TURINYS
ÁVADAS……………………………………………………………
……………………………….. 1
1 dalis. ASMENYBËS
SAMPRATA………………………………………………………. 2
1.1. Psichoanalizës
teorija……………………………………………………………
…………. 2
1.2. Mokymosi
teorija……………………………………………………………
……………….. 6
1.3. Augimo
teorija……………………………………………………………
………………….. 7
2 dalis. KITOS ASMENYBËS SAMPRATOS TEORIJOS
IR
FAKTORIAI………………………………………………………….
……………………….. 9
2.1. Lauko
teorija……………………………………………………………
…………………….. 9
2.2. Motyvacijos
teorija……………………………………………………………
…………….. 10
2.3. Savisuderinamumo
teorija……………………………………………………………
…… 10
2.4. Logika ir
kûryba…………………………………………………………….
……………….. 11
2.5. Intuicija ir
áproèiai…………………………………………………………..
………………. 12
2.6. Vertybiø
sistema……………………………………………………………
………………… 13
Ávadas
Menas valdyti þmones visuomet yra gyvybiðkai svarbus vadovams bet
kurioje veiklos srityje. Praeityje, kai buvo darbo jëgos perteklius ir
maþas nusiskundimø skaièius, vadovas galëdavo “laikyti po padu” daugiau
darbininkø ir atleisti nepatikusius. Ðiais laikais prityræ specialistai
tapo retenybë. Be to, labai padaugëjo skundø bei reikalavimø, kuriems
tenkinti firmos iðleidþia daugiau pinigø, nei kitiems veiklos objektams.
Dël visø ðiø faktoriø valdymo menas yra vienas pagrindiniø momentø
vertinant firmos konkurentabilumà ir vadovybës darbo efektyvumà.
Nors þmogus yra sudëtingesnis ir máslingesnis uþ bet kurá gamybiná
procesà, teorinis supratimas apie já labai menkas. Þmogaus atsakomøjø
reakcijø gama þymiai platesnë nei árengimø. Vienodi mechanizmai vienodomis
sàlygomis vienodai reaguoja á konkreèius poveikius, taèiau nëra dviejø
þmoniø, kurie, atsidûræ vienodose sàlygose, elgtøsi vienodai ( nors jø
patirtis ir bûtø identiðka).
Be to, þmogus reaguoja á tokius faktorius, kurie mums neþinomi, todël
jo negalima tiksliai apibûdinti. Lengva patikrinti, kaip dirba maðina,
þmogus gi gali nusiðypsoti, nors viduje tiesiog “verda” ið pykèio.
Nors psichologija- jauna disciplina, taèiau apie individualø màstymà
ir elgesá spëjo sukaupti nemaþa þiniø. Ji gali bûti naudinga vadovui,
kuriam bûtina suprasti þmones, su kuriais dirba. Pirmos ir antros ðio darbo
dalies tikslas- supaþindinti su kai kuriomis psichologijos mokyklomis,
teorijomis, koncepcijomis, labiausiai tinkanèiomis ðiuolaikiniam vadovui.
Þmogaus elgesio samprata leis vadovui bûti atidesniu þmonëms, padëti
darbuotojams patenkinti savo poreikius ir pasitarnauti organizacijai.
1dalis
Asmenybës samprata
Ðioje dalyje pateikiamos trys pagrindinës mokyklos: 1) psichoanalizës
teorija, 2) mokymosi teorija ir 3) augimo teorija.
1. 1. Psichoanalizës teorija
Vientisà ir iðsamiausià þmogaus asmenybës teorijà- psichoanalizës
teorijà- XX a. pradþioje sukûrë Z.Froidas (S.Freud), o jà iðvystë K.Jungas
(K.G.Jung), A.Adleris (A.Adler), K.Horni (K.Horney),
H.Salivanas(H.S.Sullivan) ir E.Fromas(E.Fromm).
Z.Froidas.
Z. Froidas( 1856- 1939)- austrø psichiatras ir psichologas, sukûræs
individo psichoseksualinio vystymosi teorijà, pasiûlæs laisvø asociacijø
metodà laikyti psichoanalitinës terapijos pagrindu.
Psichoanalizë pagrásta dviem pagrindinëmis hipotezëmis.Pirmosios esmë
ta, kad kiekvienas psichologinis reiðkinys turi konkreèià prieþastá.
Froidas árodinëjo, kad sapnø turinys, nors daþnai atrodo nieko bendro su
realybe neturintis, yra sàlygojamas nesàmoningø þmogaus impulsø ir norø.
Jei gerbiantis virðininkà darbuotojas sapne mato já, atleistà ið pareigø,
tai pagal Froido teorijà gali reikðti, kad ið tikrøjø virðininkas nëra
pavaldiniui malonus.
