Asmenybės raidos ypatumai e eriksono teorijoje
5 (100%) 1 vote

Asmenybės raidos ypatumai e eriksono teorijoje

1121

Asmenybės raidos ypatumai E.Eriksono teorijoje

Žmogus žemėje gimsta, auga, bręsta, sensta ir miršta. Visą šią seką galima pavadinti raida – tai vystymosi, rutuliojimosi sinonimas. Sąvoka vartojama norint stebėti, analizuoti ir apibūdinti žmoguje vykstantį vidinį atsiskleidimą.

Šis žodis ypač tinkamas žmogaus asmenybės vystymuisi nuo genezės iki baikmės. Asmenybė yra „dinaminė organizacija individe tų psichofizinių sistemų, kurios nulemia jo charakteringa elgesį ir mintį“ . kiekvienas žmogus asmenybę suvokia kaip savąjį „aš“ (pats). Asmenybė yra centrinė, asmeninė, sąmoninga ir nors daugiausia pastovi, bet galinti dinamiškai keistis. Iš esmės asmenybė išlieka ta pati – tas pats „aš“. Tačiau, laikui bėgant, ji patiria ir kaitą, tiek reaguodama į savo vidų, aplinką, kitus asmenis bei įvykius, tiek pati kitaip norėdama, derindamasi, rinkdamasi, apsispręsdama ir siekdama. Išlikdama „savita“, bet ir keisdamasi, ji formuoja, kuria save. Gyvenimas yra procesas, kuriame atpažystamas charakteringų periodų ciklas nuo gimimo iki mirties. Tame cikle asmenybė lieka ta pati – su tuo pačiu „aš“, bet nesustingusi, o besivystanti.

Plačiame socialiniame kontekste Erikas H. Erikson‘as savo raštuose pateikia savąja asmens vystymosi teoriją. Tai žmogaus „aštuoni amžiai“. Eriksono dėmesys krypsta į asmens identitetą. Kritiški vystymosi periodai yra „amžiai“. Juose iškyla „ego“ (aš) savybės, kuriomis individas parodo, „kad jo aš atitinkamoje fazėje yra pakankamai stiprus integruoti besivystančio organizmo vidinę programą su socialinių institucijų struktūra“. Dėmesys kreipiamas i vadinamąsias vidines būsenas žmogiškojo organizmocentro (ego), kuris reguliuoja organizmo derinimą prie aplinkos, ypač prie žmogiškųjų „institucijų“. O tos institucijos keičiasi: kūdikystėje – tai tėvų, ypač motinos, elgesys su juo; jaunystėje – sudėtingesnis ruošimasis suaugusiojo gyvenimui; senatvėje – žmogaus gyvenimo baigmės „institucija“.

Aštuoni žmogaus vystimosi amžiai yra pavadinti pagal juose pasireiškiančias charakteringas ego savybes, teigiamas ir neigiamas.

I. PAMATINIS PASITIKĖJIMAS AR NEPASITIKĖJIMAS (0 – 1,5 metų amžiaus) kūdikystė.

Pirmieji pusantru metų yra pats pirmasis gyvenimo tarpsnis, kada vos gimęs kūdikis apie save patiria „pasaulį“. Visa aplinka, o ypač tiesiogiai kūdikį veikiantieji jam pasirodo, kaip teikiantieji saugumą, maistą, globą. Tačiau aplinka gali pasirodyti ir nesaugi, stokojanti ir jo neaprūpinanti. Tokiu būdu kūdikiui pažadinamas pamatinis pasitikėjimas arba nepasitikėjimas. Motina, pirmoji globėja ir rūpintoja, kūdikiui teikia jo patirties tęstinumą ir jos užtikrinimą. Motinos, teigia Eriksonas, sukuria vaikams pasitikėjimo jausmą savo aprūpinimo būdu, kuris sujungia kūdikio individualius poreikius ir ir tvirtą asmeninio patikimumo jausmą. Tai sudaro pamatą vaikučio tapatybės jausmui. Vaikučio pirmas socialinis pasiekimas yra tas, kad jis gali išleisti motiną iš akių per daug nenuogastaudamas, nes ji jam vidiniu atžvilgiu užtikrina, taip pat išoriškai numatomą, kad vėl pasirodys. Bendra pasitikėjimo būsena taip pat reiškia, kad kūdikis išmoko ne tik remtis aprūpintojo pasikartojančiu ir tęstiniu elgesiu bet taip pat pasitikėti „savimi“, t.y. savo kūno organais jo poreikių atvejais, ir tokiu būdu pats jaustis patikimesnis.

