stepių ir pusdykumių su dideliais vėjais ir temperatūros svyravimais (siauras vokų plyšys saugo nuo akių traumų, padidėjęs veido suplokštėjimas ir riebalų kaupimas, brachimorfinė konstitucija – nuo atšalimo).

Kraujo grupės. Manoma, kad natūrali atranka galėjo turėti įtakos ir kraujo grupių pasiskirstymui. Pavyzdžiui, AB0 sistemoje stebimi aukšti B tipo dažnumai rytų Azijoje. Atrodo, kad individai su B kraujo grupe yra atsparesni kai kurioms infekcinėms ligos (raupams, marui), tad nenuostabu, kad B kraujo grupė dažniausia randama Indijoje ir Kinijoje, iš kur greičiausia ir kilo šios ligos.

Įvairios hemoglobino anomalijos, eritrocitų fermentų variantai dažniausiai sutinkamos endeminiuose maliarijos židiniuose. Žinoma, kad šių alelių heterozigotai yra atsparesni maliarijai, ir tik homozigotiški individai serga įgimta anemija. Tad, nors genai ir sąlygiškai patogeniški, atranka veikė jų išsaugojimo populiacijos genofonde kryptimi (balansuotas polimorfizmas). Panašūs mechanizmai galėjo nulemti tokių ligų, kaip cistinė fibrozė, fenilketonurija ir kt. genų išlikimą.

Reikia paminėti dar vieną fenotipinės įvairovės rūšį, kurią lemia žmonių kultūra. Skirtingos tautos turi skirtingą grožio supratimą, paremtą jų kultūros tradicijomis. „vairios tautos taip pateisina, pavyzdžiui, kūno deformacijas (galvos deformacijos tarp Amerikos indėnų ir kai kurių senovės Pietų Europos tautų, apipjaustymą, ritualinius randus, tatuiruotes). Estetinis supratimas taip pat keičiasi laikui bėgant (mados, kitų kultūrų įtaka).

2. ŽMOGAUS KŪNO PROPORCIJOS IR MATMENYS. KONSTITUCIJOS

2.1 ŽMOGAUS KŪNO PROPORCIJOS IR MATMENYS.

Tiriant ir vertinant žmogaus sveikatą, visada “vertinamas jo fizinis išsivystymas, “vertinama jo „sanitarinė konstitucija“. Bendriausiais žmogaus kūno matmenimis laikomi jo ūgis, svoris ir krūtinės apimtis. Dažniausiai nustatinėjamas žmogaus ūgis. Pasaulinis suaugusių ūgio vidurkis vyrams yra 165 cm, moterims – 154 cm. Europidų rasės vyrams normaliomis vidutinėmis ūgio variacijomis laikoma 155 – 187 cm, moterims – 144 – 175 cm. Vidaus sekrecijos liaukų (ypač pasmegeninės liaukos) funkcijos sutrikimų metu galimi žymūs ūgio nukrypimai – mažaūgystė (vyrai 125 – 130 cm) arba gigantizmas (vyrai virš 200 cm, moterys virš 190 cm). Aštuoniolikmečiams lietuviams šis rodiklis, paskutiniais duomenimis – 179,6 cm vyrams ir 165,6 cm moterims. Ūgis kinta gyvenimo bėgyje. Dabar moterys nustoja augti 16-17 m., vyrai 18-19 m. Iki 60 m. ūgis būna stabilus, po to stebimas ūgio mažėjimas (po 0,5-1,0 cm kas 5 metai). Tai susiję su tarpslankstelinių diskų plokštėjimu bei raumenų tonuso silpnėjimu ir laikysenos pakitimais.

Kūno svoris. Svoris paprastai didėja ir žmogui nustojus augti. 25-40 m. amžiuje jis išlieka palyginus stabilus, vėliau tukti linkusiems žmonėms jis vėl kiek padidėja. Po 60 m. daugumai žmonių svoris ima mažėti, daugiausia dėl atrofinių pakitimų organizme ir vandens kiekio mažėjimo audiniuose. Kūno svoris – gana nepastovus rodiklis, ir įvairiems žmonėms priklausomai nuo gyvenimo sąlygų bei mitybos jis labai svyruoja. Vidutinis kūno svoris europidams vyrams svyruoja tarp 52 – 75 kg, moterims – 47 – 70 kg. Lietuvoje aštuoniolikmečių vyrų svorio vidurkis 70,7 kg, moterų – 60,6 kg. Suaugusio žmogaus svoris, nesiekiantis 45 kg ir viršijantis 95 kg, liudija apie tam tikrus medžiagų apykaitos sutrikimus.

