Jonas Mačiulis, pasirašinejęs Maironiu, gimė 1862 metais Pasandravyje (dabar Raseinių raj.) turtingo valstiečio šeimoje.
Mokėsi namie, nuo 1873 metų Kauno gimnazijoje. Mėgo literatūrą, ypač lenkų poetų ir rašytojų Adomo Mickevičiaus, J. Kraševskio, J. Slovackio. Pats ėmė rašyti eilėraščius. Baigęs gimnaziją (1883), išvyko į Kijevo universitetą studijuoti literatūros. Čia susipažino su Puškino, Lermontovo, ukrainiečių poeto Ševčenkos kūryba. Kijeve mokėsi tik vienerius metus ir grįžo į Kauno kunigų seminariją (1884-1888).
Jis domėjosi lietuvių tautosaka, literatūra, kalba, Lietuvos istorija. Mirė 1932 metais, palaidotas Kaune.Maironis tapo vienu aktyviausiu lietuvių tautinio judėjimo dalyviu.
Maironis poetas pirmą kartą sutinkamas „Aušros“ laikraštyje: 1885 m. Zvalionio slapyvadžiu čia buvo išspausdintas jo eilėraštis „Lietuvos vargas“. Šį eilėraštį, kuriame reiškiamas Maironiu būdingas motyvas – romantiškas susižavėjimas Lietuvos senove, poetas vėliau pavadino „Miškas ir lietuvis“, o paskutinėje redakcijoje – „Miškas ūžia“.
Daug Maironio eilėraščių virtę dainomis, ligi šiol skamba po visą Lietuvą. Jo vardu žymima ištisa lietuvių literatūros epoha. Jis sudarė savo mokyklą, jo įtakoj yra buvę visa eilė jaunesniųjų poetų. Marionis turėjo ir tebeturi didžiulę reikšmę lietuvių literatūrai ir apskritai visai lietuvių tautai. Tokios reikšmės Maironis įgijo ne vien dėl savo talento pajėgumo ir nuopelnų poetinės kalbos ir formos srityje, bet svarbiausia dėl to, kad didžioji jo kūrybos dalis išreiškė pažangiuosius XIX a. lietuvių nacionalinio judėjimo siekimus, atspindėjo liaudies kovą su carizmo priespaudą, liaudies optimizmą, ištvermę, ryšį su gimtuoju kraštu, to krašto meilę ir grožį.
Reikšmingiausias Maironio indėlis į lietuvių literatūrą – tai jo lyrinė poezija. Maironio lyrikoje atsispindėjo ne tik patriotinis žmogaus gyvenimo turinys, bet ir platesni būties aspektai. Pirmuoju atveju lyrikos tėvynė buvo Lietuva, antruoju – visata. Poetas gerai jautė, kaip grėsmingai bėga laikas, kai jis liudija ne istorijà, o liečia žmogaus gyvenimą. Laiko perspektyva individualiojoje lyrikoje kelia nerimą. Maironio lyrinis subjektas mato, kokia trapi laimė, jaunystė, meilė. Prieš ją nusidriekia begalinė laiko erdvė, kuri tęsiasi į gilią praeitį ir į tolimą ateitį. Todėl galime teigti, kad Maironio eilėraštis paniro į būties problematiką, siekė harmonijos, kentėjo ir kentėdamas teigė kančią kaip būtiną žmogaus dvasiniam tobulėjimui („Ir nelaimingas yra tas žmogus, / kurs veido ašara neplovė: / Jam uždarytas bus dangus!“)
Individualioji lyrika daug kuo skiriasi nuo visuomeninės. Ji dramatiškesnė, konfliktiškesnė. Joje keliama apsčiai klausimų ir randama mažiau atsakymų. Ji labai pastovi, nes pagrindiniai jos motyvai susiklostė dar kūrybinio darbo pradžioje ir nuolat kartojosi, ir sykiu visiškai neturinti ramybės nė pastovumo. Kamuojama amžino nepasitenkinimo ir nerimo, siela šaukiasi išsigelbėjimo ir kartais jį randa palaimingame gamtos prieglobstyje, ramioje bičiulystėje, bet dažniau ieško išeities priešinguose – audringuose dalykuose: amžinose karionėse su likimu ir savimi pačiu. Tai pati sunkiausia, daugiausia jėgų reikalaujanti kova.
Suprantama, nėra nė vieno kūrinio, kuris galėtų visiškai nepriklausyti nuo rašytojo biografijos, juolab nuo jo asmenybės. Bet literatūros kūrinys yra modalus, sąlygiškas. Individualioje lyrikoje (galbūt ir negailestingai) dingsta kai kurie rašytojo asmenybės pėdsakai, biografinės detalės. Jas mums primena literatūros istorikai, tų autorių monografiniai tyrinėtojai.
Maironio individualiojoje lyrikoje matome ne tik autoriaus portretą, bet kažką universalesnio, bendražmogiškesnio. Ji glaudžiai šliejasi prie kūrybos visumos, tačiau turi ir savų ypatybių.Skaitydamas individualiąją Maironio lyriką, susiduri su kitokia menine erdve. Ji uždara, kartais net slopi, perkeliama į dvasinius išgyvenimus: į krūtinę, širdį, troškimus, į atitinkantį laiką ir aplinką.
Minčių gijos individualiojoje lyrikoje nutrūksta ir vėl, žiūrėk, driekiasi kitame eilėraštyje. Kūrinių kompozicija dažnai fragmentiška, o jie patys kiek ekletiški, padriki. Eilėraštis tarsi primena sunkiomis valandomis rašytą eilėraštį. Jis nepretenduoja paveikti, patikti. Jis įrodinėja, bet tik pats sau. Iki Maironio tokios sudėtingos lyrinės asmenybės lietuvių poezijoje dar nebuvo. Maironis pirmasis supsichologino lietuvių eilėraštį.
Žmogus ir laikas. Maironis skausmingai juto žmogaus grumtynes su laiku: Norą įsiamžinti ir to iliuzijos trapumą. Žmogaus ir laiko, mirties ir užmaršties motyvai iškyla ne viename Maironio eilėraštyje. Kiekvienas jų – vis kita tos pačios temos variacija.
Vienas programiškiausių šio pobūdžio eilėraščių yra eilėraštis „Išnyksiu kaip dūmas“. Maironis čia iškelia ir nušviečia tik vieną laiko dialektikos momentą – praeinamybę, kintamumą, nepastovumą, ir tai sukelia jame gilią melancholiją. Nuoširdžia elegija vadina V. Zaborskaitė šį eilėraštį.
Eilėraštis „Išnyksiu kaip dūmas“ parašytas gilią susimąstymo valandą, kai, pasinėrus į minties gelmę, išnyksta visa tai, kas yra konkretu. Lieka tik žmogus ir jo mintis.