Asmenybė s froid teorijoje
5 (100%) 1 vote

Asmenybė s froid teorijoje

1121

Turinys

Įvadas…………………………………………………………….

……………………………………………………………..3PSICHOLOGIJOS

RAIDA……………………………………………………………..

…………………………………4ASMENYBĖ…………………………………………………………..

…………………………………………………………4

Psichoanalitinė

kryptis……………………………………………………………

………………………….5Asmenybės

struktūra………………………………………………………….

…………………………………6Topografinis asmenybės

modelis……………………………………………………………

………..7IŠVADOS……………………………………………………………

…………………………………………………………….9NAUDOTA

LITERATŪRA…………………………………………………………

…………………………………..10

Įvadas

Asmenybės esmė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena,

veiksena.

Asmenybės psichologija stengiasi tirti žmogų visais šiais aspektais.

Asmenybės tyrėjai šį darbą dažnai pradeda nuo siekimo suprasti save, nuo to

kas jiems aktualu, įdomu, skaudu. Pradėję nuo aktualių problemų, tyrėjai

vėliau ieškojo universalumo, tikrina faktus, bet kiekviena teorija atspindi

tik kurį nors vieną asmenybės aspektą ir neišsemia viso jo turtingumo. Kita

vertus, kiekviena mus ko nors moko ir padeda suprasti save ir kitus žmones.Aš pamėginsiu aprašyti Z.Froido asmenybės teoriją. Supažindinsiu su

psichoanalitinės krypties aspektais ir stengsiuosi juos išaiškinti.

PSICHOLOGIJOS RAIDA

Psichologija kaip atskiras mokslas atsirado XIX a antroje pusėje

Vokietijoje. Tuometinė psichologija buvo artimesnė gamtos mokslams,

fiziologijai, pagrindinis naudojamas tyrimo objektas – eksperimentas.

Formaliu psichologijos kaip mokslo įkūrėju yra vadinamas Wilhelm’as

Wundt’as (1832-1920), kuris 1879 metais Leipcige įkūrė pirmąją pasaulyje

eksperimentinės psichologijos laboratoriją, o 1889 buvo pradėtas leisti

pirmasis psichologijos žurnalas “Filosofinės studijos”.

ASMENYBĖ

Nors žodis asmenybė yra vienas iš dažniausiai naudojamų psichologijos

terminų, tai yra per daug sudėtingas darinys, kad jį būtų galima

vienareikšmiškai apibrėžti. Priskaičiuojama apie 80 asmenybės apibrėžimų ir

tarp jų nėra nei vieno, kurį būtų galima visiškai paneigti. Bene

plačiausiai vartojamas G.Allport’o (1961) pasiūlytas asmenybės apibrėžimas:

asmenybė yra dinaminė žmogaus psichofizinių sistemų organizacija,

sukurianti tam tikras, konkrečiam žmogui būdingas elgesio, mąstymo ir

jausmų tendencijas.

Šis apibrėžimas išskiria keletą svarbių asmenybės sampratos aspektų:

1. Asmenybė yra tam tikra organizacija, o ne chaotiškas psichologinių

savybių rinkinys;

2. Asmenybė yra dinamiškas procesas, o ne statiškas organas;

3. Nors asmenybė yra psichologijos sąvoka, ji neatsiejamai susijusi su

fiziniu kūnu;

4. Asmenybė pasireiškia daugiau ar mažiau pastoviomis tendencijomis;

5. Tos tendencijos stebimos daugelyje žmogaus būties aspektų – elgesyje,

mąstyme, jausmuose;6. Asmenybė yra priežastinė jėga, sukurianti žmogaus santykio su pasauliu

tendencijas;Taigi, asmenybė apibrėžiama kaip nuolat kintanti, tampanti, tačiau

vieninga ir darni psichinių procesų ir būsenų visuma. Iš kitos pusės,

daugelis asmenybės charakteristikų yra santykinai pastovios. Tyrimai

dalinai patvirtina, kad asmenybė yra santykinai pastovi: įvairios asmenybės

savybės (socialumas, emocionalumas, temperamentas) gana stipriai įtakotos

genetikos ir gyvenimo bėgyje mažai kinta. Įvairiose asmenybės teorijose

pagrindiniais asmenybės stabilumo šaltiniais laikomi genetinis paveldas ir

patirties, ypač ankstyvosios įtaka. Taigi galima teigti, kad asmenybė yra

įgimtų savybių ir patirties sąveikos rezultatas.Kadangi sunku vienareikšmiškai apibūdinti asmenybę yra daug asmenybės

teorijų, ir kiekviena iš jų vis kitais aspektais bando paaiškinti, kas yra

asmenybė ir kaip ji funkcionuoja. Nepaisant prieštarų, daugelis teorijų yra

dalinai teisingos ir egzistuoja kartu, viena kitą papildydamos. Kiekviena

teorija bando pateikti asmenybės modelį, kuris paaiškintų asmenybės

struktūrą, varomąsias jėgas, skatinančias asmenybę veikti ir vystytis,

numato asmenybės pažinimo būdus, bando paaiškinti, kas yra brandi, kas

sutrikusi asmenybė ir numato pagalbos būdus. Be to kiekviena teorija

remiasi filosofinėmis prielaidomis, kurios dažniausiai atspindi to

laikotarpio požiūrį į asmenybę.

