Ar demokratija visada geriausias valdymo budas1
5 (100%) 1 vote

Ar demokratija visada geriausias valdymo budas1

1121314151

Turinys

Įvadas 1

1 Demokratijos atsiradimas 2

2 Šiuolaikinio pasaulio demokratizavimas 3

3 Demokratijos samprata ir principai 7

4 Demokratijos sudėtinės dalys 7

4.1 Laisvi ir teisingi rinkimai 8

4.2 Atvira ir atskaitinga vyriausybė 8

4.3 Pilietinės ir politinės teisės 9

4.4 Demokratinė (pilietinė) visuomenė 9

5 Sąlygos, reikalingos demokratijos užtikrinimui 10

6 Demokratijos svarba 11

7 Demokratijos kritika 13

7.1 Anarchistinė demokratijos kritika 13

7.2 Priežiūros demokratijos kritika 16

Išvados 18

Literatūra 20

Įvadas

Demokratijos sąvoka atsirado senovės Graikijoje. Demokratijos santvarkos pavyzdys – Atėnų miestas–valstybė. Danų mąstytojas Halis Kochas teigė, kad Atėnuose susiformavo beveik visa šiuolaikinė demokratijos kritika, kuri pasireiškė laisvais ir atvirais debatais bei balsavimu, likviduojant vidaus konfliktus.

Šiuolaikinė demokratija iš esmės skiriasi nuo senosios.

Pirminė žodžio “demokratija” prasmė – liaudies valdžia. Šiuolaikiniame pasaulyje “demokratija” reiškia tai, kad valstybę valdo jos piliečių išrinkta vyriausybė, kuri yra atsakinga už savo vykdomą politiką ir privalo reguliariai patvirtinti savo teisę valdyti eiliniuose rinkimuose. Be to, demokratinės valstybės vyriausybės valdžia nėra neribota. Ji veikia tik Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytose ribose.

Demokratija įkūnija idealią sistemą, kurios dėka sprendimus, svarbius visai visuomenei, priima visi jos nariai, kartu visi jie turi lygias teises prisidėti prie vieno ar kito sprendimo. Kitaip tariant, demokratija reikalauja laikytis dviejų pagrindinių principų:

§ visuomenės kolektyvinių sprendimų kontrolės;

§ lygiateisiškumo tokią kontrolę bevykdant.

Darbo tikslas – išanalizuoti demokratijos sampratą ir pagrindines nuostatas bei padaryti išvadą, ar demokratija – geriausias valdymo būdas.

Darbo uždaviniai:

1. Aprašyti demokratijos ištakas.

2. Aprašyti keturis šiuolaikinio pasaulio demokratizavimo etapus.

3. Aprašyti demokratijos sampratą ir principus.

4. Aprašyti sudėtines demokratijos dalis: laisvi ir teisingi rinkimai, atvira ir atskaitinga vyriausybė, pilietinės ir politinės teisės, demokratinė (pilietinė) visuomenė.

5. Aprašyti sąlygas, užtikrinančias realų demokratijos egzistavimą.

6. Išryškinti demokratijos reikšmę.

7. Pateikti demokratijos krtiką.

1 Demokratijos atsiradimas

Demokratijos sąvoka atsirado senovės Graikijoje. Pažodžiui išvertus iš graikų kalbos “demokratija” reiškia “liaudies valdžia”. Gyventojai buvo pasiskirstę į tris grupes:

1. Vergai. Jie buvo beteisiai.

2. Pirkliai, amatininkai, žemdirbiai, gyvenę iš verslo. Mieste gyvenantys svetimšaliai buvo vadinami metekais. Jie negalėjo dalyvauti miesto politiniame gyvenime, nors buvo laisvi žmonės ir nepatirdavo jokios socialinės diskriminacijos.

