Turinys
Įvadas…………………………………………………………….
……………………………………………………………..3PSICHOLOGIJOS
RAIDA……………………………………………………………..
…………………………………4ASMENYBĖ…………………………………………………………..
…………………………………………………………4
Psichoanalitinė
kryptis……………………………………………………………
………………………….5Asmenybės
struktūra………………………………………………………….
…………………………………6Topografinis asmenybės
modelis……………………………………………………………
………..7IŠVADOS……………………………………………………………
…………………………………………………………….9NAUDOTA
LITERATŪRA…………………………………………………………
…………………………………..10
Įvadas
Asmenybės esmė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena,
veiksena.
Asmenybės psichologija stengiasi tirti žmogų visais šiais aspektais.
Asmenybės tyrėjai šį darbą dažnai pradeda nuo siekimo suprasti save, nuo to
kas jiems aktualu, įdomu, skaudu. Pradėję nuo aktualių problemų, tyrėjai
vėliau ieškojo universalumo, tikrina faktus, bet kiekviena teorija atspindi
tik kurį nors vieną asmenybės aspektą ir neišsemia viso jo turtingumo. Kita
vertus, kiekviena mus ko nors moko ir padeda suprasti save ir kitus žmones.Aš pamėginsiu aprašyti Z.Froido asmenybės teoriją. Supažindinsiu su
psichoanalitinės krypties aspektais ir stengsiuosi juos išaiškinti.
PSICHOLOGIJOS RAIDA
Psichologija kaip atskiras mokslas atsirado XIX a antroje pusėje
Vokietijoje. Tuometinė psichologija buvo artimesnė gamtos mokslams,
fiziologijai, pagrindinis naudojamas tyrimo objektas – eksperimentas.
Formaliu psichologijos kaip mokslo įkūrėju yra vadinamas Wilhelm’as
Wundt’as (1832-1920), kuris 1879 metais Leipcige įkūrė pirmąją pasaulyje
eksperimentinės psichologijos laboratoriją, o 1889 buvo pradėtas leisti
pirmasis psichologijos žurnalas “Filosofinės studijos”.
ASMENYBĖ
Nors žodis asmenybė yra vienas iš dažniausiai naudojamų psichologijos
terminų, tai yra per daug sudėtingas darinys, kad jį būtų galima
vienareikšmiškai apibrėžti. Priskaičiuojama apie 80 asmenybės apibrėžimų ir
tarp jų nėra nei vieno, kurį būtų galima visiškai paneigti. Bene
plačiausiai vartojamas G.Allport’o (1961) pasiūlytas asmenybės apibrėžimas:
asmenybė yra dinaminė žmogaus psichofizinių sistemų organizacija,
sukurianti tam tikras, konkrečiam žmogui būdingas elgesio, mąstymo ir
jausmų tendencijas.
Šis apibrėžimas išskiria keletą svarbių asmenybės sampratos aspektų:
1. Asmenybė yra tam tikra organizacija, o ne chaotiškas psichologinių
savybių rinkinys;
2. Asmenybė yra dinamiškas procesas, o ne statiškas organas;
3. Nors asmenybė yra psichologijos sąvoka, ji neatsiejamai susijusi su
fiziniu kūnu;
4. Asmenybė pasireiškia daugiau ar mažiau pastoviomis tendencijomis;
5. Tos tendencijos stebimos daugelyje žmogaus būties aspektų – elgesyje,
mąstyme, jausmuose;6. Asmenybė yra priežastinė jėga, sukurianti žmogaus santykio su pasauliu
tendencijas;Taigi, asmenybė apibrėžiama kaip nuolat kintanti, tampanti, tačiau
vieninga ir darni psichinių procesų ir būsenų visuma. Iš kitos pusės,
daugelis asmenybės charakteristikų yra santykinai pastovios. Tyrimai
dalinai patvirtina, kad asmenybė yra santykinai pastovi: įvairios asmenybės
savybės (socialumas, emocionalumas, temperamentas) gana stipriai įtakotos
genetikos ir gyvenimo bėgyje mažai kinta. Įvairiose asmenybės teorijose
pagrindiniais asmenybės stabilumo šaltiniais laikomi genetinis paveldas ir
patirties, ypač ankstyvosios įtaka. Taigi galima teigti, kad asmenybė yra
įgimtų savybių ir patirties sąveikos rezultatas.Kadangi sunku vienareikšmiškai apibūdinti asmenybę yra daug asmenybės
teorijų, ir kiekviena iš jų vis kitais aspektais bando paaiškinti, kas yra
asmenybė ir kaip ji funkcionuoja. Nepaisant prieštarų, daugelis teorijų yra
dalinai teisingos ir egzistuoja kartu, viena kitą papildydamos. Kiekviena
teorija bando pateikti asmenybės modelį, kuris paaiškintų asmenybės
struktūrą, varomąsias jėgas, skatinančias asmenybę veikti ir vystytis,
numato asmenybės pažinimo būdus, bando paaiškinti, kas yra brandi, kas
sutrikusi asmenybė ir numato pagalbos būdus. Be to kiekviena teorija
remiasi filosofinėmis prielaidomis, kurios dažniausiai atspindi to
laikotarpio požiūrį į asmenybę.
