Asmenybės psichologija
5 (100%) 1 vote

Asmenybės psichologija

112131

TURINYS

ĮVADAS…………………………………………………………………………………………….. 1

1 dalis. ASMENYBĖS SAMPRATA………………………………………………………. 2

1.1. Psichoanalizės teorija………………………………………………………………………. 2

1.2. Mokymosi teorija…………………………………………………………………………….. 6

1.3. Augimo teorija……………………………………………………………………………….. 7

2 dalis. KITOS ASMENYBĖS SAMPRATOS TEORIJOS

IR FAKTORIAI…………………………………………………………………………………… 9

2.1. Lauko teorija………………………………………………………………………………….. 9

2.2. Motyvacijos teorija………………………………………………………………………….. 10

2.3. Savisuderinamumo teorija………………………………………………………………… 10

2.4. Logika ir kūryba……………………………………………………………………………… 11

2.5. Intuicija ir įpročiai…………………………………………………………………………… 12

2.6. Vertybių sistema……………………………………………………………………………… 13



Įvadas

Menas valdyti žmones visuomet yra gyvybiškai svarbus vadovams bet kurioje veiklos srityje. Praeityje, kai buvo darbo jėgos perteklius ir mažas nusiskundimų skaičius, vadovas galėdavo “laikyti po padu” daugiau darbininkų ir atleisti nepatikusius. Šiais laikais prityrę specialistai tapo retenybė. Be to, labai padaugėjo skundų bei reikalavimų, kuriems tenkinti firmos išleidžia daugiau pinigų, nei kitiems veiklos objektams. Dėl visų šių faktorių valdymo menas yra vienas pagrindinių momentų vertinant firmos konkurentabilumą ir vadovybės darbo efektyvumą.

Nors žmogus yra sudėtingesnis ir mįslingesnis už bet kurį gamybinį procesą, teorinis supratimas apie jį labai menkas. Žmogaus atsakomųjų reakcijų gama žymiai platesnė nei įrengimų. Vienodi mechanizmai vienodomis sąlygomis vienodai reaguoja į konkrečius poveikius, tačiau nėra dviejų žmonių, kurie, atsidūrę vienodose sąlygose, elgtųsi vienodai ( nors jų patirtis ir būtų identiška).

Be to, žmogus reaguoja į tokius faktorius, kurie mums nežinomi, todėl jo negalima tiksliai apibūdinti. Lengva patikrinti, kaip dirba mašina, žmogus gi gali nusišypsoti, nors viduje tiesiog “verda” iš pykčio.

Nors psichologija- jauna disciplina, tačiau apie individualų mąstymą ir elgesį spėjo sukaupti nemaža žinių. Ji gali būti naudinga vadovui, kuriam būtina suprasti žmones, su kuriais dirba. Pirmos ir antros šio darbo dalies tikslas- supažindinti su kai kuriomis psichologijos mokyklomis, teorijomis, koncepcijomis, labiausiai tinkančiomis šiuolaikiniam vadovui. Žmogaus elgesio samprata leis vadovui būti atidesniu žmonėms, padėti darbuotojams patenkinti savo poreikius ir pasitarnauti organizacijai.

1dalis

Asmenybės samprata

Šioje dalyje pateikiamos trys pagrindinės mokyklos: 1) psichoanalizės teorija, 2) mokymosi teorija ir 3) augimo teorija.

1. 1. Psichoanalizės teorija

Vientisą ir išsamiausią žmogaus asmenybės teoriją- psichoanalizės teoriją- XX a. pradžioje sukūrė Z.Froidas (S.Freud), o ją išvystė K.Jungas (K.G.Jung), A.Adleris (A.Adler), K.Horni (K.Horney), H.Salivanas(H.S.Sullivan) ir E.Fromas(E.Fromm).

Z.Froidas.

Z. Froidas( 1856- 1939)- austrų psichiatras ir psichologas, sukūręs individo psichoseksualinio vystymosi teoriją, pasiūlęs laisvų asociacijų metodą laikyti psichoanalitinės terapijos pagrindu.

Psichoanalizė pagrįsta dviem pagrindinėmis hipotezėmis.Pirmosios esmė ta, kad kiekvienas psichologinis reiškinys turi konkrečią priežastį. Froidas įrodinėjo, kad sapnų turinys, nors dažnai atrodo nieko bendro su realybe neturintis, yra sąlygojamas nesąmoningų žmogaus impulsų ir norų. Jei gerbiantis viršininką darbuotojas sapne mato jį, atleistą iš pareigų, tai pagal Froido teoriją gali reikšti, kad iš tikrųjų viršininkas nėra pavaldiniui malonus.

