Architektūra ir jos uždaviniai
5 (100%) 1 vote

Architektūra ir jos uždaviniai

11213141

TURINYS

ĮŽANGA 3

ARCHITEKTŪROS IR URBANISTIKOS SAMPRATA 5

ARCHITEKTŪROS RAIDA IR JOS SANTYKIS SU VISUOMENE 6

LIETUVOS RESPUBLIKOS DABARTINĖS ARCHITEKTŪROS

BŪKLĖS ANALIZĖ 9

Stiprybės 9

Silpnybės 9

Galimybės 10

Grėsmės 11

LIETUVOS RESPUBLIKOS ARCHITEKTŪROS UŽDAVINIAI 12

IŠVADOS 17

LITERATŪRA 18

ĮŽANGA

Architektūra bene pati kūniškiausia iš meno formų, ir jos kūniškumas atrodo nesuderinamas su metafiziška meno prigimtimi. Romanai, eilės užima vietą tik mūsų sąmonėje, o pastatai mūsų kūnui yra faktiškos, realios kliūtys iš akmens, plieno ar stiklo. Žmogaus kūnas gali tik apeiti sienas ir kolonas, o mūsų sąmonė tekstą gali pereiti kiaurai. Kitaip nei akmens pavergtas kūnas, ji turi pasirinkimą: bet kada gali atsiriboti, pasukti į šalį ar atsigręžti į save. Tuo tarpu kūnui, kurio planai žlunga dėl architektūrinių kliūčių, trukdančių eiti toliau, telieka paklusti. Taip jau yra: netgi mažiausioje kalėjimo kameroje knygos puslapis suteikia jausmams įsivaizduojamą laisvę. Tuo tarpu siena, ką ir kalbėti apie gatvę ar namo labirintus, paverčia mus įkaitais, erdvės belaisviais.

Architektūros neįmanoma ilgą laiką išvengti. Su ja susiduriame beveik kiekvieną gyvenimo akimirką – galime pasirinkti laiką, kada grožėtis paveikslais, kada skaityti literatūros kūrinius, kada žiūrėti filmus, bet architektūrinių statinių atžvilgiu tokios pasirinkimo laisvės neturime. Tai vienintelė meno forma, kurianti tiek vidinę, tiek išorinę erdvę, taigi apribojanti begalinę erdvę trimačiais objektais. Eidami gatve žiūrime į namų fasadus. Dirbdami, pirkdami arba judėdami atsiduriame įvairiuose pastatuose arba greta jų. Net jei daugiau laiko praleidžiame gamtoje, anksčiau ar vėliau mums prireikia keturių sienų ir stogo. Dailės, literatūros, kinematografijos kūriniai iš esmės yra marginaliniai reiškiniai, jie kasdienybėje nevaidina jokio praktinio vaidmens, nebent, jei galima taip pasakyti, teikia pramogas. Tuo tarpu statiniai yra visur ir visada, net jei to nesuvokiame. Jie susiję su visomis žmogaus veiklos sritimis, stovi dešimtmečiais, jei ne šimtmečiais, ir taip paprastai jų nepašalinsi iš pasaulio, iš mūsų gyvenimo. Netgi kai norime pasižiūrėti dailės, kinematografijos kūrinių, paskaityti knygas, tai yra patirti sąlytį su nearchitektūrinėmis meno formomis, noromis ar nenoromis susiduriame ir su architektūra – juk turime eiti į parodų sales, kino teatrus, bibliotekas ir pan.

Architektūros vaidmuo ideologijoje ir politikoje išlieka svarbus ir dabar – tai lemia simbolinis jos aspektas. Pastaruoju metu į šį architektūros aspektą privertė atkreipti dėmesį neseni Rugsėjo 11-osios įvykiai. Prisiminkime – Usama bin Ladenas yra statybininkas ir inžinierius, kilęs iš statybos rangovų šeimos. Tai jis pastatė aukščiausius dangoraižius Artimuosiuose Rytuose. Paskui, kaip statybininkas ir inžinierius, jis ėmėsi kito savo „projekto“ ir pasinaudojo simboline architektūros galia. Rugsėjo 11-osios „šedevras“, nors ir egzistavęs tik kelias akimirkas, išliks žmonijos atmintyje amžiams – kartu su Rodo salos kolosu ar kabančiais Semiramidės sodais. Minoru Yamasaki, Pasaulio prekybos centro architektas, pareiškė: „Pasaulinė prekyba reiškia pasaulinę taiką, ir todėl Pasaulio prekybos centro pastato projekto sumanymas siekė toliau nei vien patalpų biurams sukūrimas. Pasaulio prekybos centras buvo gyvas taikos siekimo visame pasaulyje simbolis. Jis buvo kuriamas kaip taikos erdvė“. Bin Ladenas, sugriovęs centrą, pabandė sukurti kitokią erdvę – tokią, kokia Europoje egzistavo religinių karų laikotarpiu.

