Asmenybe jos samprata
5 (100%) 1 vote

Asmenybe jos samprata

112131415161

Asmenybė, jos samprata

Žmogus, tai labiausiai išsivysčiusi protingos prigimties biologinė būtybė (homo sapiens). Žmogumi domisi įvairūs mokslai; bilologija, medicina, filosofija, psichologija ir socialiniai mokslai. Žmones, kaip protingas būtybes apibūdiname individo, asmens ir asmenybės sąvokomis.

Individas- atskira būtybė, atskirta nuo kitų tos rūšies, klasės ar giminės objektų laiko ir erdvės atžvilgiu., iš kitų išsisikirianti kokybinėmis struktūros ir elgesio ypatybėmis.

Protingas individas yra asmuo.

Asmuo – tai protingos prigimties individuali būtybė. Jis junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, protą, valią jausmus. Savita asmens požymis yra jo tapatybė. Viskas aplink mus keičiasi, bet mes liekame tie patys. Asmuo ir vaikystėje ir senatvėje lieka tas pats. Žmonės labai skiriasi savo elgesiu ir laimėjimasi. Jkiekvienas žmogus yra ir prigimties protinga būtybė, dėl savo veiklos išskirianti kaip asmenybė.

Asmenybė- yra dinaminė organizacija psichofizinių žmogaus organizmo sistemų, kurios lemia mintis, jausmus, savitą elgesį ir rodo žmogaus santykį su tikrove.

Arba žmogus pasiekęs pakankamai aukštą fizinio, psichinio ir socialinio išsivystymo lygį, kuris leidžia elgtis neatsižvelgiant į tiesioginius poveikius ir situacijas, vadovaujantis esminiais gyvenimo principais ir įsitikinimais. Pvz. pasa tik asmuo. Asmenybės sąvoka tarsi pažymi žmogaus kokybę.

Žmogaus tapimą asmenybe nusako šie kriterijai:

Savimonės atsiradimas- apie 2m. vaikas suvokia save

Savarankiškumas- asmuo priima sprendimus

Motyvų hierarchija- atsiranda vyraujantys motyvai, vertybinės orientacija

Atsakomybė už savo poelgius, pvz, mokymąsi.Kuo anksčiau ir stipriau pasireiškia šie žmogaus požymiai, tuo teisingiau jį galime vadinti asmenybe.

Išskirtinei žmogaus vietai tarp kitų pažymėti vartojama ir individualybės. Tai individo psichikos savitumas, kuris reiškiasi individo temperamentu, charakterio bruožais, interesų, poreikių ir sugebėjimų, pažinimo procesų ir intelekto savybių savitumu. Taip įvardijami labai stiprios dvasios žmonės.

Asmenybės struktūra

Ją sudaro; kryptingumas, troškimai, norai, ketinimai, poreikiai, interesai, polinkiai, motyvai, tikslai, vertybinės nuostatos, pasaulėžiūra, įsitikinimai, temperamentas, charakteris, sugebėjimai, jausmai ir valia.

Asmenybės teorija pagal L. Jovaišą.

Jis išskiria 3 pagr. sudėtines dalis

1. ko asmenybė siekia (kryptingumas)

2. ką ji sugeba ( sugebėjimai)

3. kas ji yra ( temperamentas ir charakteris)..

Aktyvumas yra žmogaus egzistencijos pagrindas, jis formuoja asmenybę. Jis yra įgimtas, tačiau kryptingą aktyvumą, sąlygojantį tam tikrą veiklą, sukelia procesai, kurie kyla organizmui praradus pusiausvyrą su aplinka. Deficito pertekliaus pojūtis, nepatogumo, nepasitenkinimo emocijos skatina organizmą veikti. Fiksuotos emocijos tampa poreikiais. Poreikiai įvertina ko reikia, kad pusiauvyra būtų atstatyta. Aktyvumą gali sužadinti ir ko nors žinojimas ar nežinojimas. Aktyvumo šaltiniu gali būti ir valia. Ji padeda įgyvendinti tikslus, siekius. Šie veiksniai ir tampa veiklos ir elgesio motyvais. Motyvas- veiksmo ir jo krypties priežastis. Temperamentas reiškia veiklos kiekybinį būdą, o gabumas- kokybinę. Sąveikoje su aplinka temperamentas virsta charakteriu. Įgimti asmenybės gabumai sąveikoje su aplinka pasireiškia kaip bendrasis intelektas.Asmenybės teorijos

