Žmogus gerokai tobulesnė būtybė už bet kokią gyvybės formą, egzistuojančią žemėje. Erdvė kurioje veikia žmogus – tik nedidelė Žemės planeta ir dalelė kosmoso (žiūrint visos visatos mastu). Todėl manyti, jog žmogus tai vienintelė protinga būtybė – tiesiog didybės manija. Praeito šimtmečio pradžioje buvo pradėta domėtis, ar egzistuoja nežemiškos civilizacijos. Jei visata išties tokia, kaip teigia mokslininkai, gigantiška, tai ar neatrodo, keista, kad joje tėra vienintelė planeta, kurioje egzistuoja nors kiek pažengęs protas. Juk iki penkiolikto amžiaus pabaigos buvo manoma, kad Europa – visas pasaulis (ir dar plokščias). Ir Amerikos indėnai apie savo egzistavimą žinojo jau tūkstančius metų. Bet europiečiai apie indėnus (ir antraip) sužinojo tik po lemtingos Kolumbo kelionės.
Ar šis pavyzdys nepanašus į NSO mįslę? Gal žemės gyventojai sudaro vieną milijoninę visų protingų visatos gyventojų dalį? Ir galbūt kitos civilizacijos ramiai gyvena, kuria savo istoriją, kaupia žinias ir nieko nežino nei apie Žemę, nei apie žmones.
Vis dėlto nemažai žmonių tiki, kad kosmose egzistuoja ir kitų civilizacijų. Jas įprasta vadinti ateiviais. Pastaruosius mes įsivaizduojame trijų tipų. Pirmasis tipas – tai būtybės, beveik niekuo nesiskiriančios nuo žmogaus. Antrasis – maži, labai plonomis galūnėmis, ilgais pirštais, didelėmis galvomis, mažomis burnomis ir migdolo formos akimis padarai. Pastarosios būtybės, liudininkų pasakojimu, dažniausiai skraido „lėkštėmis”. Trečioji grupė – populiarūs fantastinių filmų herojai. Vietoje rankų jie turi čiuptuvus, spjaudo sierą ir t.t. Šių trijų tipų „lyderis“ yra „didžiagalvis ilgais pirštais“. Teko girdėti, kad žmogus keičiasi. Smegenų masė didėja, o kaukolė apvalėja. Nyksta dantys ir trumpėja stuburas, taigi žmogaus ūgis taip pat mažėja. Todėl manoma, kad po milijonų metų, žmogus taps panašus į antrojo tipo ateivius: žemo ūgio, didele galva, maža burna… Gal šie ateiviai – tokie patys žmonės kaip ir mes, tik jau seniai perėję tą laikotarpį, kuriame esame mes? Dažnai spaudoje skelbiama pasakojimų apie Žemės gyventojų stebėtus neatpažintus skraidančius objektus (NSO) ir netgi susitikimus su jų ekipažais. Kad egzistuoja įvairaus pavidalo (dažniausiai žmogiško) nežemiškos būtybės, tiki daugelis žemės gyventojų. 45 milijonai amerikiečių įsitikinę, kad ateiviai iš kosmoso jau keletą metų lanko jų žemyną. 15 milijonų pareiškė, kad patys matė NSO. Visame pasaulyje tokių liudininkų – dar daugiau. Daugelis tvirtina, kad jie ne tik matė NSO, bet ir buvo pagrobti. Dažniausiai minimas disko formos skraidantis objektas ir ryški šviesa. Daugelis „pagrobtųjų“ sako esą buvę užmigdyti ir pabusdavę aparato viduje. Ten jie dažniausiai būdavo tyrinėjami „mažų žalių žmogeliukų, migdolo formos akimis“. Visi tvirtina gulėję ant stalo, o aplink vaikščioję ateiviai ir nematyta technika ar paprastais pjauti pritaikytais įrankiais belaisvius „tyrinėdavo“.
Daugelyje straipsnių apie ateivius minimas Aukštesnis protas. Jeigu jis yra taip toli pažengęs, tai turbūt skiriasi ir jo sistemos matų skaičius. Iš to galima daryti išvadą, kad gal ateiviai į Žemę atskrenda kaupti žinių apie trimatę sistemą, žemės kaip planetos sandarą, žmonijos socialinį pasiskirstymą, molekulių ir cheminių medžiagų sudėtį. Gal iš tiesų tas Aukštesnis protas nėra jau toks protingas žmonijos mokslo atžvilgiu? Jeigu kitos civilizacijos egzistuoja ilgiau negu žemės gyventojai, tai galbūt ateiviai stebėjo ir užsirašinėdavo ar kitaip saugodavo informaciją apie žmogų nuo tada, kai jis dar buvo gauruotas ir vaikščiodavo su vėzdu rankoje. Tai liudytų ir 1921 metais Pietų Afrikoje, Zambijoje rasta Neandertaliečio kaukole. Jos kairėje pusėja yra taisyklinga skritulio formos skylė. Ta skylė yra labai panaši į šaunamojo ginklo kulkos padarytą sužeidimą. Bet prieš 40 tūkstančių metų šaunamųjų ginklų niekas nė nesapnavo. Gal Neandertalietis, susidūręs su ateiviu, buvo itin agresyvus, ir pastarajam teko gintis? O gal tai ateivių mokslinio eksperimento padarinys?