3. Miesto nariai. Jie turėjo teisę dalyvauti valstybės gyvenime. Ši privilegija buvo įgyjama pagal kilmę, nes graikas likdavo piliečiu to miesto, kuriam priklauso jo tėvai. Žmogui pilietybė suteikdavo teisę dalyvauti politinėje veikloje.

Demokratijos santvarkos pavyzdys – Atėnų miestas–valstybė. Visi jo piliečiai vyrai sudarė Asamblėją – miesto susirinkimą. Jame galėjo dalyvauti visi suaugę vyrai nuo 20 metų amžiaus. Susirinkimai vykdavo dešimt kartų per metus. Ypatingais atvejais jį sušaukdavo Taryba. Susirinkime priimti nutarimai prilygo šiuolaikiniams įstatymams, kuriais buvo grindžiama tautos valdžia valstybėje. 500 taryba ir teismai buvo dvi institucijos, kurios turėjo teisę kontroliuoti įstatymų vykdymą. Vietos savivaldos reikalus tvarkė atėniečiai, susirinkę į maždaug 100 demų (apylinkių, apygardų). Demai turėjo autonomiją tam tikrų pareigų palaikymui. Dešimt Atėnų strategų karinių pareigūnų turėjo teisę būti renkami tiesiogiai ir būti išrinkti pakartotinai į Tarybą. Jie turėjo didelę įtaką miesto Tarybai ir susirinkimų nutarimams. 500 taryba leido įstatymus, turėjo teisę piliečius įkalinti, pasmerkti myriop, atiduoti į teismą. Jos valdžioje buvo finansai, mokesčių rinkimas, laivyno kontrolė ir kt. tačiau didžiulė Tarybos galia priklausė nuo susirinkimo valios – nes ji tvirtino nutarimus.

Atėnų teismai buvo miesto–polio demokratinės sistemos kertinis akmuo. Teismo pareiga buvo skelbti civilinių, baudžiamųjų bylų nuosprendžius. Teismų narius ar prisiekusiuosius kiekvienais metais perrinkdavo demai. Burtų keliu skirdavo į konkrečius teismus konkrečioms byloms vesti. Teisėju galėjo būti Atėnų pilietis, sulaukęs 30 metų amžiaus. Teismai buvo dideli. Teismo nuosprendis buvo galutinis, nes jis kalbėjo visos tautos vardu. Teismai tikrino, kaip pareigūnai naudojo valstybės pinigus, ir skelbė viešai rezultatus (išskyrus strategus karinius pareigūnus). Kontroliavo įstatymus, o reikalui esant turėjo teisę juos keisti, jei jie buvo nukreipti prieš santvarką.

Danų mąstytojas Halis Kochas teigė, kad Atėnuose susiformavo beveik visa šiuolaikinė demokratijos kritika, kuri pasireiškė laisvais ir atvirais debatais bei balsavimu, likviduojant vidaus konfliktus. Taip atsirado politikos menas, susidedantis iš retorikos (iškalbos menas) ir dialektikos (disputų menas) .

Šiuolaikinė demokratija iš esmės skiriasi nuo senosios.
Šiuolaikinės valstybės, palyginti su senovės Graikijos miestais–valstybėmis (Atėnai, Sparta), yra žymiai didesnės. Milijonai šiuolaikinės valstybės piliečių tiesiog fiziškai negalėtų sutilpti į vieną aikštę ar salę, kad galėtų spręsti valstybinius klausimus. Todėl šiuolaikinė demokratija yra ne tiesioginė, o atstovaujamoji demokratija. Valstybę piliečiai valdo per savo išrinktus atstovus, kurie ir sudaro valstybės vyriausybę. Šiandien demokratijos įgyvendinimo siekia beveik visos pasaulio tautos.

1 lentelėje pateiktas Senovės Atėnų ir šiuolaikinės Vakarų demokratijos palyginimas.

