Ištikimybė. Kas tai? Kiekvienas supranta ir atsako į šį klausimą savaip: vienas galvoja apie ištikimybę profesijai, darbui, kitas – apie ištikimybę šeimai ir mylimam žmogui, trečiais – apie ištikimybę sau ir savo siekiams. Ši tema, manau, yra amžina – klausimas retorinis, o atsakymo nė vienas iš mūsų nežinome, bet diskutuoti galima. Tad ką ji mums duoda? O gal kažką atima?
Ar galime mes kažką pakeisti, kad mus suptų kuo mažiau melo ir neištikimybės? Manau, kad tai priklauso tik nuo pačio žmogaus: nuo jo mąstymo, nuo elgesio, nuo mokėjimo atsispirti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai pagundai. Į klausimą ar ištikimybė apriboja mūsų laisvę, galėčiau atsakyti taip – ištikimybė riboja žmogų tik nuo laisvės daryti bloga, nuo klastos ir melo, bet neatima laisvės daryti ir siekti gėrio. Nors vieni mano, kad meilė be pavydo ir neištikimybės yra neįmanoma, su jais nesutinku. Viliuosi, kad žmogus gali gyventi be neištikimybės, gyventi skatinamas meilės ir nuoširdžių jausmų. Tik tikra meilė garantuoja ištikimybę. Iš jos kyla kai kas daugiau – jos amžinumas.
,,Mes nepastebime, kad bendraujame, lyg tarp mūsų būtų gija, plona ir neapčiuopiama. Ją įtempus – trūksta, atleidus – nusvyra, paleidus vieną galą – išnyksta vienas kito supratimas. Mes esame apsupti gijomis vienas su kitu. Bendravimas tai gijų tinklas. Eidami savo tikslo link mes plėšome tas gijas. Nepaliestos jos švyti ir yra gražios, nutraukus tampa lipnios ir gadina nuotaiką“ sako A. Miunte. Mes bijome pasirodyti kokie esame iš tikrųjų, bijome pamilti ne tą žmogų, tad išvis vengiame meilės, o skaudžiai nudegę užsidarome ,,tarp keturių sienų“.