Norint suvokti egzistencinę architektūros potekstę, architektūrinių formų ir žmogaus sąveikos ypatumus, nepakanka vien teorinės ir praktinės refleksijos: būtina pradėti nuo pat pradžių – nuo pirmojo architektūrinio patyrimo, nuo vaikystės. Apskritai žmogus pirmąjį architektūros patyrimą gauna vaikystėje, vasarą, kai jūros paplūdimyje stato smėlio pilis. Kiekvienam pažįstamas tas didžiulis pasitenkinimas, kuris apima kuriant ir sukūrus, stebint kūrinį. Viskas tobula, viskas džiugina akį. Mažasis architektas gali atsipūsti. Jo pasitenkinimas niekuo nesiskiria nuo to, kurį jautė Brunelleschi žvelgdamas į savo katedrą Florencijoje. Kodėl šis žaidimas toks ypatingas? Net jei vaikas niekada nesugrįš prie savo pilies, net jei jau kitą dieną iš jos liks tik griuvėsiai, paskata statyti išliks nepakitusi. Tai impulsas, kurį tikriausiai turi kiekvienas vaikas. Pirmasis konstruktyvus nerimstančių rankų protrūkis, matuojančios akys, pavadinkime tai pirmykščiu statymo potraukiu. Du psichologiniai komponentai lemia šį potraukį. Pirmasis – saugumo siekimas, antrasis – troškimas užvaldyti erdvę, siekimas užkirsti kelią elementų irimui jų pačių priemonėmis. Neatsitiktinai smėlio pilis statoma prie pat atviros jūros. Kova su materija vyksta kaip tik ten, kur visa galia pasireiškia milžiniškos laiko, bangų mūšos ir erozijos galios. Taigi smėlio pilis pasirodo esanti gerai apgalvotas iššūkis, tas, kas jį meta, iš anksto pasmerktas pralaimėti ir ilgainiui suvokia savo pastangų bergždumą: construo quia absurdum est. Smėlio piliai gyvuoti lemta trumpiau net nei palapinei iš šakų, kokia sumetama vaikystėje
pasislėpti nuo lietaus. Smėlio pilis byloja, jog visa, kas sukurta žmogaus, yra laikina. Taigi architektai turėtų būti žmonės, kurie negali susitaikyti su ankstyvos vaikystės pralaimėjimo nenuilstamai jūrai patyrimu. Kiekvieno iš jų sielose išliko ankstyvos vaikystės potraukis statyti. Jie stovi, kaip kadaise pakrantėje, su matuokliais rankose prie bedugnės erdvės ir vis spyriojasi prieš visa naikinančią eroziją. O rašytojai, poetai? Jie, regis, atsisakė kovos su išorės erdve ir perėjo jūros pusėn. Savo trapiais vaizduotės paveikslais jie tapo laikinumo bendrininkais ir kiekviena nauja eilute šelmiškai mirkteli tuštumai. Jie išmoko kartą ir visiems laikams atsisakyti sugriuvusios smėlio pilies. Galbūt tai labiausiai lėmė architektūros ir kitų meno rūšių susvetimėjimą.

ARCHITEKTŪROS IR URBANISTIKOS SAMPRATA

Architektūra – vienas svarbiausių ir ilgiausiai išliekančių žmogaus kultūrinės veiklos rezultatų, atspindinčių estetinę, meninę, socialinę, ekonominę, mokslinę techninę ir politinę ideologinę žmonių bendruomenių raidą. Nuo pat pirmųjų valstybių įsikūrimo architektūra buvo jų galios ir kultūrinės pažangos rodiklis. Kadangi architektūra ir urbanistinė plėtra veikia kiekvieną žmogų, pilietį, valstybei tai strategiškai svarbu. Veiklos kokybė ir pažanga šioje srityje veikia žmonių gyvenimo gerovę, kultūrinę ir socialinę raidą, pagaliau – ir pilietinę savimonę. Architektūros ir urbanistikos kokybė tiesiogiai lemia bendrą šalies kultūrinį, ekologinį, socialinį ir ekonominį klimatą.

