Apdirbamosios ir išgaunamosios pramonės įmonių konkurencingumo veiksniai
5 (100%) 1 vote

Apdirbamosios ir išgaunamosios pramonės įmonių konkurencingumo veiksniai

TURINYS

1. REZIUME………….…………………………………………………………………………………2

2. ĮVADAS…………………………………………………………………………………….………3

3. LITERATŪROS ANALIZĖ……………………………………………………………………………………………..4

3.1 Konkurencingumo samprata………………………………………………………………………4

3.2 Apdirbamosios pramonės veiklos rūšys Lietuvoje………………………………………………………..6

3.3 Pramonės konkurencingumas ir konkurencinių pranašumų formavimas………………………….7

3.4 Pramonės vertinimas ir vertinimo būdai………………………………………………………………………7

3.5 Lietuvos apdirbamosios bei išgaunamosios pramonės konkurencingumo veiksnių analizė 1998-2002 metais…………………………………………………………………………………………………..15

3.5.1. Paklausos sąlygos………………………………………………………………………………………….15

3.5.2. Veiksnių sąlygos……………………………………………………………………………………………22

3.5.3. Susujusios ir palaikančios pramonės šakos……………………………………………………….32

3.5.4. Šakos strategija, struktūra ir konkurencija………………………………………………………..38

3.5.5. Vyriausybės vaidmuo…………………………………………………………………………………….45

3.5.6. Galimybių vaidmuo……………………………………………………………………………………….45

4. REZULTATAI IR IŠVADOS ………………………………..…………………………………..46

5. LITERATŪROS SĄRAŠAS …………………..…………………………………………………49

6. PRIEDAI ……………………………………………………………………..……………….…50

1.REZIUME

The term paper is written by:

Title: “Competitive ability factors of companies of manufacturing”

The supervisor is:

Number of pages: 68

Number of tables and illustrations: 24

Number sources: 7

The work was written in Kaunas, in 2004

Latter – day globalization conditions for Lithuania, while it is integrating into markets of worldwide and trying to become a part of market of European Union, Lithuanian industry has to taste growing competitive pressure of those markets. So it is really important to evaluate the competitive of the country. We are going to evaluate it, using M.E. Porter’s “diamond” model.

M. E. Porter says that competitive of the country depends on the companies’ of industry capabilities to create new value and increase grow of economics. “Competitive ability – means rising incomes of economics an high workforce employment’s degree in the development of economics”. M. Porter’s competitive conception helps evaluate factors, which are cooperating one with each, which have influence for gaining, sustenance and expansion of competitive of Lithuania’s industry. Hence we will evaluate these factors, which determine competitive of Lithuania’s industry: 1. Reservation of factors; 2. Reservation of demand; 3. Connected and sustaining branches of industry; 4. Strategy of a branch, composition and competition; 5. Part of government; 6. Part of possibilities.

2. ĮVADAS

Kursinio darbo tema – „Apdirbamosios ir išgaunamosios pramonės įmonių konkurencingumo veiksniai 1998-2002 m.”

Pramonė ekonominėje sistemoje vaidina labai svarbų vaidmenį, joje siekiant aukštų ekonominių rezultatų. Lietuvos Statistikos departamentas pramonę skirsto į išgaunamąją ir apdirbamąją pramonę. Taigi, šiame darbe aptarsime pagrindinius pramonės įmonių konkurencingumo veiksnius.

Darbo aktualumas: Lietuvai šiuolaikinėmis globalizacijos sąlygomis integruojantis į pasaulines rinkas ir, ypač, siekiant tapti ES rinkos dalimi, tenka patirti vis didėjantį šių rinkų konkurencinį spaudimą. Kadangi pramonės gaminiai sudaro didžiąją dalį Lietuvos eksportuojamų prekių, šalies konkurencingumą tarptautinėse rinkose užtikrina pramonės įmonės, jų gaminama produkcija. Šiam ekonomikos sektoriui tenka itin sudėtingas uždavinys, siekiant sėkmingai plėtoti veiklą ir užsienio, ir vidaus rinkose.

