Aplinkybių šalinančių baudžiamąją atsakomybę samprata ir rūšys
5 (100%) 1 vote

Aplinkybių šalinančių baudžiamąją atsakomybę samprata ir rūšys

11213141516171

Turinys

1. APLINKYBIŲ, ŠALINANČIŲ BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ, SAMPRATA 3

2. APLINKYBIŲ, ŠALINANČIŲ BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ, PAGRINDINIAI BRUOŽAI 3

3. LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMAJAME KODEKSE NUMATYTOS APLINKYBĖS, ŠALINANČIOS BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ 4

3.1. BŪTINOJI GINTIS 4

3.2. ASMENS, PADARIUSIO NUSIKALSTAMĄ VEIKĄ, SULAIKYMAS 7

3.3. BŪTINASIS REIKALINGUMAS 7

3.4. KELIO UŽKIRTIMAS ORGANIZUOTOS GRUPĖS VEIKLAI 7

3.5. KITOS APLINKYBĖS, ŠALINANČIOS BAUDŽIAMĄJĄ ATSAKOMYBĘ 7

LITERATŪROS SĄRAŠAS 7

1. Aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę, samprata

Siekiant suprasti aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę, esmę autoriai siūlo vadovautis baudžiamuoju įstatymu ir pirmiausia išsiaiškinti nusikaltimo ir nusikaltimo sudėties sąvokas.

Baudžiamasis įstatymas numato bausmes tik už nusikaltimus. Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 8 str. 1 d. nusikaltimas yra baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika. Teoretikai išskiria materialųjį (arba socialinį) nusikaltimo požymį – visuomeninį pavojingumą (arba pavojingumą kuriam nors konkrečiam asmeniui) ir formalųjį požymį (arba teisinę pavojingumo išraišką) – priešingumą galiojančiai teisei. Veikos socialinis pavojingumas pasireiškia objektyviu kėsinimusi į tam tikras įstatyme išvardintas vertybes, o priešingumas galiojančiai teisei reiškia, kad veika turi būti numatyta baudžiamuosiuose įstatymuose kaip neleistina. Pirmiausia nustatomas pagrindinis nusikaltimo, kaip tam tikro socialinio reiškinio, bruožas, skiriantis jį nuo kitų veikų, – tai pavojingumas visuomenei ar konkrečiam žmogui. Po to, remdamasis pavojingumo buvimu, įstatymų leidėjas įvardija tokią veiką nusikaltimu, aprašydamas baudžiamojo įstatymo normoje. Būtent su veikos pavojingumu siejami visi kiti nusikaltimo požymiai: priešingumas teisei, kaltumas, baudžiamumas.

Veikai pripažinti nusikalstama taip pat reikia, kad jos požymiai atitiktų visus baudžiamajame įstatyme išvardintus tam tikro nusikaltimo sudėties elementus. Vien to, jog veika, numatyta baudžiamajame įstatyme, yra įvykusi dar nepakanka, kad šią veiką pripažintume nusikaltimu. Nusikaltimui kaip tam tikram reiškiniui dar reikia atitinkamos formos, kurią baudžiamosios teisės teorijoje įkūnija nusikaltimo sudėties teisinė kategorija.

Autoriai teigia, kad nusikaltimo ir nusikaltimo sudėties sąvokos nėra tapačios teisinės kategorijos. Skiriasi jų požymiai, nors jos ir yra susijusios kaip tam tikro reiškinio turinys ir forma. Pagrindo tokiai išvadai duoda ir Lietuvos Respublikos BK bei BPK normos, kurios tiek apie nusikaltimą, tiek apie nusikaltimo sudėtį kalba kaip apie sąlygiškai savarankiškas teisines kategorijas .

