Asmenybė ir jos bruožai
5 (100%) 1 vote

Asmenybė ir jos bruožai

11213141

Įžanga………………………………………………………………….1

1. Asmenybės charakteristika…………………………………………2

1.1 Asmenybė. Kas ji?……………………………………………..2

1.2 Asmenybės struktūra……………………………………………3

1.3 Asmenybės tikslai, perspektyvos, aspiracijos………….………3

1.4 Asmenybės formavimasis………………………………………4

2. Temperamentas……………………………………………………..5

2.1Kas yra temperamentas………………………………………….5

2.2Temperamento tipai………………………………………………6

2.2.1Cholerikas………………………………………….……….6

2.2.2Sangvinikas…………………………………………………7

2.2.3Melancholikas………………………………………………7

2.2.4Flegmatikas…………………………………………………8

2.3Temperamento įtaka žmogaus veiklai……………………………8

3. Charakteris……………………………………………………………9

3.1Charakterio apibūdinimas…………………………………………9

3.2 Charakterio bruožai ir nuostatos………………………………….9

3.3 Charakterio formavimasis……………………………….………10

4.Intelektas………………………………………………………………10

5. Sugebėjimai ir gabumai……………………………………………..11

5.1 Sugebėjimų apibrėžimas……………………………………….11

5.2 Sugebėjimų struktūra…………………………………………..11

5.3 Sugebėjimų klasifikacija……………………………………….12

5.4 Sugebėjimai ir amžius………………………………………….12

6. Vertybės ……………………………………………………………..12

Išvados…………………………………………………………………..14

Literatūra………………………………………………………………..15

Įžanga

Dažnai gyvenime iškyla klausimas: kas yra žmogus. Niekas nebandys ginčytis, jeigu pasakysime, kad žmogus yra vienas iš sudėtingiausių sistemų, kurios egzistuoja pasaulyje. Asmuo yra žmogiškosios būtybės pagrindas, o asmenybė tėra vienoks ar kitoks šio pagrindo apsireiškimas. Asmuo yra vienkartinė būtybė. Niekas negali manęs pakartoti, nei manęs pakeisti. Niekad pasaulyje nėra buvę tapačių asmenų. Žmogus – asmuo “yra tikslas sau pačiam ir prasmė savyje”. Kiekvienas žmogus kitoks, jo asmenybė vienintelė ir nepakartojama. Tam, kad žmogus pažintų ir suprastų save, jis turi žinoti, kaip vyksta asmenybės procesas. Kiekvieno žmogaus savitumą sudaro įgimti bruožai, taip pat, kuriuos suformavo aplinka, ir tie, kuriuos išsiugdė jis pats. Asmenybės formavimasis ypač intensyvus, kai asmuo, refleksuodamas savo vidinį pasaulį ir tuo pat metu įsijausdamas į jį supančią aplinką, pats ieško būdų,kaip rasti savo vietą gyvenime. Pagal Maceinos teiginį: “Kiekvienas žmogus yra asmuo, bet ne kiekvienas yra asmenybė”. Kitaip sakant, ne kiekvienas žmogus yra tauri, kilni ir garbinga būtybė. Tikriausiai kiekvienas žmogus nori save matyti kaip asmenybę, bet šis pasirinkimo kelias be galo sunkus, tačiau to vertas. Savęs pažinimas – tai kelias į laisvę būti pačiu savimi. Tai galimybė atsiskleisti, išreikšti, realizuoti visa, kas mums yra suteikta. Tai galimybė sau ir pasauliui padovanoti tikrąjį save. Taigi šio darbo tikslas panagrinėti žmogų kaip asmenybę. Panagrinėjamos pagrindinės asmenybės savybės. Įdėmūs stebėjimai padeda daug sužinoti, pažinti žmogų visai jo nepažįstant.

1. Asmenybės charakteristika

1.1 Asmenybė. Kas ji?

Kiekvienas esame vienintelis ir nepakartojamas. Mes, žmonės, labai sudėtingos būtybės, kurios apibūdinamos indidivido, asmens ir asmenybės sąvokomis. Individas – atskira būtybė, atskirta nuo kitų būtybių laiko ir erdvės atžvilgiu, iš kitų išsiskirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio ypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingas individas – asmuo, metafiziniu požiūriu-žmogiškosios būtybės pagrindas, visų galių nešėjas. Asmuo junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, protą, valią ir jausmus, tačiau nesutampa nei su savo kūnu, nei su savo protu, nei su jausmais. Asmuo visada tapatus sau. Asmenybė – asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Žmogus yra sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių. Tačiau kiekvieno žmogaus savybės sudaro skirtingą visumą, kuri savitai kontaktuoja su gamtine ir visuomenine aplinka. Kyla klausimas, kas yra asmenybė. Yra daugybė asmenybės apibrėžimų. Pagal Jacikevičių(1996) žmogus, kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių integruota visuma, santykiaujanti su gamtine ir visuomenine aplinka, yra vadinama asmenybe.

