Architektūra – jos istorija lt ir užsienyje dabartinė situacija naudojamos medžiagos dizainas
5 (100%) 1 vote

Architektūra – jos istorija lt ir užsienyje dabartinė situacija naudojamos medžiagos dizainas

Turinys

1. Įvadas 3

2. I. Architektūros raida 4

3. Kinija ir Japonija 4

4. Indija 5

5. Amerika 5

6. Lietuva 7

7. II. Šiuolaikinė situacija 8

8. Japonija 9

9. Amerika 9

10. Lietuva 11

11. III. Tiriamoji dalis: baldai ir netradicinis medžiagų panaudojimas 14

12. Baldai 14

13. Stalai 14

14. Kėdės, lovos, lauko baldai 15

15. Medžiagos 16

16. Sonariniai vamzdžiai 16

17. Industriniai audeklai, “industrinės” kiliminės dangos, langų dangalai 17

18. Reljefais papuošti metalai, kiti metalai, kaučiukas 18

19. Keraminės plytelės, sienos, stiklo blokeliai 19

20. IV. Tiriamosios dalies išvados 20

21. Išvados 21

22. Naudota literatūra 22

Įvadas

Žmogus ne visada buvo statytojas. Kai jis buvo priklausomas nuo medžioklės, žmogus iš esmės buvo klajoklis, tenkinęsis olomis arba savadarbėmis primityviomis pastogėmis. Bet prieš kokius devynis ar dešimt tūkstančių metų žmogus atrado agrikultūros paslaptis. Tada pirmą kartą jis galėjo suvokti ir patirti sėslaus gyvenimo privalumus; tada ir gimė architektūra.

Jos ankstyvasis progresas buvo lėtas. Pagrindiniai konstrukcijos principai buvo atrandami tik per bandymus ir klaidas; tada buvo išrasti įrankiai ir išmokta jais naudotis, rastos naudingos iškasenos ir jos eksploatuojamos, įgyti statybos įgūdžiai ir toliau tobulinami. Kai kurios civilizacijos sugebėjo stabiliai tobulėti, pakeliui spręsdamos iškylančias problemas. Kitos civilizacijos nesugebėjo greitai ir stabiliai vystytis, nes kai kurios gyvybiškai svarbios technologijos nebūdavo greitai atrandamos, ir, pavyzdžiui, rato, arkos išradimui ar geležies apdirbimui suprasti prireikdavo netgi šimtmečių. Tačiau, laikui bėgant, vystymasis spartėjo. Žmogus suprato, jog turi įgimtą talentą statybai. Nauji iššūkiai sukeldavo naujus veiksmus, ir visą laiką žmogaus žinios didėjo.

Taip pat didėjo ir jo ambicijos. Jau nebebuvo gana turėti gyvenamąjį namą – žmogus pradėjo galvoti apie kapą, kuriame bus palaidotas, apie paminklą, kuris primins apie jo statytoją, apie rūmus, kuriuose jis valdys, apie šventyklą, kur jis ir jo tautiečiai galės garbinti savo dievus. Tokie statiniai pagal savo prigimtį turi būti statomi tam, kad išliktų, kad darytų įspūdį. Ir taip molis užleido vietą medžiui, medis – plytai, plyta – akmeniui, akmuo – marmurui. Arkos išradimas įgalino statyti skliautus ir kupolus.

Tuo metu architektas tapo menininku. Jis suprato, kad kaip gražiai dažytojai ir skulptoriai, tinkuotojai ir mozaikininkai bepapuoštų jo statinį, tos puošmenos yra mažos ir paviršutiniškos. Architektas suprato, kad menininkai naudojo jo statinį kaip pagrindą savo puošmenoms. Tikras architektūrinis grožis buvo kažkas kita, kažkas abstraktaus. Pastatas turi atskleisti vidinę logiką, kurioje kiekviena individuali pastato savybė turi savo nuosavą ryšį su kita savybe, ir su visomis savybėmis kartu sudėjus.

Dabar architektūra atsispindi didmiesčiuose ir metropoliuose, miestų aikštėse bei gyvenamuosiuose rajonuose, todėl jos svarba yra didelė. Šio referato tikslas – išnagrinėti architektūros istoriją ir šiuolaikinę situaciją Lietuvoje bei pasaulyje, atrasti jos tradicinius ir netradicinius taikymo būdus.