Šių teisinių kategorijų analizė būtinosios ginties nagrinėjimo požiūriu reikšminga tuo, kad nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį reikia vertinti kaip susijusias, bet sąlygiškai savarankiškas teisines kategorijas. Siekiant tam tikrus faktinius veiksmus pripažinti nusikaltimu, reikia nustatyti, ar jie atitinka teisės normoje nurodytus konkretaus nusikaltimo sudėties požymius ir nusikaltimo apskritai požymius (pavojingumą ir priešingumą teisei). Taigi, būtina konstatuoti abiejų teisinių kategorijų buvimą. Nesant bent vieno iš būtinų požymių, veikos negalima pripažinti nusikaltimu. Nusikaltimo ir nusikaltimo sudėties teisinių kategorijų supratimas padeda suvokti, kad tam tikros aplinkybės šalina veikiančiojo baudžiamąją atsakomybę ne todėl, kad jose nebūtų įmanoma įžvelgti nusikaltimo sudėties, o dėl tos priežasties, jog esant šioms aplinkybėms nyksta tiek pavojingumo, tiek priešingumo teisei požymiai.

2. Aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę, pagrindiniai bruožai

Aplinkybės, šalinančios baudžiamąją atsakomybę, teisinėje literatūroje vadinamos labai įvairiai – aplinkybėmis, pašalinančiomis veikos pavojingumą ir priešingumą teisei, aplinkybėmis, pašalinančiomis kaltę ir panašiai.

Literatūroje išskiriami tokie pagrindiniai aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę, bruožai:

1) joms būdingos visos baudžiamosios teisės teorijoje numatytos nusikalstamų veikų charakteristikos. Tokių veikų objektyvūs požymiai išoriškai sutampa su tam tikrų nusikaltimų sudėties požymiais. Tai būna sąmoninga ir valinga fizinio asmens veika, kuria visuomet padaroma žala, ir kuri būna išoriškai išreikšta aktyviais veiksmais arba pasyviu susilaikymu vykdyti pareigas;

3) tokios veikos būna įtvirtintos įstatymuose, yra teisėtos ir neprieštaraujančios galiojančioms teisės normoms;

4) tokios veikos yra socialiai vertingos ir priimtinos, joms trūksta nusikalstamų tikslų ir motyvų. Veikiantis subjektas visuomenei nekelia grėsmės, todėl šios veikos visuomenei yra labiau reikšmingos ar bent priimtinos, nei pavojingos;

5) veikoms, padarytoms šiomis aplinkybėmis, baudžiamasis įstatymas numato specialų vertinimą. Nors apskritai už tokius veiksmus baudžiamasis įstatymas veikiančiam subjektui grasina bausmėmis, veikiantiems šiomis aplinkybėmis asmenims baudžiamosios atsakomybės klausimo nekyla.

Taigi, “aplinkybėmis, šalinančiomis baudžiamąją atsakomybę, pripažintinos tam tikrų teisės šakų normų numatytos ir išoriškai nusikaltimams tapačios, visuomenei naudingos (socialiai priimtinos),
teisėtos veikos, įstatymų numatytais atvejais šalinančios veikos pavojingumą visuomenei ir priešingumą teisei” .

3. Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse numatytos aplinkybės, šalinančios baudžiamąją atsakomybę

Visos užsienio valstybės baudžiamuosiuose įstatymuose numato aplinkybes, šalinančias baudžiamąją atsakomybę. Jų skaičių nulemia valstybės teisės sistema, teisinės tradicijos ir papročiai. Praktiškai visų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose numatyta būtinoji gintis ir būtinasis reikalingumas, o kai kurių valstybių (Vokietijos, Danijos) ir apsiribojama tik šiomis aplinkybėmis. Prie dažniau baudžiamuosiuose įstatymuose aptinkamų aplinkybių priskirtini įsakymo ar profesinės pareigos vykdymas (Japonija, Olandija, Gana, Indija, Alžyras, Gabonas), nusikaltėlio sulaikymas (Zambija, Estija, Ukraina, JAV, Švedija) ir nukentėjusiojo sutikimas (Indija, Sudanas), o prie retesnių – savos teisės realizavimas (Gana), karinio įsakymo vykdymas (Švedija), nusikaltimo imitacija (JAV) .

Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos BK išskiria tokias aplinkybes, šalinančias baudžiamąją atsakomybę: būtinoji gintis, asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas, būtinasis reikalingumas, kelio užkirtimas organizuotos grupės veiklai (BK 14-15 str.).