Mokslinis asmenybės tyrinėjimas yra siekis suprasti ir paaiškinti žmogaus minčių, jausmų ir elgesio suderinamumą, pasikartojimą. Asmenybės psichologija tyrinėdama individus nori išsiaiškinti, kas jie yra, kaip jie tokiais tapo, kodėl jie taip elgiasi būtent taip, o ne kitaip, kodėl jie apskritai yra aktyvūs.

Kas yra asmenybės varomoji jėga? Ar žmogaus elgesys yra nuoseklus? Kokia reikšmę reiktų skirti Aš koncepcijai?

Asmenybės teorijos pagrindinė funkcija yra paaiškinti tai, kas jau yra žinoma ir numatyti, kas nėra žinoma.

Psichoanalitinė teorija

Asmenybės raidą ir elgesį lemia dviejų priešiškų jėgų susidūrimas; tai instinktai ir socialinė aplinka. Instinktai siekia patenkinimo, o visuomenė laikytis bendrų santykių taisyklių. Jis išskyrė 2 instinktų grupes: gyvenimo, gyvybės erosas, kuris apima libido.

Mirties (thanatos) apima agresiją. Asmenybės raidai svarbiausi pirmieji gyvenimo metai. Freud sukūrė psichoseksualinę asmenybės raidos teoriją, kuri remiasi, jog žmogaus lytinio potraukio kitimas, brendimas ir jo poveikis asmenybės raidai. Jis išskyrė šias stadijas pagal tai, kokio pobūdžio erotinė veikla vyrauja: oralinė, analinė, falinė, latentinė ir genitalinė.

Oralinė (nuo gimimo iki 1m.) Malonumų zona- burna. Čiulpimas ir kandžiojimas.

Analinė(1-3m.). Malonumų zona- išeinamoji anga. tai šlapinimasis ir tuštinimasis.

Falinė (3-5m.) Malonumų zona – genitalijos.

Latentinė (5m.-12m.). Vyksta kokybiniai pokyčiai libido energijoje. Vystosi intelektas, vaiko energija nukreipiama naujų sugebėjimų vystymui.

Genitalinė (paauglystė). Malonumų zona-lyties organai. Intymių santykių nusistovėjimas.

Asmenybės struktūrą dalijama į tris sistemas:

Id,
Ego ir Superego.

Id- tai biologiniai poreikiai (seksualiniai, agresijos).

Nuo pat gimimo žmogus turi id- primityviąją, biologinę asmenybės pusę. Joje yra gyvybės ir mirties instinktai ir kitos biologinės paskatos ( valgymas, gėrimas ir kt.) Id suteikia energiją (libido) viseims žmogaus veiksmams. Ši asmenybės dalis yra nemorali, neatsižvelgianti į aplinkinių interesus ir aklai siekianti sumažinti įtampą, kylančią iš nepatenkintų biologinių poreikių. Id veikia pagal malonumo principą- nedelsiant gauti malonumą ir vengti nemalonumo/skausmo. Dėl išorinių aplinkybių ignoravimo id yra nustumiama į pasąmonę.

Poreikių dažniausiai negalima patenkinti nedelsiant- reikia sulaukti tinkamos situacijos arba ją sukurti. Dėl tokių patirčių pradeda formuotis kita struktūrinė asmenybės dalis ego. Id veikia pagal malonumo principą, o ego-pagal realybės principą-poreikių tenkinimas turi būti atidėtas, kol išorinė situacija leis patenkinti poreikius. Ego yra tarsi asmenybės valdytojas, kuris stengiasi suderinti vidinius id reikalavimus su išorės sąlygomis. Didžioji dalis yra sąmonėje.