Pasitikėjimu nepalankios sąlygos. Jei kūdikis ilgai paliekamas vienas, ilgai nemaitinamas, jaučia šaltį, staigius judesius, bauginančius garsus ar patiria motinos ar kito rūpintojo nervingumą, baimę, piktumą, nenorą juo rūpintis. Tada jis junta nesaugumą, baimę. Kyla nepasitikėjimo jausmas.

Šiame laikotrpyje susidaręs nepasitikėjimas gali būti vėliau nugalėtas, nes kūdikis turi įgimtą vidinį pajiegumą, susidarius palankesnėms sąlygoms, pasitikėjimą įgyti. Tik labai stiprūs neigiami įgūdžiai gali palikti nebeišdildomą žalą.

II. AUTONOMIJA AR GĖDA IR ABEJONĖ (1,5 – 3 metų ankstyvoji vaikystė)

Jei vaikutis sugeba savo elgesį kontroliuoti, jis instinktyviai išlaiko jausmą, kad save valdo ir junta savo autonomiją, o jei ne, tai tėvams perdėtai įsikišus, jame kyla abejonė savimi, savo sugebėjimais ir net gėda. Autonomijos pajutimui įgyti vaikutis turi turėti pamatinį pasitikėjima, išvystytą pirmajame kūdikystės amžiuje. Jau pasitikėdamas savimi ir „pasauliu“, vaikutis tinkamiau bendrauja su tėvais jų priežiūroje, lengviau jusdamas kada gali pasireikšti autonomiškai ir kada ne.

„Analinė zona“, išeinamoji anga, kur kontroliuojamas ar nekontroliuojamas „susilaikymas“ ir „tuštinimasis“, derinamas prie „reikalavimų“ ar net „išreiškiamas“ pyktis yra tinkama demonstruti sugebėjimą ir dėl to tampa vieta „kovai už autonomiją“.

Abejonė tiek savimi, tiek kitais kyla, kai vaikutis nebesusigaudo, ka jis sugeba ir ko ne, ypač tėvams neesant tvirtiems arba per daug jiems kontroliuojant jį. „Abejonė yra gėdos brolis“, – sako Eriksonas. Gėda – tai jausmas, kada esi išstatytas kitų akivaizdoje kai tam neesi pasirengęs ar apsirengęs. Gėda veda į kaltės jausmą.

Sferą autonominei veiklai sudaro fizinis kūno judėjimas (sustiprėjus kojų raumenims), paėmimas (sustiprėjus rankoms), pažinimas, pradėjimas kalbėti ir
ypač pajutimas savęs kaip, atskiro individo, atskiro nuo viso kito. Prieš pradedant jaustis „autonomišku“, „nepriklausomu“, tenka pasijusti, kad „aš“ esi, ir „esu“ atskirai nuo viso kito.

Savęs atpažinimas. Kūdikis neatskiria savęs nuo visos aplinkos. Jis viską junta, bet neatpažįsta savęs kaip juntančiojo visa kita. „Savimonė yra įgyjama palaipsniui pirmų penkerių ar šešerių metų laikotarpyje, ypač atėjus kalbai antraisiais metais“. Su kalbos mokymusi atsiranda nauja galimybė atskirti save. Pirmiausia, gautas vardas. Paskui, pabrėžtas negatyvistinis, priešinimosi elgesys, išreiškiamas žodeliu „ne“. Atsiranda noras ddaryti pačiam, be kitų pagalbos. Tuo noru grindžiamas autonomijos poreikis. Jis jungiasi su prabundančia savigarba. Savigarbos pažeidimas sukelia gėdą.

