Asmenybės brendimas
5 (100%) 1 vote

Asmenybės brendimas

11213141

TURINYSĮVADAS………………………………………………………………………………………………………3

1. BENDROJI PAŽIŪRA Į ASMENYBĘ…………………………………………………………4

2. PAAUGLYSTĖS FAZĖS IR KRIZĖS………………………………………………………….6

2.1. Jaunystės fazės………………………………………………………………………….7

2.2. Jaunystės krizės………………………………………………………………………..8

3. BRĘSTANČIOS ASMENYBĖS NEPRIKLAUSOMUMO SIEKIAI………………9

4. ASMENYBĖS BRANDOS KRITERIJAI……………………………………………………11

IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………15

Naudota literatūra…………………………………………………………………………………………16

ĮVADAS

Asmrnybės vystymui, kaip ir savęs realizavimui, nėra nei parengtų instrukcijų, nei tiesioginio vadovo. Yra tik didelė žmonijos patirtis, labai daug, bet neintegruotų mokslo duomenų, tikėjimu ir dora pagrystų nuostatų, nurodančių asmenybės ugdymo kelią. Yra daug gana išsamių psichologinių, pedagoginių ir filosofinių teorijų, aiškinančių žmogaus brendimo uždavinius. (Pikūnas J. Asmenybės vystymasis)

Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos, dažniausiai tarp 12 ir 18 metų. Paskui prasideda jau suaugusiojo žmogaus periodas. Paauglystė dar kartais skirstoma į ankstyvąją – tarp 12 ir 14 metų, 15-ieji metai – lyg pereinamasis tarpsnis, o 16 – 18 metai – vėlyvoji paauglystė. Paauglystės pabaigos tiksliai nurodyti neįmanoma; kai kuriose šalyse paauglystė baigiasi tada, kai individas visiškai subręsta lytiškai, kitose – kai subręstama psichiškai ir sociališkai, prisiimama atsakomybė. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegsti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvą. (Žukauskienė R. Raidos psichologija)

Tikslas – išanalizuoti asmenybės brendimo įpatumus.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti asmenybės sąvoką;

2. Išsiaiškinti kaip paauglystės fazės ir krizės veikia asmenybės formavimąsi;

3. Susipažinti su bręstančios asmenybės siekiais;

4. Išsiaiškinti brandžios asmenybės kriterijus.

1. BENDROJI PAŽIŪRA Į ASMENYBĘ

Ir suaugę, ir vaikai – labai sudėtingos butybės, apibūdinamos individo, asmens ir asmenybės sąvokomis. Individas – atskira būtybė, atskirta nuo kitų būtybių laiko ir erdvės atžvilgiu, iš kitų išsiskirianti kokybinėmis stuktūromis ir elgesio ypatybėmis. Tai savitas įgimtų ir įgytų ypatybių derinys. Protingas indivas – asmuo, metafiziniu požiūriu – žmogiškosios būtybės pagrindas, visų galių nešėjas. Asmuo junta, galvoja, išgyvena, turi kūną, protą, valią ir jausmus, tačiau nesutampa nei su savo kūnu, nei su protu, nai su jausmais. Asmuo visada tapatus sau.

Asmenybė – asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Asmuo savo asmenybę suvokia kaip sąvajį Aš. Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai, savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje. Asmuo, lygindamas savo mintis bei vaizdinius apie save gyvenimo aplinkybėmis, remdamasis savo patirtimi, kaičia savo elgesį, gali užsiimti savimoka ir saviaukla. Tai bendra psichologinė pažiūra į asmenybę. Studijuoti asmenybę – tai atskleisti, kaip žmogus tampa tuo, kuo jis yra. Pats žmogus ir jo psichika yra labai sudėtingi. Žmogaus elgesį lemia daugelis veiksnių, todėl psichologiniai tyrinėjimai negali visiškai atskleisti asmenybės.