Ego- sąmoninga proto dalis, su tam tikrais superego, t.y. su moralinėmis taisyklėmis, vertybėmis.

Kad visuomenė galėtų susikurti ir išlikti, ji turi kontroliuoti savo narių savanaudiškus biologiniu impulsus –id. Nuo mažų dienų žmogus yra kontroliuojamas per bausmes ir paskatinimus. Tokiu būdu žmoguje formuojamos normos, sampratos kas yra „gerai” ir „blogai.”Toks vidinių normų rinkinys sudaro trečiąją asmenybės dalį-superego. Superego- moralioji dalis.Tai sąžinė, idealusis ego.Už blogus /amoralius veiksmus superego baudžia ( sąžinės graužimas), už gerus/moralius veiksmus-paskatina

( pasididžiavimas). Didžioji superego dalis yra ir pasąmonėje ir sąmonėje.

Froidas teigia, kad tarp dviejų iracionalių asmenybės dalių ( id ir ego) vyksta pastovus, nors ir didžia dalimi pasąmoningas konfliktas. Kai ego pradeda nesisekti derinti šių jėgų reikalavimus žmogus patiria nerimą. Froidas tai vadino neurotiniu nerimu. Siekiant susitvarkyti su neurotiniu ir mmoraliniu nerimu, ego naudoja gynybos mechanizmus. Gynybos mechanizamas turi dvi svarbias savybes:

1) veikia pasąmoningai , 2) vienu ar kitu būdu transformuoja/iškreipia realybę, kad ji keltų mažiau nerimo.

Kai kurie gynybos mechanizmai:

Išstūmimas-nepriimtinos mintys nustumiamos į pasąmonę

Racionalizacija-nepriimtinam elgesiui sukuriamas tikėtinas pateisinimas.

Sublimacija-nepriimtinų impulsų nukreipimas socialiai priimtina kryptimi.

Perkėlimas- negalint išreikšti emocijų jas sukėlusiam objektui, jos perkeliamos kitiems objektams.

Projekcija-neprimtinų savo minčių ar jausmų priskyrimas kitam žmogui.

Neigimas-neigiamą nerimą kelianti informacija.

Analitinė psichologija

C. Jungas –žymus šveicarų psichiatras, kultūrologas, S. Freud mokinys. Jis kaip ir Froidas akcentavo pasąmonės reikšmę žmogausu elgesiui, tačiau nesutiko su seksualistinio instinkto , kai visą elgesį persmelkiančios jėgos, traktavimu. Šalia asmeninės pasąmonės termino jis įvedė kolektyvinės pasąmonės, apibūdinantį tam tikrus iš protėvių paveldėtus psichinius darinius. Jis teigė, jog žmogaus elgesį lemia ne tik individuali bei rasinė isorija, bet ir to žmogasu tikslai, t.y. elgesiui reikšminga tiek praeitis, tiek ir ateitis.

Asmenybės struktūra.

Ji sudaryta iš kelių diferencijuotų, bet tarpusavyje susijusių sistemų: sąmonė, individulai pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė.

Sąmonė – tai psichikos dalis, kuri yra žinoma individui. Tai mintys, jausmai, dabartyje esantys prisiminimai. Jį domino kap veikia sąmonė ir kadangi ji skirtingų žmonių veikia skirtingai, ati sukūrė psichologinių tipų teoriją. Pagal šią teoriją sąmonės turinys priklauso nuo

a) asmenybės funkcijų, kurias galima suskirstyti į racionalias (mąstymas, jausmai), ir iracionalias ( pojūtis, intuicija).

b) asmenybės orientacijos krypties – ekstraversijos ir intraversijos.

Sąmonės centras yra ego. Jis atsakingas už asmenybės vientisumą ir valią. Tai kaip archetipinės sąmonės šerdis.