1 lentelė. Senovės Atėnų ir šiuolaikinė Vakarų demokratija

Kriterijai Atėnai Vakarai

Dalyvavimas politikoje Tiesioginis dalyvavimas sprendimuose.Mažumos dalyvavimas Atstovavimas. Masinis dalyvavimas

Geografinė apimtis Miestas Tautinė valstybė

Valdymo struktūra Kolektyvinis valdymas Valdžios kontrolės ir apribojimo sistema

Politinė laisvė Individo tapatybė su poliu Individo tapatybė su politinėmis teisėmis ir asmenybe

Politinis sociumas Individas poliui Valstybė individui

Politikos elementai Politinis primityvizmas Politinis pliuralizmas, daugiasluoksniškumas

2 Šiuolaikinio pasaulio demokratizavimas

Šiuolaikinio pasaulio demokratizavimas vyko keliais etapais, Samuelio Hantingtono pavadintais demokratizavimo bangomis:

Pirmasis demokratizavimo etapas.

Pirmasis ilgas etapas, kuriam būdingos demokratiją kuriančios permainos, prasidėjo XVIII a. pabaigoje kartu su konstitucinės valstybės gimimu ir baigėsi Europoje po Pirmojo pasaulinio karo 1918–1920 metais. Šiame šimtmetyje susiformavo pagrindinės liberalios demokratinės institucijos: politinis pliuralizmas, konstitucionalizmas, rinkimų įstatymai, tačiau dar su cenzais, ribojančiais jų lygybę bei visuotinumą. 1922 m. pasaulyje buvo 26 demokratinės valstybės. 1922–1945 – demokratijos atsitraukimo metai. 1942 m. tik 11 valstybių buvo galima pavadinti demokratinėmis. Tai buvo totalitarinio regreso viršūnė.

Antrasis demokratizavimo etapas.

Antrasis demokratizavimo etapas truko neilgai: nuo 1945 iki 1960 metų. Po sąjungininkų pergalės prieš totalitarinę Vokietijos, Italijos, Japonijos koaliciją prasidėjo šių valstybių bei kai kurių nuo jų priklausančių valstybių demokratėjimas. Daugelio Afrikos ir Azijos šalių dekolonizavimas leido, bent laikinai tapti demokratinėmis daugumai naujų nepriklausomų valstybių. Po antrojo demokratizavimo etapo demokratinių valstybių skaičius 1962 m. išaugo iki 39, ir tai buvo demokratijos pažangos aukščiausias taškas. Tarybinio modelio valstybės ir toliau išliko totalitarinės, nepaisant dalinės destalinizacijos 1954–1957 metais. Kitas regresas – septintojo dešimtmečio pabaiga – aštuntojo dešimtmečio pradžia: autoritarinės diktatūros atsirado Graikijoje, Pietų Korėjoje, Nigerijoje, Filipinuose, daugelyje Lotynų Amerikos šalių. Todėl 1979 m. iš 39 demokratinių valstybių buvo likusios tik 29.

Trečiasis demokratizavimo etapas.

Trečioji demokratizavimo banga prasidėjo 1974 m. kartu su autoritarinių diktatūrų žlugimu Graikijoje ir Portugalijoje. 1975 m., po generolo Franko mirties, ėmė demokratėti Ispanija. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo demokratėjimo dešimtmetis Lotynų Amerikoje: Ekvadoras, Peru, Brazilija, Bolivija, Argentina, Urugvajus, Gvatemala, Salvadoras, Hondūras, Panama ir iš dalies Meksika demokratizavo politinius santykius. Devintojo dešimtmečio viduryje demokratizacija pasiekė Aziją, atnešė kai kurių laimėjimų Filipinuose, Pietų Korėjoje, Taivanyje, tačiau buvo pristabdyta Kinijoje ir Birmoje. Pietų Afrikos Respublika tapo kiek liberalesnė, tačiau esminio lūžio nebuvo, tad ir demokratija čia nepakeitė autoritarinės ir rasistinės santvarkos. Turkija po neilgai trukusios diktatūros vėl sugrįžo prie demokratijos. Per 15 metų (nuo 1974 iki 1989 m.) 25 valstybės grįžo prie demokratijos, ir šio laikotarpio pabaigoje beveik 50 pasaulio šalių jau buvo demokratinės valstybės.