I. Architektūros raida

Kinija ir Japonija

Kinijos, kurioje išsivystė medinių pastatų statybos tradicijos ir buvo pritaikytos Rytų Azijoje, architektūros negalima laikyti menų tėvu. Ši architektūra nėra iškili tapyboje ar ornamentų inovacijose. Bet jos tvarkos ir balanso principai atspindi kitų meno šakų kokybę Kinijos mene. Kolonų ir sijų architektūros sistemos pradžia – neolito periodas.

Plytos nebuvo naudojamos ankstyvaisiais laikais. Vietoj jų sienų ir pamatų statyboje buvo naudojama suslėgta žemė. Kadangi didelė mediena buvo palyginti reta Kinijoje, architektai turėjo naudoti ekonomiškus metodus, statydami kolonas stačiakampiame plane. Tarp kolonų būdavo plonos tinkuotos sienos iš plaušų ar pinučių, kurios įgalindavo lengvai keisti angas ar kitus įėjimus į pastatą. Vėliau, Hano laikotarpiu, visas dėmesys buvo sutelktas į stogų tobulinimą ir jų ramsčius žemiau kolonų viršūnių.

Pirmajame mūsų eros amžiuje akmeninis skliautavimas pirmiausia randamas kapuose, kur imituojamos medinės architektūros formos. Po žeme buvo naudojamos plytos prastesniems pastatams ir statiniams, susijusiems su stačiakampėmis miesto sienomis – sargybos postams, apžvalgos bokštams ir kt. Didingi pastatai, tokie kaip rūmai, rotušė ar šventykla, atskleidžia menišką šalies architektūrą. Šie pastatai buvo statomi grynai iš medžio, išskyrus stogų čerpes, gipso pertvaras.

Vėlesniuoju Hano laikotarpiu ir vėliau pastatytų rūmų dizainas buvo pritaikytas kiniečių budistų šventykloms. Tipiškas šventyklos išdėstymas apimdavo stačiakampį perimetrą, atsuktą į pietus, kartu su periferiškomis galerijomis ir sargybos bokštais.

Medinė Kinijos architektūra buvo eksportuojama religiniu būdu, įkandin budistų kelionių. Pirma ji pasiekė Korėją, paskui – Japoniją. Pastarojoje yra ankstyvųjų šio stiliaus pavyzdžių, nes japonų vienuoliai daug atidžiau nei Kinijos budistai prižiūrėjo savo architektūrinį palikimą. Laikui bėgant, japonai liko ištikimi savo tradicijoms ir keisdavo savo
architektūrinį stilių tik tada, kai reikėdavo atsako Kinijos inovacijai.

Kartu su savo ankstyvosiomis šventyklomis, japonai išsaugojo keletą kilmingų šimtamečių viduramžių laikų rezidencijų, kurios puikiai derina kinų stilių su vietinėmis šalies tradicijomis.

Indija

Indijos architektūros istorija nėra vientisa. Indijoje, kaip ir kitose šalyse, visos materialinės kultūros išraiškos (ypač architektūra) yra susietos su politinėmis jėgomis. Nors religija buvo pagrindinis didžiųjų architektūrinių pasiekimų įkvėpimo šaltinis, visose šalyse religija pati buvo dominuojanti politinė jėga. Kalifai nepastatė nė vienos katedros, valdovai krikščionys – nė vienos mečetės. Santykiavimas aiškiai matomas Indijoje, kur politinė šalies istorija yra padalinta į tris atskirus ciklus ir kur trys ryškios pastatų motyvacijos ir stiliai buvo sukurti per tris sėkmingus amžius.

Kiekviename iš šių ciklų Indijos architektūra atspindėjo dominuojančio politinio režimo kultūros karkasą.

Politinė Indijos architektūros pakraipa taip pat atsispindi jų plėtimesi už jūrų. Induizmas, budizmas ir bendra jų kultūra plito iš įvairių Indijos dalių. Ši ekspansija davė architektūrinių šedevrų, ne mažiau įspūdingų nei pačioje Indijoje. Indijos skulptūra buvo vienas iš ekspansijos menų.

Indijos politinė istorija padarė ir žalingą poveikį architektūrai. Ji atsakinga už visiškai vienpusį senovės Indijos architektūrinį vaizdą, kur pietų krypties svarba buvo kuriama šiaurinės kaina. Įspūdis, kurį palieka pietų Indijos šventyklos, labai skiriasi nuo šiaurinės Indijos dalies. Politinės įtakos pasekmėje induistų ir budistų paminklai šiaurinėje dalyje išliko tik keletoje vietoje.

