Anykščių šilelį Baranauskas sukūrė per dvejas 1858m. ir 1859 m. vasaros atostogas Anykščiuose.Poetas valingai kaupė gimtųjų Anykščių krašto realijas, folklorinių poetiką bei frazeologiją.Paskutinį postūmį imtis plunksnos galėjo sukelti poeto paliudyti ,,lyg peiliu smogę’’ seminarijos dėstytojo žodžiai, kad lietuvių kalba – prastuolių kalba, nederanti poezijai.Tą pačią vasarą jis pradėjo rašyti, siekdamas įrodyti, kad suniekinta lietuvių kalba, kaip neprilykstantčia Pono Tado kalbai,galima parašyti kūrinį,nenusileidžiantį A..Mickevičiaus poezijai.O poemos ,,diegas’’,anot poeto žodžių, prasikalęs 1858 m. vasarą, išgirdus apstulbinusį tėvo posakį ,,liemuo liemenį plaka’’.
Anykščių šilelis – poema, vaizduojanti Anykščių krašto girių istoriją, pradedant pagoniškosios Lietuvos šventaisiais ąžuolynais, iškirstais krikšto, paskui karų ir marų metais, o galutinai – XIXa. viduryje prasidėjus pramoniniam girių naikinimui, jau nusiaubusiam Vakarų Europą, baigiant jauno šilelio puoselėjimu ir gynimu nuo caro pareigūnų smurto.Inventoriniai Anykščių žemių aprašai liudija anykštėnų pastangas senųjų girių vietoje apželdinti jaunutį šilelį, dar švieži buvo 1846m. carinių pareigūnų smurto įvykiai.Ir pats poetas, dar valščiaus raštininkas, padėjo žmonėms raštais ginti atimamus miško plotus. Anykščių girių istorijos tema natūraliai susilieja su Lietuvos likimo tema.
Poemos įžangos ir pabaigos strofos – nykus dabarties, iškirstų girių, kalnų kelmuotų, pakalnių nuplikusių vaizdai- tarsi nuslopinto 1831m. sukilimo represijų pėdsakai, juodos spalvos rėmais pabrėžia pagrindinį poemos pasakojimą apie praeitį.Praeitis, atvirkščiai, žaižaruoja spalvų, kvapų, garsų euforija,byloje istorijos ir tautosakos realijomis,legendomis ,padavimais.
Poemos pirmoji pusė – įkvėptas pasakojimas apie Anykščių šilelio samanų,uogų, grybų, krūmų, medžių spalvas ir kvapus, apie miško žvėrelių balsus ir garsus, apie dienos bylą ir nakties tylą.Su miško spalvų ir garsų gaivalinga dinamika susilieja girios, laukų, pievų kvapai, dvelkimai, pakylėti ir sudvasinti tarsi visatos sferų muzika.Poemos lyrinio įsijautimo viršūnė- nakties tylos eilutės, ligi tol lietuvių poezijoje niekieno nepaliesta gamtos sudvasinimo, ir sakralinių žmogaus ir gamtos ryšių tema, apibendrinta žodžiams nepaklūstanti dvasios pilnatvė:,, Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“.Ja galima išreikšti nebe kasdieninė kalba tiktai poezijos kerai, atėję iš lietuvių mitologinio pasaulio, iš stebuklinių pasakų, iš liaudies dainų poetikos, paskiausiai iš krikščioniškosios religijos.Viena aforistine eilute poetas nusakė dvasinę žmogaus patirtį, ilgaamžėje girių glūdumoje sukaupta lietuviu vidinį gyvenimą.Ta žmogaus ir gamtos vienovės – dvasinio įsijautimo vidurnakčio tyloje būsena, kai ,,širdyj visos pajautos nutilsta „,kai ,,neskaudžia, /Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia“, poemoje išauga į sakralinį akta:,,Iš to, matai,ašaros ir atsidusimas, /Iš to šventos pajautos, iš to giesmės tipas“.Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ryšį su žmogaus kūrybinėmis galiomis. Tapydamas miško peizažą taip, kaip jį matė ir išgyveno kaimo žmogus, poetas iškėlė jo estetinius ir etinius pradus. Kaimo žmogaus vaizduotė pasaulyje regėjo neišsenkama šaltinį pasakų ir legendų išmonei, tautodailės lobiams, liaudies dainų melodijų ir poezijos lyrizmui – žodžiais neišreiškiamą graudulį ir ilgesį. Anykščių šilelis nusakyti pirmapradžiai lietuvio pasaulėvaizdžio ir Lietuvos sakralinės šventovės – miško ryšiai.