1975–1989 metais palankus demokratizavimui veiksnys buvo autoritarinių valstybių legitimacijos krizė. Karinė valdžia neįveikė korupcijos ir nepasiekė ekonomikos laimėjimų, kurie turėjo būti jų teisės valdyti pagrindas. Kita vertus, tose valstybėse įvyko ir tam tikrų teigiamų permainų ekonomikos srityje; jos pasiekė vidutinį ekonomikos išsivystymo lygį, palankų pereinant į politinę demokratiją. Beveik 2/3 pavykusių demokratizavimų nekomunistinėse valstybėse buvo kaip tik šiose šalyse. Demokratiniams judėjimams vadovavo vidurinioji klasė, atsiradusi augant ekonomikai.

Iki mūsų amžiaus aštuntojo dešimtmečio protestantų religijos įtaką ir demokratijos stabilumą siejo tvirta tarpusavio priklausomybė. Neatsitiktinai stabilios ir atsparios autoritarizmo pagundoms yra Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija ar Skandinavijos valstybės, kur vyrauja protestantų Bažnyčia. Nuo XX a. septintojo dešimtmečio katalikybė buvo ne toks tinkamas kultūrinis pagrindas demokratinei valstybei. Tačiau trečias demokratizavimo etapas buvo sukeltas katalikiškų bendruomenių, o katalikų Bažnyčia tik po Vatikano II Susirinkimo parėmė jėgas, kovojančias už demokratiją. Taip buvo Ispanijoje ir Portugalijoje, Čilėje ir Filipinuose. Katalikybė pradėjo istorinį dialogo su liberalios
vertybėmis bandymą. Demokratizuojant pasaulį, papildomas veiksnys buvo Vakarų liberalių demokratijų patrauklių pavyzdžių įtaka, ypač Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos vadinamasis pavyzdžio efektas – kai matai, kad kas nors gerai pavyko kitai šaliai, nori tai turėti ir savo šalyje. Vakarietiškos demokratijos materialinė parama ir moralinis paskatinimas, kad opozicinis elitas įveiktų autoritarizmą, taip pat palengvino demokratijos pradžią.

Tie veiksniai buvo ir Rytų bei Vidurio Europoje, tačiau komunistinės sistemos institucijų jėga trukdė anksčiau pradėti demokratizavimą: po 1980 m. rugpjūčio Lenkijoje atrodė, kad visas šis regionas netrukus gali pradėti demokratizavimą, tačiau karinė padėtis buvo autoritarinio elito atsakymas, sustingdęs demokratijos pakilimą. Jį vėl atgaivino Michailo Gorbačiovo reformos TSRS po 1985 m. (viešumas ir pertvarka).

Ketvirtasis demokratizavimo etapas.