Naujas Lietuvos Respublikos BK, įsigaliosiantis nuo 2003 m. sausio 1 d. išskiria tokias baudžiamąją atsakomybę šalinančias aplinkybes: būtinoji gintis, asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas, profesinių pareigų vykdymas, būtinasis reikalingumas, teisėsaugos užduoties vykdymas, įsakymo vykdymas, pateisinama profesinė ar ūkinė rizika, mokslinis eksperimentas (BK 28-35 str.).

3.1. Būtinoji gintis

Pagal galiojantį LR Baudžiamąjį kodeksą būtinoji gintis – tai veikimas, kurio metu baudžiamojo įstatymo ginamoms vertybėms padaroma žala ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos (BK 14 str.). Būtinoji gintis – tai subjektyvi kiekvieno piliečio teisė atremti visuomenei pavojingą kėsinimąsi, padarant užpuolikui žalą .

Asmens teisė gintis ir ginti

1. Teisė gintis ir ginti yra svarbi įstatyminė žmogaus teisių, visuomenės ar valstybės interesų apsaugos garantija. Lietuvos Respublikos Konstitucija deklaruoja tam tikrų žmogaus teisių ir laisvių (gyvybės, laisvės, asmens, nuosavybės, būsto ir kt.) neliečiamumą. Žmogaus teises apginti valstybinių institucijų turimomis priemonėmis ne visada galima, todėl įstatymai suteikia žmogui teisę gintis pačiam. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Seimas, siekdamas žmogaus teisę į būtinąją gintį padaryti efektyvesnę, 1994 m. sausio 11 d. priėmė įstatymą “Dėl leidimo įsigyti, laikyti ir nešiotis šaunamuosius ginklus savigynai bei dėl neteisėtai įgytų ir laikomų šaunamųjų ginklų, šaudmenų ar sprogstamųjų medžiagų savanoriško atidavimo”, kuriuo asmenims buvo leista savigynai įsigyti pistoletą ir šaudmenų.

Būtinosios ginties metu padaryta veika ir atsiradę padariniai nepavojingi visuomenei. Kodėl? Konstitucija įtvirtina ne tik visuomenės narių teises (galimą elgesį), bet ir pareigas (privalomą elgesį). Vadinasi, asmuo turi ne tik sąžiningai įgyvendinti savo teises į turimas vertybes, bet ir atlikti tam tikrą pareigą kitų asmenų tokių pačių vertybių atžvilgiu. Kėsindamasis į kito asmens vertybes, asmuo atleidžia visuomenę nuo pareigos gerbti jo teises ir sutinka su tam tikra žala jam priklausančioms vertybėms. Būtinosios ginties atveju susiduriama su teisinėmis vertybėmis, priklausančiomis besikėsinančiajam ir besiginančiajam. Besiginančiojo vertybės yra neliečiamos, nes jis vykdo savo įsipareigojimus visuomenei ir atskirai kiekvienam jos nariui. Tuo tarpu besikėsinantysis dažniausiai viršija jam duotas teises, ignoruoja pareigas kitiems visuomenės nariams. Tokioje situacijoje padaryta žala teisiniam gėriui, kurio visuomenė neįsipareigojusi saugoti ir ginti, nėra pavojinga visiems kitiems visuomenės nariams. Tokiu būdu besiginantysis ir jo veika nėra pavojingi visuomenei, o, kai nyksta veikos pavojingumas, tai nyksta ir veikos pavojingumo teisinė išraiška.

Teisingas šio instituto supratimas turėtų skatinti asmenis plačiau naudotis šia teise. Teisė gintis yra ne tik subjektyvi kiekvieno žmogaus teisė, bet ir moralinė pareiga, kaip priemonė reaguoti į nusikalstamą kėsinimąsi. Veiksmai kurie įstatymo kvalifikuojami kaip būtinoji gintis, yra socialiai naudingi, įspėjančiai veikia nusikalstamumą, nes asmuo, ketinantis daryti nusikaltimą, žino, kad gali susidurti su aktyviu, įstatymo laikomu teisėtu, pasipriešinimu.

2. Teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo to, ar buvo galimybė išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant ar kreipiantis pagalbos į kitus asmenis ar pareigūnus.

3. Įstatymas leidžia ginti ne tik savo, bet ir kitų asmenų teises, valstybės ar visuomenės interesus. Ginant kitą asmenį ar jo teises, nebūtinas to asmens sutikimas.