Asmeninė pasąmonė – tai lyg talpykla, kuri kaupia psichinį turinį, kuris dėl įvairių priežasčių buvo nuslopintas. Joje slypi kompleksai. Kompleksas yra emocinį krūvį turinti minčių, jausmų ir prisiminimų sankaupa. Jie iš dalies yra savarankiški psichiniai dariniai. Jie gali daryti didelį įtaką žmogaus elgesiui ir kartais užvaldyti jo sąmonę. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir jo asmeninė pasąmonė yra užpildyta jam būdingais kompleksais, nuo kurio priklauso to žmogaus suvokimas.

Asmeninės pasąmonės turinį įmanoma įsisąmoninti.

Kolektyvinė pasąmonė nepriklauso nuo asmeninio patyrimo. Ji sudaryta iš pirmapradžių vaizdinių archetipų. Žmogus gimta netuščias, bet su tam tikra parengtimi kažkaip elgtis, jausti, suvokti, galvoti. Jis yra paveldėjęs iš savo protėvių tam tikrus psichinius darinius, kurie formavosi evoliucijoje, kartojantis tipiškomis situacijomis. Kolektyvinė pasąmonė talpina visą dvasinę žmonijos patirtį ir išmintį, atgimusią kiekvieno žmogaus smegenų struktūroje. Iš jos išauga ego ir asmeninė pasąmonė. Kolektyvinės pasąmonės turinys yra visiški neprieinamas tiesioginiam
pažinimui.

Archetipas yra universali minties idėja, turinti emocinę galią. Tai tarsi pirminės, įgimtos, pačios bendriausios suvokimo ir elgesio schemos, lemiančios individo sąmonės turinį ir elgesį, tačiau tiesiogiai sąmonėje ar elgesyje nepasireiškiančios. Jis sieja jį su pasakomis, mitais. Pvz. vaiko ( simbolizuoja kažką naujo, kas reikalauja globos mumyse, motinos (kaip viską gimdanti ir viską paimanti į save). Jungas ypatingą dėmesį skyrė personos, anima/animus, šešėlio ir savasties archetipams.

Šešėlis. Tai tamsioji mūsų asmenybės pusė, kurią patys ne visai suvokiame arba mielai slepiame nuo savęs ir kitų. Šešėlis turi bruožus, kuriuos neigiamai vertina ir pats žmogus ir visa visuomenė. Jis apima ne tik ydas, bet ir moralės atmetamus bruožus.

Persona (kaukė) Jungas teigia, kad persona egzistuoja dėl prisitaikymo, adaptacijos. Tai socialinis drabužis. Tarp privačios asmenybės ir viešos asmenybės (kaukės) turi būti išlaikytas deramas santykis. Pernelyg naudojantis kauke, žmogus praranda savo individualybės pojūtį.

Anima ir animus. Anima- tai moteriški bruožai vyro asmenybėje., animus- vyriški bruožai moteryje. Šie du archetipai išsirutuliojo iš vyrų ir moterų bendruomeninio gyvenimo patirties; jų dėka geriau vyrai ir moterys vieni kitus suprant.

Anima suteikia vyrams švelnumo, moteriai- animus suteikia jėgų, drąsos, intelektą.

Savastis. Visos psichikos centras. Apima ir sąmonę ir pasąmonę. Žmogus turi paisyti ko reikalauja savastis. Negerbti savasties reikalavimų, tai gyventi neprasmingą gyvenimą.

Asmenybės tipologija. Jai svarbūs du kriterijai; asmenybės orientacija ir psichinės funkcijos.

Asmenybės orientacijos kryptis

Ekstraversija – psichinė energija, nukeipta į išorę, į objektyvų pasaulį.

Introversija– psichinė energija nukreipta į vidų, į subjektyvų pasaulį.

Psichinės funkcijos.

