Asmenybės psichika
5 (100%) 1 vote

Asmenybės psichika

112131415161718191

Asmenybės psichologija bei jos tyrinėjimo objektas

Psichologija – mokslas tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Iš esmės jos pagrindinis objektas yra žmogaus psichika arba elgesys (nors tai labiau priklauso nuo atskirų psichologų teorinės orientacijos). Viena iš psichologijos sričių yra asmenybės psichologija. Šiai sričiai priskiriamos tos psichologinės teorijos, kurios nagrinėja žmogų kaip visumą. Būtent tuo asmenybės teorijos skiriasi nuo kitų psichologijos sričių, kurios apsiriboja tik tam tikrais žmogaus psichikos ar elgesio aspektų tyrimais. Tad asmenybės teorija yra ta teorija, kuri bando paaiškinti daugiau ar mažiau visus psichikos ar elgesio fenomenus (kurie, kaip atrodo jos autoriui, turi esminio reikšmingumo žmogaus egzistavimui), tuo tarpu tos teorijos, kurios analizuoja tik tam tikras psichikos reiškinių ar elgesio aspektų rūšis, yra vienaspektinės (single-domain) teorijos (pvz.: suvokimo, klausos, atminties teorijos ir pan.). Taigi, asmenybės teorijos yra daug platesnio pobūdžio nei kitokio tipo psichologijos teorijos, nes jos bando visapusiškai paaiškinti ir nuspėti žmogaus elgesį. Tad savo esme asmenybės teorija turėtų būti integratyvi, t.y., aiškinti įvairius psichologinius reiškinius, procesus ir jų sąveikas, potencialiai apjungdama įvairių psichologijos sričių tyrinėjimų rezultatus. Pagrindinė tokios teorijos užduotis būtų sukurti pilną žmogaus funkcionavimo modelį, kurio pagrindu būtų galima prognozuoti žmogaus elgesį.

Tačiau nors asmenybės psichologijos tyrinėjimų sritis yra gana aiški, gerokai sunkiau yra apibrėžti jos pagrindinį objektą – asmenybę. Čia susiduriame su asmenybės psichologijos (lygiai taip pat kaip ir bendrosios psichologijos) komplikuotumu, nes esant dabartiniam psichologijos kaip mokslo išsivystymo lygiui, nėra visuotinai priimtos vieningos mokslinės paradigmos, kuri leistų vienareikšmiškai apibrėžti asmenybės terminą. Todėl asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo ją apibrėžiančiojo teorinės pozicijos ir praktiškai kiekviena teorija pateikia savą asmenybės apibrėžimą. Toks konkrečios teorijos pateikiamas asmenybės apibrėžimas labai priklauso nuo problemų, kurias iškelia ta teorija, srities, bei nuo siūlomų atsakymų į šias problemas. Todėl prieš pabandant atsakyti į klausimą ‘kas yra asmenybė?’ dera peržvelgti pagrindines problemas, kurias nagrinėja įvairios teorijos, bei tam tikrus siūlomus šių problemų sprendimus.

PAGRINDINĖS ASMENYBĖS PSICHOLOGIJOS PROBLEMOS

Problemas, su kuriomis susiduria asmenybės psichologija, galima įvardinti kaip tam tikras kontroversijas, kur prieštaravimus sudaro skirtingi bandymai spręsti šias problemas. Tokios pagrindinės asmenybės psichologijoje kylančios kontroversijos yra pateikiamos žemiau:

Gana senas ir tradicinis klausimas – kas labiau lemia žmogaus asmenybę – prigimtis (arba biologija platesne reikšme) ar aplinka (kultūra, platesniąja reikšme). Pagal atsakymus į šį klausimą galima išskirti dvi kraštutinių pažiūrų teorijų grupes. Vienos jų labiau pabrėžia kultūros įtaką, būtent kuriai priskiriamas pagrindinis vaidmuo formuojant žmogaus elgesį, kitos gi labiau pabrėžia tam tikrų biologinių, genetinių veiksnių svarbą. Sociokultūriniai veiksniai svarbesni ir įdomesni yra sociologams bei antropologams, nors tai domina ir psichologus, kurie yra daugiau linkę į socialinės psichologijos problematiką ir nagrinėja žmogaus elgesį lemiančius veiksnius ne tik labai plačiu kultūriniu aspektu, bet ir socialinės grupės, šeimos auklėjimo stiliaus ir kitokiuose lygmenyse. Žinoma, beveik niekas iš jų neneigia, kad paveldėjimo faktoriai turi tam tikros įtakos elgesiui, bet šio požiūrio šalininkai iš esmės sumažina jų svarbą, manydami, kad visi pagrindiniai elgesio fenomenai gali būti suprasti atsižvelgiant į žmogaus aplinkos jam daromą poveikį. Tuo tarpu į genetiką ar biologiją linkę psichologai labiau pabrėžia biologinius veiksnius. Vieni jų yra labiau linkę tyrinėti paveldimumo bei fizinės kūno konstitucijos įtaką žmogaus charakteriui, kiti – organizmo biologinių poreikių įtaką elgesiui, dar kiti – ieškoti žmogaus elgesio neurofiziologinių atitikmenų ar aiškintis įvairių biologinių procesų sutrikimų svarbą psichiniams sutrikimams. Tokios teorinės orientacijos šalininkai taip pat visiškai neignoruoja aplinkos poveikio žmogaus elgesiui, tačiau juos kur kas labiau domina kaip tam tikru būdu biologiškai sąlygotas žmogus prisitaiko prie aplinkos, manydami, kad būtent biologiniai žmogaus organizmo ypatumai gali sąlygoti skirtingą prisitaikymą prie tų pačių aplinkos sąlygų.

Į šį klausimą panašus bet jam netapatus, yra ir klausimas kokie veiksniai – vidiniai ar išoriniai – labiau lemia žmogaus elgesį. Tariant kitais žodžiais galima klausti, kas labiau apibrėžia elgesį – žmogaus vidiniai ypatumai ar situacijos diktuojamos sąlygos. Nors beveik visos teorijos pripažįsta tiek žmogaus viduje vykstančių procesų, tiek jį supančios aplinkos įvykių svarbą, tačiau jos skiriasi tuo, kiek svarbos suteikia tiems ar kitiems veiksniams, bei tuo, kaip interpretuoja jų tarpusavio sąveiką. Kai kurios teorijos ypač reikšmingais laiko būtent situacinius aspektus – kada žmogaus elgesį nukreipia toje situacijoje –
‘lauke’ – esantys objektai, kurie įgyja traukos arba stūmimo jėgą (K. Levin’o teorija), arba kada tam tikrą žmogaus elgesį sukelia išorinis paskatinimas (bihevioristinis požiūris). Šių teorinių pozicijų prisilaikantys teoretikai teigia, kad be detalaus situacijos žinojimo mes negalime suprasti, kas pastūmėjo žmogų veikti tam tikru būdu. Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogaus elgesį didžia dalimi lemia jo vidinės savybės – t.y., jo poreikiai, jo situacijos interpretacija, jo prisiimama socialinė rolė, jo temperamentas ir pan.

Pastarojo požiūrio šalininkai (nors ir ne visi) yra labiau linkę teigti, kad žmogus turi tam tikras stabilias savybes, kurios gali pasireikšti nepriklausomai nuo situacijos (bruožų teorija) ir kurios yra nekintančios laiko atžvilgiu. Tuo tarpu kiti tyrinėtojai mano, kad žmogus su laiku keičiasi. Atsakymas į šią dilemą labiau priklauso nuo psichologinės teorijos požiūrio į žmogaus vystymąsi. Kai kurios teorijos teigia, kad lemiamos įtakos žmogaus vystymuisi turi pirmieji keli ankstyvosios vaikystės metai, kurių pasekoje susiformuoja tam tikras stabilus žmogaus charakteris, kuris vėliau praktiškai nekinta visą gyvenimą (psichoanalitinės teorijos). Tuo tarpu kitos teorijos teigia, kad žmogus vystosi visą gyvenimą, ir faktiškai kiekviename jo vystymosi periode jam iškyla kokybiškai nauji uždaviniai, kuriems spręsti reikia visiškai kitų įgūdžių, nei prieš tai buvusiuose etapuose, todėl žmogus turintis nekintančią charakterio struktūrą tiesiog neišgyventų (E. Erikson’o teorija).

