Asmenybė
5 (100%) 1 vote

Asmenybė

Untitled

ĮVADAS



Socialinė psichologija nagrinėja žmonių santykius. Tų santykių kūrėjas, dalyvis ir objektas yra asmenybė. Ką reiškia ši sąvoka?


Asmenybė, pirmiausia reiškia atskirumą, individualumą, unikalumą, tai originali tam tikrų savybių, procesų, reagavimo būdo visuma. Ši visuma nėra chaotiška, jai būdinga tam tikra organizacija, struktūra. Taigi asmenybė yra organizuota visuma. Tuo išsakoma viena pagrindinių asmenybės charakteristikų -jos integruotumas. Asmenybė kaip ir visuma, kaip vienetas turi ryšių su aplinka, taikosi prie jos, adaptuojasi. Reagavimo į aplinką būdai yra individualūs, nevienodai veiksmingi ir atitinkantys situaciją. Tų būdų unikalumas rodo asmenybės specifiką, originalumą.


Pabandysiu panagrinėti, kas yra asmenybė, aptarti pagrindinius jos bruožus, paanalizuoti kas yra charakteris ir temperamentas.



























ASMENYBĖ IR JOS BRUOŽAI



Asmenybė yra suvokiama keliais lygiais.


Vadovėlis ,,psichologija studentui“ rašo, jog;


,,Bendriausia prasme asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus.


Buitiniame lygyje asmenybe vadinami žmonės, savo veikloje pasiekę reikšmingų rezultatų.


Psichologų požiūris skiriasi, nes jie asmenybe laiko tokį žmogų, kuris pajėgus save suvokti, sąmoningai veikti bei skirti save nuo likusio pasaulio(Aš ir ne Aš)“.


J. Lapė ir G. Navikas savo knygoje rašo, kad žmonės skiriasi savo elgesiu ir laimėjimais, jie mano jog kiekvienas žmogus yra iš prigimties protinga būtybė, dėl savo veiklos išsiskirianti kaip asmenybė. Jų asmenybės apibrėžimas yra toks:


Asmenybė – tai žmogus, pasiekęs pakankamai aukštą fizinio, psichinio ir socialinio išsivystymo lygį, kuris leidžia jam elgtis neatsižvelgiant į tiesioginius poveikius ir situacijas, vadovaujantis esminiais gyvenimo principais ir įsitikinimais.


Manoma, jog asmenybė – tai individo savitumas, reikšmingų pastovių jos savybių (įgimtų ir įgytų) sistema, nusakanti jo vietą kurioje nors bendrijoje. Individas tampa asmenybe, kada jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Asmenybė vienija visus žmogaus psichinius procesus, būsenas ir savybes.


Dauguma asmenybės apibrėžimų būdingi šie bendri teiginiai:


* Daugelyje asmenybės apibrėžimų akcentuojama individualumo arba individualių skirtumų reikšmė.


* Daugelyje asmenybės apibrėžimų iškyla kaip kažkokia hipotetinė struktūra ar organizacija, kitais žodžiais tariant asmenybės abstrakcija, besiremianti gautomis išvadomis stebint žmogaus elgesį.


* Daugelyje asmenybės apibrėžimų pabrėžiama būtinybė asmenybė nagrinėti jos gyvenimo istorijos ir vystymosi kontekste.


* Asmenybė nusakoma tomis charakteristikomis, kurios garantuoja elgesio pastovias formas.


* Asmenybė išlieka sąlyginai nekintanti, pastovi laike ir kintančiose situacijose ji garantuoja pastovumo jausmą laike ir aplinkoje.


Lietuvos teisės universiteto išleistoje knygoje ,,Psichologijos įvadas“ rašoma, kad asmenybės sudėtingumą ir jos tyrinėjimo sunkumus patvirtina ir tas faktas, kad nėra vieno visiems priimtino jos apibrėžimo. F. Allportas suskaičiavo apie penkiasdešimt asmenybės apibrėžimų. Kartais kai kurių su asmenybe susijusių sąvokų turinys sutampa, pvz.: asmenybė ir charakteris, charakteris ir temperamentas, todėl iš pradžių reikia išsiaiškinti asmenybės ir kai kurių jai artimų sąvokų prasmę.