Kalbos, rašymo, atminties klaidas (“ Freudian slips”) Z.Froidas laikė ne atsitiktiniais nesusipratimais, o neįsisąmonintų siekių ir troškimų liudijimu. Jei susirinkimo pirmininkas suklys ir pasakys: ” man labai nemalonu jus, susirinkusius čia, matyti…”- tai gali reikšti, kad pasąmonėje dėl įvairių priežasčių jis norėtų susirinkimą atidėti arba visai atšaukti.

Antroji hipotezė sako, kad neįsisąmoninti procesai vaidina žymiai svaresnį vaidmenį formuojant mąstymą ir elgesį, nei sąmoningi. Žmogus dažnai nežino tikrųjų savo siekių ir norų. Kad išsiaiškintų slaptus siekius, Froidas sukūrė laisvų asociacijų metodą, t.y. tiriamasis kalba viską, kas jam šauna į galvą, nesvarbu kokios keistos ar nesąmoningos išreikštosios mintys bebūtų.

Tęsdamas tyrimus, Froidas sukūrė struktūrinį žmogaus psichinio gyvenimo organizacijos modelį. Jis išskyrė tris pagrindines dalis: “id” (arba “tai”), “ego” (arba “aš”) ir “superego” (arba “aukščiau negu aš”).

“Id”- žmogiškų troškimų
šaltinis. Tai seksualiniai ir agresyvieji troškimai, besivadovaujantys pasitenkinimu ir norų įgyvendinimu nedelsiant.

”Ego”- sąmonė, reguliuojanti pirmojo ir trečiojo psichikos lygių konfliktą, kontroliuojanti “id” ir “superego”. Ji paklūsta realybės dėsniams ir ieško galimybės patenkinti poreikius ir norus atsižvelgdama į išorinius faktorius.

“Superego”- auklėjimo, socialinių normų suformuotas psichikos lygis (sąžinė), padedantis sąmonei tramdyti ir valdyti pasąmonės potraukius. “Superego” formuojasi tėvų, kuriuos vaikas stebi, moralės pavyzdžiu. Štai pavyzdys, kaip visos trys psichikos dalys veikia vienu metu. Sutikęs gatvėje patrauklią moterį, vyriškis gauna iš “id” seksualinį impulsą. Jo “ego” ieško galimybės realiai patenkinti norą, o “superego”- moralinių principų ir kaltės jausmo įsikūnijimas- sulaiko nuo agresyvių veiksmų.

Kai susidaro išorinis pavojus žmogaus psichinei būsenai (nerimas, stresas), “ego” stengiasi sumažinti pavojų ieškodamas realaus, sąmoningo problemos sprendimo arba iškreipdamas situaciją. Toks reiškinys žinomas kaip apsauginių mechanizmų veikimas.

Pagrindiniai apsauginiai mechanizmai yra šie:

1) Išstūmimas (repression).Reiškiasi kaip nesiderinančių su savimone ir galinčių pakenkti savigarbai potraukių ir impulsų, t.p. jų sukeltų emocijų bei atsiminimų užmiršimas, arba perkėlimas iš sąmonės į pasąmonę. Skirtingai nuo paprasto užmiršimo, yra motyvuotas, t.y. užmirštama tai, kas nemalonu ir kelia kaltės pajautimą.

2) Perkėlimas (projection). Asmuo priskiria savo pojūčius kitiems žmonėms. Užuot pasakęs ”Aš nekenčiu Džordžo”, jis gali pasakyti “Džordžas nekenčia manęs”. “Ego” naudojasi šiomis priemonėmis dėl tų pačių priežasčių kaip išstūmimo atveju. Minties apie neapykantą įsisąmoninimas, dažnai žeidžiantis labiau nei pati neapykanta, sukelia tokį nerimą ir pavojų, kad žmogus nebegali normaliai gyventi.

3) Racionalizavimas (rationalization). Tikrosios priežastys, sukeliančios tam tikras mintis ar poelgius, kartais yra tokios nepriimtinos, kad jas reikia pakeisti priimtinesnėmis. Pavyzdžiui, sunkiai susitvarkantis su darbais, gali tikinti save ir kitus, kad grafikas neatitinka realių žmogaus galimybių. Iš tikrųjų jam norisi, kad visas kolektyvas dirbtų lėčiau ir blogiau, nes jis jaučiasi pažemintas.