Iš dalies požiūris į vystymąsi yra susijęs ir su požiūriu į tai, kokie įvykiai – dabarties ar praeities – nulemia dabartinį žmogaus elgesį. Vieni tyrinėtojai žiūri į žmogų, kaip į tęstinai besivystantį organizmą. Asmenybės struktūra viename laiko taške yra sąlygota prieš tai buvusios struktūros ir anksčiau įvykusių patyrimų. Kiti gi mano, kad dabartinė asmenybės struktūra yra autonomiška ir funkcionaliai nepriklausoma nuo patirties, kuri buvo iki to dabartinio laiko momento ar netolimos praeities. Kai kurie jų linkę manyti, kad žmogaus asmenybė pereina per tokias vystymosi stadijas, kurios yra santykinai nepriklausomos ir funkciškai atskirtos nuo ankstesnių vystymosi stadijų. Tad, yra teorijos teigiančios, kad suaugusio žmogaus elgesį įmanoma suprasti tik žinant tai, kas įvyko ankstyvaisiais vystymosi metais, ir teorijos, kurios teigia, kad žmogaus elgesys gali būti suprastas aiškinantis vien tik dabartinius įvykius.

Su atsakymais į šiuos klausimus yra susijęs ir deterministinio ar teleologinio žmogaus modelio pasirinkimas. Teleologinis modelis yra toks, kuriame tikslo siekimas ar pats tikslas yra laikomi svarbiausiais žmogaus elgesį sąlygojančiais veiksniais. Tuo tarpu kitos teorijos tokių žmogaus aspektų nelaiko reikšmingais. Kai kurios jų subjektyvius tikslo siekimo elementus laiko tik epifenomenais (šalutiniais, nereikšmingais reiškiniais), kurie lydi elgesį, bet nevaidina determinuojančio vaidmens. Jų teigimu elgesį iš esmės sąlygoja tam tikri psichologiniai mechanizmai, susiformavę anksčiau, arba tam tikri elgesio dėsniai, kuriuos nustatyti įmanoma tik nagrinėjant žmogaus objektyvų elgesį, o ne gilinantis į tiesiogiai nestebimus psichinius reiškinius.

Taigi, vienos šių teorijų pabrėžia daugiau paties žmogaus laisvo apsisprendimo siekti tam tikro tikslo įtaką jo elgesiui, tuo tarpu kitos propaguoja labiau mechanistinį požiūrį į žmogų. Būtent su šio klausimo sprendimu siejasi dvi ganėtinai svarbios asmenybės psichologijai problemos. Viena jų yra klausimas apie įsisąmonintų ir neįsisąmonintų veiksnių įtaką žmogaus elgesiui. Yra teorijų, teigiančių, kad žmogus neįsisąmonina tam tikrų jo elgesį veikiančių jėgų ir net negali jų įsisąmoninti, nebent tik labai menka dalimi arba sudarius atitinkamas sąlygas. Būtent šios jėgos ir yra patys svarbiausi ir galingiausi elgesio veiksniai (Z. Freud’o psichoanalizė). Tačiau kai kurios kitos teorijos aiškiai atmeta bet kokius neįsisąmoninamus elgesio veiksnius arba atsisako pripažinti tokių veiksnių egzistavimą.

Kita esminė problema tai – ar gali būti žmogus suprastas nepaisant jo paties subjekyvaus savęs ir aplinkinio pasaulio supratimo. Vieni autoriai mano, kad būtent subjektyvūs faktoriai, tokie kaip savęs suvokimas ar subjektyvus pasaulio supratimas ir nulemia žmogaus sąveiką su pasauliu. Kai kurie jų mano, kad žmogaus savęs suvokimas yra vienintelė esminė žmogaus savybė ir būtent tik atsižvelgdami į jį galime suprasti konkretaus žmogaus elgesį. Taip pat kai kurie autoriai mano, kad fizinis pasaulis ir jo įvykiai gali veikti žmogų tik taip, kaip jis suvokia juos ar patiria. Tad elgesį sąlygoja ne tiek objektyvi realybė, bet labiau kaip ji suvokiama ir kokia priskiriama to žmogaus reikšmė tai realybei. Tad ne fizinė, o subjektyvi realybė ir nulemia žmogaus reagavimo būdą. Priešingai šioms teorijoms gali būti priešpastatyta nuomonė, kad griežtai mokslinė elgesio teorija negali būti sukurta remiantis slidžiomis ir miglotomis savianalizėmis. Vieninteliai patikimi dėsniai tegali būti nustatyti tik stebint tai, kas iš tikrųjų yra tiesiogiai stebima, t.y., kaip objektyvi realybė veikia vienintelį aiškiai stebimą žmogaus aspektą – jo elgesį, o ne bandant spekuliuoti
tiesiogiai nestebimais, todėl negalimais patikrinti jų egzistavimo, konstruktais, tokiais kaip instinktas, pasąmonė ir pan.