Žmogus – tai pati bendriausia sąvoka, tai gyvybės evoliucijoje labiausiai išsivysčiusi protingos prigimties biologinė būtybė (homo sapiens).


Atskiram žmogui žymėti vartojama individo sąvoka. Individas – tai atskira būtybė, atskirta nuo kitų tos rūšies, klasės ar giminės objektų laiko ir erdvės atžvilgiu, išskirianti kokybinėmis struktūromis ir elgesio ypatybėmis. Tai kiekviena atskira būtybė, savarankiškai egzistuojantis gyvas organizmas.


Asmuo – tai protingos prigimties individuali būtybė. Manau ši sąvoka naudojama kalbant tik apie žmogų.


Analizuodama šiuos apibrėžimus padariau išvadą, jog asmenybė visuose apibrėžimuose yra piešiama išsivysčiusi, protinga kažko pasiekusi ir turinti tvirtą savo nuomonę būtybė, žmogus.



Asmenybės bruožų teorija



(G.Allport, R.Cattell, H.Eysenk)


Asmenybės struktūra pagal G. Allport


Norėdami apibūdinti žmogaus asmenybę bandome išskirti charakteringiausius jo/s bruožus. Bruožas suprantamas kaip stabili elgesio, jausmų ir mąstymo tendencija. Bruožai apibūdinami dviem priešingais būdvardžiais (draugiška- nedraugiška, darbšti-tingi ir pan.). Suprasti reikia taip: kiek žmogus turi to bruožo.


Bruožų savybės.


• Savybės yra realios.


• Bruožas yra labiau apibendrinta savybė nei įprotis.


• Bruožas yra varomasis elgesio elementas.


• Bruožų buvimą galima patvirtinti empiriškai.


• Nėra aiškios ribos, skiriančios vieną bruožą nuo kito.


• Asmenybės bruožas – tai asmenybės savybė, o ne socialinis įvertinimas.


•Bruožą galima tyrinėti asmenybės ar visuomenės kontekste.


•Jei įpročiai prieštarauja asmenybės bruožui, tai dar neįrodo, kad tokio bruožo toje asmenybėje nėra.


Allport atrado 18 tūkst. sąvokų apibūdinančių asmenybę. Atrinko 4-5tūkst. ir sumažino dviem būdais;


1) atrasti bendrus bruožus , kurie lemia prisitaikymą prie aplinkos(konformizmas, temperamentas


2) individualūs bruožai t.y. unikalios asmenybės savybės paremtos individualiu patyrimu. Jos negali būti išmatuotos testais, o reikalingas rūpestingo ir detalaus individo tyrimo.


Individualius bruožus jis pavadino individualiomis dispozicijomis.


1) kardinalios dispozicijos. Tiek paplitusios, kad beveik visas individo elgesys yra nulemtas šių bruožų. Ji yra užvaldžiusi beveik visą žmogaus elgesį galima paaiškinti jos įtaka. Pvz. Don Žuanas, Don Kichotas ir t.t.


2) centrinės dispozicijos. Tai tokios žmogaus elgesio tendencijos, kurias lengvai pastebi aplinkiniai. Jų gali būti 5-10.


3) antrinės dispozicijos. Mažiau ryškūs ir mažiau įtakojantys asmenybę lemiantys skonį, politinius įsitikinimus, reakcija į tam tikras situacijas.


Dispozicijos asmenybėje yra susijusios ir sudaro visumą, suteikiančią asmenybei unikalumą. Nuostatos, motyvai, polinkiai yra organizuojami į visumą pagal tam tikrą principą.


