Ar šiuolaikinis mokslas gali atsakyti į visus klausimus
5 (100%) 1 vote

Ar šiuolaikinis mokslas gali atsakyti į visus klausimus

1121314151617181

TURINYS

ĮVADAS 3

TELEPATIJA 4

CHIROMANTIJA 8

REAKCIJŲ SKAITYMAS 9

STIGMOS 10

Į KĄ PANAŠI MIRTIS? 12

MIRIMAS 12

TAMSUS TUNELIS 13

PRAEITIES VAIZDAI 14

SUGRĮŽIMAS 14

KAIP PAPASAKOTI APIE PERGYVENTĄ MIRTĮ? 15

SPIRITIZMAS 15

EGZORCIZMAS 18

ŽMONIŲ GALIOS 20

LEVITACIJA 20

FAKYRAI 21

TELEKINEZIJA 21

BILDUKAI 21

PASIŪLYMAI. ATEITIES VIZIJA. 24

ANKETOS DUOMENŲ ANALIZĖ 25

IŠVADOS 26

LITERATŪROS SĄRAŠAS 27

PRIEDAI 28

ŽODYNĖLIS 29

ĮVADAS

Nuo seniausių laikų žmogų traukė paslaptis, noras savo akimis įsitikinti, kad visi sveiku protu nepaaiškinami reiškiniai egzistuoja. Pastaruoju metu vis dažniau ir dažniau spaudoje susiduriame su tokiomis problemomis kaip: ar žmogus tiki nepaiškinamais reiškiniais, ar žmogus teigiantis, kad „turi galių“ tik mulkina kitus ar nori jiems padėti nepasiklysti tuose nepaaiškinamų reiškinių labirintuose? Taip pat kyla klausimas ar visuomenė priima, vertina žmones vadinančius save ekstrasensais, aiškiaregiais, ar tie žmonės iš visuomenės rato yra išstumiami, o gal net smerkiami?

Ši tema yra ir mums aktuali. Pasirinkome ją dėl to, kad bent iš dalies atsakytume į mus dominančius klausimus, nes mus domina viskas kas dar yra mums nežinoma ir nepatirta. Šio projekto tikslas supažindinti skaitytojus su tema: „Ar šiuolaikinis mokslas gali atsakyti į visus klausimus?“. O tiklsiau ar parapsichologija ir paranormalūs reiškiniai egzistuoja?. Taip pat norime sužinoti ar tie reiškiniai turi svarbią reikšmę žmonių gyvenime, o gal net yra kažkada kažkam padėję. O gal atsiras tokių žmonių, kuriems pateiksim visai naują informaciją. Įdomu, kodėl ši problema vieniems žmonėms yra gyvenimo tikslas, o kitų net nepaliečia?.

Norėdami atsakyti į šiuos klausimus išrinkome keletą mūsų nuomone aktualiausių temų. Šiame projekte mes ketiname pristatyti šias temas: aiškiaregystė, telepatija, klinikinė mirtis, stigmos, egzorcizmas, poltergeistai ir kitas įdomias temas. Šias temas mes pasirinkome būtent dėl to, kad jos neseniai gan garsiai nuaidėjo publicistikoje paliesdamos net aukštus mūsų šalies pareigūnus. „Aiškiaregė“ įgyja neigiamą reikšmę visuomenės požiūriui.

Į visus mus dominančius klausimus mes pasistengsime atsakyti respondentų pagalba, jų atsakytų klausimų duomenimis. Išsiaiškinsime ar žmonės tiki sveiku protu nepaaiškinamais reiškiniais, jei tiki kokia jų lytis, amžius ir ar yra kada nors su jais susidūrę.

Tikimes, kad mūsų projekto dėka suteiksime reikiamą informaciją, kuri ateityje turės gal net lemiamą reikšmę kai kurių žmonių gyvenime.

Šiandien dažnai skaitome gausybę žodžių, kurie vartojami nesistengiant ir net nenorint jų apibrėžti – „aura“, „biolaukas“, „kosminės energijos“, „bioenergija“, „kontaktavimas su informaciniu lauku“… Tuos žodžius aktyviai „transliuoja“ žmonės ir organizacijos, besivadinantys „parapsichologais“, „ekstrasensais“ bei panašiais vardais. Galiausiai tie žodžiai įeina į mūsų vartoseną, tarsi tampa kasdienybės dalimi – juk ne taip jau retai galime girdėti posakius „čia gera aura“ arba „jo biolaukas yra labai stiprus“. Visa tai įneša gyveniman kažin kokio slėpiningumo, o kartais ir sumaišties, tarsi pseudomistikos skonio. Natūralus ir žmogiškas noras plačiau, aiškiau suvokti minėtus dalykus, pabandyti aiškintis, kas per sritis yra toji parapsichologija.