Taipogi asmenybės psichologijos teorijos dažnai kalba apie žmogaus unikalumą arba jo tipiškumą. Kai kurios teorijos pabrėžia, kad kiekvienas žmogus ar net kiekvienas jo veiksmas yra unikalus ir negali būti pakartotas. Teigiama, kad visada yra tam tikri svarbūs aspektai išskiriantys vieno žmogaus elgesį iš visų kitų žmonių. Paprastai (nors nebūtinai) tie teoretikai, kurie pabrėžia situacijos įtaką žmogaus elgesiui, taip pat pabrėžia ir unikalumą. Tai natūrali šios teorinės pozicijos pasekmė, nes jei mes turime pakankamai rimtai atsižvelgti į situacinį kontekstą, kurio analizė būtina norint suprasti kokį nors elgesį, tai kiekviena situacija įgyja tiek daug aspektų, kad ji neišvengiamai skiriasi nuo bet kokios kitos situacijos. Taip pat žmogų unikaliu laiko ir kitų teorinių orientacijų atstovai – pavyzdžiui vienas bruožų teoretikų atstovas G. Allport’as, nors kiti bruožų teorijas kuriantys autoriai šiaip mėgsta žmones tipologizuoti. Kai kurios teorijos sutinka su tam tikru žmogaus unikalumu, tačiau teigia, kad šis unikalumas susidaro dėl didelio tų pačių kintamųjų derinių skaičiaus.

PRIEŠTARMĖ PRIEŠ ŠIAS PROBLEMAS NAGRINĖJANČJIŲ TEORIJŲ NAGRINĖJIMĄ

Kaip matome asmenybę aiškinančiai teorijai reikia išnarplioti gana daug problemų, kurių daugelis jau pačios savaime yra gana sudėtingos. Tolimesnis dėstymas ir sieks parodyti kaip šias problemas sprendžia kiekviena atskira asmenybės teorija, bei kokie sunkumai jai atrodo svarbiausi. Pagrindiniai klausimai, kurie gali būti keliami kiekvienai teorijai yra:

Kas yra asmenybė?

Kodėl ji elgiasi būtent taip, o ne kitaip?

Kaip ji tampa tokia, kokia ji yra?

Siekdami atsakyti į šiuos klausimus stengsimės (kiek tai įmanoma) išnagrinėti kiekvieną teoriją trimis aspektais:

,Asmenybės struktūra’ – stabilios asmenybės charakteristikos, – į šią kategoriją patektų tokios sąvokos kaip ‘reagavimo būdas’, ‘įprotis’, ‘bruožas’, ‘tipas’ ir pan. – visi šie terminai naudojami aprašyti žmonėms. Įvairios asmenybės teorijos gali naudoti įvairius struktūrinius aprašymus, kitokius nei ‘bruožas’ ar ‘tipas’. Teorijos skiriasi tuo, kaip jos aprašo struktūras ir kokias bei kiek sąvokų jos naudoja. Taip pat skirtumai tarp teorijų egzistuoja tame, kaip jos aprašo struktūrinių vienetų organizaciją. Vienos teorijos naudoja sudėtingą struktūrinę sistemą, kurioje daugelis sudedamųjų dalių yra susiję tarpusavyje daugeliu įvairių būdų. Kai kurios kitos teorijos aprašo žmogų naudodamos paprastą struktūrinę sistemą, kurioje palyginti mažai dalių, ganėtinai paprastai susijusių viena su kita.