Allporto nuomone, visas asmenybės dalis į visumą organizuojanti jėga yra propriumas. Propriumas tai pozityvi, kūrybinga ir besivystanti žmogaus prigimties savybė. Tai asmenybės charakteristikos ir elgesio savybės, kurios suvokiamos kaip pačios reikšmingiausios ir centrinės. Tai yra savastis. Jis skyrė septynis jos aspektus: savo kūno suvokimas, asmeninis identitetas, savigarba, savasties plėtra, savęs vaizdas, racionalus savės valdymas, veržimasis į savastį.


Allport asmenybės teorija remiasi prielaida, kad egzistuoja dvi motyvacinės sistemos. Žmonių elgesį motyvuoja tiek poreikis prisitaikyti prie aplinkos, tiek poreikis augti ir siekti vis didesnės savęs aktualizacijos. Asmenybė yra dinamiška ir besivystanti sistema. Dinamiką jai suteikia motyvai, kurių yra įvairių ir jie nuolat keičiasi.


Asmenybės vystymasis. Allport nuomone, naujagimis yra tik įgimtų savybių bei refleksų produktas. Jis neturi asmenybės. Vaiko varomoji jėga poreikis sumažinti skausmą ir padidinti pasitenkinimą, todėl elgesį galima paaiškinti malonumo principu. Vėliau individas pasikeičia iš gyvenančio pagal įtamps mažinimo principus į gyvenantį pagal autonomiškus motyvus, neturinčius ryšio su įtampos mažinimu. Suaugęs žmogus suvokia, ką jis daro ir kodėl, t.y. žino savo tikslus, todėl apie žmogų galima daugiau sužinoti tyrinėjant jo sąmoningus planus nei išstumtus į pasąmonę vaikystės prisiminimus.


R.B. Cattel asmenybės bruožų teorija. Jo teorijos pagrindą sudaro įvairių asmenybės bruožų aprašymas. Asmenybės bruožai – tai gana pastovi tendencija reaguoti tam tikru būdu įvairiose situacijose ir įvairiu laiku. Bruožų klasifikacija.


• Paviršiniai bruožai. tai elgesio charakteristikų visuma, kurios stebint visada būna kartu.


• Baziniai bruožai. Tai bazinės struktūros, iš kurių lyg iš plytų yra sudaryta asmenybė. Jie gali būti bendri ir unikalūs. Bendri daugiau ar mažiau reiškiasi per visus asmenis, pvz. introversija. Unikalūs, tai bruožai, kuriuos turi tik nedaugelis, pvz. domėjimasis Afrikos pašto ženklais.


Nuo bazinių bruožų priklauso žmogaus elgesio pastovumas. Baziniai bruožai pagal tai ką jie išreiškia yra skirstomi į gabumus, temperamento ir dinaminius bruožus.


Gabumai. Žmogaus sugebėjimai siekiant norimo tikslo (intelektas, muzikiniai gabumai).


Temperamento bruožai. tai konstituciniai reakcijos aspektai (reakcijos greitis, energingumas, emocinis reaktyvumas). Jis sudarė 16 asmenybės faktorių klausimyną, kuris apima bazinius bruožus, pvz. polinkis bendrauti- uždarumas, drąsa bendraujant- drovumas, dominavimas- nuolankumas.


Dinaminiai bruožai. Jie išryškėja


žmogui siekiant tiklso. Tai elgesio motyvacija. Pvz. „labai noriu”.


H.Eysenk mano, jog daug skirtumų galima išreikšti dviem genetiškai sąlygojamis matmenimis; tai ekstraversija ir introversijaie emocinis pastovumas-nepastovumas. Ekstravertai ieško dirgiklių, nes jšų normalus smegenų sužadinimo lygis yra žemas. Emociškai pastovūs žmonės reaguoja ramiai, nes jų autonominė nervų sistema nėra tokia jautri kaip emociškai nepastovių žmonių. Jis tegia, jog asmenybės bruožai yra biologiškai sąlygoti.



PAVELDĖJIMO IR APLINKOS ĮTAKA ASMENYBĖS VYSTIMUISI



Tačiau asmenybe negimstama.Ja tampama. Asmenybė yra vystimosi rezultatas. O lemiamą įtaką jos vystimuisi daro du pagrindiniai veiksniai: paveldėjimas ir aplinka.