Pojūčiai – fiksuojami įspūdžiai apie realybę. Mąstymas – sugebėjimas analizuoti įvykius, lyginti ir kurti apibendinančias koncepcijas. Jausmai – realybė vertinama pagal tai, kokius ji jausmus sukelia. Intuicija – nuojauta, kažko žinojimas, bet negalėjimas paaiškinti, iš kur tai atsirado. Kombinuojant orientacijos kryptį su dominuojančia funkcija galimi 8 deriniai. Pvz. ekstraversija su dominuojančia mąstymo funkcija.

Asmenybės vystymasis. Jungo nuomone, žmogaus tobulėjimas vyksta visą gyvenimą. Yra įgimtas psichologinio augimo instinktas. Galutinis tobulėjimo tikslas yra savęs realizacija – visų asmenybės aspektų diferenciacija ir harmoningas derinys. Asmenybės raidos procesui nusakyti jis vartoja individuacijos terminą, tai lyg vis labiau tapimas savimi, tuo kuo lemta tapti.

Asmenybės bruožų teorija

(G.Allport, R.Cattell, H.Eysenk)

Asmenybės struktūra pagal G. Allport

Norėdami apibūdinti žmogaus asmenybę bandome išskirti charakteringiausius jo/s bruožus. Bruožas suprantamas kaip stabili elgesio, jausmų ir mąstymo tendencija. Bruožai apibūdinami dviem priešingais būdvardžiais (draugiška- nedraugiška, darbšti-tingi ir pan.). Suprasti reikia taip: kiek žmogus turi to bruožo.

Bruožų savybės.

• Savybės yra realios.

• Bruožas yra labiau apibendrinta savybė nei įprotis.

• Bruožas yra varomasis elgesio elementas.

• Bruožų buvimą galima patvirtinti empiriškai.

• Nėra aiškios ribos, skiriančios vieną bruožą nuo kito.

• Asmenybės bruožas – tai asmenybės savybė, o ne socialinis įvertinimas.

•Bruožą galima tyrinėti asmenybės ar visuomenės kontekste.

•Jei įpročiai prieštarauja asmenybės bruožui, tai dar neįrodo, kad tokio bruožo toje asmenybėje nėra.

Allport atrado 18 tūkst. sąvokų apibūdinančių asmenybę. Atrinko 4-5tūkst. ir sumažino dviem būdais;

1) atrasti bendrus bruožus , kurie lemia prisitaikymą prie aplinkos(konformizmas, temperamentas

2) individualūs bruožai t.y. unikalios asmenybės savybės paremtos individualiu patyrimu. Jos negali būti išmatuotos testais, o reikalingas rūpestingo ir detalaus individo tyrimo.

Individualius bruožus jis pavadino individualiomis dispozicijomis.

1) kardinalios dispozicijos. Tiek paplitusios, kad beveik visas individo elgesys yra nulemtas šių bruožų. Ji yra užvaldžiusi beveik visą žmogaus elgesį galima paaiškinti jos įtaka. Pvz. Don Žuanas, Don Kichotas ir t.t.

2) centrinės dispozicijos. Tai tokios žmogaus elgesio tendencijos, kurias lengvai pastebi aplinkiniai. Jų gali būti 5-10.

3) antrinės dispozicijos. Mažiau ryškūs ir mažiau įtakojantys asmenybę lemiantys skonį, politinius įsitikinimus, reakcija į tam tikras situacijas.

Dispozicijos asmenybėje yra susijusios ir sudaro visumą, suteikiančią asmenybei unikalumą. Nuostatos, motyvai, polinkiai yra organizuojami į visumą pagal tam tikrą principą.

Allporto nuomone, visas asmenybės dalis į visumą organizuojanti jėga yra propriumas. Propriumas tai pozityvi, kūrybinga ir besivystanti žmogaus prigimties savybė. Tai asmenybės charakteristikos ir elgesio savybės, kurios suvokiamos kaip pačios reikšmingiausios ir centrinės. Tai yra savastis. Jis skyrė septynis jos aspektus: savo kūno suvokimas, asmeninis identitetas, savigarba, savasties plėtra, savęs vaizdas, racionalus savės valdymas, veržimasis į
savastį.