‘Procesas’ – dinaminis, motyvacinis asmenybės aspektas, nusakantis kaip gali būti susiję tarpusavyje struktūriniai vienetai ir kaip yra įtakojamas žmogaus elgesys. Pavyzdžiui, kai kurie autoriai mano, kad procesai asmenybėje vyksta pagal įtampos redukavimo principus, kiti – pagal augimo ar savirealizacijos tendencijas (t.y., žmonės siekia augti ir suprasti savo vidinius potencialus, net jei tai ir sukelia įtampą) ir pan.

‘Vystymasis’ – struktūros ir procesų pokyčiai bei augimas. Augimo interpretacija turi paaiškinti struktūrinius pokyčius nuo kūdikystės iki brandumo.

Būtent ši schema ir turi nušviesti sunkų kelią link asmenybės.

Z. FROIDO PSIHOANALITINĖ ASMENYBĖS TEORIJA

Šios teorijos kūrėjas – Sigmund Freud (1856-1939). Jis sukūrė psichologijos teoriją žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Čia pateikiama būtent tik psichinius reiškinius aiškinančios teorijos santrauka ir tik ta jos dalis, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmenybės struktūra ir procesais, tuo tarpu trokštantiems artimiau susipažinti su Z. Froidu, kai kurie autoriai siūlo perskaityti šiuos kūrinius:

The Iterpretation of Dream (1900) [yra rusų kalba]

The psychopathology of Everyday Life (1904) [yra lietuvių kalba]

A General Introduction to Psychoanalysis (1917) [yra rusų kalba]

New Introductory Lectures on Psychoanalysis (1933) [yra rusų kalba]

An Outline of Psychoanalysis (1940)

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Asmenybė susideda iš trijų pagrindinių sistemų – id, ego ir superego.

Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai. Žmogaus elgesys praktiškai visada yra nulemiamas sąveikos tarp šių trijų sistemų.

Id (tai). Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos – instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja
augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Id iš esmės veikia tik pagal šį dėsnį, kuris vadinamas malonumo principu.

Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process). Refleksyvūs veiksmai – įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas – sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Tokie norus išpildantys vaizdiniai tėra vienintelė tikrovė, kurią pažįsta Id.

Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų. Būtent tokie yra antriniai psichiniai procesai, kurie sudaro pagrindą kitai asmenybės struktūros sistemai – ego.

Ego (aš). Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Būtent jie padeda ego planuoti, kaip patenkinti poreikį.

Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Tai yra ganėtinai sunku.

Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id. Jo pagrindinis vaidmuo yra suderinti instinkyvių organizmo poreikių patenkinimą su aplinkos sąlygomis, tad jo pagrindiniai tikslai ir būtų – išlaikyti individo gyvybę ir prižiūrėti rūšies reprodukciją.

Superego (aukščiau nei aš). Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego – asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Būtent superego žmoguje nusprendžia, kas yra teisinga ir kas yra bloga, tam, kad žmogus galėtų veikti pagal atitinkamus visuomenės moralinius standartus.

Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu. Po superego susiformavimo tėvų kontrolę pakeičia savikontrolė.

Pagrindinės superego funkcijos yra:

1) uždrausti id impulsų, ypač seksualinių ir agresyvių, patenkinimą, kadangi šie impulsai yra smerkiami visuomenės;

2) priversti ego pakeisti realistinius tikslus moraliniais;

3) siekti tobulumo.

Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus. Bet jis ne tik siekia trumpam uždelsti instinktų patenkinimą, bet ir bando juos sustabdyti visam laikui.

Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai
funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys. Sąlyginai galima id prilyginti biologinei asmenybės pusei, ego – psichologinei, o superego – socialinei daliai.

ASMENYBĖJE VYKSTANTYS PROCESAI IR JŲ DINAMIKA

Z. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų. Todėl žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir pan. Z. Froidas, įtakotas savo laikmečio tradicijos, manė, kad jei yra tokia veikla kaip mąstymas, vadinasi jam atlikti reikalinga tam tikra energijos forma – psichinė energija. Pagal energijos tvermės dėsnį, energija gali būti transformuojama į kitą būseną, bet niekada negali išnykti. Tad psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę, ir atvirkščiai. Toks sąlyčio taškas tarp biologinės (kūno) ir psichinės (asmenybės) energijos yra id ir instinktai.

