Įvadas
Gamtos ištekliai – tai gamtos elementai (žemė, vanduo, oras, klimatas,
augalija,
gyvūnija, naudingosios iškasenos, landšaftas), naudojami visuomenės
reikmėms tenkinti. Tarp žmogaus ir gamtos išteklių yra abipuse
priklausomybė. Gamtos ištekliai sudaro sąlygas žmonijai egzistuoti ir
vystytis, o žmogus, plėtodamas gamybą, mokslo ir technikos pažangą,
keičia gamtos išteklių struktūrą, įvaldo vis naujas gamtos jėgas. Jau
dabar vis daugiau naftos išgaunama vandenynuose, metalų rūdos kasamos
amžino įšalo zonose, gėlo vandens atsargas rengiamasi papildyti iš Arkties
bei Antarktidos ledynų.
Gamtos ištekliai lemia šalių ekonominę raidą. Gamtos turtų turtingos
valstybės turi gerokai didesnes galimybes plėtoti gamybą, prekybą,
socialinę sferą. Šių išteklių eksportas yra svarbus pajamų šaltinis.
Pavyzdžiui dabar dideles pajamas gauna naftą ir metalus eksploatuojančios
šalys.
Gamtos turtų naudojimas sukelia dvejopas problemas. Pirmiausia, kai kurių
gamtos turtų ištekliai senka. Naujų išteklių paieškai ir išgavimui reikia
milžiniškų lėšų, dažnai iš esmės keičiasi jų geografinis išsidėstymas. Dėl
to didėja išteklių transportavimo bei bendros gamybos išlaidos, ypač
tuomet, kai dėl išteklių išsekimo įmonės priverstos keisti technologijas ir
gamybos profilį. Antra problema ta, kad dažnai išgaunami tik pagrindiniai
mineralinių išteklių komponentai. Kiti prilyginami atliekoms, kuriomis
teršiama aplinka. Todėl kompleksinis visų išteklių komponentų naudojimas
yra ypatingai svarbus ekonominis ir gamtos apsaugos veiksnys.
Racionalus gamtos išteklių išgavimas bei naudojimas tiesiogiai susijęs su
natūralios gamtinės ir žmogaus sukurtos aplinkos išsaugojimu. Tuo rūpinasi
aplinkos apsauga. Ji apima visą kompleksą tarptautinių, valstybinių ir
visuomeninių priemonių, kuriomis siekiama išsaugoti natūralius ekologinius
ryšius, išvengti žalingų gamybos procesų ar žmonių veiklos pasekmių arba
maximaliai jas sumažinti. Aplinkos apsauga kaip mokslas yra dviejų mokslo
grupių sandūroje – gamtos ir ekonominių – socialinių. Tik kompleksinis
ekonominių, teisinių, techninių, biologinių priemonių naudojimas gali
garantuoti racionalų gamtos išteklių naudojimą dabar ir ateityje.
Kadangi Lietuva nėra turtinga gamtos ištekliais, tai panagrinėsime
antrąją gamtos turtų naudojimo problemą – neracionalų gamtos išteklių
naudojimą, transportavimą, ekologišką žemdirbystę, bei elektros energijos
gamybos problemą.
Aplinkos apsaugai skiriamas ypatingas Europos Sąjungos dėmesys
Aukštas Europos Komisijos pareigūnas sveikina Lietuvą uždarius Aplinkos
derybinį skyrių, tačiau ragina vykdyti derybų metu prisiimtus
įsipareigojimus – tiek priimant įstatymus, tiek užtikrinant finansinę
paramą aplinkosaugos standartams įgyvendinti.
Tokią poziciją Europos Komisijos (EK) Aplinkos apsaugos direktorato
generalinio direktoriaus pavaduotojas Jeanas Francois Verstrynge išsakė
susitikime su vyriausiuoju euroderybininku Petru Auštrevičiumi.
Derybas dėl vieno iš sudėtingiausių dėl savo apimties ir įgyvendinimo
kaštų – Aplinkos skyriaus – Lietuva baigė 2002 m. birželio pabaigoje,
išsiderėjusi tris pereinamuosius laikotarpius: pakuočių ir pakavimo atliekų
tvarkymo, miestų nuotėkų valymo, lakių organinių junginių srityse.
