Anykščių šilelio analizė
5 (100%) 1 vote

Anykščių šilelio analizė

A.Baranausko poema „Anykščių šilelis“, klasikinis lietuvių poezijos kūrinys. Antras šimtas metų tebejaudina daugiaprasme metafora „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“. Romantiška elegijos intonacija, susiliejusi su folklorine rauda, tarsi sielvarto šauksmas ne vien dėl prarastų girių, bet ir dėl pavergtos tėvynės, kartų kartoms atveria vis naujus prasmių ir meninių idėjų klodus.

Lietuvių literatūrai „Anykščių šilelis“ – pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį. A.Baranausko Anykščių šilelis – amžinas ir nesunaikinamas, iškertamas, išparduodamas ir vėl atželiantis, laiminantis ranką, ką kirvį išrado, ir atgyjantis poetų giesmėse – nenugalėtos ir nenugalimos tėvynės metafora. Poetas įvardino ne tik Anykščių šilelio genezę, bet ir nacionalinio atgimimo idealus, siekius žadinti tautos savimonę. A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje lyriniais miško spalvų, garsų, kvapų, net tylos vaizdais, sudvasintais tautosakinių asociacijų, išaukštino liaudies kalbos ir ją išsaugojusio kaimo žmogaus dvasinį pasaulėvaizdį. Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes.

Poetinio žodžio išgryninimo požiūriu poemai neprilygo joks kitas A.Baranausko kūrinys, nekalbant jau apie visos to meto lietuvių poezijos kontekstą. Poetas surado žodžių ir vaizdų, rodos, nenusakomai dvasinei būsenai atkurti. Ją gali išreikšti nebe kasdienė kalba, bet poezijos kerai. Tai ne tik žodžiams nepaklūstanti, bet ir paties žmogaus viduje nesuvokiama dvasios pilnatvė.

A.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius. Gamtos grožis žadino kūrybines galias, skatino jas reikštis. Gamtos praturtinta vaizduotė kūrė tautodailės raštus, liaudies dainų melodijas, teikė, anot paties poeto, žodžiais nenusakomą lyrizmą liaudies poezijai, neišsenkamą siužetų šaltinį pasakų ir legendų išmonei. Ir atvirkščiai, sugriauta gamtos pusiausvyra gresia psichinės harmonijos praradimu, dvasiniu išsekimu.

Liesdamas lietuvių poezijoje visai naują dvasinių išgyvenimų ir jausmų sritį, poetas abstrakčioms sąvokoms reikšti nesigriebė naujadarų ar vertinių iš kitų kalbų, bet kūrybiškai naudojosi liaudies žodyno ištekliais.

Poemoje pasakojama labai tikroviška Anykščių šilelio dramatiška istorija, siekianti pagonybės laikų šventąsias girias, ir baigiama carinių pareigūnų savivalės aktu. Poemoje atkurta miško proistorė, kaip jis keitėsi, nyko, vėl atžėlė.Žmonių pasakojimu, čia stūksojusios pagonybės laikų šventosios girios, sunaikintos įvedus krikščionybę. Šventų girių – pagonybės židinių naikinimą poetas laikė ne tik Lietuvos grožio ir turto niokojimu, bet jis matė čia ir senosios patriarchalinės moralės, nacionalinių tradicijų, liaudies kultūros ir estetikos pagrindų griovimą, jų išniekinimą, kurio negalima pateisinti jokiu naujosios kultūros kūrimo vardu.

Poema „Anykščių šilelis“ yra ne tik poeto kūrybos viršūnė, bet ir žymiausias XIXa. pirmos pusės lietuvių poezijos kūrinys. Poema buvo parašyta per dvejas vasaros atostogas (1858 – 1859). „Anykščių šilelis“ parašytas silabine eilėdara, rytų aukštaičių tarme. Pirmą kartą buvo išspausdintas L.Ivinskio 1860 ir 1861 m. kalendoriuose, Jurkšo Smalaūsio slapyvardžiu. Pirmasis atskiras „Anykščių šilelio“ leidimas išėjo Vilniuje 1905m.

A. Baranausko „Anykščių šilelis“ gerbiamų literatūros kritikų įsivaizduojamoje ir mūsų tautinės savimonės padiktuotoje literatūros kūrinių hierarchijoje tampa antru po Donelaičio „Metų“ klasikinės vertės kūriniu. Kaip ir dera, tokio prioriteto darbas sukėlė tikrą atsiliepimų ir vertinimų cunamį, siekiantį ir mūsų šaunią dabartį, praturtintą šilbajorių, egzodinių nagių bei kitų literatūrinio šiltnamio daržovių – krūmynų „perliukais“ (erezijomis). Nežinia kodėl, užmiršę tą faktą, kad Baranausko poema padėjo pamatus ne tik visų liaupsinamam arba grafomanu laikomam Maironiui, bet ir tam Vienažindžiui. Įdomiausi yra „šviežūs“ „Anykščių šilelio“ ir jo autoriaus vertinimai. Antai Vaižgantas manė, jog „pirmąją dalį rašydamas, Baranauskas teturėjo talento ir pažinimo – versifikacijos ir kritikos“. Įdomumo dėlei galima paminėti, jog pats, būdamas tokio amžiaus, tesugebėjo išspausti keletą „vaizdelių“. Kitas iškilus kritikas – Julijonas Lindė – Dobilas ir pats nelabai gaudėsi savo sudėtinguose sudėtingų minčių vingiuose. Čia jis lygina „Anykščių šilelio“ vaizdavimo meną su Homero poemomis, čia – itin pabrėžia Baranausko „jaunikaitiškumą“, pats juodu ant balto išdėstęs šedevrą „Blūdas“, betampantį bibliografine retenybe ir paslapčia godžiai ryjamą filologų fanatikų. Aišku, nieko nereiškia tas faktas, jog pats nesi už kritikuojamąjį labiau pasižymėjęs, juk lietuviai labai mėgsta skaičiuoti svetimus krislus, sėdėdami ant savo akies rąsto. Tiesa, jog Baranauskas nusipirko keturių klasių baigimo pažymėjimą skaudi, tačiau – tiesa. Bet nėra melas ir tai, jog Baranausko talentą liudija jau vieni iš pirmųjų literatūrinių bandymų: „Saulėtekis“ ir
„Dainų dainelė“. Pirmasis, galima sakyti, tampa Baranausko debiutu, apdainuojant gamtos grožį. Antrasis tiesiog liudija, jog poetas – ne tik tyros sielos asmenybė, sugebanti subtiliai jausti, bet ir nusimananti istorijos kanonuose (tiesa, kartais klysta ir genijai).