Asmenybei priskiriami tokie požymiai:

1. Asmenybė, kaip sudėtinga sistema, yra unikali, nepasikartojanti. Ji sudaro
kiekvieni žmogaus neapibrėžtumą ir tuo jį skiria nuo kitų individų.

2. Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos- procesų, būsenų, savybių- integratorius, sąlygojantis žmogaus savojo “aš” supratimą, savireguliavimą ir adaptaciją prie aplinkos.

3. Asmenybė visada turi kontaktų su kitomis asmenybėmis ir užima tam tikrą padėtį grupėse ir apskritai socialinėje erdvėje.

4. Asmenybė yra kiekvienas žmogus. Bet nereikia maišyti: asmenybe niekas negimsta, o vystosi palengva, jos tapsmas yra dinamiškas procesas.

Šiuo metu psichologijoje dažniausiai vartojamas G.Allporto asmenybės apibrėžimas. Asmenybė- dinaminė organizacija psichofizinių žmogaus organizmo sistemų, kurios lemia mintis, jausmus, savitą elgesį ir rodo žmogaus santykį su tikrove.

Žmogaus santykiai su tikrove leidžia kalbėti apie asmenybės struktūrą.

1.2 Asmenybės struktūra

Vieningos asmenybės struktūros supratimo nėra, todėl, norint atskleisti jos esmę, tikslinga atsakyti į tris klausimus:

1) Ką asmenybė vertina ir ko ji siekia;

2) Ką ji sugeba;

3) Kas ji yra.

Į juos atsakius, paaiškėja, kad psichologinę asmenybės struktūrą galima suskirstyti į šias dalis: kryptingumą( troškimus, norus, ketinimus, poreikius, interesus, polinkius, motyvus, tikslus, vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą, įsitikinimus), temperamentą, charakterį, sugebėjimus, jausmus ir valią. Svarbiausia asmenybės struktūros dalis yra kryptingumas. Asmenybės kryptingumą galima apibrėžti pagal:

1) požiūrį į kitus žmones;

2) požiūrį į save;

3) požiūrį į išorinį pasaulį.

Požiūris į žmogų yra esminis, nusakantis drauge ir žmonių tarpusavio santykius. Žmogus “gimsta be veidrodžio rankoje” ir be filosofinio apmąstymo “aš esu aš”, todėl pirmiausia jis turi įsižiūrėti į kitą žmogų kaip į veidrodį; tik tada jis ima žiūrėti į save kaip į žmogų.

Pagal Froidą asmenybės struktūrą sudaro: pasąmonė(Id), sąmonė(Ego) ir savimonė(Super Ego). Id yra impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai. Tikrovės, realybės lygmuo yra ego. Ego – tai sąmoningasis Aš, kurio tikslas- rasti sandėrį su Id, Super Ego ir išorine aplinka arba nuo jų apsiginti.

Tokios stipriosios Ego savybės, pasak A.Paškaus yra veiksmingumas, suvokimo tikslumas, objektyvumas, sveikas protas, neaiškumo tolerancija, savižvalga, iniciatyva, ištvermė, kompetencija, tolerancija, frustracijos, lankstumas prisitaikant, sugebėjimas pasimokyti iš patirties, logiškai mąstyti, numatyti pasekmes, elgesį, tesėti pažadus, gyventi remiantis aukščiausiomis dvasinėmis vertybėmis(G.Butkienė,1996).

1.3 Asmenybės tikslai, perspektyvos, aspiracijos

Žmogaus asmenybės aktyvumas yra sąmoningas. Jis pasireiškia kaip į tikslą nukreipta veikla. Tikslas- tai išankstinis vaizdinys ar mintis apie rezultatą, kurį žmogus tikisi pasiekti veikdamas. Jei tikslas yra labiau nutolęs nuo jo siekimo pradžios, tai reikia ne tik iš anksto įsivaizduoti rezultatą, bet ir kelią, kaip tai padaryti. Vaizdiniai ar mintys apie kelius kaip pasiekti tikslus yra vadinami perspektyvomis. Yra nustatyta, kad žmonės skirtingai elgiasi pasirinkdami veikimo tikslus. Vieni apsiriboja mažiau reikšmingais tikslais, o kiti siekia aukštesnių. Asmenybės siekimų lygiai vadinami aspiracijomis(aspiracijos- siekimai, troškimai). Kiekviena asmenybė turi savo aspiracijų lygius. Jie gali būti skirtingi atskirose veiklos srityse. Kuo aukštesni aspiracijų lygiai, tuo asmenybė labiau tobulėja, nes aukštesni tikslai skatina daugiai vidinės energijos jiems siekti.