Instinktai. Instinktai – tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru (wish), o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda – poreikiu (need). Pavyzdžiui alkis, (maisto poreikis), fiziologiškai gali būti aprašytas kaip tam tikrų medžiagų trūkumas organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireikš noru valgyti. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga. Jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Kitaip tariant, instinktai kontroliuoja elgesį išaugusiu jautrumu tam tikros rūšies stimuliacijai.

Be to organizmas gali būti aktyvuotas išorinio pasaulio stimulais. Z. Froidas manė, kad šie išoriniai sujaudinimo šaltiniai vis tik turi mažesnės reikšmės asmenybės dinamikai, nei įgimti instinktai. Juk iš esmės išoriniai dirgikliai sudaro žmogui mažiau kliūčių ir reikalauja mažiau sudėtingos prisitaikymo formos, nei poreikiai. Žmogus gali pabėgti nuo išorinių stimulų, bet neįmanoma pabėgti nuo poreikių.

Visi instinktai kartu sudaro asmenybės naudojamos psichinės energijos visumą, kurios saugykla yra id. Tad id yra psichinės energijos, atsirandančios iš metabolinių organizmo procesų, teikėjas asmenybei.

Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Šaltinis jau buvo apibrėžtas kaip tam tikros fiziologinės sąlygos arba poreikis. Instinkto tikslas – kūno sujaudinimo pašalinimas (pavyzdžiui alkio instinkto tikslas – pašalinti medžiagų apykaitos trūkumą, kas padaroma valgant maistą). Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį. Tad objektas yra ne tik tam tikras daiktas ar sąlyga, kuri patenkins norą, bet taip pat ir visas elgesys, kuris reikalingas norų išsipildymui. Varomoji jėga – tai motyvuojanti instinkto jėga, kurią sąlygoja poreikio stiprumas.

Toks instinktų apibrėžimas leidžia aiškiau suprasti elgesio įtampos sumažinimo (redukcijos) modelį. Žmogaus elgesys yra aktyvuojamas vidinių dirgiklių ir baigiasi tada, kai tam tikri atitinkami veiksmai pašalina ar sumažina dirgiklius. Tad instinkto tikslas yra grąžinti žmogų į pirminę ramybės būseną, kuri egzistavo iki sujaudinimo, patiriamo kaip įtampos. Taigi, organizmas siekia išsaugoti pusiausvyrą pašalindamas dirginančius sujaudinimus, kas patiriama kaip malonumas.

Instinkto šaltinis ir tikslas lieka pastovūs visą gyvenimą, nebent šaltinis keičiasi ar išnyksta fizinės brandos eigoje. Nauji instinktai gali atsirasti išsivysčius naujiems fiziniams poreikiams. Tuo tarpu objektas ir priemonės, kuriomis žmogus bando patenkinti savo poreikį gali kisti labai įvairiai. Tai įmanoma dėl psichinės energijos pakeičiamumo (displacement) – ji gali būti atpalaiduojama (iškraunama; suvartojama) įvairiais būdais. To pasekoje, jei vienas objektas dėl kurių nors išorinių ar vidinių priežasčių yra neprieinamas, energija gali būti iškraunama į kitą objektą. Šiam tapus irgi nepasiekiamam, įvyks kitas pakeitimas ir taip tol, kol bus rastas prieinamas objektas.

Tad instinkto energija gali būti atpalaiduojama tokiu pakeistu objektu, kuris nėra iš prigimties būdingas (pirminio pasirinkimo) tam instinktui. Taip, pvz.:, vaikas gali dėl tam tikrų išorinių priežasčių mesti savo pirminį seksualinį objektą – manipuliaciją savo lytiniais organais (masturbaciją) – ir imtis ne tokio akivaizdaus savo lytinio poreikio patenkinimo – piršto čiulpimo. Taigi, pakito instinkto objektas, tačiau nepakito jo tikslas.

Sugebėjimas pakeisti objektą yra viena svarbiausių asmenybės dinamikos savybių, sąlygotų žmogaus psichikos plastiškumo ir lankstumo. Praktiškai visi suaugusio žmogaus interesai, pomėgiai, mylimi užsiėmimai ir įpročiai yra tokių instinktų pirminių pasirinkimo objektų išvestiniai, t.y., jie yra atsiradę visos eilės pakeitimų būdu.

Tad Froido motyvacijos teorija yra pagrįsta prielaida, kad instinktai yra vienintelis žmogaus elgesio energijos šaltinis.