Psichoanalitinė kryptis

Šiai krypčiai atstovaujantys autoriai teigia, kad asmenybės jausmus,

mąstymą ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vidinių jėgų sąveika , t.y.

sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau ypatingas
dėmesys skiriamas

pasąmonės įtakai.

Ši kryptis vadinama psichoanalitine, nes nagrinėja asmenybės raidą

ilgesnį laiko tarpą – nuo asmenybės gimimo iki tikėtinos tapsmo brandžia

asmenybe.

Sigmund Freud (1856-1939) buvo pirmasis šios pakraipos asmenybės teorijos

autorius. Jis manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai

instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir

pataloginei asmenybės raidai. Jis paskelbė asmenybės teoriją, paremtą

stebėjimų rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis.

Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė,

kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio

Sigmund Freud (1856-1939). Baigęs medicinos mokyklą, Freudas ėmėsi

privačios praktikos ir specializavosi nervinių sutrikimų srityje. Tačiau

greitai jis susidūrė su pacientais, kurių sutrikimų nebuvo galima

paaiškinti neurologiškai. Pvz.: pacientė, kurios ranka tapo nejautri –

tačiau nėra tokio nervo, kurį pažeidus, nejautri taptų tik viena ranka ir

niekas daugiau. Tai paskatino Freudą spėlioti, kad gal tokių sutrikimų

priežastis yra psichologinė, o ne fiziologinė. Norėdamas tyrinėti galimas

psichologines nervinių sutrikimų priežastis, Freudas keletą mėnesių

praleido Paryžiuje, mokydamasis pas prancūzų neurologą Jean’ą Charcot,

kuris tokių sutrikimų šalinimui taikė hipnozę. Grįžęs į Vieną Freudas

pradėjo hipnotizuoti savo pacientus, skatindamas hipnozės metu pasakoti

apie sutrikimo atsiradimo aplinkybes ir save. Kadangi ne visi žmonės yra

vienodai jautrūs hipnozei, Freudas pradėjo taikyti laisvų asociacijų

metodą: pacientų prašydavo atsipalaiduoti ir kalbėti visa, kas šauna į

galvą, net ir trikdančius ar nemalonius dalykus. Freudas manė, kad laisvų

asociacijų, kaip ir hipnozės dėka, susidariusi minčių grandinė veda į

paciento pasąmonę, atgaivinami pasąmonėje glūdintys skausmingi, dažnai

vaikystę siekiantys prisiminimai ir nuo jų atsipalaiduojama. Šį procesą

Freudas pavadino psichoanalize.Savo pažiūras, kurios išsirutuliojo jam gydant ligonius ir

analizuojant save, Freudas išdėstė 24 tomuose, kurie buvo išleisti nuo 1988

iki 1939 m.

Asmenybės struktūra.

Freudo psichoanalitinė asmenybės teorija grindžiama įsitikinimu, kad

žmogaus psichika yra tarytum ledkalnis, kurio didžioji dalis nematoma:• Sąmonė – (nedidelė psichikos dalis, kurią žmogus gali

kontroliuoti). Tai tarsi matoma ledkalnio dalis. Ji susideda iš

pojūčių ir išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru metu. Ši

sritis prieinama savistabai.• Priešsąmonė – (joje yra informacija, kurią pastangų dėka galima

perkelti į sąmonės lygį). Susideda iš patirties, kuri tam tikru

metu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar

valingai. Tai lyg tarpininkas tarp sąmonės ir pasąmonės.• Pasąmonė – (pati reikšmingiausia dalis, primenanti neribotos

apimties saugyklą, į kurią patenka visa, kada nors gauta

informacija, į kurią išstumiami visi nemalonūs prisiminimai,

kuriuos žmogus manas užmiršęs). Tai didžioji ledkalnio dalis,

slypinti po vandeniu – sąmoningai savistabai sunkiai prieinama

psichikos dalis. Į pasąmonę patenka sąmonei nereikalingas patyrimas

(automatiniai veiksmai) arba per daug nemalonus, skausmingas

patyrimas ( skaudūs veikystės prisiminimai, nepadorūs troškimai).

Freudo nuomone, tokį skausmingą patyrimą mes išstumiame arba

neįsileidžiame į sąmonę. Nors sąmoningai nežinome, kad turime tokių

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1111 žodžiai iš 2217 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.