Galutinis komunistinės sistemos žlugimas prasidėjo tik 1989 metais. Tada galėjo prasidėti ir ketvirtas demokratizavimo etapas, apimantis Tarybų Sąjungą ir nuo jos priklausančias Rytų ir Vidurio Europos valstybes. Pavėluotą ketvirtąjį etapą ir faktą, kad demokratizavimas šiame regione neprasidėjo devintojo dešimtmečio pradžioje kartu su trečiuoju etapu, galima aiškinti kelių veiksnių poveikiu. Pirma, komunistinės sistemos buvo labiau totalitarinės negu autoritarinės valstybės su rinkos ekonomika. Joms buvo būdinga ne tik tvirta monocentristinė vienos partijos politinė valdžia, bet ir tai, kad ta partija valdė visą valstybę, o valstybė buvo viso ūkio savininkė ir tiesioginė valdytoja. Toks valdžios ir nuosavybės junginys lėmė antrą vėluojantį demokratizavimo etapą: komunistinėse valstybėse nebuvo viduriniosios klasės, naujos kartos verslininkų ir administratorių, asmeniškai suinteresuotų, kad rinkos ekonomika ir liberali demokratija veiktų išvien. Taigi nebuvo tų grupių, kurios Lotynų Amerikoje ir Azijoje natūraliai vadovavo trečiajam demokratizavimo etapui, nes valstybinė nuosavybė neleido atsirasti tai visuomenės klasei. Komunistinėse valstybėse vadų vaidmuo teko kritiškai nusiteikusiems ir nepriklausomai mąstantiems intelektualams, sudariusiems opoziciją partinei valstybei. Disidentai ir demokratinė opozicija buvo daugiausia intelektualai, paprastai negausūs ir vieniši visuomenėje. Niekur (išskyrus Lenkiją 1980–1981 m.) tame regione nepavyko sutelkti bendram darbui opoziciškai nusiteikusių inteligentų ir darbininkų, kad jie kartu siektų demokratijos.

Ketvirtasis demokratizavimo etapas daugelyje komunistų partijų valdomų valstybių dar tik prasideda. Ar jis išplis, ar pasibaigs stabilia liberalios demokratijos forma, dar negalima numatyti.

3 Demokratijos samprata ir principai

JAV profesorius Aleksandras Štromas į klausimą, kas yra demokratija, siūlė tokį atsakymą:

Demokratija – tai:

1) Piliečio teisė dalyvauti formuojant valdžią ir kontroliuojant jos veiklą;

2) Šios teisės įgyvendinamos tiesiogiai arba per piliečių laisvai renkamus ir įgaliotus atstovus deputatus;

3) Rinkimai į valstybės valdžios organus privalo būti laisvi ir griežtai periodiški;

4) Laimėjusiai partijai per laisvus rinkimus formuoti vyriausybę, o pralaimėjusioms partijoms – sudaryti opoziciją;

5) Vyriausybės veikla turi būti vieša;

6) Visiems fiziniams ir juridiniams asmenims privalu suteikti galimybę laisvai kritikuoti vyriausybę ir jos politiką;

7) Teismo valdžia demokratijoje yra nepriklausoma nuo kokios nors kitos valdžios, išskyrus įstatymo valdžią;

8) Įstatymų leidžiamoji valdžia atskirta nuo vykdomosios valdžios.

Demokratija įkūnija idealią sistemą, kurios dėka sprendimus, svarbius visai visuomenei, priima visi jos nariai, kartu visi jie turi lygias teises prisidėti prie vieno ar kito sprendimo. Kitaip tariant, demokratija reikalauja laikytis dviejų pagrindinių principų:

1) visuomenės kolektyvinių sprendimų kontrolės;

2) lygiateisiškumo tokią kontrolę bevykdant.

4 Demokratijos sudėtinės dalys

Egzistuoja keturi veikiančios demokratijos komponentai:

§ laisvi ir teisingi rinkimai;

§ atvira ir atskaitinga vyriausybė;

§ politinės ir pilietinės teisės;

§ demokratinė (pilietinė) visuomenė.

Šie komponentai grafiškai pavaizduoti 1 paveiksle.

1 pav. Demokratijos piramidė

4.1 Laisvi ir teisingi rinkimai

Alternatyvūs rinkimai yra svarbiausia institucija, kurios dėka valstybiniai tarnautojai tampa atskaitingi gyventojams. Tokie rinkimai garantuoja politinę lygybę ir piliečių teisę pretenduoti į valstybinius postus, taip pat ir vienodą jų balsų vertę. Ar rinkimai laisvi ir teisingi, visų pirma priklauso nuo jų sistemos, t. y. nuo tų įstatymų, kuriais remiantis skirstomos valstybinės vakansijos. Be to, svarbus ir pats rinkimų procesas, t. y. kaip praktiškai rengiami konkretūs rinkimai: nuo rinkėjų registracijos momento iki balsų skaičiavimo. Pačios procedūros turi atitikti įstatymų numatyta tvarką ir jokie pažeidimai, galintys turėti įtakos rezultatų patikimumui, yra negalimi.

