TURINYS
Įvadas 3
Laisvė ir valdžia 4
Elgesio normų paskirtis 5
Simpatijos ir antipatijos 5
Valdžia ir visuomenės laisvė 6
Žmogaus teisės ir laisvės 7
Išvados 9
ĮVADAS
Asmens laisvė ir jo ribos. Kur baigiasi ši laisvė, o kur prasideda? Šis klausimas apibendrintu pavidalu retai keliamas ir vargu ar kada svarstomas, tačiau, nors ir neakivaizdus, jis daro smarkų poveikį mūsų amžiaus praktiniams ginčams ir veikiausiai netrukus taps pripažintas gyvybiniu ateities klausimu. Jis toks nenaujas, kad tam tikra prasme suskaldė žmoniją beveik nuo seniausių laikų; tačia pažangos kurią dabar pasiekė civilizuotesnė žmonijos dalis, epochoje jis iškyla naujomis sąlygomis ir turi būti nagrinėjamas kitaip bei nuodugniau.
LAISVĖ IR VALDŽIA
Milis teigia: „Laisvė ir valdžios kova ryškiausiais istirijos, žinomos iš seniausių laikų, bruožas. Senovėje šis ginčas vyko tarp valdininkų, arba tam tikrų valdinių klasių, ir Valdžios. Laisvė buvo suvokiama kaip apsauga nuo politinių valdovų tironijos. Valdovai – vienas žmogus arba valdančioji kasta – valdžią buvo įgiję paveldėjimu arba užkariavimais. Visais atvejais šia valdžia nebuvo naudojamasi pagal valdinių norus. Kad ir kokių atsargumo priemonių galėjo būti griebiamasi prieš desptišką naudojimąsi valdžia, žmonės nedrįso, o gal ir netroško, ginčyti valdovo viršenybės. Jų valdžia buvo laikoma būtina, bet taip pat labai pavojinga; ginklu, kurį jie gali panaudoti prieš savo valdinius ne mažiau negu prieš išorės priešus”.
Aš taip pat visiškai sutinku su šiuo teiginiu, nes to laikmečio žmonės neturėjo jokios laisvės. Buvo vienas žmogus – valdovas, kuris nurodinėjo kaip visi turi elgtis. Tokios normos visiems buvo priimtinos ir niekas neprieštaravo, nes tai buvo nepriimtina. Kiti bijojo. Juk valdovas toks žmogus, kuris gali viską. Tai tik jis turėjo apsoliučią laisvę. Jam nebuvo jokių tabu.
Milio manymu Patriotų tikslas buvo apriboti valdovo valdžią, kad ši taptų pakenčiama bendruomenei; ir šį apribojimą jie laikė laisve. Tobulėjant žmonių gyvenimui, atėjo laikas, kai žmonės nustojo laikę prigimtine būtinybetai, kad jų valdovai yra nepriklausoma galia, kurios interesai priešingi jų pačių interesams.dabar buvo norima, kad valdovai būtų tapatinami su liaudimi; kad jų interesas ir valia būtų tautos interesas ir valia. Tautai nereikėjo, kad ji būtų saugoma nuo savo pačios valios.
Pagaliau žmonės ėmė suprasti, kad jie neturi jokios laisvės. Jų norai, siekiai yra beverčiai. Laisve turi tik valdovas ir savo norus, siekius primeta visai tautai, kurie visai jiems priešingi. Juk kiekvienas žmogus nori turėti nors dalelytę laisvės. Kad ir jų valia būtų išreikšta. Įgaunant tautai , kad ir menkas laisves panagrinėkime elgesio normų paskirtį.
ELGESIO NORMŲ PASKIRTIS
Milis sako: „Visa tai, kas padaro kiekvienam žmogui jo gyvenimą vertingą, priklauso nuo to, ar apribojami kitų kitų žmonių veiksmai. Todėl turi būti nustatytos elgesio normos. Jas nustato įstatymas, o daugelio dalykų, kurių negalima reguliuoti teisiškai, atžvilgiu – nuomonė. Kokios turėtų būti šios normos, yra svarbiausias žmonių santykių klausimas. Jų pripažintos normos jiem atrodo savaime akivaizdžios ir save pateisinančios”.
Aš sutinku ,kad kiekvienas žmogus yra skirtinga asmenubė – individualybė.Vienam atrodys viena savaime suprantama ir elementaru, kitam tai bus visiškai nepriimtina ir nesuprantama. Juk kiekvienas žmogus yra auklėjamas skirtingai. Tai dar priklauso ir nuo žmogaus charakterio, išprusimo, pasaulio supratimo ir t. t. Tik tos normos, kurios nustatytos įstatymo bus visiems vienodai suprantamos. Elgesio taisykles žmonės primeta vieni kitiems. Šiuo klausimu apskritai nemanoma esant būtina pateikti argumentus – kitiems arba pačiam sau. Žmonės įprate tikėti, kad tokio pobūdžio dalykuose jų jausmai yra geresni už argumentus, ir laiko argumentus nebūtinais. Iš kiekvieno reikėtų reikalauti elgtis taip, kaip elgesi jis pats. Juk kiekvienas norėtų, kad su juo elgtūsi gerai. Juk nebereikalo yra patarlė: „Elkis taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtūsi”. Mes visi reikalaujame iš kitų per daug, bet apie save niekuomet nepamąstome. Taip užgožiame kito asmens ribas ir jo laisvę.
SIMPATIJOS IR ANTIPATIJOS
Milis mano,kad: “Simpatijos ir antipatijos yra svarbiausias veiksnys, praktiškai lėmęs normas, kurių visuotinai laikytis verčia įstatymo numatomų bausmių arba nepalankios nuomonės baimė. Tie kurie žengė visuomenės priekyje ėmėsi tyrinėti, ką turėtų mėgti arba nemėgti visuomenė, užuot abejoję, ar visuomenės pomėgiai arba nenoras turi būti įstatymas asmenims. Jie buvo linkę stengtis pakeisti žmonijos jausmus konkrečiais klausimais, o ne kartu su su visais, paversti laisvės gynimą bendru reikalu. Vienintelis atvejis, kada visi, išskyrus vieną kitą asmenį, iš principo pripažino platesnį pagrindą ir jį nuosekliai išlaikė, buvo religinis tikėjimas. Tik šiame mūšio lauke asmens teisės prieš visuomenę buvo ginamos plačiu principo pagrindu ir buvo atvirai ginčijamos visuomenės pretenzijos panaudoti valdžią prieš kitaip manančius. Didieji autoriai daugiausia gynė sąžinės laisvę kaip neatimamą teisę ir
visiškai neigė, kad žmogus yra atsakingas kitiems už savo religinį tikėjimą. Nors religijos laisvė vargu ar kr nors buvo praktiškai įgyvendinta – nebent ten, kur religinis abejingumas, nemėgstantis, kad jo ramybę drumstų teologiniai kivirčai, padidino šios laisvės mastą”.