Architektūra – funkcinis erdvinis ir vizualiai suvokiamas meninis statinių, kraštovaizdžio ir teritorijų planavimo objektų formavimas. Klasikinis architektūros supratimas pagrįstas patogumu, tvarumu ir grožiu. Šie trys kertiniai architektūros pagrindai visada patys reikšmingiausi. Visuomenės sąmonės pažanga ir šiuolaikinis požiūris nuolat plečia šių pagrindų supratimą.

Architektūra – unikalus menas ir kasdienio visuomenės gyvenimo fonas. Architektūros projektų įgyvendinimas – žmonių, jų bendruomenių buities ir estetinių poreikių tenkinimas, šiuolaikinių kultūrinių, socialinių, ekonominių verčių ir santykių kūrimas, jų istorinės raidos liudininkas.

Architektūra prasideda nuo statinio detalės – slenksčio, durų rankenos, lango ar kamino ir plečiasi apimdama pastato visumą, statinių kompleksą ir jų aplinką, visa tai pritaikant žmogaus poreikiams. Architektūra aprėpia gatvę, miestelį, didmiestį ir kraštovaizdį. Savo pobūdžiu ji yra paprasta ar prabangi, stambių ar smulkių formų, tradicinė ar šiuolaikiška, geriau ar prasčiau susijusi su ją supančia gamtine aplinka. Aukštos kokybės aplinka yra ne prabanga, bet esminis civilizuotos visuomenės bruožas.

Šiuolaikinė architektūra – natūralus jos paveldo tęstinumas, ateityje ji bus sudėtinė kultūros paveldo dalis. Taigi visas pasaulis ypač rūpinasi architektūriniu visuomenės švietimu, profesiniu mokymu ir tobulinimu, projektavimo ir statybos darbų kokybe.

Urbanistika yra miestų planavimas – miestų ir gyvenviečių projektavimas ir statyba. Tai mokslas, tiriantis miestų ir gyvenviečių statybą, jų istoriją, numatantis tolesnes jų raidos perspektyvas. Urbanistikos sąvoka apima ir mažiausią gyvenvietę, ir didelį miestą, tai erdvėje išplėtota architektūrinė visuma, susidedanti tiek iš įvairiausios paskirties statinių, tiek juos siejančių įrenginių struktūrų: gatvių, aikščių, parkų, suformuotos gamtinės aplinkos, tunelių, tiltų.

ARCHITEKTŪROS RAIDA IR JOS SANTYKIS SU VISUOMENE

Spartėjant globalizacijai, stiprėja pastangos apsaugoti ir puoselėti tautinį kultūrinį savitumą, tapatumą, architektūros paveldą. Išsaugota praeities ir šių dienų architektūra tiesiogiai atspindi valstybės būklę, jos kultūros, mokslo ir technikos pažangą, taip pat veikia visuomenės kultūrinę savimonę ir socialinę psichologiją.

Architektūros pažanga šiais laikais labai priklauso nuo valstybės dėmesio ir paskatų ugdyti architektūros kokybę. Architektūros paveldas ir gera šiuolaikinė architektūra skatina turizmo ir su juo susijusios paslaugų infrastruktūros plėtrą. Architektūra tiesiogiai veikia ekonomiką ir daugumą rinkos šakų, kraštotvarkos kokybę. Valstybės architektūros politika veikia šalių kultūrinę, socialinę ir ekonominę raidą, o tai lemia jų stabilumą ir konkurencingumą. Architektūra – viena iš veiksmingiausių tiek vidaus, tiek užsienio politikos ilgalaikio poveikio priemonių.

Gera gyvenamoji aplinka – pagrindinė kiekvieno piliečio teisė. Architektūra ir jos erdvinė sklaida apima vis daugiau mus supančios aplinkos, todėl architektūros paveldo apsauga ir dabarties kūrybos kokybė – strategiškai svarbūs visuomenės interesai.