Visi išlikę senovės Indijos architektūros pavyzdžiai yra religiniai paminklai. Neišliko nė vienas rezidencijos tipo statinys.

Amerika

Kolonijinė architektūra turi savo savų specifinių problemų. Kai viena tauta užkariauja kitą arba kai žmonių grupė persikelia iš vienos šalies į kitą ir ten apsistoja, jiems tenka statyti savus miestus, bet kitokiomis klimato sąlygomis, naudojant kitokias žaliavų rūšis, pagalvojant ir apie miesto gynybą ir – kas svarbiausia – pasitelkiant vietinius meistrus, kurie buvo apmokyti kitokiomis meninėmis tradicijomis.

Pirmą didelę naujųjų laikų kolonizacijos iniciatyvą parodė ispanai ir portugalai, kolonizavę Pietų Ameriką. Politiniu, kariniu ir religiniu požiūriu šios dvi tautos susidūrė su panašiomis problemomis, bet kai jie pradėjo statyti miestus, paaiškėjo esminiai skirtumai. Brazilijoje portugalai rado šalį be jokios akmens architektūros ir tik su labai primityviomis menų tradicijomis.Būtent dėl to jie galėjo įdiegti savo stilių,ir Rio de Žaneiro architektūra gan skiriasi nuo kolonistų gimtosios architektūros.

Ispanai susidūrė su kitokia situacija. Meksikoje ir Peru jie rado civilizacijas, pasižyminčias neeiline tvarka, kuri buvo nuostabiai išreikšta menų laukuose, ir, kol ispanai buvo priversti pasikliauti vietiniais meistrais, nauji pastatyti statiniai iškart būdavo patobulinami vietiniu stiliumi. Peru gyvenę inkai pastatė geriausius kada nors matytus mūrinius pastatus, o pas actekus mokęsi Meksikos skulptoriai turėjo didesnius įgūdžius nei ispanų meistrai. Šie skulptoriai sukūrė fantastišką puošiamųjų skulptūrų stilių, kuris sujungė daug actekų bruožų.

Ispanijos ir Portugalijos kolonijose beveik neišsenkami aukso ir sidabro resursai įgalino architektus praturtinti skulptūras šiais tauriaisiais metalais, ir didelė tose vietose pastatytų bažnyčių galia pagrindine rėmėsi auksiniais paneliais ir altoriais.

Olandų ir prancūzų kolonistai nebuvo tokie didingi statytojai kaip ispanai ar portugalai – iš dalies dėl to, kad jie neketino atversti vietinių į savo tikėjimą, o paprastas kuklias bažnyčias statydavo tik savo reikmėms. Tačiau šie užkariautojai kartu su savimi atsivežė ir savo stilių ir pritaikė jį su tam tikru paprastumu ir grubumu.

Paskutiniai dideli kolonijiniai statytojai buvo britai. Anglų kolonistai Šiaurės Amerikoje sukūrė kolonijinį stilių, kuris neturi atitikmenų. Šis faktas nelabai stebina, nes sąlygos, kuriomis stilius buvo kuriamas, buvo skirtingos nei visų kitų kolonistų. Pirmieji anglų kolonistai buvo paprasti, sunkiai dirbantys žmonės, kuriems nerūpėjo padaryti įspūdį vietiniams ar primesti jiems savo kultūrą ir tradicijas.

Pirmieji šių kolonistų statiniai buvo paprasti nameliai, bet 18 a. amerikiečių architektai išvystė stilių, kuris, nors ir anglų kilmės, buvo individualus. Iš dalies taip atsitiko dėl to, kad akmuo ten buvo reta medžiaga, o kalkių išvis nebuvo, todėl plytinė statyba buvo neįmanoma. Būtent dėl to visi pastatai, nuo paprastų namų iki bažnyčių, buvo mediniai.

Architektūros paprastumą sąlygojo ne vien žaliavų trūkumas; tai taip pat atspindėjo ir griežtą kolonistų puritoniškumą. To rezultatas buvo racionaliai išdėstyti ir praktiški pastatai, kurių dauguma dar išlikę rytinėje Šiaurės Amerikos pusėje.

Lietuva

Lietuva antikos architektūros palikimo neturėjo ir iki Naujųjų amžių mažai apie jį žinojo. Pažinimas ėjo per antrinius šaltinius – renesanso architektų traktatus, kelionių įspūdžius, svetimšalius statybos meistrus.