Pagrindinis kiekvienos valstybės ekonominis tikslas – užtikrinti pastovius ir aukštus ekonominės plėtros tempus, pakankamai aukštą bei kylantį savo šalies piliečių gyvenimo lygį. Svarbus uždavinys tai pasiekti – palaikyti aukštą šalies įmonių konkurencingumo lygį. Konkurencingumas yra vienas iš svarbiausių narystės Europos Sąjungoje (ES) kriterijų, kadangi Lietuvai teks atlaikyti konkurencijos spaudimą ir rinkos jėgas, veikiančias ES. Lietuvai reikės stengtis, esant konkurencinės rinkos sąlygomis, gaminti prekes ir paslaugas, kuriomis sėkmingai konkuruotų tarptautinėje rinkoje bei išlaikytų ar didintų šalies pajamas ilguoju periodu. Beje, tik apgalvota valstybės politika gali tikslingai formuoti aplinką, palankią tiek pramonės, tiek bendro ūkio
konkurencingumo lygio augimui, ypač kai ūkio subjektai sąlyginai yra ekonomiškai silpni ir atskirai kiekvieno jų poveikis tarptautinėms rinkoms yra menkas.

Pramonės šakos konkurencingumo formavimo šaltiniai šiame darbe bus analizuojami, pritaikant M. Porter pramonės konkurencinio pranašumo teoriją. Ši konkurencingumo koncepcija padeda įvertinti tarpusavyje sąveikaujančius veiksnius, turinčius įtakos šalies pramonės konkurencingumo įgijimui, išlaikymui ar didinimui. Taigi, įvertinsime šiuos pramonės konkurencingumą lemiančius veisnius: Veiksnių sąlygas, paklausos sąlygas, susijusias ir palaikančias pramonės šakas, Šakos strategiją, struktūrą ir konkurenciją, vyriausybės vaidmenį, galimybių vaidmenį.

Problematika: Įstojus į ES ir prieš tai tinkamai nepasiruošus, Lietuvos pramones įmones gali nukonkuruoti kitų ES šalių įmonės. Tai atsitikus, keistųsi Lietuvos žemės ūkio struktūra, pramonės raida, Lietuvoje padidėtų kitų šalių įsigytų įmonių skaičius.

Darbo objektas: Lietuvos pramonės įmonių konkurencingumo veiksniai.

Kursinio darbo tikslas: išanalizuoti pramonės įmonių konkurencingumo veiksnius 1998-2002m.

Darbo uždaviniai:

• apibūdinti pramonės konkurencingumą ir jos konkurencinių pranašumų formavimą;

• išanalizuoti konkurencingumo veiksnius Lietuvos pramonėje pagal M. Porterio “Deimanto” modelį;

• parodyti Europos ekonominės integracijos įtaką pramonės konkurencingumui.