Aukštesni ar žemesni aspiracijų lygiai formuojasi priklausomai nuo veiklos pasisekimų ir nepasisekimų ir juos lydinčių vertinimų. Jei moksleivio veikla buvo ilgą laiką vertinama tik patenkinamai, jei jis girdi daugiau peikimų, nei pagyrimų – formuojasi žemesnis aspiracijų lygis, ir priešingai(A.Jacikevičius,1996).

Aspiracijų lygiai, jų objektyvumas siejasi su asmenybės savęs vertinimu. Išskiriami subjektyvus vertinimas- kaip žmogus pats save vertina ir objektyvus- kaip jį vertina kiti nariai. Jeigu subjektyvus vertinimas yra aukštesnis už objektyvųjį, tai žmogus įgyja didybės maniją ir atitinkamų aspiracijų. Jei asmenybė save vertina prasčiau nei kiti, tai ją pradeda kankinti nepilnavertiškumo pojūtis, sumažėja jos aspiracijų lygis.

1.4 Asmenybės formavimasis

Asmenybės formavimasis- ilgas procesas. Jo užuomazgos pasireiškia, kai vaikas pradeda veikti savarankiškai, savo iniciatyva. Savarankiškumui didėjant, ryškėja individualybė. Mokykliniai metai- svarbus asmenybės brendimo laikas, bet ir po jų nesibaigia jos vystymasis. Asmenybės tapsmas pirmiausia priklauso nuo įgimtų savybių. Kiekvienas žmogus gimsta žmogumi, su jam būdinga kūno struktūra, medžiagų apykaitos ir jutimo organais, žmogiška nervų sistema. Įgimtų bei paveldėtų asmenybės kūno savybių kitimo diapazonas dėl aplinkos sąlygų įtakos yra nedidelis.

Psichinių asmenybės savybių formavimuisi didelės įtakos turi socialiniai veiksniai. Juos sudaro socialinė aplinka, kurioje gyvena ir bręsta asmenybė. Tarp socialinių veiksnių ypatingą reikšmę turi organizuoto ugdymo sistema, kuri padeda bręsti asmenybės normatyvinei struktūrai, padedanti įgyti daugybę žinių, įgūdžių, ištobulinti
sugebėjimus, susiformuoti etinių ir estetinių vertybių ir vertybinių orientacijų sistemoms. Kuomet susiformuoja asmenybės savimonė, savęs vertinimas ir savo impulsyviosios pusės reguliavimas, vis daugiau reikšmės asmenybės formavimuisi turi pačios asmenybės pastangos formuoti save, savo Aš(A.Jacikevičius,1996).

Individas asmenybe virsta palaipsniui, įsijungdamas į grupes, užmegzdamas santykius su kitais grupės nariais ir priimdamas grupėse susidariusias vertybių ir vertybinių orientacijų sistemas.

2. Temperamentas

2.1 Kas yra temperamentas

Žmonės skirtingi ne tik gyvenime susidariusiais asmenybės bruožais, įpročiais, elgsena. Žmogus jau gimęs turi individualių savybių, kurios jį skiria nuo kitų. viena reikšmingiausių tų ypatybių, pasižyminti dideliu pastovumu ir turinti įtakos visoms kitoms žmogaus asmenybės savybėms, jo psichinėms būsenoms bei psichiniams procesams, yra temperamentas. Temperamentas nelemia žmogaus asmenybės visumos, turinio, tačiau turi didelę įtaką jų formai: atsiradimui, vystymuisi ir trukmei, intensyvumui, išorinei išraiškai. Vieni žmonės greitai ir stipriai reaguoja į įvairius gyvenimo reiškinius, įvykius, aiškiai rodo pasitenkinimą, džiaugsmą, liūdesį, o kitų reakcija lėta, vos pastebima; vienų reakcijos stiprios ir ilgai trunkančios, kitų nors ir audringos, tačiau trumpos; vieni žmonės labai jautrūs, o kiti- mažiau.

Pergyvenimų, elgsenos formą lemia ne tik temperamentas, bet ir žmogaus veiklos motyvai, interesai bei kitos asmenybės kryptingumą charakterizuojančios ypatybės. Reikėtų pabrėžti tokius skiriamuosius temperamento požymius:

1) temperamento ypatybės daro įtaką įvairioms žmogaus veiklos sritims, turinčioms pačius skirtingiausius tikslus bei skirtingus motyvus ir tuo jos skiriasi nuo poveikio, kurį žmogaus veiklai daro asmenybės kryptingumas;

2) temperamento savybės nekinta ilgą žmogaus gyvenimo tarpsnį arba net visą gyvenimą;

3) temperamento savybės pasireiškia ne atsietai, o yra dėsningai viena su kita susijusios, sudaro atitinkamą struktūrą, būdingą temperamento tipui (A.Gučas,1980).