Allport asmenybės teorija remiasi prielaida, kad egzistuoja dvi motyvacinės sistemos. Žmonių elgesį motyvuoja tiek poreikis prisitaikyti prie aplinkos, tiek poreikis augti ir siekti vis didesnės savęs aktualizacijos. Asmenybė yr adinamiška ir besivystanti sistema. Dinamiką jai suteikia motyvai, kurių yra įvairių ir jie nuolat keičiasi.

Asmenybės vystymasis. Allport nuomone, naujagimis yra tik įgimtų savybių bei refleksų produktas. Jis neturi asmenybės. Vaiko varomoji jėga poreikis sumažinti skausmą ir padidinti pasitenkinimą, todėl elgesį galima paaiškinti pasaktinimo ir malonumo principu.Vėliau individas pasikeičia iš gyvenančio pagal įtamps mažinimo principus į gyvenantį pagal autonomiškus motyvus, neturinčius ryšio su įtampos mažinimu. Suaugęs žmogus suvokia, ką jis daro ir kodėl, t.y. žino savo tikslus, todėl apie žmogų galima daugiau sužinoti tyrinėjant jo sąmoningus planus nei išstumtus į pasąmonę vaikystės prisiminimus.

R.B. Cattel asmenybės bruožų teorija. Jo teorijos pagrindą sudaro įvairių asmenybės bruožų aprašymas. Asmenybės bruožai – tai gana pastovi tendencija reaguoti tam tikru būdu įvairiose situacijose ir įvairiu laiku. Bruožų klasifikacija.

• Paviršiniai bruožai. tai elgesio charakteristikų visuma, kurios stebint visada būna kartu.

• Baziniai bruožai. Tai bazinės struktūros, iš kurių lyg iš plytų yra sudaryta asmenybė. Jie gali būti bendri ir unikalūs. Bendri daugiau ar mažiau reiškiasi per visus asmenis, pvz. introversija. Unikalūs, tai bruožai, kuriuos turi tik nedaugelis, pvz. domėjimasis Afrikos pašto ženklais.

Nuo bazinių bruožų priklauso žmogaus elgesio pastovumas. Baziniai bruožai pagal tai ką jie išreiškia yra skirstomi į gabumus, temperamento ir dinaminius bruožus.

Gabumai. Žmogaus sugebėjimai siekiant norimo tikslo (intelektas, muzikiniai gabumai).

Temperamento bruožai. tai konstituciniai reakcijos aspektai (reakcijos greitis, energingumas, emocinis reaktyvumas). Jis sudarė 16 asmenybės faktorių klausimyną, kuris apima bazinius bruožus, pvz. polinkis bendrauti- uždarumas, drąsa bendraujant- drovumas, dominavimas- nuolankumas.

Dinaminiai bruožai. Jie išryškėja žmogui siekiant tiklso. Tai elgesio motyvacija. Pvz. „labai noriu”.

H.Eysenk mano, jog daug skirtumų galima išreikšti dviem genetiškai sąlygojamis matmenimis; tai ekstraversija ir introversijaie emocinis pastovumas-nepastovumas.Ekstravertai ieško dirgiklių, nes jšų normalus smegenų sužadinimo lygis yra žemas.Emociškai pastovūs žmonės reaguoja ramiai, nes jų autonominė nervų sistema nėra tokia jautri kaip emociškai nepastovių žmonių. Jis tegia, jog asmenybės bruožai yra biologiškai sąlygoti.

Biheivioristinė asmenybės teorija

B.F.Skinneris teigia, kad žmogus gimsta be jokios patirties kaip švari lenta ir jį pripildo auklėjimas, mokymas ir mokymasis. Žmogaus pagrindinis tikslas išlikti prisitaikant prie aplinkos.