Architektūra turi būti funkcionali, patogi, nebrangi eksploatuoti ir optimaliai tvari, darniai vienyti meninius estetinius ir racionalius ūkinius žmonių poreikius. Juk ji savo prigimtimi yra per ilgą laiką žmonijos sukauptų žinių, praktinių įgūdžių ir laike kintančio kūrybingumo derinys, todėl ji laikytina viena svarbiausių visuomenės pažangos varomųjų jėgų, o drauge – jos būklės rodiklių.

Aktyvėjantis privačių piliečių, atsakingų valdžios atstovų ir institucijų dialogas yra puiki
stiprinti pilietiniams santykiams, spręsti gyvenamosios, darbo ir poilsio aplinkos gerinimo klausimams.

Didėjantis visuomenės dėmesys aplinkosaugai nuosekliai keičia požiūrį į gamtą, o drauge – į architektūrą. Žmonės vis daugiau dėmesio skiria aplinkos kokybei, saikingam jos išteklių naudojimui ir tvarumui, užterštumo mažinimui, su aplinkos keitimu susijusiai architektūrai. Didėja ir architektūros kokybės reikalavimai: naudodamasi naujausiais mokslo ir technikos laimėjimais, ji turi kuo mažiau kenkti gamtinei aplinkai.

Vystantis demokratinei visuomenei ir piliečių savimonei, didėja valstybės ir savivaldybių institucijų veiklos kokybės reikalavimai. Valstybės ir savivaldybių institucijų vykdoma politika vis labiau pagrįsta visuomenės nuomone, daugialypiais jos interesais, kuriuos tikslina ir apibrėžia profesionalų bendruomenės.

Lietuvos, o ir kitų valstybių kultūros savitumas bene geriausiai matomas, suvokiamas ir vertinamas per architektūrą. Architektūros paveldo apsauga ir šiuolaikinė architektūros kūryba atspindi pilietinę ir kultūrinę šalies visuomenės savimonę.

Gerai saugomi, tinkamai naudojami architektūros paminklai ir vertybės turi didelę ekonominę ir socialinę svarbą. Tokių vertybių gausa lemia valstybinio tapatumo stiprumą, o politinė valia jas išsaugoti ir perduoti ateities kartoms – valstybės gebėjimą atsispirti įvairialypei neigiamai globalizacijos įtakai. Architektūros paveldas – dalis visuomenės socialinės ir kultūrinės aplinkos, kurią tausoti ateities kartoms – visų piliečių, architektų ir pirmiausia valstybės ir savivaldybių institucijų pareiga.

Už kultūros paveldą atsakingos valstybės, savivaldybės institucijos ir architektų asociacijos privalo pasirūpinti, kad architektūros paveldas būtų kuo plačiau žinomas, suprantamas ir vertinamas, naudojamas pagal šių dienų poreikius atitinkančią paskirtį, nedarančią žalos šiam paveldui ar jo aplinkai.

Lietuvos urbanistikos ir architektūros paveldas nėra galutinai apibrėžtas ir baigtinis. Jo apimtis nuolat didėja taip, kaip plečiasi ir jo vertės suvokimas. Šio paveldo tęstinumą ir gyvybingumą turi užtikrinti nauji šiuolaikiniai vietos paveldo savitumą perimantys ir puoselėjantys sprendiniai, galintys praturtinti esamą ir kuriantys naują paveldinę vertę.

Architektūros paveldo vertybių, jo visumos turinio apskaita turi būti reguliariai tikslinama pagal atitinkamas tyrimų plėtojimo ir monitoringo (stebėsenos) programas. Su apskaitos duomenimis turi būti supažindinama visuomenė ir vertybių savininkai, valdytojai ir naudotojai, viešai skelbiant apskaitos duomenis ir propaguojant paveldo vertybes, jų išsaugojimo prasmę ir būdus.

Architektų kūrybos ir darbo rezultatai apima itin plačią dalį visuomenės santykių: nuo ūkinių ekonominių, ekologijos, kraštotvarkos iki estetinių meninių, socialinių ar psichologinių. Taigi valstybės ir savivaldybių institucijoms tikslinga sudaryti kuo tinkamesnes architektų mokymo, tobulinimo, darbo ir rezultatų gerinimo sąlygas.

