1999–2001 metais Lietuvos geologijos tarnyba Biržų plote (Biržų r. vakarinė dalis su Biržų miestu ir Vabalninko miesteliu, Pasvalio r. šiaurinė dalis su Pasvalio miestu ir Joniškėlio gyvenviete bei Pakruojo r. rytinė dalis) atliko dirvožemių geocheminį kartografavimą, t.y. ištyrė dirvožemių būklę.
Jo metu buvo įvertintos dirvožemių foninės cheminės charakteristikos, t.y. nustatyti 28 elementų kiekiai miškų, pievų bei dirbamų laukų dirvožemiuose. Be to, buvo įvertintas miestų ir gyvenviečių bei pramoninių–gamybinių teritorijų užteršimo lygis.
Nustatyta, kad tirto ploto dirvožemiai, lyginant su visos Lietuvos dirvožemiais, žymiai turtingesni dauguma elementų, o vanadžiu – net 1,5 karto, mažiau yra tik fosforo, mangano ir švino. Itin “turtingi” mikroelementais yra molio dirvožemiai, susiformavę ant limnoglacialinių prieledyninių baseinų nuogulų. Linkuvos kalvagūbrio bei Joniškėlio ir Pasvalio–Vaškų apylinkių priemolio ir priesmėlio dirvožemiuose daugiau kalcio, magnio bei stroncio. Tokie dirvožemiai yra pakankamai derlingi bei pasižymi stipriomis buferinėmis savybėmis ir yra atsparūs taršai. Net smėlio dirvožemiai, labiausiai paplitę Biržų–Vabalninko ruože, yra gerokai “turtingesni” elementais nei likusios Lietuvos teritorijos smėlio dirvožemiai.
Biržų apylinkių gamtiniai dirvožemiai yra silpnai technogeniškai paveikti. Natūraliuose, ypač organika praturtintuose dirvožemiuose (miškuose, durpinguose dirbamuose laukuose), atsekami globalios atmosferinės taršos pėdsakai, t.y. nustatyti padidėję sidabro, švino, alavo kiekiai. Žymesnė technogeninė tarša geochemiškai matoma tik miestuose (Biržai, Pasvalys), stambesnėse gyvenvietėse (Joniškėlis, Vabalninkas, Saločiai) ir pramoniniuose objektuose:
miestuose ir gyvenvietėse išryškėja dažniausiai vietinė buitinė-ūkinė bei autotransporto tarša ir nustatyti padidėję Zn, Pb, Ag, Cu, P kiekiai bei nemaži Sr, Ca, Mg kiekiai, greičiausiai, dėl klintinės-dolomitinės skaldos naudojimo;
pramoninės objektų teritorijos be aukščiau minėtų elementų teršiamos dar ir Ni bei Cr;
žemės ūkio gamybinėse teritorijos dažniausiai užterštos fosforu ir stronciu.
Suminės koncentracijos rodiklio (Zd) tolygus pasiskirstymas rodo menką antropogeninio faktoriaus poveikį vietiniam geocheminiam laukui. Zd >16, rodantis vidutinio pavojingumo taršą, randamas tik atskiruose taškuose – daugiausia Biržų bei Pasvalio miestuose, kai kuriuose technogeniniuose objektuose. Didžiausios leistinos koncentracijoskoncentracijos pagal galiojančią HN-60 normą (Kenksmingos medžiagos. Didžiausia leidžiama ir laikinai leidžiama koncentracija dirvožemyje, 1996) viršytos tik švino atveju ir tik 59-iuose mėginiuose.
Apibendrinant galima teigti, kad Biržų plotas geocheminiu požiūriu palyginti švarus, ir tai sudaro puikias prielaidas ekologiškai švarios žemės ūkio produkcijos gamybai, kaimo turizmui bei kitoms rekreacijos rūšims plėtoti.
Visa geocheminiai duomenys (2200 dirvožemio mėginių ir 282 kerno mėginių iš 15 gręžinių) saugomi LGT informacinėje duomenų bazėje. Be to, čia yra sudaryti visų 28 elementų geocheminiai žemėlapiai 1:100 000 masteliu su detalesniais Biržų ir Pasvalio miestų žemėlapiais 1:25 000 masteliu. Paruoštas ir suminio koncentracijos rodiklio Zd žemėlapis, kuriame pateikiama apibendrinta ekologinė–geocheminė dirvožemio būklė, bei geocheminių anomalijų žemėlapis
Dar kartą apie karstą Šiaurės Lietuvoje
Vasario 5 dieną žiniasklaida paskelbė, kad Pasvalyje atsirado nauja įgriūva. Žinia nesukėlė ypatingo susidomėjimo. Gal būt todėl, kad įgriūva yra nedidelė, o ir atsivėrė nepadarydama didesnės žalos ir niekam nekeldama realesnės grėsmės. Be to, vėliau paaiškėjo, jog ji susidarė iš požeminių komunikacijų ištekančiam vandeniui išplovus gruntą ir su paslaptinguoju karstiniu procesu nėra susijusi. Apie ją būtų galima iš viso nekalbėti, nes tokių įgriūvų atsiranda daug kur, jos greitai sutvarkomos ir pamirštamos. Šiuo atveju atsitiko kitaip, nes jau įprasta, kad Pasvalyje dažniausiai atsiveria ne paprastos įgriūvos, o karstinės smegduobės. Tačiau pasvaliečių jau nebestebina ir mieste atsiveriančios karstinės smegduobės, nebent ji susidarytų kokioje nors egzotiškoje vietoje, sukeltų pavojų jų turtui ar gyvybei. Tai nestebina ir geologų, geografų, jau daug metų tiriančių vieną iš įdomiausių Lietuvoje gamtinių reiškinių – karstinį procesą.
