Aristotelis
5 (100%) 1 vote

Aristotelis

KAUNO RAJONO PILIUONOS VIDURINĖ MOKYKLA

XI klasės mokinės INGOS LINIAUSKAITĖS

Referatas

Tikrino: Lina Baliūkevičienė

Piliuona 2004

Įžanga

Aristotelis buvo vienas genialiausių antikos mąstytojų, Platono mokinys. Buvo praktikas, Aleksandro Makedoniečio mokytojas. Skirtingai negu Platonas, jis gyvai domėjosi gamtos pasauliu. Aristotelis parašė etikos, politikos, botanikos, zoologijos, astronomijos, istorijos, matematikos, filosofijos veikalų. Išliko tik maždaug penktadalis gausios jo kūrybos. Platonas rašė puošniu išpuoselėtu stiliumi, o Aristotelio stiliui būdingas glaustumas ir griežtumas.

Europai ir pasauliui Aristotelis susistemino visus mokslus, suskirstė gyvūnus į grupes. Šis referatas apie Aristotelį.

Apie Aristotelį

Aristotelis gimė 348 metais Stageiroje, trakiškajame Chaldikės pusisalyje. Jo protėviai buvo gydytojai, taigi galetume tarti, kad ir jis pats anksti susipažino su medicina. Šeimos tradicijos ir auklėjimas skatina jį stebėti gamtą netgi anksčiau, nei jis susidomi soktatikų etika ir dialektika bei Platono metafizika. Būdamas 18 metų, Aristotelis atvyksta į Atėnus ir įstoja į akademiją, kuriai priklausė iki pat Platono mirties. Jau tuo pat metu jis mokytojavo ir rašė – kūrė dialogus iš esmės grynojo platonizmo dvasia: sielos nemirtingumas įrodinėjamas platoniškaisiais argumentais, išlaikomas preegzistencijos ir idėjų žiūros motyvas, susijungimas su kūnu traktuojamas kaip tam tikros rūšies sielos liga.

Po Platono mirties Aristotelis patraukė į Asą, esantį Mažosios Azijos pajūryje;ten vietinis valdovas Hermėjas įkūrė vietinę Akademijos mokyklą. Ase Aristotelis veda Pitiją, kuri jam pagimdo dukrą, irgi Pitiją. Sūnus Nikomachas yra iš antrosios santuokos; antroji žmona Herpilė. Filosofijos mokykla Ase, nužudžius Hermėją greitai iširo. Pats Aristotelis 343 metais, karaliaus Filipido kvietimu persikėlė gyventi į Pelą ir ten auklėjo jaunąjį Aleksandrą. Filosofą su savo auklėtiniu, regis, ilgai siejo draugiški santykiai, tačiau Aristotelis negalėjo pritarti imperialistinėms Aleksandro užmačioms, vis labiau azijietiškam jo valdymo būdui. Būdamas 50 metų Aristotelis sugrįžta į Atėnus ir Likėjuje, šalia Apolono Likiečio šventyklos esančiame gimnasijume įkūrė savo mokyklą, kuri gavo PERIPATOS, arba Peripatekų mokyklos vardą. Aristotelis mirė 322 metais Chaldikės mieste Eubojos saloje.

Aristotelio veikalai ir kūryba

Iš Aristotelio literatūrinės kūrybos daug kas nepasiekė mūsų, pradingo visų pirma senovėje labai vertinti jo jaunystės laikų dialogai. Aristotelio mąstymas yra mokslų atskyrimas vienų nuo kitų, o pačioje filosofijoje – jos atskirų disciplinų susavarankiškejimo pradžia.

Aristotelio palikimą – “Organoną”, mokslinio pažinimo “įrankį” (abi “Analitikos”, “Kategorijos”, “Apie teiginį”, “Topika”), fizikos veikalai (traktatas “Fizika”), traktatas apie būties principus (“Metafizika”), “Gyvūnų istorija”, psichologijos traktatas “Apie sielą” (plačiau vėliau), trys etikos su “Politika”, “Atėniečių valstybė”, “Retorika” ir “Poetika”.

Pažinimas

Bet koks pažinimas, taip pat idėjų pažinimas yra pasyvumas, kita vertus — veikla, nūs vėl suskyla į dvi pakopas pasyvųjį ir aktyvųjį. Žemiausiąją pasaulio pakopą sudaro “neorganinis” arba elementarusis pasaulis — ugnies, oro, skysčio, kietumo pasaulis. Tačiau ir į jį Aristotelis perkelia organinių procesų analogiją: naikinanti ir save palaikanti ugnis, tirpdantis ir suskystinantis vanduo susimaišo ir ir atsiskiria ne kiekybine ir kokybine prasme pastoviai, kaip sakė Empedoklis ar Demokritas, bet jie tampa, juda, dauginasi, vieni kitiems suteikia formą ir pavidalą. Žemė charakterizuojama kaip absoliučiai sunkus, o ugnis — kaip absoliučiai lengvas elementas. Lengvumą ir sunkumą mes jaučiame lytėdami, bet tas pats jutimas mums parodo dar ir kitas pagrindines šaltumo ir šiltumo, sausumo ir skystumo kokybes, kurios glūdi visuose keturiuose žemiškuosiuose elementuose, tikriausiai sakant, apibrėžia jų esmę: ugnį – kaip šilumą ir sausumą, orą – kaip šilumą ir skystumą, vandenį – kaip šaltį ir skystumą, žemę – kaip sausumą ir šaltį.

“Apie sielą”

Aristotelis traktate “Apie sielą” sąmonę laikė esant svarbesne už sielą. Anot Arsitotelio negimęs žmogus (vaisius) turi vegetacinę sielą, kūdikis – jutiminę, o suaugęs žmogus įgyja sąmoningą – dieviškąją – sielą.

Aristotelio – įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo bruožai, jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryškiai pasirodo taip pat traktate „Apie sielą“ . Tai vienas iš jo žymiausių veikalų, turėjęs įtakos ne tik psichologijos mokslui senovėje ir viduramžiais, bet ir naujaisiais laikais psichikos supratimui.

Prieš išdėstant Aristotelio teiginius apie sielą, vertėtų prisiminti jo pirmtakų pažiūras. Skaitydami Viduramžių filosofo Tertuliano traktatą „Apie sielą“ , randame tokius žodžius: „Juk ir mokymas apie sielą atsirado iš filosofinių mokslų tų žmonių, kurie maišo vandenį su vynu. Vieni nesutinka, kad siela nemirtinga, kiti tvirtina ją esant daugiau negu nemirtinga; vieni nagrinėja jos turinį, kiti – formą,
treti – ir kito sutvarkymą. Vieni jos pradžią mato vienur, kiti pabaigą įžiūri kitur, priklausomai nuo to, ar remiasi Platono garsu, ar Zenono tvirtybe, ar Aristotelio įrodymų jėga, ar Epikūro bukumu, ar Heraklito liūdesiu, ar Empedoklio beprotyste“.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 797 žodžiai iš 2494 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.