Psichoanalitinė kryptis
Šiai krypčiai atstovaujantys autoriai teigia, kad asmenybės jausmus,
mąstymą ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vidinių jėgų sąveika , t.y.
sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau ypatingas
dėmesys skiriamas
pasąmonės įtakai.
Ši kryptis vadinama psichoanalitine, nes nagrinėja asmenybės raidą
ilgesnį laiko tarpą – nuo asmenybės gimimo iki tikėtinos tapsmo brandžia
asmenybe.
Sigmund Freud (1856-1939) buvo pirmasis šios pakraipos asmenybės teorijos
autorius. Jis manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai
instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir
pataloginei asmenybės raidai. Jis paskelbė asmenybės teoriją, paremtą
stebėjimų rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis.
Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė,
kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio
Sigmund Freud (1856-1939). Baigęs medicinos mokyklą, Freudas ėmėsi
privačios praktikos ir specializavosi nervinių sutrikimų srityje. Tačiau
greitai jis susidūrė su pacientais, kurių sutrikimų nebuvo galima
paaiškinti neurologiškai. Pvz.: pacientė, kurios ranka tapo nejautri –
tačiau nėra tokio nervo, kurį pažeidus, nejautri taptų tik viena ranka ir
niekas daugiau. Tai paskatino Freudą spėlioti, kad gal tokių sutrikimų
priežastis yra psichologinė, o ne fiziologinė. Norėdamas tyrinėti galimas
psichologines nervinių sutrikimų priežastis, Freudas keletą mėnesių
praleido Paryžiuje, mokydamasis pas prancūzų neurologą Jean’ą Charcot,
kuris tokių sutrikimų šalinimui taikė hipnozę. Grįžęs į Vieną Freudas
pradėjo hipnotizuoti savo pacientus, skatindamas hipnozės metu pasakoti
apie sutrikimo atsiradimo aplinkybes ir save. Kadangi ne visi žmonės yra
vienodai jautrūs hipnozei, Freudas pradėjo taikyti laisvų asociacijų
metodą: pacientų prašydavo atsipalaiduoti ir kalbėti visa, kas šauna į
galvą, net ir trikdančius ar nemalonius dalykus. Freudas manė, kad laisvų
asociacijų, kaip ir hipnozės dėka, susidariusi minčių grandinė veda į
paciento pasąmonę, atgaivinami pasąmonėje glūdintys skausmingi, dažnai
vaikystę siekiantys prisiminimai ir nuo jų atsipalaiduojama. Šį procesą
Freudas pavadino psichoanalize.Savo pažiūras, kurios išsirutuliojo jam gydant ligonius ir
analizuojant save, Freudas išdėstė 24 tomuose, kurie buvo išleisti nuo 1988
iki 1939 m.
Asmenybės struktūra.
Freudo psichoanalitinė asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kad
žmogaus psichika yra tarytum ledkalnis, kurio didžioji dalis nematoma:• Sąmonė – (nedidelė psichikos dalis, kurią žmogus gali
kontroliuoti). Tai tarsi matoma ledkalnio dalis. Ji susideda iš
pojūčių ir išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru metu. Ši
sritis prieinama savistabai.• Priešsąmonė – (joje yra informacija, kurią pastangų dėka galima
perkelti į sąmonės lygį). Susideda iš patirties, kuri tam tikru
metu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar
valingai. Tai lyg tarpininkas tarp sąmonės ir pasąmonės.• Pasąmonė – (pati reikšmingiausia dalis, primenanti neribotos
apimties saugyklą, į kurią patenka visa, kada nors gauta
informacija, į kurią išstumiami visi nemalonūs prisiminimai,
kuriuos žmogus manas užmiršęs). Tai didžioji ledkalnio dalis,
slypinti po vandeniu – sąmoningai savistabai sunkiai prieinama
psichikos dalis. Į pasąmonę patenka sąmonei nereikalingas patyrimas
(automatiniai veiksmai) arba per daug nemalonus, skausmingas
patyrimas ( skaudūs veikystės prisiminimai, nepadorūs troškimai).
Freudo nuomone, tokį skausmingą patyrimą mes išstumiame arba
neįsileidžiame į sąmonę. Nors sąmoningai nežinome, kad turime tokių