Instinktų skaičius ir rūšys. Froidas nesistengė išskirti specifinių intsinktų, kadangi mes tiek nežinome apie kūno fiziologines būsenas, kad taip galėtume padaryti, o be to tai yra fiziologo darbas. Froidas teikė tik instinktų bendrą klasifikaciją – tai dvi plačios kategorijos – gyvenimo ir mirties instinktai.

Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies
– tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Didžiausią dėmesį Froidas skyrė seksualiniam instinktui ir ankstyvaisiais savo teorijos kūrimo etapais visą žmogaus motyvaciją aiškino šiuo instinktu. Iš tikrųjų šis instinktas nėra nedaloma vienybė, o greičiau keli atskiri kūniški poreikiai, kurie sukelia seksualinius norus. Kiekvienas šių norų turi savo šaltinį skirtingose kūno vietose, kurios vadinamos erogeninėmis zonomis. Erogeninės zonos yra dalis odos ar gleivinės, ypač jautrios dirginimui, kuris sukelia malonius jausmus.

Lūpos ir burnos ertmė sudaro vieną tokią erogeninę zoną, analinė anga – kitą, lytiniai organai – trečią. Vaikystėje seksualiniai instinktai yra santykinai nepriklausomi vienas nuo kito, bet kada žmogus pasiekia brandos amžių, jie yra linkę sintezuotis ir kartu siekti reprodukcijos.

Mirties – arba dar destruktyvūs – instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau. Tik tiek, kad jie padaro savo – kiekvienas galiausiai miršta. Froidas darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus turi pasąmoningą troškimą numirti. Jis nebandė identifikuoti kūniškųjų mirties instinktų šaltinių. Jų egzistavimas pagrįstas principu, kuris teigia, kad visi gyvybiniai procesai turi tendenciją sugrįžti į neorganinio pasaulio stabilumą. Taigi, sutrikdyta iš stabilaus egzistavimo organinė medžiaga linksta grįžti į ramybės būseną. Mirties noras yra šio principo pasireiškimas. Iš mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai. Agresija – tai savidestrukcija nukreipta į išorę link pakeičiamų objektų, nes mirties norą blokuoja gyvenimo instinktų jėgos. Mirties ir gyvenimo instinktai gali persipinti vieni su kitais ir pasireikšti vienoje veikloje.

Šie instinktai teikia visą energiją, kurią naudoja visos trys asmenybės sistemos.

Psichinės energijos paskirstymas ir išnaudojimas. Asmenybės dinamiką sudaro būdai, kaip yra paskirstoma ir išnaudojam energija tarp trijų sistemų. Energijos kiekis yra ribotas, tad visos sistemos varžosi tarpusavyje. Vystymosi pradžioje id turi visą energiją ir naudoja ją refleksyviems veiksmams norų išsipildymui, veikdamas pagal malonumo principą. Energijos sutelkimas į veiksmą arba vaizdinį, kuris patenkina instinktą, yra vadinamas instinktyviu (pirminiu) objekto pasirinkimu arba objekto kateksiu. Energija id yra labai nestabilios būsenos ir lengvai gali persijungti nuo vieno vaizdinio ar veiksmo prie kito. Taip yra dėl id nesugebėjimo aiškiai diferencijuoti objektus. Skirtingi objektai gali būti laikomi tais pačiais – pvz.: alkanas vaikas viską deda į burną.

Ego neturi savo energijos šaltinio, tad turi perimti ją iš id. Kadangi id nemoka diferencijuoti vaizdinių nuo realybės, jis gali užkrauti energija ir vaizdinį, kuris nepatenkina poreikio. Tad organizmas turi išmokti diferencijuoti objektyvią realybę nuo subjektyvios. Tai padaroma antrinių procesų pagalba. Tai reiškia ego susiformavimą. Kadangi ego efektyviau tenkina organizmo poreikius, dalis energijos iš id atitenka jam. Iš esmės tai vyksta identifikacijos procesų pagalba, kai ego rasdamas reikiamus objektus subjektyvioje realybėje susitapatina (identifikuojasi) su jais. Tada id atiduoda savo energiją surastiems objektams, kuri kartu atitenka ir ego antriniams procesams.