4) Pakeitimas ( reaction formation ). Kai noro, jausmo įsisąmoninimas sukelia žmogui baimę ir diskomfortą, juos galima pakeisti priešingais ( pyktį- džiaugsmu, neapykantą- pakantumu ir pan.).

K.G.Jungas.

K.G. Jungas(1875- 1961)- šveicarų psichologas, filosofas.Davė pradžią gelmių psichologijos krypčiai- analitinei psichologijai. 1907- 11 Z. Froido mokinys ir bendradarbis.Froidistinėje psichikos sistemoje itin didelę reikšmę teikė kolektyvinei pasąmonei, priskirdamas jai instinktus ir archetipus (ankstesnių kartų mitus, simbolius ir vaizdinius ).

Nors K.G.Jungas pritarė daugeliui Z.Froido idėjų, tačiau jų nuomonės išsiskyrė principiniuose nesutarimuose. Jungas manė, kad elgesį lemia tiek žmogaus norai, tikslai, tiek gyvenimo istorija. Jei Froidas tvirtino, kad žmogus gyvena tik norais, tai Jungas manė, kad žmogus gyvena ir norais, ir tikslais.

Žinomiausia Jungo “asmenybės teorijos” dalis- žmonių skirstymas į intravertus ir ekstravertus. Ekstravertai susikoncentravę į išorinį pasaulį ir yra komunikabilesni. Intravertai orientuojasi į savo vidinį pasaulį, subjektyvius pojūčius, yra uždaresni. Abi šios tendencijos dera vienoje asmenybėje, tačiau viena jų dominuoja, nulemdama asmenybės tipą.Todėl vadovui svarbu žinoti, kad žmonės bendrauja su išoriniu pasauliu taip, kaip jiems patogiau, o tai reiškia, kad su kiekvienu iš jų reikia elgtis skirtingai.

A.Adleris.

A. Adleris (1870- 1937)- austrų gydytojas ir psichologas. 1902-11 Z.Froido bendradarbis. Atsisakęs Froido pažiūrų sukūrė individualios psichologijos sistemą. Žmogaus veiklos stimulu laikė siekimą kompensuoti nepilnavertiškumo kompleksą.

Adleris manė, kad socialiniams žmogaus interesams ir norui vadovauti, pirmauti reikėtų skirti daugiau dėmesio, nei tai darė Froidas. Jo sukurta teorija kaip tik ir sukoncentruota į šiuos aspektus .

Savo teorijoje Adleris įrodinėja, kad noras pirmauti- pagrindinis žmogaus noras.Pirmaavimą jis suprato ne kaip garbę ar socialinį statusą, o kaip kažką labai artimą potencialių žmogaus galimybių vystymui ir realizavimui. Adleris pastebėjo, kad silpni vienoje veiklos srityje žmonės dažnai jaučiasi nepilnaverčiai ir bando kompensuoti tuos trūkumus kita veikla.Pavyzdžiui, G. Kaningemas (Kanningem) vaikystėje labai apdegė. Norėdamas kompensuoti šį trūkumą jis intensyviai treniravosi ir tapo žymiu sprinteriu.

K.Horni, H.Salivanas ir E.Fromas.

K. Horni(1885-1952)-vokiečių, amerikiečių gydytoja, psichologė. Neurozes laikė žmogaus elgesio apsaugos nuo priešiškos socialinės aplinkos forma .

H. Salivanas (1892- 1949)- amerikiečių psichologas. Sukūrė asmeninių santykių koncepciją. Asmenybę traktavo kaip žmogaus personifikacijų visumą.

E.Fromas (1900- 1980)- vokiečių ir JAV filosofas, sociologas psichologas; projekto sukurti sveiką visuomenę psichoanalitinės socialinės ir individualios terapijos pagrindu autorius.

Šie psichologai taip pat
pripažino socialinių aspektų svarbą asmenybės teorijoje. Jie padarė svarbų įnašą į žmogaus, ne tik kaip biologinės, bet ir kaip į socialinės būtybės, sampratą.

K. Horni (Horney) nustatė, kad vaiko baimės atsiranda dėl blogų santykių su tėvais. Ji aprašė tų baimių reiškimosi vėlesniame bendravime formas. Pavyzdžiui, vaikas, kuris vaikystėje buvo žeminamas, baudžiamas, arba tas, kuris buvo pernelyg globojamas ir lepinamas, suaugęs gali visokiais būdais siekti aplinkinių meilės ar valdžios.

