Ar demokratija visada geriausias valdymo budas1
5 (100%) 1 vote

Ar demokratija visada geriausias valdymo budas1

Turinys

Įvadas 1

1 Demokratijos atsiradimas 2

2 Šiuolaikinio pasaulio demokratizavimas 3

3 Demokratijos samprata ir principai 7

4 Demokratijos sudėtinės dalys 7

4.1 Laisvi ir teisingi rinkimai 8

4.2 Atvira ir atskaitinga vyriausybė 8

4.3 Pilietinės ir politinės teisės 9

4.4 Demokratinė (pilietinė) visuomenė 9

5 Sąlygos, reikalingos demokratijos užtikrinimui 10

6 Demokratijos svarba 11

7 Demokratijos kritika 13

7.1 Anarchistinė demokratijos kritika 13

7.2 Priežiūros demokratijos kritika 16

Išvados 18

Literatūra 20

Įvadas

Demokratijos sąvoka atsirado senovės Graikijoje. Demokratijos santvarkos pavyzdys – Atėnų miestas–valstybė. Danų mąstytojas Halis Kochas teigė, kad Atėnuose susiformavo beveik visa šiuolaikinė demokratijos kritika, kuri pasireiškė laisvais ir atvirais debatais bei balsavimu, likviduojant vidaus konfliktus.

Šiuolaikinė demokratija iš esmės skiriasi nuo senosios.

Pirminė žodžio “demokratija” prasmė – liaudies valdžia. Šiuolaikiniame pasaulyje “demokratija” reiškia tai, kad valstybę valdo jos piliečių išrinkta vyriausybė, kuri yra atsakinga už savo vykdomą politiką ir privalo reguliariai patvirtinti savo teisę valdyti eiliniuose rinkimuose. Be to, demokratinės valstybės vyriausybės valdžia nėra neribota. Ji veikia tik Konstitucijos ir kitų įstatymų nustatytose ribose.

Demokratija įkūnija idealią sistemą, kurios dėka sprendimus, svarbius visai visuomenei, priima visi jos nariai, kartu visi jie turi lygias teises prisidėti prie vieno ar kito sprendimo. Kitaip tariant, demokratija reikalauja laikytis dviejų pagrindinių principų:

§ visuomenės kolektyvinių sprendimų kontrolės;

§ lygiateisiškumo tokią kontrolę bevykdant.

Darbo tikslas – išanalizuoti demokratijos sampratą ir pagrindines nuostatas bei padaryti išvadą, ar demokratija – geriausias valdymo būdas.

Darbo uždaviniai:

1. Aprašyti demokratijos ištakas.

2. Aprašyti keturis šiuolaikinio pasaulio demokratizavimo etapus.

3. Aprašyti demokratijos sampratą ir principus.

4. Aprašyti sudėtines demokratijos dalis: laisvi ir teisingi rinkimai, atvira ir atskaitinga vyriausybė, pilietinės ir politinės teisės, demokratinė (pilietinė) visuomenė.

5. Aprašyti sąlygas, užtikrinančias realų demokratijos egzistavimą.

6. Išryškinti demokratijos reikšmę.

7. Pateikti demokratijos krtiką.

1 Demokratijos atsiradimas

Demokratijos sąvoka atsirado senovės Graikijoje. Pažodžiui išvertus iš graikų kalbos “demokratija” reiškia “liaudies valdžia”. Gyventojai buvo pasiskirstę į tris grupes:

1. Vergai. Jie buvo beteisiai.

2. Pirkliai, amatininkai, žemdirbiai, gyvenę iš verslo. Mieste gyvenantys svetimšaliai buvo vadinami metekais. Jie negalėjo dalyvauti miesto politiniame gyvenime, nors buvo laisvi žmonės ir nepatirdavo jokios socialinės diskriminacijos.

3. Miesto nariai. Jie turėjo teisę dalyvauti valstybės gyvenime. Ši privilegija buvo įgyjama pagal kilmę, nes graikas likdavo piliečiu to miesto, kuriam priklauso jo tėvai. Žmogui pilietybė suteikdavo teisę dalyvauti politinėje veikloje.