4. Įstatymas leidžia ginti tik įstatymo ar kitais norminiais aktais saugomas asmens teises, visuomenės ar valstybės interesus ir tik nuo tokio kėsinimosi, kuris atitinka baudžiamojo įstatymo numatytos
požymius, kai kėsinamasi į asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būstą ar kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus.

5. Žalos padarymas užpuolikui pripažįstamas teisėtu tik tais atvejais, kai ji padaroma laikantis tam tikrų reikalavimų. Šie reikalavimai yra susiję su kėsinimusi ir gynyba. Reikalavimus gynybai nulemia pats kėsinimosi pobūdis, tačiau ji turi atitikti ir šiuos požymius: 1) žala padaroma tik besikėsinančiajam; 2) žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi; 3) padaryta žala neperžengia būtinosios ginties ribų.

Žala gali būti padaroma tik besikėsinančiam asmeniui, tai yra būtinoji gintis negali būti nukreipta prieš trečiuosius asmenis, o tik prieš besikėsinantįjį. Jei, ginant kieno nors teisėtus interesus, žala bus padaryta ne besikėsinančiajam, o kokiam nors trečiajam asmeniui, tokie besiginančiojo veiksmai nebus laikomi būtinąja gintimi. Pažymima, jog tai, kad besikėsinančiajam buvo padaryta didesnė žala, negu atremtoji arba ta, kuri buvo pakankama užpuolimui atremti, savaime dar nereiškia, jog buvo peržengtos būtinosios ginties ribos.

Ginties pripažinimas būtinąja gintimi

Apibendrinus Aukščiausiojo Teismo senato nutarimus , kitų teisininkų atliktą analizę ir LR baudžiamojo kodekso 14-15 str., galima išskirti tokius veikos pripažinimo ir nepripažinimo būtinąja gintimi požymius.

1. Atremiamas kėsinimasis turi būti pavojingas. Toks kėsinimasis turi pasireikšti aktyviu veikimu, nes būtinosios ginties situacija galima tik prieš tokia žalos grėsmę, kuri pašalinama duodant atkirtį užpuolikui. Šiuo aspektu būtinoji gintis negalima prieš veiką, padaromą neveikimu, pavyzdžiui, vengimą išlaikyti vaikus, nes tokiais atvejais nėra užpuolimo.

Pavojingu kėsinimusi gali būti pripažinti ir veiksmai tokių asmenų, kurie dėl kokių nors priežasčių negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, pavyzdžiui, nepakaltinamų asmenų arba mažamečių. Humanizmo principas reikalauja, kad tokių asmenų kėsinimasis būtų atremiamas padarant minimalią žalą, o jei yra galimybė – išvengiant žalos padarymo.

2. Pavojingas kėsinimasis turi būti realus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje.

Tuo atveju, kai nebūna realaus pavojingo kėsinimosi, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės pagrįstai leido manyti, jog jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ar negalėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokė klaidingai, tariamos gynybos metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta būtinosios ginties būklėje.

Jeigu, esant toms pačioms sąlygoms, besiginantysis turėjo ir galėjo numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokia klaidingai, tai jo veiksmai dėl žalos padarymo kitam asmeniui kvalifikuojami kaip padaryti dėl neatsargumo. Nėra būtinosios ginties bei jos ribų peržengimo ir tais atvejais, kai asmuo savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo arba tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis (dėl nepagrįsto įtarumo, baimės ir pan.). Šiuo atveju BK 14 ir 141 str. numatytos nuostatos netaikomos.

3. Pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (išsitraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Teisė į būtinąją gintį negali būti laikoma išnykusia, kai ginties veiksmai tęsėsi arba sekė tuoj po pavojingo kėsinimosi ir pagal faktines bylos aplinkybes besiginančiajam nebuvo aiškus jo pasibaigimo momentas.

Besiginančiojo veiksmai, padarant žalą kitam asmeniui, negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis.

Pavojingas kėsinimasis negali būti laikomas pasibaigusiu, jeigu jis buvo tik dalinai sustabdytas. Taip pat kėsinimosi pabaigos besąlygiškai nereiškia ginklų ar kitų daiktų, pavartotų pavojingo kėsinimosi metu, atitekimas besiginančiajam.