Jau vien tas faktas,. Kad asmenybė yra vystimosi rezultatas, daug ką pasako. Juk kiekviena asmenybė būna nuėjusi skirtingą, unikalų kelią. Todėl ir bendravimo partnerių elgesys esti skirtingas, vienos jų savybės mums patinka, kitos šokiruoja.


Taigi, norėčiau pasakyti, jog asmenybe tampama. Charakterį galima lavinti, požiūrį pakeisti, sugebėjimus įgyti, o rezultatus pagerinti… Žmonės labai dažnai susitapatina su masėmis, nes bijo būti kitokiais…arba tiesiog būti savimi, mano nuomone tai yra ir mados, gal net baimės būti netoleruojamam kitų pasekmė.


Asmenybės savybes galima skirti į įgimtas ir įgytas. Pirmosios savybės siejamos su temperamentu ir nusakomos mūsų psichinių jėga ir trukme. Temperamentą lemia centrinė nervų sistema (CNS), iš esmės jis lieka pastovus visą gyvenimą. Antrosios savybės siejamos su charakteriu. Charakterio pagrindą sudaro vertybių sistema – vertybinė nuostata, kuri yra ugdoma. Ugdymo procesui turi įtakos tėvai, mokytojai, knygos ir kt., bet didžiausią įtaką daro pats asmuo. Sąmoningas, valingas savęs kūrimas gali būti vadinamas asmenybės savikūra. Tai ne tik gabumų, talentų ugdymas. Svarbiausias vaidmuo tenka moraliniams orientyrams ir išsiugdytai moralės jįgai. Pastarąją būtų galima apibūdinti įsitikinimų galios ir valios laisvės vienove. Asmenybe tampama, kai individas ima jausti atsakomybę – atsako už savo pasirinkimus, padarytus sprendimus ir elgesį. Šiame procese lemiamos įtakos turi įsitikinimai ir sugebėjimas juos pagrįsti.( Ronaldas Amundsenas)


Žurnalas ,,Psichologija tau“ rašo: Asmenybės formavimasis – ilgas procesas. Jo užuomazgos pastebimos, kai vaikas pradeda veikti savarankiškai, savo iniciatyva, atsisakydamas vyresniųjų pagalbos. Antrųjų metų pabaigoje – trečiųjų pradžioje vaikas pirmą kartą pasako: “aš pats”. Savarankiškumui didėjant, ryškėja individualybė. Mokykliniai metai – svarbus asmenybės brendimo laikas, bet ir po jų nesibaigia jos vystimasis.


Manau ne tik asmenybei svarbi aplinka, bet ir aplinkai asmenybė daro poveikį pvz.; per masinės informacijos priemones.


TEMPERAMENTAS IR CHARAKTERIS



Prancūzų rašytojas V.Hugo yra pasakęs, kad kiekvienas žmogus turi tris charakterius: tą, kurį jis sau priskiria, tą kurį jam priskiria, ir pagal tą kuris yra iš tikrųjų.


Charakteris – graikų kilmės žodis, reiškiantis ir atspaudą, kalimą ir įspaudimą. Iš tikrųjų charakteryje atsispindi žmogaus auklėjimas ir jo veikla, o iš kitos pusės, žmogus pats ,,nukala” savo charakterį. Charakteris apsprendžia žmogaus elgesį, mintis, jausmus. Tačiau charakteriu reikia laikyti ne visus žmogaus ypatumus, bet tik esminius ir pastovius.


,,Charakteris – pastovių žmogaus elgesio ypatybių visuma, kuri išreiškia jo santykį su kitais žmonėmis ir pačiu savimi, savo veiksmais”.


Žinant individo charakterį, galima gana tiksliai numatyti būsimus jo veiksmus ir poelgius.


Žmogus jau gimsta su jam būdingomis savybėmis ir bruožais. Leidinys ,,Psichologija studentui rašo, jog tai priklauso nuo genotipo – unikalaus kiekvienam skirtingo genų derinio. Norint geriau pažinti ,kas asmenybėje įgimta, o kas įgyta verta prisiminti charakterį ir temperamentą.