Kai ego gauna pakankamai daug energijos, jis gali skirti ją ne tik instinktų tenkinimui bet ir savo procesams – suvokimui, įsiminimui, mąstymui ir pan. Dalis energijos išnaudojama tam, kad sulaikytų id nuo neracionalių ir impulsyvių veiksmų.

Ego energija gali būti išnaudojama ir naujiems objektams, kurie nėra susiję su baziniais organizmo poreikiais, tačiau kurie yra asociaciniais ryšiais susiję su jais (pirminių pasirinkimo objektų pakeitimas).

Be to ego išnaudoja energiją tam, kad suderintų visų trijų sistemų tarpusavio sąveiką, bei organizmo sąveiką su aplinka.

Superego perima energiją per identifikaciją su tėvais. Tėvai yra vieni pirmųjų kūdikio pasirinkimo objektų, kadangi nuo jų priklauso jis bei jo poreikių patenkinimas. Jie baudžia, kas padidina įtampą, ir apdovanoja, kas mažina įtampą. Vaikas išmoksta prie to prisitaikyti introjektuodamas tėvų moralinius imperatyvus, kuriuos užkrauna energija, nes jie patenkina jo poreikius. Taip jis atiduoda savo energiją savo idealams ir tai tampa jo ego idealais, jis užkrauna energija draudimus, ir tai tampa jo sąžinė.

Superego dažnai veikia prieš id impulsus. Tai visuomenė tėvų apraiškoje bando kontroliuoti ir uždrausti primityvių motyvų išraišką, ypač sekso ir agresijos. Tačiau ir id sugeba išnaudoti superego savo impulsų patenkinimui (teisiojo pyktis neteisiesiems).

Sistemų energetinė sąveika labai sudėtinga, nes superego ir ego stengiasi tiek patenkinti id poreikius, tiek juos uždrausti, o ego dar turi prisitaikyti prie realaus pasaulio reikalavimų. Jei id turės kontrolę energijos – elgesys bus impulsyvus ir primityvus. Jei superego – moralus (čia sąžinės ir ego idealo poveikis skirtingas).

Energijos žymūs ir staigūs persiskirstymai dažni, ypač per pirmus 20 gyvenimo metų, kol pasiskirstymas daugiau mažiau nesistabilizuoja.

Nerimas. Labai svarbią vietą Froido teorijoje, aiškinančioje žmogaus psichikoje esančių jėgų sąveiką, užima nerimas. Žmogus turi patenkinti savo poreikius ieškodamas
objektų išoriniame pasaulyje. Tačiau išorinis pasaulis gali ne tik tenkinti poreikius, bet ir kelti grėsmę žmogaus saugumui – aplinka gali sukelti įtampą ir skausmą lygiai taip pat, kaip ir suteikti malonumą atpalaiduojant juos. Žmogaus įprastinė reakcija į išorinę skausmo grėsmę, ypač į tokią, kurios žmogus nėra pasiruošęs įveikti, yra baimė. Perfrazuojant psichoanalitiniais terminais, galima sakyti, kad kai ego patenka į pernelyg didelę stimuliaciją, kurios ego nesugeba sukontroliuoti, ego užplūsta nerimas. Froidas skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė). Pagrindinė nerimo rūšis yra realus nerimas, arba baimė, kuri kyla dėl realių išorinio pasaulio pavojų. Iš jo ir kyla kiti du nerimo tipai. Neurotinis nerimas yra baimė, kad instinktai prasiverš pro žmogaus sąmoningą kontrolę ir privers žmogų padaryti kažką tokio, už ką jis bus nubaustas. Tai ne tiek pačių instinktų baimė, kiek bausmės baimė. Šis nerimas turi realų pagrindą, nes pasaulis, kaip jį reprezentavo tėvai, baudė vaiką už impulsyvius veiksmus. Moralinis nerimas yra sąžinės baimė. Žmogus su stipriu superego patiria kaltę, kai jis daro ar net pagalvoja ką nors tokio, kas prieštarauja jo moraliniams įsitikinimams, pagal kuriuos jis buvo išaugintas. Jis taip pat kyla dėl realaus pagrindo, nes praeityje žmogus buvo baustas už moralinių taisyklių laužymą.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 5019 žodžiai iš 9641 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.