Parapsichologijos terminas pirmą kartą pavartotas XIX a. vokiečių tyrėjo Maxo Dessoir 1889 m. kaip vadinamųjų paranormalių psichikos reiškinių tyrimo sritis. O dar kiek anksčiau – 1882 m. – Didžiojoje Britanijoje įkuriama „Society for Psychical Research“, užsibrėžusi grynai scientistiniais metodais tyrinėti minėtus reiškinius. Jau XX a. parapsichologija patenka į kai kurių aukštųjų mokyklų programas kaip tyrinėjimų sritis ir akademinė disciplina, o patys paranormalūs reiškiniai įgauna psi fenomenų pavadinimą. Tie fenomenai populiarioje mokslinėje literatūroje dažnai skirstomi į kelias rūšis: telepatija (gebėjimas komunikuoti neverbaliniu būdu, mintimis; taip pat galia „skaityti“ kito mintis), telekinezė (gebėjimas judinti materialius objektus, juos veikti, nesinaudojant jokiomis fizinėmis priemonėmis ar įrankiais), aiškiaregystė (galia spėti ateitį, numatyti būsimus įvykius), ekstrasensorika ( gebėjimas diagnozuoti ir gydyti ligas nesinaudojant medikamentinio poveikio priemonėmis, matyti objektus, esančius dideliame atstume nuo suvokiančiojo arba užstojamus kliūčių, neįveikiamų normaliai regos juslei). Yra duomenų, jog įvairių valstybių specialiosios tarnybos domėjosi psi fenomenais, savo laboratorijose mėgindamos kurti vadinamąjį psichotroninį ginklą, tačiau tokios kūrybos rezultatai buvo labai menki. Ilgainiui ir akademinėse institucijose bei mokslinių tyrimų centruose pripažinta, kad tokie reiškiniai „nepasiduoda“ griežtai interpretuojamam eksperimentinio metodo testui, o asmenys, sakantys apie savo ypatingas galias, dažniausiai yra arba tiesiog hipersensityvūs įvairiems dirgikliams individai, arba tiesiog šarlatanai, uždarbiaujantys lengvatikų patiklumu. Ir nors, tarkime, JAV įkurtas fondas, siūlantis 1 milijoną dolerių tam, kas griežto mokslinio testavimo būdu įrodys savyje glūdinčių galių realumą, iki šiol lieka nepanaudotas,
mokslininkai nepasakė savo galutinės ištarmės apie paranormalių reiškinių realumą.

Dabar mes aptarsime kelias mums aktualiasnes temas. Tikemes, kad ir skaitytojui bus įdomu arba pagilinti jau turimas žinias, arba sužinoti visiškai jam naują informaciją.

TELEPATIJA

Telepatija – tai minčių perdavimas bei priėmimas per atstumą, taip pat žinojimas, kas vyksta su tuo žmogumi, su kuriuo kontaktuojama, tai psichinė galimybė peržengianti įprastas žmogaus jutimų diapazono ribas.

Ankščiau telepatai buvo vadinami būrėjais, šamanais ar orakulais. Ginčai apie telepatiją tęsiasi jau daugelį metų. Karts nuo karto laikraščiuose pranešama apie užsienyje ar čia, Lietuvoje, gautus stebėtinus duomenis apie šito fenomeno egzistavimą, vėliau, visgi, apie šiuos pranešimus pamirštama. Sunku nustatyti telepatijos ištakas, tačiau jos pradžia priimta laikyti 1930 – kai buvo atliekami pirmieji moksliniai bandymai su aiškiaregiais ir išleistos pirmosios knygos šia tematika. Telepatiniams sugebėjimas tirti niekuomet nebuvo permetamos visos mokslo pajėgos, kadangi telepatija nelaikoma mokslinio susidomėjimo vertu tyrimų objektu. Gal ir todėl, žmonės jaučiasi „mulkinami“, kad net mokslininkai nesiryžta gilintis į paranormalių reiškinių gelmes. O gal tik neranda atsakymų į nagrinėjamus klausimus?

Visgi JAV yra keletas tyrimo ir mokymo centrų, kur ir po šiai dienai paranormalūs reiškiniai yra tiriami – tai Anomalinių Reiškinių Tyrimų laboratorija Prinstono universitete Niu Džersyje, Parapsichologijos institutes Dareme, Šiaurės Karolinoje.

Taip pat ir Lietuvoje yra panaši institucija. Mūsuose ypač populiari ir paklausi ekstrasensų, bioenergetikų veikla, bet turbūt išskirtiniu dėmesiu naudojasi nuo 1994m. Vilniuje veikianti ir kituose Lietuvos vietose savo filialus turinti Parapsichologijos akademija, vadovaujama dr. Vytauto Kazlausko. Ši organizacija rengia kasmetines parapsichologijos muges, skelbiasi organizuojanti ketverius metus trunkančias studijas, kurias baigus, išduodamas diplomas esą atitinkąs parapsichologijos „tarptautinius standartus“, ir nuo 1995m. leidžia žurnalą „Žmogus“, populiarų visoje Lietuvoje. Būtent šio žurnalo publikacijos ir paties V. Kazlausko knygos leidžia vienareikšmiškai teigti, kad su akademiniu diskursu Parapsichologijos akademija neturi jokių sąlyčio taškų . Minimuose leidiniuose apstu pranašysčių, buvusių gyvenimų (reinkarnacijų) prisiminimų, horoskopų, astrologijos populiarinimo, mediumizmo, spiritizmo aprašymų, taip pat mokymų kaip galima „pamatyti“ aurą, gydyti ligas, koreguojant biolauką arba kaip atpažinti Vandenio eros artėjimo ženklus.