Temperamentas – tai individo savybių, nuo kurių priklauso psichikos veiklos dinamika(intensyvumas, tempas, ritmas), visuma. Tai įgimta ir sąlygiškai nekintanti asmenybės savybė.


Pirmasis žmonių temperamento ypatumus pastebėjo ir aprašė senovės graikų gydytojas Hipokratas (V a. pr. m. e.). Apie tai rašė senovės Romos gydytojas Galenas (IIa.), vokiečių filosofas I.Kantas (XVIII a.), psichologas K. Wundtas (XX a.) ir kt.


Hipokratas ir išskyrė keturis temperamento tipus; sangvinikas, cholerikas, melancholikas ir flegmatikas. Juos lemia žmogaus organizme esantys skysčiai , kurie būtini gyvybei palaikyti; kraujas, tulžis, juodoji tulžis ir gleivės. Kiekvienas iš jų atlieka tam tikrą funkciją; kraujas palaiko šilumą, tulžis sausumą, juodoji tulžis – drėgmę, o gleivės – šaltį. Nuo tų skysčių santykio organizme priklauso temperamentas. Jeigu vyrauja kraujas (sangulis) – žmogui būdingas sangviniko temperamentas, jei tulžis -cholerikas (chole), jeigu juodoji tulžis – melancholikas (melanchole), o jeigu gleivės flegmatikas (phlegma).Skysčio kiekio santykispas kiekvieną žmogų skirtingas, todėl žmonės ir skiriasi savo temperamentu, jį nulemia vyraujantis skystis, bet skysčio kiekis, kitų skysčių atžvilgiu gali būti įvairus, todėl temperamentas gali stipriau ar silpniau pasireikšti žmogaus elgesyje.



Temperamentas Nervų sistemos tipas


(pagal Hipokratą) (pagal Pavlovą)



Cholerikas stiprus, be pusiausvyros, paslankus


Sangvinikas stiprus, išlaikantis pusiausvyrą, paslankus


Flegmatikas stiprus, išlaikantis pusiausvyrą, nepaslankus


Melancholikas silpnas, nepaslankus.



XX a. pradžioje I. Pavlovas atskleidė pagrindinių nervinių procesų – jaudinimo ir slopinimo – savybes: Jėgą, pusiausvyros išlaikymą, bei paslankumą ir pagal šių savybių pasireiškimą individų veikloje suskirstė į keturis tipus:


stiprus, išlaikantis pusiausvyrą, paslankus;


stiprus, neišlaikantis pusiausvyros, vyrauja jaudinimo procesai;


stiprus, išlaikantis pusiausvyrą, inertiškas;


silpnas.


Pavlovo nuomone, šie keturi nervų sistemos tipai sietini su keturiais Hipokrato temperamentų tipais.


Sangvinikas – Tai greitas, aktyvus žmogus. Jis emocingas, nepastovios nuotaikos. Emocijos išraiškingos, aiškiai atsispindi veide, gestais. Šio tipo žmogus gali greitai supykti, bet taip pat greitai ir atleisti. Atviras, mėgstantis bendrauti.


Flegmatikas – tai lėtas, uždaras žmogus. Emocijos menkai pasireiškia išoriškai. Lėtai reaguoja į aplinką, todėl vienus erzina nejautrumu, kitus žavi didele ištverme.


Melancholikas – tai itin jautrus žmogus. Jo emocijos gilios ir pastovios, tačiau neišreikštos, sunkiai atsispindi veide. Šio tipo žmogus tylus, uždaras, labiau linkęs būti vienas, retai mėgsta triukšmingą kompaniją. Jam neretai trūksta ištvermės, pasitikėjimo savimi.


Cholerikas – tai energingas, greitų reakcijų, stiprių emocijų žmogus. Šio tipo žmogus siekia pirmauti, priešinasi viskas, kas jiems trukdo. Neretai staigiai supyksta, praranda pusiausvyrą ir negreit sugeba atleisti, nenori pripažinti, jog buvo neteisūs.