H. Salivanas (Sullivan) tyrinėjo žmonių santykius ir priėjo išvadą, kad asmenybė- tai tiesioginis tarpasmeninių santykių atspindys.

E.Fromas tyrė ryšius tarp psichinių procesų ir socialinių žmogaus gyvenimo sąlygų. Jis teigė, kad kai kurie žmonės ar žmonių grupės, neturėdamos galimybių patenkinti socialinių poreikių, tampa lyderiais- maniakais. Kaip pavyzdį jis nagrinėjo situaciją hitlerinėje Vokietijoje.

Praktinės psichoanalizės teorijos išvados.

Nors psichoanalizės teorija nepateikia konkrečių problemos sprendimo metodų, ji gali padėti vadovui suprasti pavaldinius. Iš šios teorijos vadovas supras, kad pavaldinių elgesys ne visada yra logiškas ir protingas, kad elgesį ne visuomet galima apibendrinti griežtais ir tiksliais terminais, kad žmonės ne visada supranta savuosius impulsus ir norus. Todėl vadovui reikėtų atsižvelgti ir į galimus slaptus motyvus.

1. 2. Mokymosi teorija.

Iš dalies kaip atsakas psichoanalizės teorijos idėjoms, iš dalies dėl psichologijos mokslo vystymosi buvo sukurta mokymosi teorija- biheviorizmas- antroji psichologijos mokykla. Jos atstovai- Dž.Votsonas ir B.Skineris, didelę įtaką turėjo I.Pavlovo darbai.

I.Pavlovas (1849- 1936) specializavosi sąlyginių refleksų tyrimuose. XX a. pr. sukūrė sąlyginių refleksų teoriją, padėjusią tirti psichinius procesus, nustatė refleksinių aktų susidarymą ir persitvarkymą.

Dž.Votsonas (Watson) pritaikė sąlyginio reflekso sampratą mokymosi teorijoje. Jis teigė, kad visą elgesį galima apibūdinti stimulų ir reakcijų terminais. Stimulas apibūdinamas kaip išorinės aplinkos pasikeitimas, o reakcija- kaip organizmo atsakas į tą pasikeitimą. Mokslininkas teigė, kad tarp stimulo ir reakcijos egzistuoja įgimti ryšiai, todėl, pasitelkus sąlyginius refleksus, galima mokyti, taip sukuriant naujus ryšius tarp konkrečių stimulų ir reakcijų. Tvirtai įsitikinęs išmokimo principų svarba ir žmogaus apmokymo galimybe, Votsonas sakė: “ Duokite tuziną sveikų vaikų, leiskite juos auklėti pagal mano metodiką, ir aš garantuoju, kad bet kurį iš jų padarysiu, kuo panorėsiu- daktaru, teisininku, menininku, komersantu, net vagimi, visiškai neatsižvelgdamas į jų talentus, polinkius, siekius…”

B.Skineris (Skinner) praplėtė sąlyginių refleksų teoriją. Jis nustatė skirtumą tarp dviejų reakcijos tipų- automatinių, atsirandančių dėl išorinių stimulų (seilių išsiskyrimas pamačius maistą, rankos atitraukimas nuo karšto daikto), ir operantinių refleksų, kuriuos organizmas sukuria savaime ( pradedančio pažinti pasaulį vaiko šliaužiojimas).

B.Skineris nustatė, kad operantines reakcijas galima sustiprinti pagiriant ir susilpninti baudžiant. Įdomu, kad operantinis mokymas tęsiasi ilgiau, jei skatinama ir giriama ne reguliariai, o kartas nuo karto.

B.Skinerio bandymai parodė, kaip plačiai galima taikyti operantinio reagavimo principus( pvz.: mokė balandžius žaisti stalo tenisą).

Praktinės mokymosi teorijos išvados.

Terminas “mokymosi teorija” taikomas pirmiausia kalbant apie elgesio psichologiją. Skirtumas nuo pedagoginio supratimo yra tas, kad čia daugiau analizuojami daugiau įtakos asmeninės patirties formavimuisi turintys faktai, tokie kaip įpratimas, įsidėmėjimas, paprasčiausių refleksų susidarymas ir pan.

Mokymo teorija organizacijoje pritaikoma efektyviau, nei psichoanalizės teorija. Be to jos principai paprastesni, todėl mažesnė rizika, kad taikydami teorines žinias praktikoje, pabloginsime esamą situaciją.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1977 žodžiai iš 3934 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.