Tiriant biologinę asmenybės raidą, gilinantis į genetines prielaidas, raidos dėsningumus ir analizuojant ankstyvają patirtį, aiškėja, jog asmenybė labai priklauso nuo vaiko prigimties ir nuo ankstyvosios patirties. Eksperimentiniai suvokimo, įsivaizdavimo, atminties, mąstymo, kalbos, vaizduotės, mokymo ir išmokimo tyrimai rodo, kaip konkretūs gyvenomo įvykiai veikia individo elgesį per jo vidinę stuktūrą. Socialiniai asmenybės raidos tyrimai atskleidžia didelę žmogaus santykų su kitais žmonėmis, socialinių veiksnių ir kultūros įtaką. Konkrečios asmenybės brendimo stebėjimai ir psichometriniai jos ypatybių vertinimai padeda apibūdinti vidinę jos struktūros ir pasireiškimo lygmenis. (Butkutė G. Mokymasis irasmenybės brendimas)

Egzistencinės terapijos tikslas – padėti žmogui troškimą, valią ir sprendimą. Žmogus mokomas įsisamoninti ir išgyventi savo troškimus, laikyti save nepriklausoma asmenybe, pasirinkti sprendimus ir už juos atsakyti. Be to, egzistencinė terapija akatina žmogų kelti naujus tikslus, keisti savo laikyseną ir galvoseną. Egzistencinės psichologijos požiūrių specifiniai skirimieji žmogaus, kaip dvasingos būtybės, bruožai yra šie:

1. Sugebėjimas įsisąmoninti save.

Sugebėjimas apsispręsti ir laisvai pasinkti.

2. Atsakomybės išgyvenimas.

Tai trys
asmenybės pastatą laikančios kolonos. V. Franklis pabrėžia jog, kuo labiau žmogus įsisąmonina savo būseną ir norus „čia ir dabar“ savo gyvenimo vertybių fone, tuo jis sąmoningiau pasirenka. Kuo dažniau jis elgiasi, kaip jam atrodo, ir remiasi svarbiausiomis savo vertybėmis, tuo labiau jaučia atsakomybę už tai, ką daro ir kaip daro, ir už savo veikismų pasekmes. Kuo daugiau vidinės ir išorinės laisvės, tuo daugiau atsakomybės. Mes galime pasirnkti, kaip reaguoti kraštutinėmis išorinės nelaisvės situacijoms.

Išsivaduoti iš kitų kontrolės – tai atsiduoti savo vertybių ir gyvenimo tikslo kontrolei, būti sąžiningam ir atsakingam sau pačiam. Čia verta prisiminti tris laisvės lygmenis Paškus A. Asmuo ir laisvė, Chicago, 1984)

1. prigimtinę laisvę, kaip savo minčių, jausmų, norų, vaiksmų ir jų įsisamonimo laisvę, laisvę visada būti savimi, laisvę tikėti Dievą arba netikėti;

2. laisvę nuo kito reikalavimų, įstatymų, kurie neatitinka žmogaus esminių vertybių, laisvę „ko nors nedaryti“;

3. laisvę „ką ir kaip daryti savo paties apsisprendimu“.

Tik būdamas laisvas visuose trijuose lygmenyse ir vadovaudamasis svarbiausiomis savo vertybėmis bei svarbiausiais gyvenimo tikslais, žmogus gali pasijusti tikru žmogumi. Tik tada, kai jo elgesį ir gyvenimo būdą lemia vidinis balsas ir savo misijos gyvenime supratimas, jis gali jaustis laimingas ir rikšmingas. Žmogui, pradėjusiam reikšti savo valią, kyla didžiulis noras dirbti ir gyventi dėl savęs, dėl esančių ir ateinančių. Tokiam žmogui pastumdėlio ir vyjdytojo vaidmuo, kaip ir noras įtikti visiems, pasidaro svetimas. Jis nori gyventi atsakingai, rūpintis savimi ir kitais. Sumažėja nerimo, baimės, kaltės ar neapykantos jausmas. Jį pakeičia rami vidinė išmintis ir tikra meilė, skatinanti dalytis su kitais savo jausmais, darbais ir gyvenimu. (Butkienė G., Kepalaitė A. Mokymasis ir asmenybės brendimas)