Kalbos, raðymo, atminties klaidas (“ Freudian slips”) Z.Froidas
laikë
ne atsitiktiniais nesusipratimais, o neásisàmonintø siekiø ir troðkimø
liudijimu. Jei susirinkimo pirmininkas suklys ir pasakys: ” man labai
nemalonu jus, susirinkusius èia, matyti…”- tai gali reikðti, kad
pasàmonëje dël ávairiø prieþasèiø jis norëtø susirinkimà atidëti arba visai
atðaukti.
Antroji hipotezë sako, kad neásisàmoninti procesai vaidina þymiai
svaresná vaidmená formuojant màstymà ir elgesá, nei sàmoningi. Þmogus
daþnai neþino tikrøjø savo siekiø ir norø. Kad iðsiaiðkintø slaptus
siekius, Froidas sukûrë laisvø asociacijø metodà, t.y. tiriamasis kalba
viskà, kas jam ðauna á galvà, nesvarbu kokios keistos ar nesàmoningos
iðreikðtosios mintys bebûtø.
Tæsdamas tyrimus, Froidas sukûrë struktûriná þmogaus psichinio
gyvenimo organizacijos modelá. Jis iðskyrë tris pagrindines dalis: “id”
(arba “tai”), “ego” (arba “að”) ir “superego” (arba “aukðèiau negu að”).
“Id”- þmogiðkø troðkimø ðaltinis. Tai seksualiniai ir agresyvieji
troðkimai, besivadovaujantys pasitenkinimu ir norø ágyvendinimu nedelsiant.
”Ego”- sàmonë, reguliuojanti pirmojo ir treèiojo psichikos lygiø
konfliktà, kontroliuojanti “id” ir “superego”. Ji paklûsta realybës
dësniams ir ieðko galimybës patenkinti poreikius ir norus atsiþvelgdama á
iðorinius faktorius.
“Superego”- auklëjimo, socialiniø normø suformuotas psichikos lygis
(sàþinë), padedantis sàmonei tramdyti ir valdyti pasàmonës potraukius.
“Superego” formuojasi tëvø, kuriuos vaikas stebi, moralës pavyzdþiu. Ðtai
pavyzdys, kaip visos trys psichikos dalys veikia vienu metu. Sutikæs
gatvëje patrauklià moterá, vyriðkis gauna ið “id” seksualiná impulsà. Jo
“ego” ieðko galimybës realiai patenkinti norà, o “superego”- moraliniø
principø ir kaltës jausmo ásikûnijimas- sulaiko nuo agresyviø veiksmø.
Kai susidaro iðorinis pavojus þmogaus psichinei bûsenai (nerimas,
stresas), “ego” stengiasi sumaþinti pavojø ieðkodamas realaus, sàmoningo
problemos sprendimo arba iðkreipdamas situacijà. Toks reiðkinys þinomas
kaip apsauginiø mechanizmø veikimas.
Pagrindiniai apsauginiai mechanizmai yra šie:
1) Iðstûmimas (repression).Reiðkiasi kaip nesiderinanèiø su savimone
ir galinèiø pakenkti savigarbai potraukiø ir impulsø, t.p. jø sukeltø
emocijø bei atsiminimø uþmirðimas, arba perkëlimas ið sàmonës á pasàmonæ.
Skirtingai nuo paprasto uþmirðimo, yra motyvuotas, t.y. uþmirðtama tai, kas
nemalonu ir kelia kaltës pajautimà.
2) Perkëlimas (projection). Asmuo priskiria savo pojûèius kitiems
þmonëms. Uþuot pasakæs ”Að nekenèiu Dþordþo”, jis gali pasakyti “Dþordþas
nekenèia manæs”. “Ego” naudojasi ðiomis priemonëmis dël tø paèiø prieþasèiø
kaip iðstûmimo atveju. Minties apie neapykantà ásisàmoninimas, dažnai
žeidžiantis labiau nei pati neapykanta, sukelia toká nerimà ir pavojø, kad
þmogus nebegali normaliai gyventi.
3) Racionalizavimas (rationalization). Tikrosios prieþastys,
sukelianèios tam tikras mintis ar poelgius, kartais yra tokios
nepriimtinos, kad jas reikia pakeisti priimtinesnëmis. Pavyzdþiui, sunkiai
susitvarkantis su darbais, gali tikinti save ir kitus, kad grafikas
neatitinka realiø þmogaus galimybiø. Ið tikrøjø jam norisi, kad visas
kolektyvas dirbtø lëèiau ir blogiau, nes jis jauèiasi paþemintas.