Pagrindiniai principai. Skineris neigė, kad žmogus yra autonomiškas ir jo elgesys priklauso nuo vidinių veiksnių (pasąmoninių impulsų, archetipų, todėl ir tuščiai filosofuoti nėrareikalo. , bruožų).jo manyma, elgesys priklauso tik nuo aplinkos sąlygų. Žmogaus vidus – tai juoda dėžė ir jos turinį ( mtyvus, instinktus, konfliktus, emocijas). Moksliškia tiksliai ir objektyviai tyrinėti neįmanoma. Elgesį galima paaiškinti tik tyinėjant stimulo ir atsakomosios reakcijos santykį.Žmogasu elgesys formuojasi prisitaikant prie tam tikrų sąlygų.

• Skinerisneneigė, jog elgesiui turi įtakos fiziologiniai ir genetinai veiksnai, tačiau manė, kad mokslininkai neturi objektyvių tyrimo metodų tiems ryšiams tyrinėti, todėl nėra ko gilintis į tai.

• Žmonės yra labai sudėtingos mašinos , todėl jų elgesį galima paaiškinti dėsniais, kurie tinka gamtos mokslams. Elgesys turi būti tyrinėjams eksperimentias. Didelę žmogaus elgesio dalį galima paaiškinti tyrinėjant žmonių elgesį.

• Žmonės vienas nuo kito skiriasi savo reakcijomis. Asmenybė yra rekacijų į stimulą rinkinys. Šios reakcijos yra ižmokti sąveikos su aplinka būdai.

• Subjektyvūs reiškiniai, vidinės žmogaus būsenos ( jusmai, mintys, norai) neturi lemiamos įtakos žmogaus elgesiui.

• Nė vienas žmogasu veiksmas nėra grindžiamas jo laisva valia irjis ne ngali būti atsakingas už savo veiksmus.

• Žmogus yra aktyvus tiek, kiek reaguoja į aplinkos poveikius. Žmogus ne veikia, bet yra veikiamas.

• Žmogaus elgesys yra išmoktas: pageidaujamas yra paskatinamas, o nepageidaujamas-nepaskatinamas arba slopinamas.

Respondentinis ir operantinis elgesys.

Respondentinis elgesys. Tipiška reakcija, sukelta tipiško stimulo.stimulas visada būna prieš reakciją. Tai automatiška organizmo reakcija į dirgiklį ( refleksas), pvz. pašvietus vyzdys susitraukia. Respondentinio elgesio koncepcija remiasi

I. Pavlovo darbais apie klasikinį sąlygojimą.

Operantinis elgesys. Žmonių elgesys nėra visai toks, kaip gyvūnų. Žmogus dažnai elgiasi nepriklausomai nuo stimulo, norėdamas pakeisti pasekmes. Skineris tokį elgesį pavadino operantiniu. Operantinis elgesys priklauso nuo įvykių, kurie įvyks po reakcijos. Pvz. mokymasis. Nėra jokio stimulo, kuris skatintų mokytis, o mokytis skatina tai, jog
egzaminą. Jeigu egzaminas gerai išlaikomas, tai vystosi sąlyginė operantinė reakcija, jis ir ateityje stengsis mokytis. Neišlaikius egzamino, negatyvios reakcijos silpnina elgesį.

Visas žmogaus elgesys- tai išmoktos sąlyginės reakcijos. Jų formavimas

(sąlygojimas) vyksta nepriklausomai nuo to, ar mes apie tai žinome, ar ne. Sąlygojimas yra efektyvesnis, jei žmogus bendradarbiauja šiame procese.

Paskatinimu gali būti bet koks stimulas, atsirandantis po tm tikro elgesio ir padidinantis to elgesio atsiradimo tikimybę ateityje. Paskatinimas gali būti pozityvus (didinantis to elgesio tikimybę) ir negatyvus (didinantis elgesio, kurio esmė yra išvengti to paskatinimo, tikimybę). Operantinio išmokimo esmė yra ta, kad paskatintas elgesys kartojasi, o nepaskatintas elgesys nesikartoja arba yra slopinamas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3185 žodžiai iš 6294 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.