Telepatijos entuziastai nesijaudina, kaip perduodami elektromagnetiniai signalai, jiems telepatija atrodo kaip giminingų sielų bendravimas, o pati telepatija – Dievo dovana. Nei atstumas, nei esančios užtvaros netrukdo telepatiniam bendravimui, tiesiog tai vyksta ir tiek. Paprašyti paaiškinti apie šį reiškinį, telepatai ima pilstyti iš tuščio į kiaurą apie „aukštas materijas“, „kosmines energijas“, „karminį paveldą“ ar „energetinius blokus“.

Kiti dar gerai žinomi Lietuvoje parapsichologai tai broliai Vladimiras ir Sergejus Azanovai. Jų teigimu „80% pranašyščių absoliučiai patikimos, o 20 % tenka žmonių klaidoms ir kitokių pašalinių energijų poveikiui“. Broliai Azanovai teigia, kad ekstrasensas, parapsichologas gali gydyti tik tikėdamas į Dievą kitaip jo energija dingsta. Apie savo sugebėjimus broliai Azanovai sako: „Mums dažnai tenka padėti žmonėms, kartais visai nepažįstamiems, kurie yra kituose miestuose. Vienintelė sąlyga, kad padėtume žmogui – žinoti jo vardą. Vardas – tai žmogaus kodas ir šifras. Per šį kodą mes prisijungiam būtent prie šio paciento ir sutartu laiku jis gauna kosminę energiją“.

Telepatai teigia, kad jiems neva žinomi „sutampančių sapnų“, „telepatinių haliucinacijų“ ir kt. atvejai.

Pavyzdžiui, pasakojama apie tokius atsitikimus. Kažkur toli nuo tėvynės miršta žmogus. Po kurio laiko jo giminaičiai sužino mirties aplinkybes, ir štai kuris nors giminaitis pareiškia, kad velionis jam prisisapnavęs kaip tik mirties dieną ir valandą. Gali būti ir priešingai. Ankščiau pareiškiama apie tokį sapną, o vėliau gaunama žinia, kad toks ir toks žmogus tokią ir tokią dieną ar valandą numirė.

Tokie reti sutapimai, žinoma, nėra negalimi. Tačiau dažniausiai jie būna tiesiog pramanyti. O dar dažniau – tai savitaigos, vaidinančios labai svarbų vaidmenį žmogaus dvasiniame gyvenime, rezultatas.

Tačiau yra gerai žinomų ir apsišaukimo atvejų. Vieno oficialaus patikrinimo metu paaiškėjo, kad vienas save telepatu vadinantis žmogus Vladimiras Rudis sugeba net 90 % teisingai atspėti, kokie daiktai sudėti gretimame kambaryje. Iš pradžių šis fenomenas sukėlė visų dalyvių nuostabą, kuri visgi greitai išsisklaidė. Eksperimento metu V. Rudis reikalavo palikti jį vieną, o kitame kambaryje esantis žmogus turėdavo, pasiėmęs kažkokį daiktą, vaikščioti su juo pirmyn ir atgal. Patikrinimo metu pastebėta, kambario sienoje pragręžtos mažos skylutės – šitaip paaiškėjo, kad Vladimiro atveju nėra jokios tepetaijos. Norėdami galutinai įsitikinti, eksperimento organizatoriai „telepatą“ nevežė į rūsį su trijų metrų storio
sienomis ir jam nežinant, stebėjo jo elgesį. Žinia, buvo gardaus juoko kai pastarasis bandė pragręžti trimetinę sieną…

Nepaisant to, kad telepatija masina daugybę šarlatanų, sukuriančių šioje srityje grubias klastotes, klausimas apie perdavimą per atstumą gyvų organizmų signalų, nedalyvaujant klausos, regėjimo, uoslės organams yra viena sudėtingiausių ir įdomiausių mokslo problemų.

Kita iš telepatijos išeinanti šaka – biolaukai. Paprastai tariant, tai gyvo organizmo skleidžiamų fizikinių laukų (pvz. šiluma, kvapas) elektromagnetinis spinduliavimas. Egzituoja ir priešinga nuomonė, kad gyvas organizmas skleidžia tam tikrą energiją, kurios neįmanoma užfiksuoti turimais fizikiniais prietaisais, o tą energiją gali jausti tik gyvas organizmas. Daugelis žmonių nepripažysta spiritizmo, levitacijos, ateities spėjimų, tačiau daro išimtį telepatijai. Suprantama, iš pirmo žvilgsnio teiginys, kad vieno žmogaus smegenys veikia kito žmogaus smegenis, o šio priima siųstus signalus, neatrodo klaidingas. Bet gal smegenys tarytum lazeris gali pasiųsti ploniausią elektomagnetinį spindulį? Sunkiai. Jei signalas nukreipiamas į tą pusę, kur yra jį priimsiantis žmogus, tai teks sukurti mechanizmą, kuris pakreiptų „smegenų radijų“ ir „praskenuotų“ visatą ieškodamas to, kuriam buvo skirtas. Šitam mechanizmui būtinas greitis ir jautrumas nesudarinamas su mokslu. Toliau – dar sunkiau. Surastas žmogus turi nedelsiant atsiliepti ir pasiųsti atsakomąjį spindulį. Po to kai jie suranda vienas kitą, reikalingas mechanizmas, kuris palaikytų spindulių tarpusavio orientaciją, jau net nekalbant apie neįveikiamą užduotį iš šimtų milijonų smegenų išskirti būtent tą, kurio reikia.