3. LITERATŪROS ANALIZĖ

3.1. KONKURENCINGUMO SAMPRATA

Terminas “konkurencija’ kilęs iš lotynų kalbos- susidūrimas, varžymas. Konkurencija-automatinis rinkos pusiausvyros mechanizmas, centrinė rinkos ekonomikos mokslo sąvoka. Konkurencija buvo ir lieka rinkos ekonomikos subjektų rungtyniavimo forma. Verslininkų konkurencijos neišvengiamumą lemia pirkėjų prioritetas pardavėjų atžvilgiu dabartinėse rinkose. Ir priešingai, esant pardavėjo rinkai, konkuruoja pirkėjai. Mokslinėje ir taikomojoje literatūroje tarptautinis konkurencingumas plačiąja prasme yra apibrėžiamas kaip šalies sugebėjimas gaminti prekes ir teikti paslaugas, kurios tenkintų tarptautinių rinkų poreikius, ir kartu užtikrinti ir didinti savo piliečių realias pajamas. Siauresne prasme konkurencingumui aprašyti kartais naudojami tik atskiri užsienio prekybos (ypač eksporto) arba makroekonominiai (bendro vidaus produkto (BVP) ir kt.) rodikliai. Tačiau dauguma specialistų sutinka, jog konkurencingumas yra ypatingai sudėtingas ir daugiaaspektis reiškinys, kurio įvertinimas reikalauja atsižvelgti į pasiektus rezultatus įvairiose, ir ne vien tik ekonomikos, srityse. OECD (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija – Organization for Economic Cooperation and Development –angl.) nuomone, konkurencingumas – tai šalies sugebėjimas, esant konkurencinės rinkos sąlygomis, gaminti prekes ir paslaugas, kuriomis sėkmingai konkuruojama tarptautinėje rinkoje bei išlaikomos ar didinamos šalies pajamos ilguoju periodu. Vieno žymiausių mokslininkų, išvysčiusių šiuolaikinę šalies konkurencingumo teoriją, alternatyvią kaina pagrįstai teorijai, M. E. Porter (1990) nuomone, šalies konkurencingumas priklauso nuo pramonės įmonių sugebėjimų kurti naują kokybę ir didinti ekonomikos augimą. “Konkurencingumas – reiškia augančias ekonomikos pajamas ir aukštą darbo užimtumo lygį plėtros ekonomikoje”.

Tobula konkurencija- tam tikros struktūros rinka: daug gamintojų, daug pirkėjų,negalinčių paveikti rinkos kainos ir kt.charakteristikos. Didelis įmonių sk., elgsena,kai priimama rinkos kaina, ar laisvas įėjimas ir išėjimas iš rinkos dažnai laikomi konkurencijos buvimo šakoje kriterijais.

Tačiau daugelis ekonomistų terminą konkurencija vartoja rinkų, kurios yra nekonkurencingos kontekste(keletas kainą nustatančių įmonių labai konkuruoja dėl pardavimų apimties).

1)Konkurencinė elgsena – kompanijų tarpusavio kova:

-rungtyniavimas dėl naudingiausių prekės pardavimo sąlygų.

-gamintojų kova už naudingesnės prekės gamybos ir realizavimo sąlygas.

-kova dėl retų ekonominių gėrybių ir vartotojų pinigų už kuriuos galima šias gėrybes įsigyti.

2)Struktūrinė traktuotė- rinkos struktūros, joje vyraujančių sąlygų analizė. K. apibrėžiama kaip situacija, kurioje yra daug konkuruojančių vienetų ir jie yra nepriklausomi, tai situacija, kai rinkoje yra daug nepriklausomų pirkėjų ir pardavėjų ir jie gali laisvai įeiti į rinką ir išeiti iš jos. Dėmesio centre – ar iš esmės įmonė gali paveikti bendrą kainų lygį rinkoje.

3)Funcinis požiūris- nusako vaidmenį, kurį konkurencija vaidina ekonomikoje.

-Produktų diferencijavimas ir kokybė, naujos technologijos.Pirmenybė kaštams ir kokybei ir tam, kas veikia ne vien pelno maržą ir įmonių ribinius produktus, bet ir jų pagrindus ar net egzistavimą(Schumpeteris)

-Dėmesys į mechanizmus, kurie verstų priartinti kainas prie minimalių gamybos kaštų ir neduotų gamintojui galimybės veikti rinkos pusiausvyros(neoklasikai)

Konkurencingumą galima apibrėžti įmonės, pramonės šakos ar segmentų bei nacionaliniame lygiuose:

• įmonė turi konkurencinių privalumų, jei gali gaminti ir parduoti konkurencinėse rinkose homogeniškus gaminius palankesnėmis kainomis nei kitos be subsidijų, arba jei gali gaminti unikalius gaminius, ar kurti
ypatingas savybes esamiems gaminiams – inovacinius gaminius, jų patobulinimus, kurių kitos įmonės gaminti negali;

• pramonės šaka ir segmentas turi konkurencinių privalumų, jei: a) yra pakankama konkurencija, kuri gerina produktyvumą ir skatina inovacijas, b) vartotojai yra reiklesni ir pažangesni už konkurentų, c) egzistuoja sinergijos tarp įmonių, galimybės pradėti naują verslą ir pozityvi išorinė aplinka (informacijos gausa), d) įmonės patobulino turimus gamybos veiksnius;

• šalis turi konkurencinių pranašumų, jei verslo aplinka palanki atskirų ūkio segmentų plėtrai, o šalies ekonomika gali mobilizuoti išteklius produktyviam jų panaudojimui.