Demokratijos santvarkos pavyzdys – Atėnų miestas–valstybė. Visi jo piliečiai vyrai sudarė Asamblėją – miesto susirinkimą. Jame galėjo dalyvauti visi suaugę vyrai nuo 20 metų amžiaus. Susirinkimai vykdavo dešimt kartų per metus. Ypatingais atvejais jį sušaukdavo Taryba. Susirinkime priimti nutarimai prilygo šiuolaikiniams įstatymams, kuriais buvo grindžiama tautos valdžia valstybėje. 500 taryba ir teismai buvo dvi institucijos, kurios turėjo teisę kontroliuoti įstatymų vykdymą. Vietos savivaldos reikalus tvarkė atėniečiai, susirinkę į maždaug 100 demų (apylinkių, apygardų). Demai turėjo autonomiją tam tikrų pareigų palaikymui. Dešimt Atėnų strategų karinių pareigūnų turėjo teisę būti renkami tiesiogiai ir būti išrinkti pakartotinai į Tarybą. Jie turėjo didelę įtaką miesto Tarybai ir susirinkimų nutarimams. 500 taryba leido įstatymus, turėjo teisę piliečius įkalinti, pasmerkti myriop, atiduoti į teismą. Jos valdžioje buvo finansai, mokesčių rinkimas, laivyno kontrolė ir kt. tačiau didžiulė Tarybos galia priklausė nuo susirinkimo valios – nes ji tvirtino nutarimus.

Atėnų teismai buvo miesto–polio demokratinės sistemos kertinis akmuo. Teismo pareiga buvo skelbti civilinių, baudžiamųjų bylų nuosprendžius. Teismų narius ar prisiekusiuosius kiekvienais metais perrinkdavo demai. Burtų keliu skirdavo į konkrečius teismus konkrečioms byloms vesti. Teisėju galėjo būti Atėnų pilietis, sulaukęs 30 metų amžiaus. Teismai buvo dideli. Teismo nuosprendis buvo galutinis, nes jis kalbėjo visos tautos vardu. Teismai tikrino, kaip pareigūnai naudojo valstybės pinigus, ir skelbė viešai rezultatus (išskyrus strategus karinius pareigūnus). Kontroliavo įstatymus, o reikalui esant turėjo teisę juos keisti, jei jie buvo nukreipti prieš santvarką.

Danų mąstytojas Halis Kochas teigė, kad Atėnuose susiformavo beveik visa šiuolaikinė demokratijos kritika, kuri pasireiškė laisvais ir atvirais debatais bei balsavimu, likviduojant vidaus konfliktus. Taip atsirado politikos menas, susidedantis iš retorikos (iškalbos menas) ir dialektikos (disputų menas) .

Šiuolaikinė demokratija iš esmės skiriasi nuo senosios.
Šiuolaikinės valstybės, palyginti su senovės Graikijos miestais–valstybėmis (Atėnai, Sparta), yra žymiai didesnės. Milijonai šiuolaikinės valstybės piliečių tiesiog fiziškai negalėtų sutilpti į vieną aikštę ar salę, kad galėtų spręsti valstybinius klausimus. Todėl šiuolaikinė demokratija yra ne tiesioginė, o atstovaujamoji demokratija. Valstybę piliečiai valdo per savo išrinktus atstovus, kurie ir sudaro valstybės vyriausybę. Šiandien demokratijos įgyvendinimo siekia beveik visos pasaulio tautos.

1 lentelėje pateiktas Senovės Atėnų ir šiuolaikinės Vakarų demokratijos palyginimas.

1 lentelė. Senovės Atėnų ir šiuolaikinė Vakarų demokratija

Kriterijai Atėnai Vakarai

Dalyvavimas politikoje Tiesioginis dalyvavimas sprendimuose.Mažumos dalyvavimas Atstovavimas. Masinis dalyvavimas

Geografinė apimtis Miestas Tautinė valstybė

Valdymo struktūra Kolektyvinis valdymas Valdžios kontrolės ir apribojimo sistema

Politinė laisvė Individo tapatybė su poliu Individo tapatybė su politinėmis teisėmis ir asmenybe

Politinis sociumas Individas poliui Valstybė individui

Politikos elementai Politinis primityvizmas Politinis pliuralizmas, daugiasluoksniškumas

2 Šiuolaikinio pasaulio demokratizavimas

Šiuolaikinio pasaulio demokratizavimas vyko keliais etapais, Samuelio Hantingtono pavadintais demokratizavimo bangomis:

Pirmasis demokratizavimo etapas.