Telepatija yra visiškai svetima gamtos mokslams, jų metodams bei įdėjoms, būtent todėl šita sena kaip pasaulis veikla išsaugojo būdingą magijos charakterį. Magijos demonstravimui visada panaudojamos išskirtinės asmenybės, galima jas vadinti paženklintais Dievo ar velnio, mediumais, telepatijos žvaigždėmis ar tiesiog subjektais, valdančiais parapsichologines galias – skirtumas tik žodžiuose, o esmė lieka ta pati. Amžiais egzistuoja žmonės, tikintys stebuklais. Gyvena ir iš savo sukčiavimų pelnosi apgavikai, sąmoningai ir nesąmoningai klaidinantys žmonės. Amžiais egzistuoja žmonės, kurie kovoja su šiais klaidinimais, ir kiekviename amžiuje šį darbą tenka atlikti vis iš naujo…

Kiekvienas žmogus turi savo biolauką ir gali padėti ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Esant nerviniam stresui mes griebiames rankomis už galvos, skaudant širdį, dedame ranką ant širdies, po sumušimo uždedame ranką ant skaudančios vietos. Mūsų veiksmai instinktyvūs, bet neatsitiktiniai. Mūsų rankos mus gydo. Jomis mes nuimame skausmą. Tokiu būdu galima išgydyti bet kurį susirgimą. Jau yra nemaža atvejų, kai išgydytas net vėžys.

Žmogaus kūne yra kanalai (meridianai), kuriais teka gyvybiškai svarbi bionergija. Skirtingai nuo kraujotakos kanalų, biomeridianai ir bioenergia nematomi. Bet kai kurie ekstrasensai mato bioenergijos judėjimą biomeridianais.

Iš fizikos dėsnių žinome, kad aplink laidininką tekant elektros srovei atsiranda magnetinis laukas. Lygiai taip pat aplink žmogaus kūną atsiranda biolaukas. Jis turi kiaušinio formą, kurio bukas galas yra virš galvos, o kitas – prie kojų.

Taigi, kiekvienas žmogus turi bioenergijos, todėl gali sėkmingai gydyti save ir kitus nuo įvairiausių ligų, nuimti bet kokį skausmą. Bet reikia atsiminti, kad ekstrasensorinės savybės gali būti ne tik įgymtos, bet ir įgyjamos. Todėl ekstrasensu gali tapti kiekvienas.

CHIROMANTIJA

Chiromantija – žmogaus ateities spėjimas (nusakymas) iš jo delno, riešo linijų bei ženklų. Chiromantija domėjosi filosofai: Pitagoras, Aristotelis, Anaksagoras, taip pat Paracelsas, Plinijus, Albertas Didysis ir imperatorius Augustas.

XVI a. chiromantija buvo dėstoma kai kuriuose Vokietijos universitetuose. 1650 m. Viljamo Lili „karjeros“ viršūnėje jo leidiniai apie chiromantiją buvo parduodami po 30 tūkst. Kopijų per metus, skaičiumi pralenkė net Bibliją!

Chiromantai delno linijoms suteikia specialius pavadinimus, tokius kaip „gyvenimo linija“, pagal kurios padėtį, gilumą, vientisumą, ilgį ir t.t. neva galima spręsti apie sveikatą ir gyvenimo trukmę. Pavyzdžiui „galvos linija“ apibūdina protą, išsilavinimą, mąstymo tobulą, požiūrį į gyvenimą, moralę ir net žmogaus santykius su kitais žmonėmis. Taip pat analizuoja delno, pirštų, nagų formų reikšmes, kurios neva nusako žmogaus būdą, pagal smulkias žymes ir ženklus nustato svarbiausius ateities ir praeities įvykius.

Kaip pasakoja fiziologas Rėjus Hymanas, jaunystės metais, norėdamas papildomai užsidirbti, užsiiminėdavo chiromantijos praktika. Nors jis ir netikėjo delno skaityma, buvo nustebintas šio metodo tikslumu, kai žmonės, kuriems jis perskaitydavo iš rankos, tvirtindavo, jog viską pasakęs teisingai. Smalsumo vedinas, Hymanas įvykdė paprastą eksprimentą, kuriuo siekė patikrinti chiromantijos efektyvumą – savo klientams sudarė priešingas nei diktavo taisyklės, prognozes. Jo nuostabai, klientai ir toliau tvirtino, kad Hymanas „perskaitė teisingai“ ir buvo nė kiek ne mažiau patenkinti rezultatais nei tada, kai prognozės jiems buvo sudarinėjamos
taisykles“. Toliau gilindamasis į chiromatiją, daktaras Hymanas aptinka už jos besislepiantį „žmogaus reakcijų skaitymo“ efektą.