Konkurencingumo tyrimų apžvalga leidžia daryti išvadą, jog itin didelis dėmesys yra skiriamas pramonės konkurencingumo vertinimams. Nors pastaruoju metus itin intensyvi paslaugų sektoriaus plėtra, tačiau pramonė neprarado savo, kaip viso šalies ūkio bei gyvenimo lygio augimo pagrindo, vaidmens. Kadangi apie 90% visos pasaulinio eksporto apimties sudaro pramonės produkcija, todėl dažnai, remiantis vien tik pramonės sektoriaus analize, daromos išvados apie visos šalies ekonomikos konkurencinę padėtį.

Tarptautinėse rinkose veikia įmonės, ir jų veiklos rezultatai tiesiogiai lemia pasiektą pramonės konkurencingumo lygį. Tačiau akivaizdu, kad įmonės veikia tam tikroje aplinkoje, kuri stipriai įtakoja įmonių užsienio prekybos bei kitus konkurencingumo rodiklius. Tik apgalvota valstybės politika gali tikslingai formuoti aplinką, palankią tiek pramonės, tiek bendro ūkio konkurencingumo lygio augimui, ypač kai ūkio subjektai sąlyginai yra ekonomiškai silpni ir atskirai kiekvieno jų poveikis tarptautinėms rinkoms yra menkas. Konkurencingumą galima didinti įvairiais būdais, tame tarpe – aktyvinant inovacinę veiklą, remiant taikomojo pobūdžio, įmonėms aktualius mokslinio tyrimo darbus. Inovacinės veiklos palaikymas turėtų pasireikšti visuose lygiuose: valstybės, savivaldybių, įmonių. Pramonės restruktūrizavimui paspartinti reikia pradėti formuoti technologiškai giminingos gamybos produktų kompleksus (segmentus), visų pirma -mokslui imliose šakose, tokiose, kaip mašinų ir įrengimų, elektros, radijo, televizijos ir ryšių įrengimų pramonėse. Pramonės plėtros tikslu turėtų tapti žinių pagrindu plėtojamos ekonomikos kūrimas, kas atitiktų pasaulines pramonės plėtros tendencijas ir taptų prielaida įmonėms įsitvirtinti tarptautinėse rinkose intelektinės ekonomikos sąlygomis. Todėl, siekiant efektyviai valdyti ir formuoti palankią verslui aplinką, numatyti tolesnes veiklos kryptis ir neatidėliotinus veiksmus, būtinas pastovus konkurencingumo monitoringas, nuolatinė konkurencingumo veiksnių įtakos bei pokyčių tendencijų analizė.

Konkurencijos metodai ir konkurencinės strategijos:

Metodų grupės:

1)Kainų konkurencija-rungtyniavimas dėl galimybės gauti papildomą pelną, pardavus papildomą produkcijos kiekį ir dėl to sumažinus produkcijos vieneto sąnaudas.Tam sumažinamos kainos, nekeičiant produkcijos asortimento ir kokybės.

2)Ne kainų konkurencija apima:produkcijos savybių keitimą; naujų savybių suteikimą esamai produkcijai;tuos pačius poreikius tenkinančios naujos produkcijos sukūrimą; produkcijos sukūrimą anksčiau neegzistavusiems poreikiams tenkinti; prekės savybių (mados,prestižo simbolių) atnaujinimą; su preke susijusių paslaugų tobulinimą.