Pirmasis ilgas etapas, kuriam būdingos demokratiją kuriančios permainos, prasidėjo XVIII a. pabaigoje kartu su konstitucinės valstybės gimimu ir baigėsi Europoje po Pirmojo pasaulinio karo 1918–1920 metais. Šiame šimtmetyje susiformavo pagrindinės liberalios demokratinės institucijos: politinis pliuralizmas, konstitucionalizmas, rinkimų įstatymai, tačiau dar su cenzais, ribojančiais jų lygybę bei visuotinumą. 1922 m. pasaulyje buvo 26 demokratinės valstybės. 1922–1945 – demokratijos atsitraukimo metai. 1942 m. tik 11 valstybių buvo galima pavadinti demokratinėmis. Tai buvo totalitarinio regreso viršūnė.

Antrasis demokratizavimo etapas.

Antrasis demokratizavimo etapas truko neilgai: nuo 1945 iki 1960 metų. Po sąjungininkų pergalės prieš totalitarinę Vokietijos, Italijos, Japonijos koaliciją prasidėjo šių valstybių bei kai kurių nuo jų priklausančių valstybių demokratėjimas. Daugelio Afrikos ir Azijos šalių dekolonizavimas leido, bent laikinai tapti demokratinėmis daugumai naujų nepriklausomų valstybių. Po antrojo demokratizavimo etapo demokratinių valstybių skaičius 1962 m. išaugo iki 39, ir tai buvo demokratijos pažangos aukščiausias taškas. Tarybinio modelio valstybės ir toliau išliko totalitarinės, nepaisant dalinės destalinizacijos 1954–1957 metais. Kitas regresas – septintojo dešimtmečio pabaiga – aštuntojo dešimtmečio pradžia: autoritarinės diktatūros atsirado Graikijoje, Pietų Korėjoje, Nigerijoje, Filipinuose, daugelyje Lotynų Amerikos šalių. Todėl 1979 m. iš 39 demokratinių valstybių buvo likusios tik 29.

Trečiasis demokratizavimo etapas.

Trečioji demokratizavimo banga prasidėjo 1974 m. kartu su autoritarinių diktatūrų žlugimu Graikijoje ir Portugalijoje. 1975 m., po generolo Franko mirties, ėmė demokratėti Ispanija. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjo demokratėjimo dešimtmetis Lotynų Amerikoje: Ekvadoras, Peru, Brazilija, Bolivija, Argentina, Urugvajus, Gvatemala, Salvadoras, Hondūras, Panama ir iš dalies Meksika demokratizavo politinius santykius. Devintojo dešimtmečio viduryje demokratizacija pasiekė Aziją, atnešė kai kurių laimėjimų Filipinuose, Pietų Korėjoje, Taivanyje, tačiau buvo pristabdyta Kinijoje ir Birmoje. Pietų Afrikos Respublika tapo kiek liberalesnė, tačiau esminio lūžio nebuvo, tad ir demokratija čia nepakeitė autoritarinės ir rasistinės santvarkos. Turkija po neilgai trukusios diktatūros vėl sugrįžo prie demokratijos. Per 15 metų (nuo 1974 iki 1989 m.) 25 valstybės grįžo prie demokratijos, ir šio laikotarpio pabaigoje beveik 50 pasaulio šalių jau buvo demokratinės valstybės.

1975–1989 metais palankus demokratizavimui veiksnys buvo autoritarinių valstybių legitimacijos krizė. Karinė valdžia neįveikė korupcijos ir nepasiekė ekonomikos laimėjimų, kurie turėjo būti jų teisės valdyti pagrindas. Kita vertus, tose valstybėse įvyko ir tam tikrų teigiamų permainų ekonomikos srityje; jos pasiekė vidutinį ekonomikos išsivystymo lygį, palankų pereinant į politinę demokratiją. Beveik 2/3 pavykusių demokratizavimų nekomunistinėse valstybėse buvo kaip tik šiose šalyse. Demokratiniams judėjimams vadovavo vidurinioji klasė, atsiradusi augant ekonomikai.