Deja, nors ir daug galima pripasakoti žiūrint į žmogaus delno linijas, nėra jokio mokslinio patvirtinimo, kad tai, ką perskaitė, pasitvirtins, o to, kas bandoma įrodinėti vien tik pavyzdžiais, negalima laikyti įrodytu. Chiromantai, astrologai ir pan. palengvina užduotį įvertinti aplinkybes, priimti sprendimus, tačiau lygiai tą patį ir dar daugiau daro psichologai, skirtumas tik tas, kad pastarieji savo žinių nevadina „paslaptingu ir nenusakomai svarbiu mokslu“ ir savo klientų nesistengia tuo įtikinti.

REAKCIJŲ SKAITYMAS

Yra nemažai žmonių, vadinančių save ekstrasensais arba aiškiaregiais ir tvirtinančių, jog turi paslaptingų sugebėjimų tiksliai nustatyti žmogaus charakterį, skaityti ateitį, kontaktuoti su mirusiais giminančiais ir pan.

Bendrasis metodas naudojamas visų ekstrasensų, chiromantų, idealogų ar astrologų yra vadinamas „žmogaus reakcijų skaitymas“ ir skirtas surinkti informacijai apie klientą. Šio metodo esmė meistriškas būrėjo sugebėjimas skaityti kliento nevalingas kūno reakcijas ir mokėjimas išgauti iš pastarojo reikiamą informaciją taip, kad vėliau šis būna įsitikinęs, jog tą informaciją būrėjas sužinojo ne iš jo paties, o savo neeilinių sugebėjimų dėka. Procesas pradedamas nuo atsargios apžiūros, kurios metu, pasinaudojant statistiniais duomenimis bei žmonių charakterio ypatumais, bandoma priskirti klientą kuriai nors „kategorijai“. Pokalbis apie kliento charakterį pradedamas apibendrinančiais teiginiais, kuriuos sau galėtų pritaikyti kiekvienas. Žingsnis po žingsnio ir, siekiant gauti tikslesnius duomenis, pereinama prie artimesnio tarpusavio kontakto.

Žmogiškųjų reakcijų skaitymas – ne viena gudrybė, o ištisas skirtingų metodų komplektas, kurių pagrindinis uždavinys, kaip jau minėta, – pokalbio metu surinkti informaciją apie klientą.

Keletas pagrindinių žmogaus reakcijų skaitymo principų:

1.Nepamirškite, kad ašinis komponentas sėkmingam charakterio, likimo apibūdinimui yra kliento pasitikėjimas būrėju. Jeigu bus sudarytas įspūdis, kad būrėjas neabejotinai tiki tuo, ką sako, galės „prakišti“ net ir nesėkmingas prognozes.

2.Mokėjimas pasinaudoti ir interpretuoti naujausius statistinius duomenis. Šios informacijos dėka galima susidaryti gan tikslų vaizdą apie tipiškus skirtingų visuomenės klasių bruožus. Be to, niekam ne naujiena, kad didžioji dalis problemų, dėl kurių klientai kreipiasi – tai sveikata, pinigai ir meilė.

3.Svarbu nustatyti „būrimo stadiją“. Duokite suprasti, kad jums nesvarbu, tiki klientas, ar ne, jūs savo darbą išmanote ir neabejojate savo teisumu. Stebėkite, kokia bus kliento reakcija, tiki jis, ar ne.

4.Iš anksto užtikrinkite kliento bendradarbiavimą. Patikinkite, kad sėkmingas būrimas didele dalimi priklauso ir nuo kliento geranoriškumo. Šitaip galima nušauti du zuikius iš karto – nesekmės atveju klientas galės kaltinti pats save, kad „nebuvo pakankamai geranoriškas“.

5.Panaudokite tokius triukus, kaip krištolinis rutulys, būrimo kortos, chiromantija ir pan. Šie triukai padeda paruošti tinkamą atmosferą fiziologinių reakcijų skaitymui, beto duoda laiko suformuluoti sekančiam klausimui arba teiginiui.

6.Rekomenduotina turėti atsarginių frazių sąrašą, kuriomis galima užpildyti pauzes formuluojant teorijas apie kliento charakterį ir pan. Frazės turi būti kuo labiau apibendrinačios ir nekonkrečios, kad kiekvienas klientas jas galėtų savaip interpretuoti ir pritaikyti.

7.Atidžiai stebėkite klientą. Jo laikyseną, kalbos ypatumus, sekite jo atsakymus į jam pateiktus teiginius.

8.Panaudokite „žuvies gaudymo“ techniką. Perfrazuokite tai, ką jau išgirdote iš kliento ir tą pačią informaciją, tik kitais žodžiais, perduokite jam.

9.Būkite geras klausytojas. Jei klientas nori išsipasakoti, skatinkite jį. Viena iš priežaščių, kodėl žmonės kreipiasi į ekstrasensus – noras būti išklausytiems. Dažniausiai jie jau būna suradę savo problemų sprendimo būdą, tačiau nori, kad būrėjas jam pritarų.

10.Dramatizuokite savo darbą. Suteikite savo žodžiams „gilesnę“ prasmę, priverskite žmogų pasijusti praskleidžiančiu paslapties šydą, gaubiantį jo likimą.