4) Pakeitimas ( reaction formation ). Kai noro, jausmo ásisàmoninimas
sukelia þmogui baimæ ir diskomfortà, juos galima pakeisti prieðingais (
pyktá- dþiaugsmu, neapykantà- pakantumu ir pan.).
K.G.Jungas.
K.G. Jungas(1875- 1961)- ðveicarø psichologas, filosofas.Davë pradþià
gelmiø psichologijos krypèiai- analitinei psichologijai. 1907- 11 Z. Froido
mokinys ir bendradarbis.Froidistinëje psichikos sistemoje itin didelæ
reikðmæ teikë kolektyvinei pasàmonei, priskirdamas jai instinktus ir
archetipus (ankstesniø kartø mitus, simbolius ir vaizdinius ).
Nors K.G.Jungas pritarë daugeliui Z.Froido idëjø, taèiau jø nuomonës
iðsiskyrë principiniuose nesutarimuose. Jungas manë, kad elgesá lemia tiek
þmogaus norai, tikslai, tiek gyvenimo istorija. Jei Froidas tvirtino, kad
þmogus gyvena tik norais, tai Jungas manë, kad þmogus gyvena ir norais, ir
tikslais.
Þinomiausia Jungo “asmenybës teorijos” dalis- þmoniø skirstymas á
intravertus ir ekstravertus. Ekstravertai susikoncentravæ á iðoriná pasaulá
ir yra komunikabilesni. Intravertai orientuojasi á savo vidiná pasaulá,
subjektyvius pojûèius, yra uþdaresni. Abi ðios tendencijos dera vienoje
asmenybëje, taèiau viena jø dominuoja, nulemdama asmenybës tipà.Todël
vadovui svarbu þinoti, kad þmonës bendrauja su iðoriniu pasauliu taip, kaip
jiems patogiau, o tai reiðkia, kad su kiekvienu ið jø reikia elgtis
skirtingai.
A.Adleris.
A. Adleris (1870- 1937)- austrø gydytojas ir psichologas. 1902-11
Z.Froido bendradarbis. Atsisakæs Froido paþiûrø
individualios
psichologijos sistemà. Þmogaus veiklos stimulu laikë siekimà kompensuoti
nepilnavertiðkumo kompleksà.
Adleris manë, kad socialiniams þmogaus interesams ir norui vadovauti,
pirmauti reikëtø skirti daugiau dëmesio, nei tai darë Froidas. Jo sukurta
teorija kaip tik ir sukoncentruota á ðiuos aspektus .
Savo teorijoje Adleris árodinëja, kad noras pirmauti- pagrindinis
þmogaus noras.Pirmaavimà jis suprato ne kaip garbæ ar socialiná statusà, o
kaip kaþkà labai artimà potencialiø þmogaus galimybiø vystymui ir
realizavimui. Adleris pastebëjo, kad silpni vienoje veiklos srityje þmonës
daþnai jauèiasi nepilnaverèiai ir bando kompensuoti tuos trûkumus kita
veikla.Pavyzdþiui, G. Kaningemas (Kanningem) vaikystëje labai apdegë.
Norëdamas kompensuoti ðá trûkumà jis intensyviai treniravosi ir tapo þymiu
sprinteriu.
K.Horni, H.Salivanas ir E.Fromas.
K. Horni(1885-1952)-vokieèiø, amerikieèiø gydytoja, psichologë. Neurozes
laikë þmogaus elgesio apsaugos nuo prieðiðkos socialinës aplinkos forma .
H. Salivanas (1892- 1949)- amerikieèiø psichologas. Sukûrë asmeniniø
santykiø koncepcijà. Asmenybæ traktavo kaip þmogaus personifikacijø visumà.
E.Fromas (1900- 1980)- vokieèiø ir JAV filosofas, sociologas psichologas;
projekto sukurti sveikà visuomenæ psichoanalitinës socialinës ir
individualios terapijos pagrindu autorius.
Ðie psichologai taip pat pripaþino socialiniø aspektø svarbà
asmenybës teorijoje. Jie padarë svarbø ánaðà á þmogaus, ne tik kaip
biologinës, bet ir kaip á socialinës bûtybës, sampratà.
K. Horni (Horney) nustatë, kad vaiko baimës atsiranda dël blogø
santykiø su tëvais. Ji apraðë tø baimiø reiðkimosi vëlesniame bendravime
formas. Pavyzdþiui, vaikas, kuris vaikystëje buvo þeminamas, baudþiamas,
arba tas, kuris buvo pernelyg globojamas ir lepinamas, suaugæs gali
visokiais bûdais siekti aplinkiniø meilës ar valdžios.