Kadangi architektūra apima itin plačius visuomenės interesus, valstybei tikslinga ir naudinga geresnį architektūros supratimą diegti visuose visuomenės švietimo lygiuose, įvairaus amžiaus žmonėms, ypač vaikams ir jaunimui.

Architektūros ir kraštotvarkos kokybė lemia šalies įvaizdį, todėl reikia skirti daugiau dėmesio valstybės institucijų ir architektų asociacijų veiklos gerinimui.

Šiuolaikinė demokratinė valstybė, rūpindamasi visuomenės interesais, turi siekti, kad jos vykdoma architektūros politika ir siekiami rezultatai būtų orientuoti į didžiausius šios srities laimėjimus tiek Europoje, tiek visame pasaulyje.

Architektūros kūrybos analizės, priežiūros, tvarkymo ir plėtros nuostatos fragmentiškai išdėstytos daugelyje Lietuvos Respublikos įstatymų, tačiau iki šiol nenustatytos valstybės architektūros politikos kryptys, numatančios architektūros, jos paveldo, šiuolaikinės architektūros kūrybos, jos įgyvendinimo ir priežiūros pagrindus.

LIETUVOS RESPUBLIKOS DABARTINĖS ARCHITEKTŪROS

BŪKLĖS ANALIZĖ

Stiprybės:

 Lietuvos architektūrą kūrė daugybė vietos ir užsienio architektų, formuodami pažangios ir atviros, glaudžiai susijusios su Europos valstybių kultūra Lietuvos architektūros tradicijas.

 Lietuvos kultūros ir architektūros paveldu valstybiniu lygiu imta rūpintis jau nuo XIX amžiaus, visuomenė ir valstybė vis labiau rūpinasi paveldo apsauga. Kultūros paveldo apsaugos politiką reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571).

 Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154 (Žin., 2002, Nr. 110-4852), nustato šalies teritorijos naudojimo ir tvarkymo ilgalaikę strategiją ir prioritetus.

 Aktyviai veikia architektų asociacija – Lietuvos architektų sąjunga, kurios veiklos tikslas – puoselėti architektūrinę kultūrą ir rūpintis architektų profesiniu meistriškumu.

 Statyba – viena didžiausių šalies ekonomikos sričių. Ji sukuria apie 7 procentus bendrojo vidaus produkto ir tiesiogiai ar netiesiogiai apima apie 19 procentų darbo rinkos. Prognozuojama, kad
ateinančius 10 metų išliks viena perspektyviausių ekonomikos sričių, todėl architektūrinio projektavimo ir jo kokybės poreikis ateityje didės.

Silpnybės:

 Pereinamuoju laikotarpiu į statybas daug investuojama, statybų sparčiai daugėja, tai daro neigiamą poveikį architektūros ir urbanistikos projektams: statinių tvarumui, fizinei ir estetinei kokybei, ryšiui su gamtine ar urbanistine aplinka, taip pat ilgalaikiams santykiams su architektūros paveldu ir kultūrine socialine aplinka.

 Strategiškai svarbių ir kultūrai reikšmingiausių statinių architektūrinis projektavimas dažnai atliekamas deramai nepasirengus: skubotai, neatlikus būtinų tiriamųjų darbų ir visuomenės nuomonės tyrimo; rengiami ribotos apimties konkursai, kuriuose negali dalyvauti visi norintys Lietuvos ir užsienio architektai. Tokiuose konkursuose nesivadovaujama aukštais meniniais, kultūriniais, ekologiniais, socialiniais ir paveldosauginiais vertinimo kriterijais, jų baigtį lemia riboto veiksmingumo, trumpalaikiai ekonominiai faktoriai.

 Esamomis sąlygomis architektai gan sėkmingai atlieka privačių, savivaldybės ar valstybės užsakovų užsakymus, tačiau pripažįsta, kad plėtra stichiška ir nenuosekli. Neparengti naujos kartos teritorijų planavimo normatyviniai dokumentai, nepakanka statybų kokybės normų, nespėjami rengti bendrojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose būtų deramai atsižvelgta į daugialypį ilgalaikį plėtros poveikį visuomenės interesams, gamtinei, urbanistinei, ekonominei, socialinei ir istorinei aplinkai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2537 žodžiai iš 4996 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.