11.Stenkitės sudaryti įspūdį, jog pasakojate mažiau, nei žinote. Vos tik klientas įsisamonins, kad jums žinoma tokia ingformacija, kurios įprastai negalėtumėte sužinoti, jis pamanys, jog žinote viską.

12.Nebijokite kievienu palankesniu momentu pataikauti klientui. Jei šis pareikš, jog jam pataikaujama, galima jam pasakyti: „Jūs visada įtarinėjate tuos, kurie jus giria. Jūs negalite patikėti, kad kas nors apie jus galėtų kalbėti gerus dalykus, nieko už juos nesitikėdamas gauti mainais“.

13.Atminkite auksinę taisyklę: ką klientas nori išgirsti, pasako jis pats!

STIGMOS

Stigmos – katalikiškas reiškinys, pasireiškiantis krikščionių šventiesiems ar giliai tikintiems. Tai žaiždos, atsirandančios ant rankų ir kojų, retkarčiais ant šono ar galvos ir imituojančios nukryžiuotojo Kristaus žaizdas. Tikintieji žmonės, kuriems atsiranda stigmos (stigmatikus) laiko paliestais Kristaus paslapties, o tos žaizdos atsirandančios Dievo valia. Bažnyčia taip pat
stengiasi įteigti, kad stigmų atsiradimas neturi mokslinio paaiškinimo ir laiko jas aukštesnių jėgų įsikišimo ženklu (nors objektyvumo dėlei reikia pripažinti, kad visi atvejai būna tikrinami, ar nėra sufalsifikuoti). Stigmos būna dvejopos – matomos ir nematomos, kada išoriškai jos nepastebimos, tačiau kenčiantysis jaučia jų buvimą. Matomos stigmos atsiranda ant kojų ir rankų bei šono, nors yra užfiksuota ir kitokų atvejų. Dažniausiai jos išnyksta valandos ar kelių bėgyje, bet yra ir išimčių, kai stigmos neišnykdavo ne dešimtimis metų. Stigmos gali atsirasti vienoje kurioje kūno dalyje, pvz. tik delnuose, bet gali visose iš karto, daugeliu atvejų joms būdingas intensyvus kraujavimas, nors irgi bendros taisyklės visiems nėra.

Iki šių dienų priskaičiuota 345 stigmų atsiradimo atvejų. Vien XX amžiuje jų priskaičiuota 20. Daugelis iš tų žmonių paskelbti šventaisiais, (šv. Gertrūda, šv. Pranciškus Romietis ir kt.) kitus dar ruošiamasi kanonizuoti. Pagal nusistovėjusias Vatikano taisykles, žmogus, kurį ruošiamasi kanonizuoti, turi būti padaręs bent porą „stebuklų“. Vienas iš jų – stigmų atsiradimas, o kitas, kaip parodė tėvo Pijaus atvejis, gali būti kad ir biolokacija ar levitacija.

Tėvas Pijus kapucinų vienuolis, bene garsiausias šiuolaikinas žmogus, ištisus 50 metų iki pat savo mirties turėjęs stigmas (kaip bebūtų keista, nors stigmos „laikėsi“ pusę amžiaus, prieš mirtį išnyko visiškai). Stigmos tėvui Pijui pasirodė dar 1918 m., vienos gilios maldos prie nukryžiuotojo Kristaus statulos metu. Apie savo stigmas jis kartą yra pasakęs: „Šitos žaizdos –dieviškos meilės ugnis; kentėdamas dėl jų aš patiriu malonumą“.

Gydytojų nuomonės dėl jo stigmų – skirtingos, vieni mano, kad jos tikros, kiti – kad tai edema, paviršinė odos liga, pažeidusi išorinius delno audinius.

Stigmatikais būna tiek vyrai, tiek moterys. Dar vienas iš senesnių įvykių – šv. Kotryna Senietė pasižymėjusi tuo, kad jautė nematomas žaizdas ant rankų ir kojų. Kiek žinoma, žaizdos jai atsirando dar nuo 6 metų amžiaus. Tai atsitiko bažnyčioje, kur jos kojas, rankas, bei šoną neva palietė 5 kraujo raudonumo spinduliai, po kurių ir atsivėrė žaizdos.

Toks stiprus ryšys tarp karšto tikėjimo, įsivaizdavimo ir stigmų atsiradimo yra aiškus įrodymas, kokia galinga įtaigos galia. Įdomus pastebėjimas – stigmos dažniau atsiranda Kristaus kentėjimo ar mirties dienomis, daugeliu atvejų per Paskutinę Vakarienę ar Kalėdas. Netgi katalikų mokslininkai – neuropsichiatrai apie stigmų tikrumą atsiliepa skeptiškai. Taigi ar stigmos ir visi kiti sunkiai paaiškinami reiškiniai egzistuoja, mokslininkai palieka teisę žmogui spręsti pačiam – tikėti ar ne!

