Asmens ir vaidmens supratimas
5 (100%) 1 vote

Asmens ir vaidmens supratimas

11

1. Įvadas

Sociologiškai nagrinėdami žmogų ir jo veiklą susiduriame su asmens ir vaidmens sąvokomis. Kaip žinia, socialinės normos ir taisyklės galioja visose socialinėse situacijose, jos apibrėžia ar net diktuoja žmonių elgesį. Šios socialinės normos sukuria žmogui tam tikrą vaidmenį ar vaidmenis, kas, be abejo, varžo asmens autonomiją ir leidžia teigti, jog žmogus “tėra jo vaidmenų suma”. (Hollis, 198)

Asmens ir vaidmens sąvokų nagrinėjimas yra ypatingai svarbus, nes šios problemos įsilieja į bendrą humanitarinės ir socialinės minties kontekstą, kur individo tapatybės bei jo autonomijos temos vaidina bene svarbiausią vaidmenį. Šių sampratų nagrinėjimas turi ilgametę istoriją, įvairiomis formomis kiekviena epocha stengėsi išreikšti savas koncepcijas (galima paminėti, kad ir Hamleto atvejį, kur vaidinimas persipina su tikrove, tiesa maskuojama po personažo kauke ir t.t.).

Būtent dėl šios ilgametės intelektualinės tradicijos būtina atskirai panagrinėti asmens ir vaidmens temą sociologijos kontekste: kaip šias sampratas supranta sociologas, ką jis į minėtą tradiciją įneša savito, naujo?

Sociologijos “vaidmenų teorija” atrodo labai įtikinanti, kadangi ji pagrindžia žmogaus egzistenciją visuomenėje: “žmogus vaidina savo draminius vaidmenis grandioziniame visuomenės vaidinime ir, kalbant sociologiškai, jis yra ta kaukė, kurią turi dėvėti, kad atliktų vaidmenį.” (Berger, 107) Tačiau ar galima žmogaus veiklą visuomenėje šitaip absoliutinti? Ar gali žmogus veikti autonomiškai, be visuomenės diktato? Ar įmanoma būti be “kaukės”, t.y. be vaidmens? Galų gale, kas priverčia žmogų tą “kaukę” užsidėti? Kas apsprendžia asmens pasirinktą vaidmenį? Jis pats ar vėlgi – aplinka? Ir kiek asmuo ir jo vaidmuo tapatūs, kiek žmogaus “kaukėje” yra jo tikrojo “aš”?

Štai pagrindiniai klausimai, į kuriuos atsakymą pabandysime rasti.

2. Asmuo ir vaidmenys

Dar E.Durkheim’as savo “Sociologijos metodo taisyklėse” rašė apie socialines normas, darančias tiesioginį poveikį individams. Šį poveikį mokslininkas traktavo kaip prievartą, kuri paprastai yra ne tiesioginė, tačiau tampa akivaizdžia tuo atveju, jei žmogus minėtoms socialinėms normoms bando priešintis. Šis socialinių duotybių (vadinamų socialiniais faktais) diktatas, pagal E.Durkheim’ą, pirmiausia reiškiasi grupėse-organizacijose (religinėse, finansinėse ir t.t.). Socialinę prievartą individas patiria nuo mažens, “šis spaudimas, kurį vaikas nuolat patiria, yra ne kas kita, o socialinės aplinkos spaudimas, jinai stengiasi jį kurti pagal savo pavidalą <…>.” (Durkheim, 31)

Kaip socialinės aplinkos įtakos poveikio pavyzdį galima pateikti savižudžių išpuolius dabartiniame pasaulyje. Tarkim, dar ganėtinai neseniai (II Pasaulinio karo metais) Japonija naudojo vadinamųjų kamikadzių praktiką, ir tai, turint omenyje, samurajiškas tradicijas bei bendrą nuostatą, jog mirti, pasiaukoti už tėvynę ir imperatorių šioje šalyje yra garbinga, ganėtinai suprantama. O štai Vakarų kultūroje toks poelgis būtų nesuprantamas: krikščionybės bei humanizmo poveikyje socialinė aplinka žmogų išauklėja taip, jog jis individą ir jo egzistenciją suvokia kaip aukščiausią vertybę, kuri neverta praktiškai jokios aukos. Dabar Japonijoje kamikadzės tapo istorija, ir tai vėlgi suprantama – po karo šalis “atsivėrė” Vakarų kultūrai ir dabartinė japonų kultūra – senųjų bei vakarietiškųjų tradicijų sintezė, kas daugiau ar mažiau pakeitė vertybių hierarchiją ir socialines orientacijas. Tačiau savižudiški aktai tebepraktikuojami kitose uždarose terpėse, tarkim Islamo pasaulyje, kur mirti dėl tikėjimo – garbė. Aišku viena: jei japonų kamikadzė ar palestiniečių savižudis būtų augęs ir formavęsis vakarietiškoje socialinėje aplinkoje – savižudybės aktas jam būtų bent jau nesuvokiamas kaip savaime suprantamas dalykas. Ir atvirkščiai: amerikietis, anglas ar švedas išaugintas palestiniečių tradicijų, savižudybę dėl Dievo suvoktų kaip pareigą ar garbę.