III. INICIATYVA AR KALTĖS JAUSMAS (4 – 6 metų žaidimo amžius). „Iniciatyva yra kiekvieno veiksmo reikalinga dalis, o žmogui reikia iniciatyvos pajutimo, ka tik jis mokėsi ir daro, o vaisius renkant, ir planuojant sistemą – Eriksonas. Tad jei šitokia iniciatyva yra reikalinga ir kiekvienam veiksmui, ir mokantis, ir darant tai savaime suprantama, kad ji gali ar turi atsirasti 4 6 metų vaikams, kurie pradeda „veikti“. Eriksonas randa charakteringus skirtumus vaikų veiksmuose: berniukuose – puolant ir nugalint, mergaitėse – sugaunant ar pasipuošiant. Tarp vaikų, ypač broliu ir seserų, jie pastebi pavydą ir varžymasi, o savivokoje – daug fantazijos, kurią veikia noras būti dideliu ir stipriu. Tačiau sapnuose iškyla baimė ar nuogąstavimas.

Kaltės jausmas. Kaltės jausmo atsiradimą Eriksonas jungia su Freud‘o vaikiško seksualumo teorija, pagal kurią tame periode vaikas geidžia priešingos lyties gimdytojo, kartu norėdamas atsikratyti savo paties lyties gimdytojo. Tuo laiku jis išgyvena pirmuosius lyties malonumus – konkrečiai arba vaizduotėje. Visa tai sukelia kaltės jausmą, nes, sąžinė yra kaltės valdytoja.

Eriksonas nurodo 4 6 metų amžiaus vaiko tikslą: „vaikas dabar privalo atrsti kokiu asmeniu jis gali tapti“ . vaiko uždavinys „atrasti“, kuo jis gali tapti. Ir tam uždaviniui atlikti jis turi ypač pabudusį sugebėjimą – vaizduotę, o taip pat ir jai atitinkanti charakteringą veiksmą – žaidimą, o tame žaidime nuolat pasireiškiantį potraukį – sekti, imituoti. Šis laikotarpis vadinamas „žainimų ir vaizduotės amžiumi“ . to „amžiaus“ krizė centre ne vien iniciatyva, bet išbandymas: tinkamas ar netinkamas.

IV. DARBŠTUMAS AR MENKAVERTYSTĖ ( 6 – 12 metų mokymosi amžius )

Mokymosi amžiuje iškyla vaiko atitinkamos laikysenos vertė – ką jis turi išsiugdyti kaip šio periodo pagrindinę ego savybę. Šiam periodui tai yra darbštumas. Mokydamasis vaikas turi tapti darbštus. Tai laikysena, kuri jam padeda gerai išmokti, atlikti bet kokį darbą ir ateityje. Šio periodo pagrindine dorybe Eriksonas laiko kompetentingumą, sugebėjimą ir išmokti, ir darbą tinkamai atlikti. Jei vaikas tinkamai neatsiliepia į šio mokymosi amžiaus uždavinius, yra pavojus, kad jame atsiras menkavertystės jausmas.

Mokymosi amžiuje didelę reikšmę turi motyvacija. Vaikams reikia mokytis dalykų, kurie gali būti visai nemalonūs. Tačiau šalia malonumo atsiranda ir kitos vertybės, kurias vaikas, pabudus protui, gali suvokti ir vertinti. Mokymasis ir darbštumas gali būti pagrįsti įvairiomis vaikui suvokiamomis ir branginamomis vertybėmis: pavyzdžiui, vyresniųjų pagyrimas, vidinis pasitenkinimas, darbo vaisiaus nauda.

Menkavertystės jausmas. Mokymuisi yra įvairių kliučių, pvz.; vaiko priklausomumas t.y. vaikas per daug prisirišęs prie mamos, arba motyvacijos stoka, kai vaikas nori vien malonumo; tada jam mokytis gali būti neidomu, nuobodu. Mokymesi yra tam tikra pažanga. Vieni vaikai – pažangūs, kiti – ne. Vaikas gali labai atsilikti ir „iškristi“ iš besimokančiųjų, darbščiųjų ar darbingųjų. Tokio vaiko savęs supratime nebelieka „vietos“ save suvokti kaip besimokantį ar net dirbantį.menkavertystės jausmas gali vaikui atsirati:

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1424 žodžiai iš 2743 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.