Krūtinės apimtis. Šiam rodikliui tam tikros įtakos turi ir raumenų išsivystymas bei poodinis riebalų sluoksnis, todėl amžinis ir individualus varijavimas panašus į kūno svorio. Nustojus augti, krūtinės ląstos apimtis dar padidėja 3-5 cm. Paprastai šis rodiklis suaugusiems svyruoja tarp 83 – 100 cm. Aštuoniolikmečiams lietuviams šio rodiklio vidurkis 92,0 cm vyrams ir 84,1 cm moterims.

Kūno proporcijos – tai atskirų jo kūno dalių matmenų tarpusavio santykiai. Jos taip pat keičiasi amžiaus bėgyje. Naujagimių santykinai didelė galva, ilgas siauras liemuo ir trumpos galūnės. Organizmui augant sparčiausiai auga galūnės, kiek lėčiau – liemuo, ir lėčiausiai – galva. Vyrų ir moterų kūno proporcijos taip pat skiriasi: moterų siauresni pečiai, platesnis dubuo, santykinai trumpesnės galūnės ir ilgesnis liemuo.

Apibūdinant kūno sudėtį ir proporcijas, naudojami keli metodai:

1. Fizinio išsivystymo indeksų metodas, kai matematinių formulių pagalba vertinami matmenų tarpusavio santykiai. Labiausiai paplitęs Rorerio (Rohrer) indeksas:

I = P/L3 * 100, kur L – ūgis, P – kūno masė. Vidutinės šio indekso reikšmės 1,20 vyrams ir 1,40 moterims, individualiai svyruoja nuo 0,85 astenikams iki 2,68 hiperstenikams ir kai kurių sporto šakų atstovams.

„Optimalaus“ ar
„idealaus“ svorio nustatymui pasiūlyta daug formulių, pvz. Lorenco (Lorenz): P = (L – 100) – (L – 150)/4.

2. Vidutinių kvadratinių (normuotų) nukrypimų metodas, sudarant lenteles ir grafikus. Požymio variacinė eilė kvadratinio nukrypimo (sigmos) pagrindu suskirstoma į klases: vidutinis požymio išsivystymas (M + S), virš vidutinio (> M + S < M + 2S), didelis (> M + 2S), žemiau vidutinio (< M – S > M – 2S), žemas (< M – 2S).

3. Procentinio pasiskirstymo (percentilinis) metodas, suskirstant variacinę eilę “ „sferas“, “ kurias patenka 3, 10, 25, 50, 75, 90, 97 proc. visų atvejų (kartais sferų skaičius gali būti mažesnis). Fizinio išsivystymo statusas nustatomas percentilinio statuso dydžiu. Pavyzdžiui, P3 reiškia labai mažą ūgį, žemiau kurio bus tik 3 proc. individų, P97 – labai aukštą, virš kurio bus tik 3 proc., žemiau – 97 proc.

4. Koreliacijų, sudarant regresijų skales ir normatyvines lenteles, metodas remiasi vertinamų požymių tarpusavio ryšiais; panašiais principais remiasi ir pagrindinių komponenčių bei faktorinės analizės metodai.2.2 ŽMOGAUS KONSTITUCIJOS.

Žmogaus kūno konstitucijos, arba kūno sudėties tipai, buvo bandomi suskirstyti nuo seniausių laikų. Konstituciniams požymiams priskiriami morfologiniai, fiziologiniai ir psichologiniai rodikliai. Šie neretai tarpusavyje tampriai susiję požymiai didžiąja dalimi nulemti genetiškai, nors įtakos turi ir aplinka. Iki šiol, siekiant aprėpti visą kūno sudėties įvairovę, sukurta daug kūno konstitucijų klasifikavimo schemų. Dažniausiai skirstoma pagal kūno formas, siejant jas su fiziologinėmis funkcijomis, kasdieniu elgesiu ir polinkiu ligoms.

Morfologinis konstitucijos aspektas. Biologijoje ir medicinoje iki pastarojo meto būtent šis aspektas buvo daugiausia tiriamas – vertinama pirmiausia kūno sudėjimo tipas. Seniausias metodas – vizualinis, aprašomasis, paremtas griežtai besiskiriančiais (diskrečiais) variantais. Nuo antikos laikų sukurta dešimtys tokios klasifikacijos schemų. Tuo pat metu diskretūs kraštutiniai variantai (ištįsęs asteniškas ar apvalainas pikniškas, atletiškas raumenninis) sudaro tik nedidelę populiacijos dalį; dauguma žmonių priklauso „mišriems“ variantams. Tad paskutiniu metu siekiama pereiti prie objektyvių kiekybinių metodų. Naudojami įvairūs metodai, nuo paprasto balų skaičiavimo iki sudėtingų matematinių procedūrų (diskriminantinės funkcijos, daugybinė regresija, faktorinė analizė). Morfologinės konstitucijos schemose labiausiai paplitę tokios kūno sudėties koordinatės:

1. Plataus-siauro sudėjimo, arba vyraujančios tendencijos augti į plotį ar į ilgį (dolicho-brachimorfija, lepto-eurisomija). Ši koordinatė universali: kresno ar liekno sudėjimo tipai sutinkami daugeliui žinduolių. Žmogui polinkis į lieknumą ar kresnumą neretai išryškėja jau vaikystėje ir gali išlikti visam laikui. Kūno proporcijas vertinant indeksų metodu, skiriami trys pagrindiniai variantai: dolichomorfinis (siauras liemuo, ilgos galūnės), mezomorfinis (vidutiniai indeksai), brachimorfinis (platus liemuo, trumpos kojos). Kūno proporcijos nemaža dalimi yra nulemtos genetiškai, kiek keičiasi su amžiumi, pasižymi minėtais lytiniais skirtumais. Nustatyti ir populiaciniai skirtumai: labiau dolichomorfiškos daugelio ekvatorinių populiacijų proporcijos ir kresnos – arktinių, kaimo gyventojai labiau brachimorfiški.

2. Kaulų-raumenų ir riebalinio audinio koordinatės. Jos nulemtos pagrindinių kūno komponentų išsivystymo variacijų. Vertinant kaulų, raumenų, riebalų charakteristikas naudojami įvairūs metodai: vertinimas balais, „frakcionavimas“ (netiesioginis vertinimas antropometrinių duomenų pagrindu pagal specialias formules), rentgenografiniai, biocheminiai ir biofizikiniai metodai (pvz., šlapimo kreatininas naudojamas kaip raumeninio komponento išsivystymo rodiklis), izotopiniais metodais nustatomas vandens, bendras riebalų kiekis ir kt. Kūno komponentai varijuoja ir mikrostruktūrų lygyje: riebalinių ląstelių skaičius, dydis ir prisipildymas riebalais didesnis tukti linkusiems; sportininkų dvigalvis žasto raumuo turi 1,5-2 kartus daugiau raumeninių skaidulų. Kūno komponentai taip pat keičiasi su amžiumi: raumenų masė didžiausia 20-30 metų, vėliau ji mažėja, ypač po 50 metų (vidutinis mažėjimo greitis 3 kg per 10 metų). Keičiasi ir riebalų topografija: mažėja poodyje ir daugėja pilvo ertmėje. Lytiniai skirtumai ryškūs nuo pat brendimo periodo: raumeninis komponentas stabiliai didesnis vyrams, riebalų – moterims. Skiriasi ir riebalų topografija: moterims jų maksimalus kiekis apatinėje pilvo dalyje, virš klubakaulio skiauterės ir ant priekinio šlaunies paviršiaus. Pagal topografiją skiriami du pagrindiniai riebalų kaupimo tipai: androidinis (vyriškas), kai riebalai atsideda liemens srityje, riebalų ląstelės smulkios, greitai kaupia ir praranda riebalus, ir ginoidinis (moteriškas) – stambesnės ir stabilesnės riebalų ląstelės susikaupia ne tik pilvo, bet ir sėdmenų bei šlaunų srityje.

Be šių pagrindinių kūno sudėjimo koordinačių, morfologinės konstitucijos schemose taip pat naudojamos: makro-mikrosomijos (bendras kūno matmenų varijavimas), andro-ginekomorfijos (pagal lytinio dimorfizmo ryškumą) koordinatės.

Konkrečiose klasifikavimo schemose šios koordinatės paprastai sudaro derinius.
labiausiai paplitusios yra vokiečių psichiatro E.Krečmerio (Kretschmer), amerikiečių psichologo V.Šeldono (Sheldon) sistemos, taip pat sistema, paremta statistiniu faktorinės analizės metodu.

E.Krečmeris išskyrė 3 pagrindinius konstitucinius tipus:

1. Pikniškas – kresnas, plačios krūtinės, minkštų kūno formų dėl didelio riebalų sluoksnio; galūnės trumpos, didelė apskrita galva ant trumpo kaklo, vyrai linkę plikti.

2. Atletiškas – raumeningas, plačių pečių, siauro dubens; ryškus raumenų reljefas, masyvūs kaulai, tvirtos galūnės, pailga galva ant tvirto kaklo, gruboki veido bruožai, ryškus plaukuotumas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2387 žodžiai iš 7925 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.