Na o Anglų psichologas H.Aizenkas (H.Eysenck) šiek tiek praplėtė temperamento sąvoką, įgimtomis savybėmis laikydamas žmogaus polinkį į ekstraversiją ir interavesiją (orientaciją į aplinką arba į save) emocinį stabilumą ir neurotizmą.


Apibendrinant įgimtų savybių reikšmę, svarbu pabrėžti, jog šios savybės yra svarios, tačiau ne vienintelės. ,,Psichologija studentui „ rašo jog JAV atliko tyrimą su dvyniais, kai visiškai vienodas įgimtas savybes( genotipą) turintys berniukai po gimimo buvo atskirti ir augo skirtingose sąlygose. Atsitiktinai susitikus po 39 metų pasirodė, kad nors jie pasirinko tą pačią profesiją, taip pat pavadino savo sūnus ir šunis, abiejų brolių asmenybės ryškiai skyrėsi…



Nors kiekvienas sutiktų, kad veiksniai, kuriuos aptariau, yra asmenybės tyrimo dalis, daugelis teigtų, jog šis paprastas būdas nagrinėti asmenybę neatskleidžia visos tienos. Jie tvirtintų, jog asmenybė apima visus šiuos dalykus, bet taip pat dar ,,kažką“. Jeigu paklaustume ks tas ,,kažkas“ , pamatytume, jog neįmanoma paprastai atsakyti. Vietoj darbinio termino apibrėžimo bus vartojami apibrėžiamieji būdvardžiai: ,,Manau, jog tai yra nustelbianti ir bauginanti asmenybė“, jame yra kažkas, kam neįmanoma atsispirti“, ,,jis traukia arba pavergia“, ,,kelia susidomėjimą arba pagarbą“, ,,jo asmenybė užpildo kambarį“ .


Šis vartojimas lengviau suprantamas. Vyrauja du dėmenys. Pernelyg į juos nesigilindami iš pradžių trumpai galime tvirtinti, jog minėti aprašymo tipai sukurti remiantis vaikystės ir paauglystės reakcijomis į autoritetą. Kūdikystėje ir paauglystėje, tėvas ar senelis, o gal gydytojas ar dvasininkas, ir t.t. yra autoritetas. Jiems turi būti greitai ir besąlygiškai paklūstama . Vaikas pakliūna į emocinę būseną ir puola vykdyti paliepimų. Šis polinkis reaguoti į autoritetą išlieka ir nuolat išryškėja reakcijose į individus verslo ir visuomeniniuose sluoksniuose .Taigi vėlesniame


gyvenime tie kalbėtojai ir kolegos, kurie vėl sukelia reakcijos į ankstesnę autoriteto situaciją pėdsakus, yra individai, kuriuos įvardysime kaip stiprias asmenybes. (J.B.Watson)








IŠVADOS



Žmogaus problemos esmė – būti pačiu savimi, išlikti žmogumi. O tokiu jis gali būti tik visuomenėje, tik tapdamas asmenybe. Darbe pabandyta apibūdinti asmenybę, paanalizuoti jo savybes, temperamentą, charakterį. Galima patvirtinti Jacikevičiaus nuomonę, kad asmenybė yra sudėtinga, gyva sistema. Kiekviena asmenybė yra individualybė. Nerasime nei vieno žmogaus tokio paties, kiekviena asmenybė turi tikrų tik jam būdingų savybių, kurios ir skiria vieną asmenybę nuo kitos. Dar manau, jog norint išugdyti asmenybę, reikia pavyzdžio, autoriteto.


























NAUDOTA LITERATŪRA





Psichologija studentui. K.: Technologija, 2000


Psichologija Bihevioristo požiūriu. J.B. Watson. VU, 2004


Psichologijos įvadas. Lietuvos teisės universitetas. Vilnius 2003


Jacikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena. V.: Žodynas, 1996



















10




Šiuo metu Jūs matote 100% šio straipsnio.
Matomi 2796 žodžiai iš 2800 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.