Nėra būtinosios ginties ir tais atvejais, kai iš anksto, siekiant apsaugoti asmenų teises ir interesus, įtaisomi pavojingi gyvybei įrenginiai (aptvarai su įjungta elektros srove, sprogstamieji įtaisai ir pan.), jei dar nėra realios kėsinimosi grėsmės.

4. Negali būti pripažinti pavojingu kėsinimusi įstatymo ir kitų norminių aktų apibrėžti pareigūnų ar kitų asmenų veiksmai, kuriais ribojamos žmogaus teisės ir laisvės. Tačiau visais atvejais asmuo nepraranda teisės į būtinąją gintį, jeigu pareigūno ar kito asmens veiksmai yra aiškiai neteisėti.

5. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, kai tyčia padaroma besikėsinančiam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos būna pasikėsinta ir pasikėsinimui atremti buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos.

Vertinant, ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, atsižvelgiama į kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą bei besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia
kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus. Kėsinimosi pavojingumą lemia kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir kitos panašios aplinkybės. Įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jos intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą bei neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis.

6. Neužtraukia baudžiamosios atsakomybės toks veikimas, kai būtinosios ginties ribos buvo peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė besikėsinantysis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą (Lietuvos Respublikos BK 141 str. 3 d.).

Lietuvos Respublikos BK 141 str. 3 d. numatytos didelio sumišimo ir didelio išgąsčio būsenos turi būti vertinamos pagal faktines bylos aplinkybes, o, esant reikalui, gali būti skiriama atitinkama ekspertizė (psichologinė, psichologinė-psichiatrinė ir kitos).

Būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo taisyklės, ginant būstą, taikomos tik tais atvejais, kai įsibrovimas į būstą turi pavojingo kėsinimosi požymius. Pažymėtina, kad būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo taisyklės, ginant būstą, taikomos tik tais atvejais, kai įsibrovimas į būstą turi pavojingo kėsinimosi požymius. Nesant šių požymių, asmuo už padarytą žalą nukentėjusiajam atsako bendra tvarka. Todėl vertinant ginties veiksmus nuo įsibrovimo į būstą, kreipiamas ypatingas dėmesys į konkrečias bylos aplinkybes, į besikėsinančiojo asmenybę, jo tikslus, kėsinimosi intensyvumą ir priemones, kurių pagalba tai buvo daroma, grėsmės apimtį, galimų žalingų pasekmių realumą, įvykio vietą, laiką, besikėsinančiojo ir besiginančiojo tarpusavio santykius, besiginančiųjų skaičių, jų fizinę galimybę atremti kėsinimąsi ir kt.

7. Įstatymas nelaiko būtinosios ginties ribų peržengimu veiksmų, kurių metu besikėsinančiajam padaromas lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas, materialinė žala (Lietuvos Respublikos BK 141 str. 2 d.). Tokiu atveju, kai besiginantysis, peržengdamas būtinosios ginties ribas, nužudo ar padaro besikėsinančiajam sunkų kūno sužalojimą, jis atsako pagal BK 141 str. l d. ir atitinkamai pagal 111, 104 str. ar 105 str. kai kuriuos punktus.

8. Ginties provokacijai netaikomos būtinosios ginties nuostatos. Ginties provokacija – tai tokie veiksmai, kai asmuo tyčia provokuoja kito asmens pavojingo kėsinimosi veiksmus, siekdamas tariamos gynybos pretekstu padaryti žalą.

Tarptautinėje teisėje būtinosios ginties institutas yra paminėtas netiesiogiai. 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12 str. numato, kad gyvybės atėmimas negali būti laikomas neteisėtu, jeigu “tai įvyko neviršijant tokio jėgos panaudojimo, kai tai buvo neišvengiamai būtina <…> ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto” .