Iki mūsų amžiaus aštuntojo dešimtmečio protestantų religijos įtaką ir demokratijos stabilumą siejo tvirta tarpusavio priklausomybė. Neatsitiktinai stabilios ir atsparios autoritarizmo pagundoms yra Jungtinės Amerikos Valstijos, Didžioji Britanija ar Skandinavijos valstybės, kur vyrauja protestantų Bažnyčia. Nuo XX a. septintojo dešimtmečio katalikybė buvo ne toks tinkamas kultūrinis pagrindas demokratinei valstybei. Tačiau trečias demokratizavimo etapas buvo sukeltas katalikiškų bendruomenių, o katalikų Bažnyčia tik po Vatikano II Susirinkimo parėmė jėgas, kovojančias už demokratiją. Taip buvo Ispanijoje ir Portugalijoje, Čilėje ir Filipinuose. Katalikybė pradėjo istorinį dialogo su liberalios
vertybėmis bandymą. Demokratizuojant pasaulį, papildomas veiksnys buvo Vakarų liberalių demokratijų patrauklių pavyzdžių įtaka, ypač Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos vadinamasis pavyzdžio efektas – kai matai, kad kas nors gerai pavyko kitai šaliai, nori tai turėti ir savo šalyje. Vakarietiškos demokratijos materialinė parama ir moralinis paskatinimas, kad opozicinis elitas įveiktų autoritarizmą, taip pat palengvino demokratijos pradžią.

Tie veiksniai buvo ir Rytų bei Vidurio Europoje, tačiau komunistinės sistemos institucijų jėga trukdė anksčiau pradėti demokratizavimą: po 1980 m. rugpjūčio Lenkijoje atrodė, kad visas šis regionas netrukus gali pradėti demokratizavimą, tačiau karinė padėtis buvo autoritarinio elito atsakymas, sustingdęs demokratijos pakilimą. Jį vėl atgaivino Michailo Gorbačiovo reformos TSRS po 1985 m. (viešumas ir pertvarka).

Ketvirtasis demokratizavimo etapas.

Galutinis komunistinės sistemos žlugimas prasidėjo tik 1989 metais. Tada galėjo prasidėti ir ketvirtas demokratizavimo etapas, apimantis Tarybų Sąjungą ir nuo jos priklausančias Rytų ir Vidurio Europos valstybes. Pavėluotą ketvirtąjį etapą ir faktą, kad demokratizavimas šiame regione neprasidėjo devintojo dešimtmečio pradžioje kartu su trečiuoju etapu, galima aiškinti kelių veiksnių poveikiu. Pirma, komunistinės sistemos buvo labiau totalitarinės negu autoritarinės valstybės su rinkos ekonomika. Joms buvo būdinga ne tik tvirta monocentristinė vienos partijos politinė valdžia, bet ir tai, kad ta partija valdė visą valstybę, o valstybė buvo viso ūkio savininkė ir tiesioginė valdytoja. Toks valdžios ir nuosavybės junginys lėmė antrą vėluojantį demokratizavimo etapą: komunistinėse valstybėse nebuvo viduriniosios klasės, naujos kartos verslininkų ir administratorių, asmeniškai suinteresuotų, kad rinkos ekonomika ir liberali demokratija veiktų išvien. Taigi nebuvo tų grupių, kurios Lotynų Amerikoje ir Azijoje natūraliai vadovavo trečiajam demokratizavimo etapui, nes valstybinė nuosavybė neleido atsirasti tai visuomenės klasei. Komunistinėse valstybėse vadų vaidmuo teko kritiškai nusiteikusiems ir nepriklausomai mąstantiems intelektualams, sudariusiems opoziciją partinei valstybei. Disidentai ir demokratinė opozicija buvo daugiausia intelektualai, paprastai negausūs ir vieniši visuomenėje. Niekur (išskyrus Lenkiją 1980–1981 m.) tame regione nepavyko sutelkti bendram darbui opoziciškai nusiteikusių inteligentų ir darbininkų, kad jie kartu siektų demokratijos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1783 žodžiai iš 5874 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.