O ir ko čia stebėtis? Lietuvoje smegduobių užregistruota daugiau nei 8500, o jos išsibarsčiusios didesnio nei 700 km2 ploto juostoje, besitęsiančioje nuo Latvijos pasienyje esančio Nemunėlio Radviliškio iki Vadaktų miestelio Panevėžio rajone. Pagal smegduobių kiekį viename kvadratiniame kilometre labiausiai sukarstėjęs yra Biržų rajonas. Čia viename kvadratiniame kilometre smegduobių priskaičiuojama nuo 20 iki 80. Kai kur (pvz. Karajimiškyje šalia Biržų, Ripeikiuose) viename kvadratiniame kilometre jų yra per 200 ir jos užima 30 ir daugiau procentų žemės paviršiaus. Pasvalyje ir jo apylinkėse smegduobių yra mažiau. Nors tarp Pasvalio pietvakarinio pakraščio ir Mūšos bei prie pietrytinio miesto pakraščio yra plotų, kuriuose viename kvadratiniame metre irgi priskaičiuojama nuo 20
iki 80 smegduobių. Pats miestas yra mažo sukarstėjimo teritorijoje, kurio viename kvadratiniame kilometre smegduobių yra mažiau 20.
Specialistai jau seniai nustatė, kad smegduobės susidaro ten, kur po, palyginus plona, birių nuogulų danga, plyti gipso sluoksniai, susiklostę daugiau nei prieš 300 milijonų metų. Juos tirpina požeminis vanduo, o ištirpusį gipsą išneša į upes.
Gipso tirpsmą, susidariusių produktų išnešimą, smegduobių susidarymą ir daugelį kitų karstinių reiškinių tiria įvairių sričių specialistai. Vienas tokių tyrimų kompleksų 2001 m. baigtas Lietuvos geologijos tarnyboje. Jo metu stebėti ir analizuoti požeminio ir paviršinio vandens cheminės sudėties ir judėjimo ypatumai. Sukaupta medžiaga parodė, jog po 1990 m. gipso tirpsmas pagreitėjo ir dabar yra net 30% didesnis nei ankstesniais metais. Galima manyti, kad tai lėmė klimato kaita: padaugėjo kritulių, pašiltėjo žiemos, todėl pagreitėjo požeminio ir paviršinio vandens apykaita. Greičiau keičiantis vandeniui, intensyviau tirpsta gipsas, formuojasi požeminės tuštumos, susidaro palankesnės sąlygos smegduobėms susidaryti.
Karstiniame regione yra ir dar viena, mažiau žinoma problema. Tai požeminio vandens kokybė. Dėl gipso tirpsmo, karstėjančiose uolienose esančio požeminio vandens kokybė yra prasta. Jame yra pernelyg daug ištirpusių druskų, ypač sulfato, jo skonis yra nemalonus. Todėl, nors ir negiliai slūgsantis bei turintis nemažas vandens atsargas, karstėjantis vandeningasis horizontas dažniausiai negali būti naudojamas geriamo vandens tiekimui. Alternatyvomis jam yra gruntinis vanduo ir du giliau slūgsantys vandeningieji sluoksniai. Gruntinis vanduo iš šulinių plačiai naudojamas pavieniuose ūkiuose ir sodybose. Tačiau jis yra lengvai užteršiamas, todėl ir jo kokybė dažnai yra nepatenkinama. Patikimiausi gero vandens šaltiniai yra minėti gilesni vandeningieji horizontai.
Tyrimų metu sukaupta informacija leidžia manyti, kad karstinis procesas, nors ir labai lėtai, plečiasi vakarų kryptimi. Tikriausiai todėl dažniausiai ir išgirstame apie naujas smegduobes Pasvalyje, esančiame arčiau karstinio regiono vakarinio pakraščio. Gauta medžiaga rodo, jog tikimybė, kad Pasvalyje ir jo apylinkėse karstinis procesas intensyvės, yra gana didelė.
Karstas yra natūralus gamtinis procesas, kurio sustabdyti niekas negali. Tačiau, nesuvokiant jo vystymosi dėsningumų ir netinkamai elgiantis, jį galima labai paspartinti. Todėl ypatingai svarbu jį pažinti, suprasti jo ypatumus, išmokti prisitaikyti prie jo kaprizų. Tik taip bus galima išvengti karstinio proceso nepageidaujamų pasekmių. Tam reikalingos visų mūsų pastangos.