Pažvelgus į Erikson‘o mintis apie jaunystę kaip tapatybės suformavimo laikotarpį, susidarome tokį požiūrį. Tai laikotarpis tarp vaikystės ir suaugusiojo gyvenimo pradžios (maždaug 12 – 19 m. amžius), apimantis paauglystę ir jaunystę. Jis charakterizuojamas jaunuolio pastangomis susikurti savo tapatybę. Tai savaimingas siekis atsakyti sau: kas aš? O į tą klausimą galima ir net reikia atsakyti iš įvairių taškų: kūnas, lytis, karjera, pašaukimas, tautybė, ideologija, pasaulėžiūra, tikėjimas, asmeniškai pasirinktos ir siekiamos vertybės, talentai ir jų panaudojimas.( Trimakas K. A. Asmenybės raida gyvenime)

Paauglystės amžius dar vadinamas pereinamuoju, nes tada pereinama iš vaikystės į suaugusiūjų pasaulį. Paauglys augantis žmogus, stovintis ant suaugusiūjų amžiaus (pasaulio) slenkščio. Pasiektas vystymosi lygis, išaugusios pasaulio galimybės skatina savarankiško, savojo Aš įvertinimo poreikį. Paauglys siekia, kad suaugusieji pripažintų jo teises ir potencialias galimybes. Dažnai suaugusieji, pabrėždami, kad paauglys jau nebemažas, iš jo daugiau reikalauja, ignoruoja jo teises į savarankiškumą. Tokia prieštaringa padėtis sunkina santykius su suaugusiaisiais, sukielia konfliktines situacijas arba įvairias protestų formas. Todėl paauglystės amžius kartais vadinamas „sunkiu“, „kritiniu“. (Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas)

Pasak V. Krutickio (1999), lytinis brendimas, ir fizinio vystymosi poslinkiai skatina naujų psichologinių veiksnių atsiradimą. To paties paauglio ryškiai jaučiami pasikeitimai objektyviai daro jį suaugesnį.

Ilgą laiką paauglystės amžius tarpsnis buvo įvardijamas terminais, apibendrinančiais sąvoka „vystymosi krizė“, pabrėžiančia negatyvius šio amžiaus aspektus. Daug dalykų, laidžiamų suaugusiajam, darudžiama vaikui. Vaikystėje paauglys saistomas visuomenės normų ir reikalavimų. Šios normos ir reikalavimai vaikui tampant suaugusiu keičiasi. Paauglio supratimas apie save kaip žmogų, jau peržengusį vaikystės ribas, lemia jo persiorientavimą nuo vienų normų ir vertybių į kitas. Paauglio lygiavimasis į suaugusiuosiuspasireiškia siekimu būti panašiam į juos išore, pritapti prie kai kurių jų gyvenimo ir vaiklos sričių, įgauti suaugusiųjų savybių, įgudžių, teisių, privilegijų, pirmiausia tų, kurios nusako ryškiausią suaugusiųjų skirtumą ir panašumą, palyginti su vaikais. (Leliūgienė I. Socialinio pedagogo (darbuotojo) žinynas)

Taigi asmenybė yra tai kuo tampama, o ne tai, kas stabilu. Bendriausia prasme asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus. Žmogus savo asmenybės raida pradeda sąmoningai rūpintis tuomet, kai tampa suaugęs. Tam, kad žmogus pažintų ir suprastų save, jis turi žinoti, kaip vyksta asmenybės kūrimo procesas. Kiekvieno žmogaus savitumą sudaro įgimti bruožai, taip pat tie, kuriuos suformavo aplinka, ir tie, kuriuos išsiugdė jis pats. (Pluzek Z. Pastoracinė psichologija)

2. PAAUGLYSTĖS FAZĖS IR KRIZĖS

Vaikystei pasibaigus per paauglystę žengiama į jaunystės amžių, kuris labiausiai pasižymi fiziologine revoliucija, vaiko kūnui keičiantis į suaugusiojo ir bręstant lytiškai. Kyla reikalas ruoštis suaugusiojo užsiėmimams, darbams ir santuokai. „Ieškodami tapatiškumo ir tęstinumo naujo jausmo, jaunuoliai turi perkovoti
ankstyvųjų metų kovas, net jei jie ir dirbtinai paskiria geranorius žmones imtis jų priešininkų vaidmens; ir jie pasiruošę statyti išliakančius stabus ir idealus ginti jų pačių galutinį identitetą“.(Erik H. Erikson Chidhood and Society, psl. 261)

Ieškant naujos tapatybės „viršidentifikuojamasi“ su bendraamžių grupe, taip pat su herojais ir įžymybėmis. Erikson‘as mano, kad jaunuolio įsimylėjimas dažnai nėra tiek lytinis, kiek ieškojimas savo tapatybės kitame.