„Žmogus miršta, ir tuo momentu , kai jo fiziniai kentėjimai pasiekia ribą , jis girdi, kaip gydytojai pripažįsta jį mirusiu. Girdi neįprastą ausiai triukšmą, kažką panašaus į garsų skambesį arba būzgimą, ir tuo pačiu metu pajunta judąs didžiuliu greičiu ilgu, tamsiu tuneliu. Po to kažkuriuo momentu pasijunta nebeturįs fizinio kūno…Netrukus jį apspinta kitų žmonių sielos, galop pasirodo šviečiančioji esybė, iš kurios sklinda tokia meilė ir dvasinė šiluma, kokio iki šiol nebuvo sutikęs.“

Kas tai…? Sunku atsakyti. Vieni pamanytų gal tai fantazijos vaisius, kiti nepaaiškinamu reiškiniu susidomėtų. Įdomu ar tai realu, bandysime paanalizuoti.

Per penkerius metus dr. Moody ištyrė daugiau kaip šimtą atsitikimų, kai ligoniai buvo pripažinti kliniškai mirusiais, tačiau vėl buvo atgaivinti. Žmonių, pergyvenusių tokią būseną, liudijimai stebėtinai panašūs net smulkmenomis.

„Tyrimai, apie kuriuos pasakojama dr. R. Moody knygoje, įlieja naujos šviesos į nūdienį mokslą ir patvirtina stebėjimus, kurie vienaip ar kitaip išliko žmonijos atmintyje bent per pastaruosius du tūkstančius metų – kad yra gyvenimas po gyvenimo,“- taip parašė medicinos daktarė Elisabeth Kubler-Ross R. Moody knygos leidime.

Į KĄ PANAŠI MIRTIS?

„Visi kentėjimai išblėsta”.

„Judėjau didžiuliu greičiu per juodą vakumą“.

„Tai – pajauta pilnos ramybės ir visai nebuvo baimės“.

„Atsidūriau labai tamsiame ir giliame slėnyje. Vėliau vis pagalvodavau: „Štai tik dabar suvokiu, ką reiškia Biblijos žodžiai „mirties šešėlių slėnis“. Juk aš ten buvau! Ten!“

„Po to kai sugrįžau, verkiau visą savaitę vien todėl, jog turiu vėl gyventi šiame pasaulyje, gyventi po to, kai pabuvojau anajame“.

„Tenai man atsivėrė ištisas naujas pasaulis! Dargi pagalvojau: „Kaip praturtėjo mano protas! Kiek naujo įgijau!“

„Girdėjau balsą, sakantį man, jog turiu grįšti atgal. Ir nė kiek nebijojau…

Mirimas

Žmogus miršta. Tą momentą, kai jo fiziniai kentėjimai pasiekia ribą, jis girdi, kaip gydytojai jį pripažįsta mirusiu. Girdi jis nemalonų triukšmą, itin garsų zvimbimą arba dūzgimą ir tuo pačiu metu jaučia judąs didžiuliu greičiu ilgu tuneliu. Nelauktai supranta esąs savo kūno išorėje, nors jaučia jo fizinį artumą. Mato savo kūną iš tam tikro nuotolio. Stebi jis ir gydytojų bandymus atgaivinti jo nejudantį kūną. Nors yra ištiktas emocinio šoko, jis junta tam tiktą pranašumą prieš savo – jau ne savo kūną.

Pokiek laiko jis susitaiko su mintimis apie naują
būseną ir pamažu prie jos pripranta. Pastebi vėl valdąs kūną, kuris tikriausiai jam priklauso, bet šis visai kitos prigimties ir kitokių savybių negu anas, fizinis, kurį neseniai paliko. Netrukus jo laukia ir kiti svarbūs dalykai. Iš kažkur atsiranda kitų žmonių sielos, matyt, tam, kad jį sutiktų ir jam padėtų.Pagaliau pasirodo Šviečiančioji Būtybė, iš kurios spinduliuoja tokia meilė ir dvasinė šiluma, kokios jis, mirštantysis, ligi šiol nebuvo taryręs. Šioji Būtybė, apsieidama be žodžių, pateikia jam klausimą, siūlantį įvertinti visą savo gyvenimą, ir tuo pačiu metu pro jo akis praslenka visas gyvenimas iki mažiausių smulkmenų. Vienu metu jis pasijunta besiartinąs prie kažkokio linijos, barjero ar ribos, kuri, atrodo, skiria žemiškajį pasaulį ir vėlesnyjį gyvenimą. Vis dėlto jis supranta, kad šią akimirką dar gali grįšti į žemę, kad jo mirtis dar priešakyje. Bet grįžimui į žemę jis jau priešinasi, nes pasijunta kupinas džiaugmo, meilės ir ramybės. Tačiau, nepaisant nenoro grįšti atgal, kažkokiu būdu jis susijungia su buvusiu kūnu. Vėliau apie tai, ką matė, jautė ir pergyveno, bandys papasakoti kitiems žmonėms, bet vargiai ar pavyks. Pirmiausia, žmonių kalboje, kokią bepaimtumei, neras adekvačių žodžių bei savokų nežemiškiems reiškiniams tiksliau perteikti. Pasakotoją neretai lydės pašaipos, ironiškos pašaipėlės, ir tuomet jis užsisklęs savyje. Tačiau tai, ką pergyveno superkritiškuoju momentu paliks vėlesnem gyvenimui, koks jis bebūtų ilgas, neišdildomą pėdsaką. Ypaš tai atsilieps jo pažiūroms į mirtį ir jos santykį su gyvenimu.