„Europos Komisija ypatingą dėmesį skiria aplinkos apsaugai. Ateityje
aplinkosauginiai standartai įgis dar didesnę reikšmę. Žemės ūkyje,
energetikoje ir kitoje ekonominėje veikloje būtina diegti pažangias
aplinkos neteršiančias technologijas“, – sako Jeanas Francois Verstrynge.
Komisija ragina daugiau dėmesio bei investicijų skirti oro kokybės
užtikrinimui.
P.Auštrevičius pareiškė tikįs, kad kintantis ES požiūris į aplinkosaugos
reikalavimus neturės įtakos jau pasiektiems derybiniams rezultatams.
Numatoma, kad iki 2009 m. kasmet aplinkosauginių standartų įgyvendinimui
reikės skirti iki 200 mln. Lt. Didžiausios investicijos planuojamos atliekų
tvarkymo sistemų ir vandenvalos įrenginių statybos srityse.
Pusę reikiamų lėšų – apie 100 mln. Lt kasmet – ketina skirti Europos
Sąjungos fondai, kitą dalį sudarys valstybės biudžeto, tarptautinių
finansinių institucijų lėšos.
Jeanas Francois Verstrynge paragino Lietuvą aktyviau dalyvauti ES
aplinkosauginėse programose bei pritraukti daugiau privačių bei Europos
sąjungos investicijų į šią sritį.
„Jūs turite būti pasiruošę priimti ne tik dabar gaunamus programos ISPA
pinigus, bet ir daug didesnes pinigų sumas iš įvairių fondų, kurias gausite
įstoję į ES. Lietuva turi įrodyti, kad deramai panaudoja aplinkosaugai
skiriamus pinigus bei stiprinti administracinius gebėjimus“, – sakė Europos
Komisijos Aplinkos apsaugos direktorato generalinio direktoriaus
pavaduotojas.
Vyriausiojo euroderybininko teigimu, investicijos į aplinkosaugą turi
būti subalansuotos ir netapti pernelyg didele našta mokesčių mokėtojams.
P. Auštrevičius EK pareigūną informavo, kad Seimas į rudens sesijos
darbotvarkę įtraukė aplinkosaugai svarbius įstatymus – Pakuočių ir pakavimo
atliekų tvarkymo, taip pat Mokesčio už aplinkos teršimą. Šis įstatymas
skatintų gamintojus ir importuotojus patiems organizuoti
atliekų tvarkymą.
Per šešerius metus Lietuvai reikės įsteigti 10-12 regioninių atliekų
tvarkymo sistemų, sutvarkyti netinkamus naudoti atliekų sąvartynus.
Lietuva įsipareigojo, jog iki 2010 m. miestų ir miestelių nutekamujų
vandenų išvalymo lygis atitiks ES standartus. Per dešimtmetį į nuotėkų
valymo įrenginių statybą ar rekonstrukciją reikės investuoti 2 mlrd.litų.
Planuojama, kad mažiausiai pusę šių išlaidų padengs ES fondas ISPA.
Trečiojo pereinamojo laikotarpio prašoma įgyvendinant Lakių organinių
junginių direktyvą, kuri riboja teršalų išmetimą, pervežant ir laikant
benziną.
Artėjanti elektros energijos stygiaus problema
Lietuva įsipareigojusi ES uždaryti Ignalinos Atominę Elektrine susiduria su
kita problema – gresiančiu elektros energijos stygiumi. Todėl būtina matyti
naujus galimus elektros gamybos šaltinius, ypač savus ir atsinaujinančius
kaip hidroenergiją, nors ji ir negali pakeisti AE. Vienas tokių
perspektyvių hidroenergijos šaltinių yra šalies didžiųjų upių – Nemuno ir
Neries – vandens energijos panaudojimas, kuriose sukoncentruota apie 80%
visų techninių šalies hidroenergijos išteklių.
Tačiau didelių hidroelektrinių (HE) statyba tampa vis sudėtingesnė,
konkurencija elektros gamybos rinkoje didžiulė, aplinkosaugos suvaržymai
griežtėja. Vienas iš veiksnių, kurie sustiprintų HE padėtį konkurencinėje
kovoje su kitokio tipo elektros jėgainėmis, būtų išorinių kaštų arba žalos,
kurią aplinkai padaro kiekviena elektrinė, vertinimas. Deja, kol kas
praktikoje vyrauja tik ekonominis – mažiausių išlaidų kriterijus.