XVII a.
paplito anoniminis veikalas “Trumpas statybos mokslas”, kurio autoriumi laikomas Lukašas Opalinskis. Knyga parašyta remiantis italų renesanso architektų darbais, daugiausia – Paladijumi. Jo skaičiavimo metodai nurodyti pamatų, sienų dydžiams ir santykiams nustatyti, taip pat ir taisyklės statybinių medžiagų gamybai.

Italų architektūros mokykla paskatino Lietuvos klasicizmo užuomazgą. Ryšiai su Italija sietini nuo žymaus lietuvių menininko Pranciškaus Smuglevičiaus (1745 – 1807 m.) studijų Romos šv. Luko dailės akademijoje ir tolesnės veiklos Italijoje 1763 – 1784 metais. Smuglevičius asmeniškai bendravo su klasicizmo teorinės programos kūrėju, vokiečių dailės istoriku J. Vinkelmanu, kurio meno istorijos darbai turėjo didelės įtakos Europos klasicizmui. P. Smuglevičius Italijoje įgijo profesinį architekto išsilavinimą, pasižymėjo kaip geras šios srities specialistas, artimai bendravo su architektais Karlu ir Džambatista Spampaniais. Jam tarpininkaujant, Karlas Spampanis apie 1770m. atvyko į Lietuvą ir sukūrė pirmuosius klasicizmo architektūros pastatus.

Ankstyvuoju laikotarpiu Lietuvos klasicizmo architektūrą kūrė ir kitas italų architektas – Džiuzepė Sakas. Be to, Italijoje architektūrą studijavo lietuvių klasicizmo kūrėjai K. Kamenskis, L. Gucevičius. Geriausi šios šalies kūriniai buvo žinomi ir K. Podčašinskiui.

Italų renesanso architektūra veikė ir Mykolo Angelo Šulco kūrybą. Savo teoriniuose darbuose jis siūlė mokytis iš Paladijaus, Skamočio, Serlijaus, Alberčio, Vinjolos. Pastarąjį iškėlė kaip orderių sudarymo autoritetą. Kūryboje Šulcas ieškojo meninių sprendimų, artimų italų renesansiniams rūmams be portikų.

Didelės įtakos ugdant Lietuvos klasicizmą turėjo prancūzų (Paryžiaus) mokykla. Tai buvo svarbus klasicizmo centras, paveikęs ir kitų šalių architektūrą. Prancūzų architektai daug dėmesio skyrė racionaliai konstrukcijų sistemai: sukūrė logiškai pagrįstų proporcijų visumą.

Ryšiai su Prancūzija reiškėsi kviečiant jos architektus į Lietuvą. XIX a. pirmajame ketvirtyje Vilniaus gubernijos architekto pareigas ėjo prancūzas Žozefas Pusjė, XIX a. viduryje Verkiuose dirbo prancūzų kilmės architektai Bernaras Simonas ir Alfonsas Žirardas.

Lietuvos klasicizmą iš dalies veikė anglų architektūra: rezidencinių ansamblių kūrėjai perėmė anglų peizažinio parko kompozicijos principus ir pritaikė savo kraštui. Be to, užsakovai – bajorai – sodybų projektuoti kvietėsi ne tik vietinius, bet ir Vokietijos, Austrijos bei kirų kraštų architektus. Betarpiško kūrybinio ryšio būta su Lenkija: Varšuvoje pas B. Cugą mokėsi M. Knakfusas, o Karolio Podčašinskio sūnus Boleslovas kūrė ir statė Varšuvoje.

Sužlugus Lietuvos-Lenkijos valstybei, įtaką architektūros raidai pradėjo daryti Rusija. Podčašinskis architektūros pradmenis gavo Peterburgo Dailės akademijoje iš profesoriaus Andrejaus Michailovo. Vilniuje reprezentacinis generalgubernatūros rūmus projektavo rusų architektas Vasilijus Stasovas. Rusijos įtaka dar padidėjo, uždarius Vilniaus universitetą, o sykiu ir architektūros katedrą. Lietuvos gubernijų architektais buvo skiriami kitų Rusijos mokyklų auklėtiniai, turėję įtakos projektavimui. Miestų statyboms nemaža reikšmės turėjo A. Zacharovo bei kitų autorių norminiai ir pavyzdiniai darbai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2079 žodžiai iš 6797 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.