TAMSUS TUNELIS

Dažnai vienu metu su garso efektais žmonės pasijunta labai greitai lekią didžiuliu greičiu per kažkokią erdvę. Nusakant šitą erdvę, vartojami įvairiausi išsireiškimai.

Susipažinkime su pasakojimu, kuriame ryški tamsaus tunelio idėja.„Tai atsitiko kai buvau vos dešimties metų. Dabar jau įžengiau į 37-uosius. Oatrodo, kad viskas buvo vakar. Atmintin tas nutikimas įsirėžė be galo ryškiai, iki visų smulkmenų. Niekad, jau niekad to netamiršiu! Pavasarį taip sunkiai sirgau, jog mane paskubom atvežė į artimiausią ligoninę. Daktarai iškart griebėsi narkozės. Kodėl, nežinau, buvau per nelyg mažas. Buvo tie laikai. Kai ligoninėse dar naudojo eterį. Prie mano nosies prispaudė aštriai kvepiantį tamponą ir – Dieve! – mano širdelė liovėsi plakus. Nors ir buvau narkozej, manyje išliko kai kurie jutiminiai pojūčiai, gal kiek ir prislopinti. Pirmiausia, ką išgirdau, – pasakoju iš eils, kaip vyko, – mane pasiekė skambantis, itin ritmingas triukšmas. Po to pajudėjau ir ėmiau skrieti vis greičiau ir greičiau ilga, tamsia erdve.

PRAEITIES VAIZDAI

Ši vaizdų apžvalga anaiptol neprilygsta prisiminimams. Pirmiausia – greitis, kuriuo ji pateikiama. Kokį nors atsitikimą iš savo gyvenimo prisimename chronologine tvarka, čia gi nesijaučia laiko sekos. Praėjusio gyvenimo paveikslėliai dažniausiai vyksta akimirksniu, ir žmogus juos suvokia vienu žvilgsniu. Visa tai pergyvenusieji teigia, jog praeities apžvalga trunka tik žemiškojo laiko akimirką. Visas gyvenimas per akimirką! Kai kurie pacientai pasakoja, jog į jų gyvenimo apžvalgą buvę įjungtos menkiausios, rodos, bereikšmės buvusio gyvenimo smulkmenos. Kiti gi teigė matę tik ryškiausius gyvenimo epizodus. Dar kiti pasakoja, jog po tokios išsamios apžvalgos patys pradėję prisiminti, ko niekuomet ligi tol neprisimindavę. Tad pagrįstai daugelis pasakotojų minėtąją apžiūrą apibūdino kaip Šviečiančiosios Būtybės duotąją pamoką.

Štai panašaus pobūdžio liudijimas:

„Kai pasirodė Šviesa, pirmiauia supratau, kad ji manęs klausia:„Ką gali parodyti man iš savo gyvenimo?“. Staiga priešais mane sumirgėjo vaizdai. „Kas tai?“ – nustebau, nes viskas įvyko labai netikėtai. Atsidūriau savo vaikystėje. Po to slinko metai po metų. Ir taip per visą gyvenimą iki paskutiniųjų dienų…“

SUGRĮŽIMAS

Aišku,visi žmonės, kurie pasakoja savo išgyvenimus, pergyveno sugrįžimą iš anapus. Žodžiu, sugrįžo iš kažkurio mirimo.

Beveik visi jie atsimena, kad pirmomis mirimo akimirkomis juos buvo užvaldęs beprotiškas noras nenumirti būtent tuomet, neapleisti savo kūno, arba graužatis dėl ištikusios, jų nuomone, visiškai ne laiku mirties. Vis dėlto, kai mirštantysis pasiekia mirimo stadiją, jo norai pasidaro visiškai priešingi: „Grįšti atgal? O ne!“ Anot kai kurių liudininkų, jie net bandę priešintis grįžimui į žemiškąjį gyvenimą. Būdinga, jog toks priešinimasis kyla po susitikimo su Šviečiančiąja būtybe.

Sugrįžusieji į gyvenimą didžiuliu greičiu keliuja atgal tamsiu tuneliu, kuriame buvo atsidūrę mirimo proceso pradžioje.

KAIP PAPASAKOTI APIE PERGYVENTĄ MIRTĮ?

Žmonės, pergyvenę mirtį, bendrai paėmus, nė kiek neabejoja to, ką matė, realumu. Ir įvertina kaip svarbų dalyką tolesniame gyvenime.

„Visąlaik, kol buvau ne savo kūne, jaučiausi sutrikęs dėl to, kas įvyko. Gerai nesupratau savi naujos būklės. Bet kad ji reali – neabejoju. Savo kūną mačau visiškai aiškiai ir iš nuotolio. Mano sąmonė buvo taip paveikta, kad kalbos negalėjo būti apie kažkokius, kad ir nesąmoningus, prasimanymus.Mano galvoje nebuvo jokių idėjų ir jų nekilo. Paprasčiausiai nieko
negalėjau sugalvoti. Tuščia, tuščia, tusčia….“

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4827 žodžiai iš 9517 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.