Įvadas
Suteikus žmogaus dvasiniam pavidalui žodžio reikšmę – siela. Imta vis labiau domėtis, kas tai yra, kokia jos vieta ir reikšmė mūsų egzistavime? Žinodami, kad žemiškas gyvenimas nėra amžinas, mes tikime sielos nemirtingumu ir gyvenimo amžinybe. Bet iš tiesų kas yra ta siela?.
Deja surasti atsakymą į šį klausimą nėra taip lengva. Egzistuoja daug konfliktuojančių filosofijų, religijų ir požiūrių. Jie varžosi vienas su kitu, norėdami kiekvienas įrodyti savo teisumą.
Šiame darbe nagrinėjamas sielos prigimties ir jos reikšmės klausimas rementis Aristotelio filosofija.Aristotelio -įžvalgaus tyrinėtojo ir gilaus filosofo bruožai, jo svyravimas tarp materializmo ir idealizmo ryškiai pasirodo traktate „Apie sielą“. Tai vienas iš jo žymiausio veikalo, turėjąs itakos ne tik psichologijos mokslui senovėje ir viduramžiais, bet ir naujaisiais laikais psichikos supratimui.
1
Kitų filosofų požiūris į sielą
Prieš išdėstant Aristotelio teiginius apie sielą, vertėtų prisiminti jo pirmtakų pažiūras. Skaitydami Viduramžio filosofo Tertuliano traktatą „Apie sielą“, randame tokius žodžius: „Juk ir mokymas apie sielą atsirado iš filosofinio mokslo tų žmonių, kurie maišo vandenį su vynu. Vieni nesutinka, kad siela nemirtinga, kiti tvirtina ją esant daugiau negu nemirtinga; vieni nagrinėja jos turinį, kiti – formą, treti – ir kito sutvarkymą. Vieni jos pradžią mato vienur, kiti pabaigą įžiūri kitur, priklausomai nuo to, ar remiasi Platono garsu, ar Zenono tvirtybe, ar Aristotelio įrodymo jėga, ar Epikūro bukumu, ar Heraklito liūdesiu, ar Empedoklio beprotyste“. Tertuliano manymu, kadangi gyvybę mes pripa˛įstame nuo pradėjimo akimirkos, tad ir siela turinti atsirasti nuo pradėjimo akimirkos. Sigeras Brabantietis (Vakarų Europos filosofas, gyvenęs viduramžiais) sako: „Sielą reikia suprasti kaip natūralaus kūno, potencialaus gyventi, veiksmą ir formą arba išbaigtumą. Aišku, jog vieninga būtis atsiranda iš sielos ir kūno be ko nors trečio, kas būtų tos vienybės priežastis“. Renesanso filosofas Pjetras Pomponacis teigia, kad pirmą vietą tarp materialių daiktų užima siela, ir ji, būdama susieta su nematerialiais daiktais, yra tarpinė grandis tarp materialių ir nematerialių daiktų. Chuanas Lujis Vyvas užsimena, jog siela yra ypatingas veiksnys, kuris gyvena gyvybei pritaikytame kūne.
Bendru atveju, egzistuoja įsivyravusi nuomonė, jog visa, kas turi sielą, skiriasi nuo to kas neturi sielos daugiausia dviem požymiais: judėjimu ir jutimu. Demokritas sako, kad siela esanti tam tikra ugnis ir šiluma. Kadangi jo filosofijoje pasaulis sudarytas iš atomų, tai ugnis ir siela susidaro iš tų atomų, kurie yra rutulio fomos, nes tokie atomai dėl savo formos lengviausiai visur prasiskverbia ir, patys judėdami, judina kitus. Galime teigti, jog tie tyrinėtojai, kurie kreipia dėmesį į turinčio sielą kūno judrumą, ją ir laikė judriausiu kūnu, o tie, kuriems rūpėjo kūno, turinčio sielą, sugebėjimas suvokti ir pažinti tikrovę, mano, kad siela savyje turi daikto pradus. Vieni mano, kad tokių pradmenų yra daug, kiti – kad tik vienas. Kaip pavyzdį galime paimti Empedoklo nuomonę, jog siela susidaro iš visų elementų ir kiekvienas elementas yra siela. Jis tai išreiškia tokiais žodžiais: „Žemę mes matom per žemę, per vandenį vandenį matom, dievišką orą per orą, naikinančią ugnį per ugnį, meilę gi matom per meilę, o veidą – per veidą graudingą“
Taip pat ir Platonas vaizduoja sielą, sudarytą iš elementų. Tačiau tarp filosofų galimas ir prieštaravimas. Itin nesutaria tie filosofai, kurie priskiria pradams kūnišką prigimtį, su tais, kurie laiko juos bekūniais, ir su tais, kurie sudaro šiuos pradus iš priešingų elementų mišinio, kadangi pagal nustatytus pradus jie apibūdina sielą. Dėl to, kai kurie sielą laikė ugnimi, nes ugnis yra tas elementas, kuris susidaro iš smulkiausių dalelių ir yra labiausiai nekūniškas, beto, ugnis pati juda ir judina visa kita. Čia vėl galime prisiminti Demokritą: pasak jo, siela sutampa su protu, o protas susidaro iš pirmapradžių bei nedalomų kūnų ir gali judėti tik dėl jį sudarančių dalelių mažumo ir dėl jų formos, kuri, be- abejo, yra rutulinė. Anaksagoras vartoja abu terminus: ir sielos, ir proto, lyg jie žymėtų vienodus daiktus, nors iš tiesų jis teikia pirmenybę protui – iš visų būtybių jis vienas esąs grynas, ir jam Anaksagoras priskiria abu sugebėjimus: pažinimą ir judėjimą, sakydamas, kad protas išjudinęs visatą.