Rinkimų reikšmė.

Visos tautos dalyvavimas rinkimuose yra svarbus dėl dviejų priežasčių:

1) Per juos yra išrenkamas vyriausybės, arba įstatymų vykdomosios valdžios, vadovas, taip pat nustatoma bendra vadovavimo strategija.

2) Yra
išrenkami atstovaujamosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios, arba parlamento, nariai. Pastarieji leis įstatymus, kurs mokesčių sistemas ir gyventojų vardu kontroliuos vyriausybę.

Reguliarūs valstybės veikėjų rinkimai yra atviro bei konkurencinio pobūdžio. Atstovaujamosios demokratijos sąlygomis jie yra svarbiausias visuomeninės kontrolės elementas. Politiniai veikėjai būtent tautai turi atsiskaityti už savo veiksmus.

4.2 Atvira ir atskaitinga vyriausybė

Demokratijos sąlygomis vyriausybės atskaitingumas yra suprantamas dvejopai:

1) Jis yra juridinio atskaitingumo dalis – teismai turi prižiūrėti valstybės tarnautojų veiklą (teisinė valstybė).

2) Vyriausybė turi būti politiškai atskaitinga parlamentui ir visuomenei.

Šis atskaitingumas priklauso nuo šių sąlygų:

§ Nuo to, kaip visuomenė yra nutolusi nuo valstybės.

§ Nuo to, kaip teismai praktiškai gali apsaugoti Konstituciją,

§ Ar parlamentas, kurdamas įstatymus, įvesdamas mokesčius ir kontroliuodamas vyriausybę, yra nepriklausomas.

Būdama atskaitinga, demokratinė vyriausybė taip pat privalo atsižvelgti į formalius reikalavimus ir konsultuotis su įvairiomis visuomeninėmis institucijomis bei demonstruoti savo atvirumą visuomenės nuomonei.

4.3 Pilietinės ir politinės teisės

Pilietinės ir politinės teisės susideda iš žodžio laisvės bei laisvės kurti visuomenines struktūras. Jos yra būtina sąlyga, kad piliečiai galėtų imtis politinių priemonių – kurti organizacijas ir daryti įtaką vyriausybei. Be to, kad šios teisės yra garantuojamos kiekvienam asmeniui, jos dar yra svarbios todėl, kad numato kolektyvinius veiksmus bendriems tikslams siekti, politinių kompanijų organizavimą, poveikio visuomenės nuomonei priemones ir t. t. Šios asmens teisės sudaro kolektyvinių veiksmų pagrindą.

Žmogaus teisių šaltiniai.

Šiuolaikinės žmogaus teisių sampratos pagrindinis šaltinis yra “Visuotinė žmogaus teisių deklaracija”, 1948 metų gruodžio 10d. priimta JTO Generalinės asamblėjos. 1966 metais JTO priėmė du tarptautinius dokumentus, paremtus Visuotine deklaracija: tai Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių bei Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktai. JTO dar priėmė ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto fakultatyvinį protokolą, kuris, jeigu vyriausybės pažeistų šias teises, suteikia galimybę kreiptis į Žmogaus teisių komitetą, kontroliuojantį šio pakto laikymąsi. Bet tokia galimybė egzistuoja tik tuomet, jeigu valstybė ratifikavo paktą ir pasirašė protokolą. Tokių valstybių nėra labai daug.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, du paktai ir Protokolas yra žinomi kaip Tarptautinis žmogaus teisių bilis. Taip pat egzistuoja daugybė kitų pasaulinių žmogaus teisių sutarčių, pavyzdžiui: Amerikos žmogaus teisių konvencija, Afrikos žmogaus ir tautų teisių chartija bei Europos žmogaus teisių konvencija.