Šiais laikais pavojų sudaro vaidmenų maištas. Jei tai susiję su stipria abejone dėl savo lyties iš anksčiau, gali pasireikšti sutrikimai ir net psichiniai epizodai, tačiau paprastai jie nėra tokie stiprūs kaip ankstyvosioje fazėse. Daug dažniau maišatis liečia užsiėmimo tapatybę, t.y. jaunuoliai pasimeta, neįstengdami ateičiai pasirinkti amato, užsiėmimo, profesijos. Identiteto sudaryme kiekvienas periodas prieš jaunystę atlieka tam tikrą uždavinį, ant kurio pasėkmių kuriamas identitetas. Krizę tinkamai įveikus, kiekvienas amžius parūpina charakteringą paruošiamąją savybę, kuri, jaunystę pasiekus, prisideda prie tapatybės sudarymo. Iš tų ankstyvesniųjų „amžių“ išlaikytos savybės – tarpusavis atpažinimas, valia būti savimi, vaidmenų numatymas, darbo aptarimas – padeda jaunuoliui suformuoti savo tapatybę. (Trimakas K. A. Asmenybės raida gyvenime)

2.1. Jaunystės fazės

Pradžioje jaunuolis į viską nežiūri planingai. Jis tik pasijunta kūnu bręstąs, „suaugęs“, tad ir „nepriklausomas“. Nori elgtis nepriklausomai, bet negalvoja atsakingai. Jaunystės susiskirstymas fazėmis kaip tik žiūri į tą pradinę jaunuolio laikyseną, kuri vėliau surimtėja ir tampa atsakingesnė. Nurodomos šių fazių charakteringos laikysenos ir elgesys:

Ankstyvoji jaunystė (12-14 m.) – stipri negatyvi, maištaujanti, emocinga. Neigiama tai, kas vaikiška, praeitis ir priklausomybė, tėvų autoritetas. Atsižadama to, kas „sena“. Daroma „kitaip“. Eksperimentuojama – apranga, elgesiu, pažiūromis. Jie idealizuoja „didvyrius“, filmų ir sporto žvaigždes. Jų socialinė grupė – nebe šeima, bet bendraamžių grupė.

Vidurinioji jaunystė (14-16 m.) – ne tiek negatyvi, tačiau energinga, entuziastinga. Neigiam laikysena sumažėja. Mažiau ir emocijų sąmyšio. Stipriau pasireiškia energija, entuziazmas. Metamasi į sportą. Energijai ir entuziazmui trūksta kryptingos krypties.

Vėlyvoji jaunystė (16-19 m.) – dar mažiau negatyvumo, mažiau emocijų, jausmų nepastovumo. Labiau sukalbami. Daugiau pasireiškia pritas savo ieškojimais. Gali kilti polinkis mąstyti, filosofuoti. Daugiau žiūrima į ateitį. Jei ne anksčiau, tai dabar tinkamas laikas patirti intuicinius išgyvenimus ir pirmąją meilę. Formuojama pasaulėžiūra. Renkamasi darbas, profesija.

2.2. Jaunystės krizės

Tapatybės susidarymas paprastai nepasiekiamas be kūrybinės krizės, kuri įvyksta jaunystėje. Anot Erikson‘o , „kiekviena stadija tampa krize“, nes joje reikia atsiliepti į tam tikras vystymosi iškeliamas galimybes, kurios yra problematinės, nes jose slypi ir „pažeidžiamumas“, jei tinkamai natsiliepiama. Taip vyksta visose stadijose, bet ypač jaunystės amžiuje, kuris yra kuris yra kritiškas perėjimas iš vaikystės į suaugusiojo gyvenimą.