Be abejo, galbūt E.Durkheim’o vartojama prievartos sąvoka nėra labai tiksli (kai kada socialinis spaudimas yra įvardijamas kaip socialinės “taisyklės” (Elster, 105)), tačiau šiaip ar taip jo poveikis individui yra akivaizdus. Tiesioginis socialinio spaudimo poveikis ir asmens bei vaidmenų problemai: “socialinės normos galioja visose socialinėse situacijose ir visiškai apibrėžia žmonių elgesį, vaidmenų atlikėjai <…> yra nuo jų priklausomi.” (Hollis, 198)

M.Hollis nagrinėdamas vaidmens sąvoką pirmiausia siūlo įsivaizduoti visuomenę kaip “socialinių padėčių” schemą (Hollis, 199), t.y. kiekviena individo padėtis yra susijusi su tam tikra institucija ar organizacija (jos būna pačios įvairiausios: religinės, finansinės, karinės, profesinės ir t.t.). Griežtai žvelgiant netgi galima teigti, jog kiekvienas individas priklauso kažkokiai socialiniai grupei (pati bendriausia turbūt būtų bendrija grįsta pilietybės ar etninės priklausomybės principu, neapibrėžčiausia – priklausomybė pavyzdžiui nusikalstamoms grupuotėms).

Suvokiant socialinę santvarką kaip minėtų institucijų, organizacijų, grupių santykių visumą, reikia pripažinti, jog “institucijų viduje individų padėtis
priklauso nuo institucijos tikslo ir jų pajėgumo padėti jį įgyvendinti”. (Hollis, 200) Štai čia ir slypi individo socialinio “vaidmens” ištakos. Kiekviena individo padėtis kiekvienoje institucijoje turi tam tikrą, iš anksto numatytą vaidmens modelį, kuriam individas yra priverstas paklusti. Holistinės interpretacijos šalininkai netgi teigia, jog “žmonės daro tik tai, ko reikalauja jų padėtis, jie yra genami “iš viršaus į apačią” savo vaidmens reikalavimų.” (Hollis, 200) Svarbu tai, jog vaidmenų atlikėjai lengvai keičiami (nepaisant, tarkim, mokytojų, vairuotojų, generolų, ministrų kaitos, mokyklos, autobusų parko, armijos, ministrų kabineto institucijos lieka). Kalbant metaforomis, aktoriai pasitraukia, bet teatras lieka.

Be abejo, holistinis požiūris gal kiek per daug kraštutinis, tačiau faktas tas, jog egzistuoja tam tikrų taisyklių visuma, kuriai žmogus turi paklusti, bent jau tuo atveju, jeigu jis renkasi racionaliai.

Socialiniai vaidmenys yra labai įvairialypiai ir sunkiai suklasifikuojami, juo labiau, kad daugelis žmonių atlieka ne vieną, o keletą, gal net keliolika vaidmenų. Tarkim, galima būti vienu metu ir vyru, tėvu, sūnum, vairuotoju, liberalų partijos nariu, įmonės darbuotoju, šachmatininkų klubo nariu, poetu ir t.t. Kiekvienas iš paminėtų užsiėmimų reikalauja tam tikro elgesio, tam tikro sprendimų pasirinkimo, kuriuos daugiau ar mažiau galima numatyti ar nuspėti.

Tačiau nepaisant to, lieka vietos ir individo autonomijai, kas ypač išryškėja konfliktų metu. Tai paaiškinama tuo, jog jokios institucijos ar organizacijos “kodeksas” negali numatyti visų galimų situacijos variantų. Būtent šios situacijos, nepasiduodančios kodifikavimui ir nenumatytos “kodekso”, byloja, jog vaidmenų atlikimas nėra visiškai mechaniškas. Grįžtant prie teatro metaforos, galima teigti, jog individas-aktorius atlieka jam skirtą vaidmenį, tačiau visada lieka vietos interpretacijai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1077 žodžiai iš 2129 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.