4.4 Demokratinė (pilietinė) visuomenė

Pilietinės visuomenės idėja grindžiama galimybe kurti įvairias nuo valstybės nepriklausomas visuomenines organizacijas. Jų kūrimas – vienintelis būdas apriboti valstybės valdžią, reikšti nuomonę “iš apačios į viršų”, o ne atvirkščiai. Be to, tai yra vienintelis efektyvus būdas išvengti autoritarinio valdymo.

Pilietinės visuomenės esmė.

Pilietinės visuomenės idėją galima nagrinėti iš dviem aspektais:

1) negatyviuoju – kai kalbama apie valstybės valdžios apribojimą, kad ji nekontroliuotų visų visuomenės veiklos formų;

2) pozityviuoju – nagrinėjamas įvairių savarankiškų visuomeninių organizacijų, kuriose žmonės gali bendrai spręsti savo problemas, pasakyti savo nuomonę ir paveikti vyriausybę, sukūrimas; tokios organizacijos gali būti gera gynyba nuo piktų valstybės kėslų.

Pagrindiniai pilietinės visuomenės komponentai yra:

§ rinkos ekonomika;

§ nepriklausomos visuomenės informavimo ir ryšio priemonės;

§ nepriklausomos nuo valstybės visų vyriausybės politikos sričių ekspertizės;

§ daugybė savanoriškų visų visuomenės gyvenimo sferų organizacijos, su kurių pagalba žmonės gali spręsti savo problemas.

Įvairiose šalyse svarbiausiais demokratijos plėtojimo bei gynimo įrankiais gali būti laikomos:

§ profesinės sąjungos;

§ profesionalios organizacijos;

§ teisėtvarkos bendrijos;

§ socialinės paramos grupės;

§ religinės įstaigos;

§ įvairiausio pobūdžio masinės organizacijos ir t. t.

5 Sąlygos, reikalingos demokratijos užtikrinimui

J. A. Schumpeter teigia, jog tam, kad klasikinė demokratijos teorija atitiktų tikrovę, būtina, kad ji tenkintų šias sąlygas:

1. Politikos vykdytojai, t. y. žmonės, kurie sudaro partijų vadovybę, kurie renkami parlamento nariais ar skiriami ministrais, turi būti ne tik pakankamai kvalifikuoti.

Tai reiškia ne tik, kad turi būti pakankamai reikiamų gabumų moraliai tvirtų žmonių. Demokratija atrenka žmones ne iš visų gyventojų, o tik iš tos jų dalies, kuri turi politinį pašaukimą, arba, tiksliau, patys siūlosi būti renkami. Viena vertus, konkurencinė kova dėl pareigų verčia švaistyti personalą ir energiją. Kita vertus, demokratijos raida gali lengvai sukurti tokias politines sąlygas, kurios kartą įtvirtintos, užkirstų kelią žmonėms, sugebantiems sėkmingai veikti kurioje nors kitoje srityje.
šių dviejų priežasčių valdžios žmonių sugebėjimai ir savybės yra ypač svarbios demokratinio valdymo sėkmei.

Yra daug būdų apsirūpinti reikiamo lygio politikais. Tačiau ligšiolinė patirtis siūlo vienintelę efektyvią garantiją – reikia socialinio sluoksnio, kuriam politika būtų tikrasis pašaukimas ir kuris pats būtų griežtai atrinktas. Jeigu toks sluoksnis nebūtų nei per daug uždaras, nei per daug atviras ir jeigu jis būtų pajėgus įtraukti daugumą tų, kuriuos ir dabar įtraukia, jis ne tik galėtų teikti politiko karjerai žmonių, jau išbandžiusių kitas sritis, bet ir galėtų jiems perteikti savo tradicijas ir patirtį, savo profesinį kodeksą bei bendrąsias nuostatas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3013 žodžiai iš 5874 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.