H. Salivanas (Sullivan) tyrinëjo þmoniø santykius ir priëjo iðvadà,
kad asmenybë- tai tiesioginis tarpasmeniniø santykiø atspindys.
E.Fromas tyrë ryðius tarp psichiniø procesø ir socialiniø þmogaus
gyvenimo sàlygø. Jis teigë, kad kai kurie þmonës ar þmoniø grupës,
neturëdamos galimybiø patenkinti socialiniø poreikiø, tampa lyderiais-
maniakais. Kaip pavyzdá jis nagrinëjo situacijà hitlerinëje Vokietijoje.
Praktinës psichoanalizës teorijos iðvados.
Nors psichoanalizës teorija nepateikia konkreèiø problemos sprendimo
metodø, ji gali padëti vadovui suprasti pavaldinius. Ið ðios teorijos
vadovas supras, kad pavaldiniø elgesys ne visada yra logiðkas ir protingas,
kad elgesá ne visuomet galima apibendrinti griežtais ir tiksliais
terminais, kad žmonës ne visada supranta savuosius impulsus ir norus. Todël
vadovui reikëtø atsiþvelgti ir á galimus slaptus motyvus.
1. 2. Mokymosi teorija.
Ið dalies kaip atsakas psichoanalizës teorijos idëjoms, ið dalies dël
psichologijos mokslo vystymosi buvo sukurta mokymosi teorija- biheviorizmas-
antroji psichologijos mokykla. Jos atstovai- Dþ.Votsonas ir B.Skineris,
didelæ átakà turëjo I.Pavlovo darbai.
I.Pavlovas (1849- 1936) specializavosi sàlyginiø refleksø tyrimuose.
XX a. pr. sukûrë sàlyginiø refleksø teorijà, padëjusià tirti psichinius
procesus, nustatë refleksiniø aktø susidarymà ir persitvarkymà.
Dþ.Votsonas (Watson) pritaikë sàlyginio reflekso sampratà mokymosi
teorijoje. Jis teigë, kad visà elgesá galima apibûdinti stimulø ir reakcijø
terminais. Stimulas apibûdinamas kaip iðorinës aplinkos pasikeitimas, o
reakcija- kaip organizmo atsakas á tà pasikeitimà. Mokslininkas teigë, kad
tarp stimulo ir reakcijos egzistuoja ágimti ryðiai, todël, pasitelkus
sàlyginius refleksus, galima mokyti, taip sukuriant naujus ryðius tarp
konkreèiø stimulø ir reakcijø. Tvirtai ásitikinæs iðmokimo principø svarba
ir þmogaus apmokymo galimybe, Votsonas sakë: “ Duokite tuzinà sveikø vaikø,
leiskite juos auklëti pagal mano metodikà, ir að garantuoju, kad bet kurá
ið jø padarysiu, kuo panorësiu- daktaru, teisininku, menininku, komersantu,
net vagimi, visiðkai neatsiþvelgdamas á jø talentus, polinkius, siekius…”
B.Skineris (Skinner) praplëtë sàlyginiø refleksø teorijà. Jis nustatë
skirtumà tarp dviejø reakcijos tipø- automatiniø, atsirandanèiø dël
iðoriniø stimulø (seiliø iðsiskyrimas pamaèius maistà, rankos atitraukimas
nuo karðto daikto), ir operantiniø refleksø, kuriuos organizmas sukuria
savaime ( pradedanèio paþinti pasaulá vaiko ðliauþiojimas).
B.Skineris nustatë, kad operantines reakcijas galima sustiprinti
pagiriant ir susilpninti baudþiant. Ádomu, kad operantinis mokymas tæsiasi
ilgiau, jei skatinama ir giriama ne reguliariai, o kartas nuo karto.
B.Skinerio bandymai parodë, kaip plaèiai galima taikyti operantinio
reagavimo principus( pvz.: mokë balandþius þaisti stalo tenisà).
Praktinës mokymosi teorijos iðvados.
Terminas “mokymosi teorija” taikomas pirmiausia kalbant
elgesio
psichologijà. Skirtumas nuo pedagoginio supratimo yra tas, kad èia daugiau
analizuojami daugiau átakos asmeninës patirties formavimuisi turintys
faktai, tokie kaip ápratimas, ásidëmëjimas, paprasèiausiø refleksø
susidarymas ir pan.
Mokymo teorija organizacijoje pritaikoma efektyviau, nei
psichoanalizës teorija. Be to jos principai paprastesni, todël maþesnë
rizika, kad taikydami teorines þinias praktikoje, pabloginsime esamà
situacijà.
1. 3. Augimo teorija.
Treèioji asmenybës tyrinëjimø kryptis þinoma kaip “ treèioji jëga ”.