Efektyvios konkurencijos sąlygomis vyrauja ne kainų konkurencijos metodai. Įmonių rungtyniavimo pagrindą sudaro kova dėl diferencijuotos paklausos. Konkurencinių metodų pasirinkimas priklauso nuo konkurencinių pranašumų, o šie nuo produkto savybių.

Konkurencinės strategijos:

1)Lyderiavimas kaštų srityje. Įmonė turi išlaikyti mažesnę už konkurentus savikainą Pagrindinis veiksnys-pažangi technologija, gamybos masto ekonomija,žaliavos prieinamumas.Lyderis kaštų mažinimo ir produkcijos diferencijavimo srityje turi prilygti konkurentams ar bent nedaug atsilikti.

2)Diferencijavimas. Įmonė kuriuo nors aspektu siekia unikalumo.Tokia elgsena reikalauja didesnių gamybos kaštų.Įmonė turi kartu siekti didinti gamybos efektyvumą ir mažinti sąnaudas, nes priešingu atveju gali tapti nekonkurencinga dėl santykiškai didelės savikainos.

3)Koncentravimasis. Pastangų sutelkimas į kurį nors veiklos aspektą siauroje konkurencijos srityje šakos viduje:pirkėjų grupė,konkreti produkcija ar konkr.geografinė rinka.Esmė-pasirinkti rinkos segmentą ir jį aptarnauti geriau ir efektyviau negu konkurentai. Reikiamų konkurentinių pranašumų galima įgyti arba mažinant savikainą arba didnant produkcijos diferencijavimą ir tuo išsiskirti iš konkurentų.

Atsižvelgdama į aplinkybes, įmonė gali taikyti bet kuriuos konkurencijos metodus ir naudoti bet kurį konkurencinės elgsenos modelį,tačiau visi įmonės veiksmai priklauso nuo jos konkurencinės orientacijos.

3.2. APDIRAMOSIOS PRAMONĖS VEIKLOS RŪŠYS LIETUVOJE

Pramonė, gaminanti plataus vartojimo produktus, gamybos priemones, žaliavas ir medžiagas kitoms ūkio veiklos rūšims, sukurianti darbo vietas, ekonominėje sistemoje vaidina svarbų vaidmenį, joje siekiant aukštų ekonominių rezultatų.

Pramonę sudaro:

• Kasyba ir karjerų eksploatavimas

• Apdirbamoji pramonė

• Elektros, dujų ir vandens tiekimas

Kiekviena

skirstoma į tam tikras veiklos rūšis. Veiklą sudaro įmonės, kurių gaminama pagrindinė produkcija atitinka tos veiklos pavadinimą.

Apdirbamosios pramonės ekonominės veiklos rūšys:

1.Maisto produktų ir gėrimų gamyba

2.Tabako gaminių gamyba

3.Tekstilės gaminių gamyba

4.Drabužių siuvimas, kailių išdirbimas ir dažymas

5.Odos ir jos dirbinių gamyba

6.Medienos ir medienos gaminių gamyba (išskyrus baldus)

7.Plaušienos, popieriaus ir popieriaus gaminių gamyba

8.Leidyba, spausdinimas ir įrašytų laikmenų atgaminimas

9.Rafinuotų naftos produktų gamyba

10.Chemikalų ir chemijos pramonės gaminių gamyba

11.Guminių ir plastikinių gaminių gamyba

12.Kitų nemetalo mineralinių produktų amyba

13.Pagrindinių metalų gamyba

14.Metalo gaminių, išskyrus mašinas ir įrangą, gamyba

15.Mašinų ir įrangos gamyba

16.Įstaigos įrangos ir kompiuterių gamyba

17.Elektros mašinų ir aparatūros gamyba

18.Radijo, televizijos ir ryšių įrangos bei aparatūros gamyba

19.Medicinos, tiksliųjų ir optinių prietaisų gamyba

20.Variklinių transporto priemonių, priekabų ir puspriekabių gamyba

21.Kitos transporto įrangos gamyba

22.Baldų gamyba; kita, niekur kitur nepriskirta gamyba

23.Metalo atliekų ir laužo perdirbimas (3)