Talesas taip pat sielą laikė judinančia jėga, nes priskyrė sielą magnetui dėl to, kad šis traukia geležį. Diogenas tapatina sielą su oru, laikydamasis tos nuomonės, kad oras susideda iš smulkiausių dalelių ir yra visų daiktų pradas. Heraklitas vėl gi pripažįsta sielą pirmaprade, tapatindamas ją su
2
garavimu, iš kurio susideda visi kiti daiktai. Pasak Akmeono siela yra nemirtinga todėl, kad ji panaši į nemirtingas esybes, o tas panašumas priklauso nuo to, kad ji amžinai juda, nes visa, kas dieviška, nepaliaujamai juda – saulė, mėnulis, žvaigždės ir visas dangus.
Taigi turime tokią išvadą: tie filosofai, kuriems pradai yra priešybės, sielą sudaro iš priešybių. O tie, kurie pripažysta pradu tik vieną priešybę, pavadina šilta arba šalta, tapatina ją su
siela. Jie sieja savo pažiūras su daiktų pavadinimais: tie, kurie teigia, kad siela yra šiluma, mano, kad iš žodžio “dzein” (virti) atsirado žodis “dzen” (gyventi). O tie, kurie tapatina sielą su šalčiu, mano, kad siela (psiche) yra gavusi savo pavadinimą nuo kvėpavimo ir ją lydinčio atšalimo (psichros – šaltas). Taigi, tokios yra senovės filosofų pažiūros į sielą, ir tokie šių pažiūrų pagrindai. O kaip sielą apibrėžia Aristotelis?
3
Aristotelis apie siela.
Savo mokymu apie sielą Aristotelis bando išaiškinti gyvosios ir negyvosios gamtos skirtumą, atkreipdamas dėmesį į augalų ir gyvūnų specifines savybes bei į žmogaus esminius skirtumus nuo gyvosios gamtos. Pasak Aristotelio, siela yra ta ypatinga forma, kuri skiria gyvą nuo negyvo. O tai, ką siela apiformina yra organinis kūnas – tai toks kūnas, kuris turi visus organus, reikalingus gyvybei išsaugoti. Siela, palyginus su negyvų kūnų formomis, yra aukštesnio laipsnio forma. Jos funkcija: jungia ir derina organus, kurie skiriasi savo pavidalais bei funkcijomis, susideda iš nevienodų elementų. Taigi, siela yra gyvybės pradas, pirmiausia – grynai biologine prasme. Ji turi du sugebėjimus, kurie užtikrina tiek atskiro individo, tiek visos giminės buvimą -būtent, sugebėjimu misti ir gimdyti. Maitinančioji arba gimdančioji siela priklauso ne tik augalams, bet ir visiems aukštesniems: tiek gyvūnams, tiek žmogui. Tačiau Aristotelis aiškiai parodo, kad siela yra vieningas ir nedalomas pradas, neatskiriamas nuo kūno. Galime paimti pavyzdį: sakykim, kad akis yra tam tikras gyvis, tai regėjimas būtų jo siela, kadangi regėjimas ir yra akies esmė. Netekusi regėjimo, akis jau nėra akis, jai lieka tik akies pavadinimas.