Individualūs žmonių skirtumai buvo pastebėti gana seniai. Jau V a. pr.m.e. Graikijos gydytojas Hipokratas ne tik aprašė temperamento skirtumus, bet ir bandė nustatyti jų priežastis. Jo nuomone, žmogaus organizme gali vyrauti vienas iš keturių skysčių: kraujas, gleivės, juodoji arba geltonoji tulžis. Nuo jų santykio ir priklausąs žmogaus temperamentas. Bet ši hipotezė seniai atmesta. Temperamentu vadiname pastovias asmenybės savybes, pasireiškiančias psichinių reiškinių intensyvumu, tempais ir pastovumu. Temperamentas savotiškai nuspalvina asmenybės charakterį, valios ir sugebėjimų pasireiškimus, bendravimo manieras, keičia veiklą. Temperamento savybės didesne dalimi negu kitos priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių, o todėl yra pačios pastoviausios. Socialinė aplinka ir ugdymas mažai tepakeičia. Temperamentas laikomas įgimta, pastovia savybe. Išskiriami keturi temperamento tipai:

a) cholerikas;

b) sangvinikas;

c) melancholikas;

d) flegmatikas.

2.2 Temperamentų tipai

2.2.1Cholerikas

Cholerikas- tai smarkus, karštas, energingas, lengvai ir greitai susierzinantis žmogus. Nors pasižymi tvirta valia, tačiau praktiškam gyvenimui mažai tėra tinkamas. Šios grupės žmonės stengiasi kuo greičiau pasiekti tikslą, todėl dažnai pasirenka netikusias priemones, dažnai veikia impulsyviai ir per greitai. Cholerikai siekia pirmauti ir stipriai priešinasi viskam, kas tam trukdo. Didesnis polinkis į afektus ir jų prasiveržimus. Tai dažnai pusiausvyrą ir taktišką bendravimą prarandantys žmonės. Lyginant su sangvinikais, cholerikai yra daug pastovesni savo siekimais ir emociniu gyvenimu. Žymių žmonių- choleriško temperamento atstovų randame labai daug: L. van Bethovenas, A.Puškinas, V.Landsbergis ir kt.

Choleriko eisena – tvirta ir griežta, jis greitai iriasi pirmyn. Žvilgsnis griežtas, atidus, energingas. Kūnas kresnas ir muskulingas, veido bruožai griežti, išraiškingi.

Bendrosios charakterio ypatybės:puikybė, per didelis pasitikėjimas, garbės troškimas, užsispyrimas, polinkis kitus niekinti, noras viešpatauti, kitus pašiepti, didelis aistringumas.

Gerosios charakterio savybės: tvirta ir energinga valia, aštrus protas, atidumas, drąsa, ištvermingumas.

Blogosios choleriko savybės: polinkis į rūstybę, išdidumas, neapykanta, nejautrumas ir perdėtas griežtumas.

2.2.2 Sangvinikas

Sangvinikams būdingas nervinis jaudinimasis. Psichinių procesų tempai labai greiti. Labai energingas ir darbingas. Audringai pergyvena patirtus įspūdžius, bet greitai juos pamiršta. Emocijos kyla greitai ir ryškiai, pasireiškia veido mimika ir pantomimika. Būdinga lengva interesų, siekimų ir emocijų kaita. Linksmas ir draugiškas, dėl to pageidaujamas draugijoje, kuris jis taip pat mėgsta. Sangvinikas dažnai nėra pastovus: džiaugiasi ir juokiasi, tačiau greitai gali nuliūsti iki ašarų, supykti dėl menkniekių ir greitai pamiršti nuoskaudas. Šiai grupei priklausą žmonės nors jaučia savo valią,bet trūksta ištvermės ir gyvenime jiems nesiseks.

Sangviniko eisena- vikri ir lengva, kartais žengia lyg šokdamas ar trypčiodamas. Žvilgsnis- linksmas, žvitrus, palankus, nerūpestingas. Kūnas lieknas, guvus
sangviniko savybės: nepastovumas, paviršutiniškumas, per didelis domėjimasis išoriniais dalykais, linksma pažiūra į gyvenimą, gilesnių pergyvenimų stygius.

Gerosios savybės: optimizmas, paklusnumas, nuoširdumas, draugiškumas, pasirengimas padėti kitam, linksmumas.

Blogosios sangviniko savybės: sunkesnio ir atsakingesnio darbo vengimas, noras patikti sau ir pasigirti, smagumų ieškojimas, pavydas, klaidingi sprendimai, nepastovumas, silpna valia, nenoras pažvelgti į savo vidaus gyvenimą.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2183 žodžiai iš 4314 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.