Ese
AR NEPASENO DEKALOGO TIESOS?
..Lyg krentantys lapai, rudenėjantis rūškanas dangus ar kas vakara gestanti saule.Lyg kitokios spalwos, kurkas ryskesnes, aitresnes, kitokie jausmai, pojuciai, emocijos… O vsi tas pats liudesio aromatas kaip KASMET, kaip TADA, kai bauvau visia mazyte.Tokia nepastebima, jog galėjai mane pamesti rausvu klevo lapu pusnyje it aukso adata sieno kupetoje.
Bet man ruduo patiko, bet kartu jo taip bijojau..Taip stipriai kaip melo ar neteisybes, kaip mamos rūstaus zwilgsnio, kuris perverdavo tada, kai ir vel nuvogdavau savo mylimiausia imbierini saldaini is maisto atsargų lentynos.Is ten toli, net kur,regis, niekas niekada nepastebetų..
Ir visad zinojau kad yra negerai, kai ana kaimyne zvilgciodavo slapciomis pro langa i mano teti, gasliomis, akiplesiskomis akimis.Nezinau kodel, tada dar nesupratau, bet nujauciau kad tai yra kazkas, ko neturetų būti.
Ir sitas ruduo mane vel baugino rūkais ir nesiliaujančiais lietumis, kaip KASMET , kaip TADA..
Egzistuoja gamtos taisykles, be galo paprastos, niekada neisikeičiancios ir nuo naujausiu mados tendencijų , atkeliaujančių is pacio Paryžiaus ar Milano, jos tkrai nepriklausomos- gimti, augti,mirti; skleistis,pražysti, nuvysti; imti, duoti, gauti ir daugelis kitų.Jos nedingsta, neišblunka, jų nenuplauna lietus, nenupučia vėjai.Tik gimdami mes atsinešam su savimi vidines, nematomas taisykles, kurias pamažu atrandam, atpažįstam, galbūt sulaužom, bet niekada ju nepamirštam.nevok, nemeluok, nezudyk…ir dar keletas kitu. Lyg tyki melodija, tylesne uz tyla ar net negirdima, sukasi musų galvoje kasdien, visada, kai buvau mažytė ir dabar.