Jei tapatybės krizė neišsprendžiama, lieka vaidmenų maišatis, t.y. jaunuolis neišsiaiškina, kas jis, ko jis nori, ko jam siekti. Jis blaškosi, lieka pasimetęs – viena pradeda, bet meta, griebiasi kito, eikvoja energiją, dėmesį arba nustoja blaškęsis ir tampa pasyvus, plūduriuoja paviršiuje ir tenkinasi malonumais, tampa pats sau tikslu. Krizei įveikti ir tapatybei susidaryti reikia ne tik suderinti visus savo ankstesnius nuo vaikystės likusius susitapatinimus, bet ir transformuoti juos taip, kad sudarytų gan vieningą darną su asmenine savimone, galutinai susijungiant tiek nauju atsidavimu kam nors aukštesniam už save, tiek ir išliekančia ištikimybe tam aukštesniam už save. Tai suradus ir visą suderinus krizė baigiasi, tapatybė suformuojama. Tada dėmesys krypsta nebe į savęs vystymą, bet į gyvenimo uždavinių vykdymą ir veiksmingą ryšį su aplinka ir kitais. (Trimakas K. A. Asmenybės raida gyvenime)

Krizę galima apibūdinti kaip sunkią, problemišką gyvenimo situaciją, kai įprastas elgesys tampa neefektyvus, reikalaujančia iš žmogaus pokyčių, naujų prisitaikymo būdų. Tokią situaciją lydi įtampa, stresas, sumaištis. (Vaičiulienė A. Paauglio psichologija)

Kaip kritinis laikotarpis paauglystė neretai vertinama prieštaringai. XX a. Pradžios amerikiečių psichologas G. S. Hallas paauglystę pavadino audrų ir stresų laikotarpiu. Taigi vieni mano, kad tai sudėtingas psichinės raidos etapas, paženklintas audromis, stresais, keliantis daug rūpesčių tėvams ir visuomenei. Kiti tvirtina, kad paauglystė – nebūtinai konfliktų ir stresų metas.

L. S. Vygockio (1930, 1984) teigimu, vaiko raidą sudaro tam tikri stabilūs laiotarpiai, kai vyksta laipsniški pokyčiai. Taip pat egzistuoja kritiniai laikotarpiai – krizės, kai vaiko asmenybė išgyvena staigius pokyčius ir lūžius. L. S. Vygockis nurodo dvi paauglystės krizes – trylikos ir septyniolikos metų amžiaus.

Psichoanalitinių koncepcijų požiūriu, paauglystė yra kritinis laikotarpis, kai atsinaujina seni
konfliktai. E. Eriksonas (1968), neatmesdamas bendrų psichoanalitinių teiginių, pabrėžia asmenybės tapatumo krizę. Jo teigimu, paauglystėje savotiškai eksperimentuojama bandant įveikti ego ribas ir praturtinti asmenybę nauja patirtimi. Tačiau patologinės sumaišties būsenos gali grąžinti paauglį į asnkstesnes raidos stadijas iš naujo peržiūrėti praeities konfliktus.

Savęs ieškojimas visų pirma atsiskleidžia formuojant identitetą. Pasak E. Erikson‘o, identitetas – tai žmogaus ir sociumo santykio kitimo vidinis išgyvenimas, kai kiekviename vystymosi lygmenyje sėkmingai išspręsta krizė sukuria palankias sąlygas tam tikrų atsakingo žmogaus asmenybės savybių formavimui. J. Marcia teigia, jog identiteto stuktūrą apsprendžia besiformuojančių priešingų savybių integracija.

Taigi asmenybės brendimo procese krizių laikotarpiai dažniausiai yra pozityvūs, bet kai kada jie gali ir pakenkti asmenybės raidai. Jaunystės fazės reikšmingos tuom, kad žinodami vaiko amžių ir atsižvelgdami į jo galimybes tame amžiuje galime tiksliau ir efektingaiu taikyti poveikio priemones.

3. BRĘSTANČIOS ASMENYBĖS NEPRIKLAUSOMUMO SIEKIAI

Emocinės prilausomybės nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų įgyjimas nėra lengvas. Paauglys vis labiau ima jaustis pakankamai suautgęs ir santykius su kitais suaugusiaisiais bando grįsti lyvertiškumo principu. Visas vaiko socializacijos procesas yra lydimas vis didesnio atsiskyrimo nuo tų, be kurių savo gyvenimo pradžioje jis būtų net gyvybės neišsaugojęs.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2493 žodžiai iš 4980 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.