3.3. PRAMONĖS KONKURENCINGUMAS,

KONKURENCINIŲ PRANAŠUMŲ FORMAVIMAS

Konkurencinga nacionalinė pramonė – viena svarbiausių sąlygų, užtikrinančių aukštą ekonomikos augimą, kylantį šalies išsivystymo bei pragyvenimo lygį, aukštą bendrąjį nacionalinį produktą ekonominės integracijos bei verslo globalizacijos sąlygomis.

Bet kurios pasaulio šalies išsivystymo lygis tiesiogiai priklauso nuo apdirbamosios pramonės išsivystymo lygio bei jos lyginamosios dalies bendroje ūkio struktūroje (A. Sabonienė, 2001). O pramonės konkurencingumo samprata analizuojama, tiriant šalies konkurencingumo priežastis.

Formuojant konkurencingumo koncepciją, svarbu nustatyti konkurencingumo lygius priklausomai nuo veikėjų, dalyvaujančių ir kuriančių ekonominę vertę rinkoje. Konkurencingumą galima analizuoti šalies, pramonės, įmonės bei prekės lygiu. Šalies konkurencinis pranašumas siejamas su makroekonominiais rodikliais – bendruoju vidaus produktu, palūkanų norma, biudžeto deficitu ar nacionalinės valiutos stabilumu. Tarptautinėje rinkoje konkurencingumą lemia ne pati šalis, o tos šalies pramonės šakos, pramonės įmonių produkcija (A. Sabonienė, 2001). Porter (1990) siūlo šalies konkurencingumo sąvoką keisti pramonės šakos konkurencingumo samprata – šalis yra konkurencinga, joje egzistuojant pakankamai aukštai konkurencingos pramonės šakos koncentracijai ir konkurencingai veikiantiems klasteriams.

3.4. PRAMONĖS VERTINIMAS IR VERTINIMO BŪDAI

Pramonės, kito ūkio sektoriaus ar viso ūkio konkurencingumo vertinimas yra gana plačiai paplitęs tyrimų būdas pasaulyje. Konkurencingumo tyrimus atlieka tarptautinės organizacijos (pvz., Pasaulio bankas), nepriklausomų ekspertų grupės arba institutai (pvz., Tarptautinis vadybos plėtros institutas (IMD), Austrijos ekonominių tyrimų institutas (WIFO) ir kt.), tyrinėjantys bei reitinguojantys daugelio pasaulio valstybių konkurencingumą, o taip pat atskirų šalių ekspertai, kurių tikslas – nustatyti savo šalies įmonių konkurencingumą bei tolimesnę pramonės ir paslaugų sektorių plėtros kryptis, atsižvelgiant į savo šalies ekonomikos specifiką ir esamą informacinį aprūpinimą.

Užsienio, o pastaruoju metu ir Lietuvos, specialistai yra sukūrę arba pritaikę savo šalių poreikiams įvairias konkurencingumo įvertinimo metodikas. Priklausomai nuo tyrimo siekiamų tikslų, konkurencingumo vertinimui naudojami skirtingi rodikliai. Konkurencingumo įvertinimui reikalingi skaičiavimai atliekami dvejopai: naudojant rodiklių sistemas arba kompleksinius rodiklius. Turint omenyje, jog konkurencingumas yra sudėtingas, įvairių veiksnių ir sąlygų veikiamas reiškinys, tinkamai parinkta rodiklių sistema galėtų pilniau ir giliau atskleisti konkurencingumo lygį, nei atskiri kompleksiniai rodikliai. Siekiant identifikuoti šalies ūkio ir jo sektorių padėtį tarptautiniu mastu, galimybes atlaikyti kitų šalių įmonių konkurencinį spaudimą, rodiklių rezultatai paprastai lyginami su kitų šalių rezultatais.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2506 žodžiai iš 8254 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.