Tyrimo metu buvo lyginamos HE ir galimos naujos kondensacinės elektrinės
(KE) suminės mažiausios išlaidos tam pačiam energetiniam efektui gauti.
Nustatyta, kad HE nepalyginamai mažesnės eksploatacijos išlaidos, nors jų
ekonominis efektyvumas yra ribinis. Santykinai mažos eksploatacinės
išlaidos labai svarbios, nes Lietuva visiškai neturi kuro elektrai gaminti.
Tačiau vertinant išorinius elektros gamybos kaštus – naudą dėl mažesnės
žalos aplinkai – HE tampa ekonomiškai efektyvi. Tai išryškėja, priėmus
dėmesin šiluminių elektrinių išmetamą į atmosferą didelį kiekį CO2. Iki
šiol už tai Lietuvoje aplinkosaugos mokesčiai netaikomi. Net esant šiems
mokesčiams nedideliems, susidarytų apie 152 mln. Lt suma kasmet. Šios žalos
galėtų būti išvengta, jei būtų statomos HE ant Nemuno ir Neries. Būtina
pabrėžti, kad čia, vertinant ekologinius kriterijus nebuvo atsižvelgta į
pagrindinio HE elemento – tvenkinio įtakos gamtinei, socialinei, fizinei
aplinkai specifiką.
Kadangi nėra elektros galios poreikio ir trūksta didelio pradinio kapitalo,
didžiųjų Lietuvos upių – Nemuno ir Neries – energijos panaudojimo projektai
yra tolesnės perspektyvos uždavinys. Ir visgi, įvertinant pasaulines
energetikos tendencijas – nuolatinį kuro brangimą bei mokesčių už
atmosferos taršą didėjimą, Nemuno ir Neries vandens energijos racionalus
panaudojimas yra aktualus.
Didelių hidroelektriniu finansavimo problema
Nepriklausomo elektros gamintojo (NEG) sąvoka atsirado siekiant privatų
sektorių įtraukti į elektros (energijos) gamybos rinką, iš dalies ją
demonopolizuojant ir, svarbiausia, pritraukiant privatų kapitalą
infrastruktūros projektams – energetikos sektoriui plėtoti. Pastaruoju
metu NEG projektai tapo efektyvia užsienio investicijų priemone
besivystančiose šalyse, kur trūksta savo kapitalo elektros jėgainėms
statyti. NEG hidroenergetikos plėtrą vykdo per vadinamuosius SVEP projektus
(hidroelektrinę statyti, valdyti, eksploatuoti, perduoti) ir jų atmainas
SVE, SEP, RVEP, RVE, REP. Čia R reiškia rekonstrukciją.
Konkretus SEP finansavimo modelio pritaikymo pavyzdys – Birštono HE
statyba. Ši HE galėtų būti statoma, finansuojama ir eksploatuojama
privačių kompanijų ir po apibrėžto eksploatacijos laikotarpio perduodama
valstybei. Finansavimo pagal SEP modelį tikslas – padengti Lietuvos
valstybės biudžeto pinigų trūkumą. Tam Lietuvos Vyriausybė turi leisti
įkurti Birštono HE bendrovę. Ji yra atsakinga už HE finansavimą,
projektavimą ir statybą, eksploataciją ir priežiūrą. Visi statybos dalyviai
būtų atstovaujami Birštono HE bendrovėje kaip akcininkai. Šios elektrinės
investicijų suma – apie 600 mln.lt. Jos būtų dengiamos indėlininkų įnašų
-90 mln. lt. (15%), pirmaeilės skolos – 384 mln. lt. (64%) ir komercinės
paskolos – 126 mln. lt. (21%).
[pic]
Ruošiant ir realizuojant projektą tektų sudaryti apie 40 sutarčių. Projekto
ruošimas, sutarčių sudarymas ir pasirašymas iki statybos darbų pradžios
užtrunka ilgą laiką – apie 5 – 10 metų. Per šį laikotarpį turėtų būti
priimti nauji Lietuvos valstybės įstatymai, iš dalies ir užsienio
investicijų pagal SEP modelį įteisinimas, ir kiti. Dar apie 5-7 metus