Tikriausiai visiems yra žinoma tradicinė „Anykščių šilelio“ parašymo priešistorė: kaip nedorėlis lenkas pareiškė savo kategorišką nuomonę, jog lietuvių – mužikų kalba esą neįmanoma kurti poezijos, kaip pavyzdį pateikdamas „Pono Tado“ gamtos aprašymus. [Iš čia greičiausiai ir kilo neapykanta lenkams: „Uch, kaip aš nekenčiu tų lenkų“ – teigė viena pažįstama provincijos lituanistė – kaimo liktarna – visų „balių“ nuolatinė lankytoja, kažkodėl pamėgusi eiti į darbą (matyt grynai iš pedagoginių paskatų) su kaliošais ir dėmėtu kombinezonu, liaudyje dar vadinamu „specofke“. Jos manymu, Baranauskas parašė „Anykščių šilelį“ nacionalistinių – rasistinių jausmų skatinamas (provincijos mokyklos „Anykščių šilelio“ atsiradimo teorija)]

Prie dėstytojo „įžeidimo“ prisidėjo nuostabūs tėvo žodžiai (juos tėtušis griečiausiai ištarė srėbdamas kopūstienę ir mąstydamas apie žemės ūkio plėtrą) apie pušeles, kuriuos Baranauskas būtinai norėjo įtraukti į kurį nors savo kūrinį. Ne taip jau seniai vyravo nuomonė, jog sukurti šią poemą Baranauską paskatino idėjinės nuotaikos, kurioms poveikio turėjo tas pats „Ponas Tadas“, Kraševskio „Anafielas“ bei kiti lenkų romantikų kūriniai, taip pat S. Daukanto „Būdas“ (ypač senovės Lietuvos girių aprašymai). Pačios naujausios prielaidos – taip par gana įtikinamos. Galėjo turėti įtakos ir anglų sentimentalizmas, konkrečiai Oliwerio Goldsmitho poema „Apleistas kaimas“. Labai jau nemažai panašumų (tematinių, kompozicinių, retorikos). Kitas gan įdomus pastebėjimas – „Baranausko „Anykščių šilelis“ <…> tik išorinio momento, įžeistos tautinės ambicijos „pernelyg žmogiškas“/ ideologinis atsakas – ūmi reakcija, nedisponuojanti fenomenologine kalbos ir ontinių mentaliteto įžvalgų <…> energija“ [Karmalavičius R. Kūrybos ontogenezės pajauta XIX a. pabaigos lietuvių raštijoje – V., 2000 p. 144]. Visada galima iškelti porą savų teorijų. „Anykščių šilelis“ galėjo būti hormonų ir intelekto sindikato, prislopinto kunigo sutanos, produktas. Reikia nepamiršti, jog A. Baranauskas platoniškai draugavo su K. Praniauskaite, kuri skatino jo estetinių jausmų tobulėjimą, plėtė literatūrinį akiratį (dar vienas įrodymas, jog Baranauskas tikrai buvo ne pagal epochą išprusęs).

Žinia, mums labiausiai norėtųsi, jog A. Baranauskas būtų buvęs ištikimas vienai pagrindinių romantizmo, kuriam dažniausiai yra priskiriamas, vertybei – individualumui; ir „Anykščių šilelio“ eilutės, nepajungtos jokioms taisyklėms, tiesiog trykštų iš pačios autoriaus dvasios ir kiltų ne iš meistriškumo, o iš įkvėpimo, kur kiekvienas išgyvenimas susiranda adekvačią, nepakartojamą formą. Niekas negali kategoriškai teigti, jog būtent taip ir nėra, tačiau „kompozicinis ir struktūrinis Baranausko poemos sudėtingumas verčia ieškoti kultūrinės tradicijos įtakos pėdsakų…“ [Lazdynas G. Nuo Oberno iki „Anykščių šilelio“// Varpai 2001, p. 194].

Apskritai, esama dar ir abejojimų dėl „Anykščių šilelio“ romantinės prigimties. Jis skiriamas sentimentalizmui (prieš tai minėtas panašumas su poema „Apleistas kaimas“); klasicizmui (lyginimas su Homeru); „poetiniams realizmui“, kuris yra romantizmo stilistinė linija. Pastarasis kyla iš grožėjimosi būtimi, idėmiai žvelgia į pasaulio grožį, jo formų, spalvų, garsų įvairybę ir apstumą. Čia vengiama prozaizmų, vulgarumo, brutalumo, vengiama grotesko, hiperbolizavimo, deformacijų.

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 1353 žodžiai iš 3750 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.