Praktiškai visų užsienio valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose yra numatytas būtinosios ginties institutas. Būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, išskyrus kai kurias ypatybes, analogiškos Lietuvos Respublikos BK numatytoms taisyklėms. Minėtos ypatybės siejamos su kėsinimosi objektu, pavyzdžiui, gynyba galima tik esant kėsinimuisi į asmenį ar nuosavybę (Danija) ar tik į asmenį (Gvinėja). Anglosaksų teisinės sistemos valstybėse (Indijoje) būtinoji gintis galima tik tuo atveju, kai kėsinimasis neišvengiamai susijęs su žalos padarymu. Dažnai įstatymuose nenumatomas būtinosios ginties ribų peržengimas, o veikos, atsižvelgiant į aplinkybes, vertinamos bendrais pagrindais {Prancūzija, Švedija, Vokietija). Antra vertus, šių valstybių baudžiamieji įstatymai numato atvejus, kai gynybos teisėtumas yra neginčytinas, pavyzdžiui, kai atremiamas naktinis įsilaužimas smurtu ar klasta į gyvenamąją vietą arba ginantis nuo smurtinių vagysčių ar plėšimų (Prancūzija), taip pat, jei žala padaryta dėl sumišimo, baimės ar išgąsčio (Vokietija) .

3.2. Asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymas

Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas – tai tokia situacija, kai vejantis, sustabdant, neleidžiant ištrūkti ar kitais veikimais aktyviai vengiančiam sulaikymo nusikaltimą padariusiam asmeniui padaroma materialinė žala, lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas, o sulaikant asmenį, padariusį tyčinį nužudymą, nusikaltimo vietoje – sunkus kūno sužalojimas, jeigu kitaip jo nebuvo galima sulaikyti (BK 142 str.).

Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas yra kiekvieno asmens teisė ir nepasinaudojamas ja neužtraukia atsakomybės. Šia teise asmuo gali pasinaudoti net ir tuo atveju, kai turi realią galimybę kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas. Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas, net ir panaudojus fizine prievartą, yra socialiai vertingas elgesys, nes juo užkertamas kelias naujiems nusikaltimams daryti, garantuojamas būsimas teisingumo vykdymas ar paskirtos bausmės atlikimas. Tam, kad nusikaltėlio sulaikymas būtų teisėtas, yra būtinos kelios sąlygos.

1. Sulaikomas asmuo turi būti padaręs BK numatytą nusikalstamą veiką. Apie tai, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką gali liudyti tokios aplinkybės: asmuo užklumpamas bedarantis nusikaltimą arba tuoj po jo padarymo, mačiusieji tiesiogiai nurodo asmenį kaip padariusį
nusikaltimą, ant asmens ar jo drabužių randami aiškūs nusikaltimo pėdsakai ir pan.

Jeigu asmuo, sulaikydamas tariamą nusikaltėlį, suklydo ir pagal faktines aplinkybes neprivalėjo ir negalėjo to suvokti, tai jis baudžiamojon atsakomybėn netraukiamas, nes jo veiksmuose nėra kaltės. Tuo tarpu jei sulaikantysis asmuo galėjo ir privalėjo suvokti, kad daro klaidą, tai jis atsakys už nusikaltimą, padarytą dėl neatsargumo.

2. Turi būti atitikimas tarp sulaikančiojo ir sulaikomojo asmenų veiksmų (“proporcingumo” principas). Sulaikantysis asmuo, atsižvelgdamas į nusikaltėlio elgesį, realią situaciją ir savo galimybes, sulaikydamas turi naudoti minimalias priemones, kurios efektyviai riboja nusikaltėlio veiksmų laisvę, pavyzdžiui, laikymas uždaroje patalpoje ar rūbų paėmimas. Tokios taisyklės turi būti taikomos ir tuo atveju, kai nusikaltėlis nesipriešina, nors ir galėtų pasipriešinti. Fizinę prievartą galima panaudoti tik tada, kai nusikaltėlis aktyviai vengia sulaikymo.

3. Būtina atsižvelgti į fizinės prievartos panaudojimo ribas. Jeigu nusikaltimą padaręs asmuo aktyviai vengia sulaikymo bėgdamas, bandydamas ištrūkti, norėdamas pasislėpti, tuomet sulaikantysis gali jam padaryti materialinę žalą, lengvą ar apysunkį kūno sužalojimą. Sunkų kūno sužalojimą galima padaryti tik tuomet, kai nusikaltimo vietoje sulaikomas asmuo, padaręs tyčinį nužudymą. Baudžiamasis įstatymas nenumato asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo ribų peržengimo, todėl tais atvejais, kai nusikaltėliui padaroma nereikalinga žala arba jis nužudomas, tada baudžiamoji atsakomybė už šios žalos padarymą iškyla bendrais pagrindais.

Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas skiriasi nuo būtinosios ginties savo tikslu: būtinosios ginties atveju siekiama apginti interesą, kurį saugo įstatymas, nuo žalos, o sulaikant asmenį, padariusį nusikaltimą, siekiama apginti teisingumo interesus. Sulaikant asmenį, padariusį nusikaltimą, žalą galima padaryti tik nusikaltimą padariusiam asmeniui, būtinoji gintis galima ir nuo mažamečio ar nepakaltinamo asmens vykdomo kėsinimosi. Asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas galimas tik po nusikaltimo padarymo ir aktyvus šiuo atveju yra sulaikantysis asmuo, tuo tarpu būtinoji gintis galima kėsinimosi metu, be to, jos metu aktyvus yra užpuolikas. Paminėti požymiai parodo kokybinius asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo ir būtinosios ginties skirtumus, todėl negalima sutapatinti šių institutų. Antra vertus, asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas gali būti labai tampriai susijęs su būtinąja gintimi. Visų pirma būtinosios ginties situacija gali peraugti į asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymą, pavyzdžiui, po baigto arba nepavykusio kėsinimosi asmuo, kuris gynėsi, imasi priemonių sulaikyti užpuoliką. Antra, asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo situacija gali peraugti į būtinąją gintį, pavyzdžiui, sulaikomasis asmuo aktyviai pasipriešina sulaikančiajam. Kai atremiamas nusikaltimą padariusio asmens pasipriešinimas sulaikymo metu, tada taikomos būtinosios ginties taisyklės. Atremiant nusikaltimą padariusio asmens pasipriešinimą, jį sulaikant, galioja taisyklės, nustatytos būtinajai ginčiai (BK 142 str.).

Naujasis Lietuvos Respublikos BK asmens, padariusio nusikalstamą veiką, sulaikymo klausimus sprendžia iš esmės analogiškai kaip ir galiojantis BK.

Kai kuriose valstybėse (Olandijoje, Danijoje) asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas prilyginamas būtinajai ginčiai. Tuo tarpu asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo institutas apibrėžiamas labai skirtingai. Pavyzdžiui, Ganos BK nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę panaudoti jėgą ir sulaikyti nusikaltimą padariusį asmenį, o jei asmuo padarė sunkų nusikaltimą – net nužudyti, jei nėra kitokių galimybių jį sulaikyti. Tuo tarpu Švedijos BK tik nustatyta asmens teisė panaudoti fizinę jėgą sulaikant nusikaltėlį, bet nekonkretizuojama šios teisės realizavimo tvarka bei apimtis .

Tarptautinėje teisėje nusikaltėlio sulaikymo institutas matomas tik netiesiogiai. Visų pirma, Jungtinių Tautų 1979 m. patvirtintame Teisėtvarkos apsaugos pareigūnų elgesio kodekso l str. teisėtvarkos apsaugos pareigūnas apibrėžiamas kaip “skiriamas ar renkamas pareigūnas, susijęs su teisės taikymu ir turintis policijos įgaliojimus, ypač įgaliojimus areštuoti ar sulaikyti pažeidėjus”, o 3 str. numato, kad šis “pareigūnas gali pavartoti jėgą tik būtinojo reikalingumo atveju, kiek reikia jo pareigoms vykdyti”. Antra, 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 2 str. numatyta, kad gyvybės atėmimas negali būti laikomas neteisėtu, jeigu “tai įvyko neviršijant tokio jėgos panaudojimo, kai tai buvo neišvengiamai būtina <…> teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti” .

3.3. Būtinasis reikalingumas

Būtinasis reikalingumas – tai tokia situacija, kai teisėtai padaroma žala baudžiamojo įstatymo saugomiems interesams siekiant pašalinti pavojų, gresiantį Lietuvos valstybės interesams, visuomenės interesams, to asmens ar kitų piliečių asmenybei arba teisėms, jei šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, negu išvengtoji žala (BK 15 str.).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3943 žodžiai iš 7834 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.