Asmenybės samprata psichologiniu aspektu
5 (100%) 1 vote

Asmenybės samprata psichologiniu aspektu

Turinys

Įžanga…. ……………………………………………………………………………. 3

1. Asmenybes sampratos probleminis aspektas psichologijoje…………………………….. 3

2. Atskirų psichologinių asmenybės teorijų apžvalga……………………………….. 5

3. Asmenybės apibrėžimo problema kriminologijoje……………………………….. 8

4. Pabaiga: kodėl yra tiek daug teorijų?……………………………………………………………..Išvados….……………………………….…………………………………………… 910

Literatūros sąrašas………………………………………….……………………….. 10

Įžanga

Norint išsiaiškinti bet kokios žmogaus veiklos priežastis, neįmanoma aplenkti žmogaus asmenybės analizės. Taip pat tiriant ir nusikalstamą elgesį.

Kriminologija tiria nusikalstamumą. Daugelis kitų mokslų irgi vienaip arba kitaip pateikia informaciją apie nusikaltimus ir nusikalstamumą. Nepaprastai įdomių nusikaltimų tyrimų atlieka psichologai, sociologai, istorikai. Tačiau kiekvienas šių mokslų domisi vienu kuriuo nors nusikalstamumo aspektu. Kriminologija gi integruoja įvairių kitų mokslų tyrimus ir išvadas, apibendrina jas.

Koks psichologijos santykis su kriminologija? Kalbant glaustai – „psichologija nagrinėja žmogaus psichinius procesus ir kitus psichinius reiškinius, svarbus <…>[jos] tyrimų objektas yra psichologiniai žmonių skirtumai, todėl psichologijai tenka ypač atsakingas vaidmuo ieškant atsakymo į labai svarbų klausimą, ar yra psichologinių skirtumų tarp nusikaltėlių ir žmonių, kurie nepadarė nusikaltimo“ .

Taigi iš psichologijos kriminologija gauna tam tikrų kriminologijos tyrimams būtinų žinių apie asmenybės bruožus, sąlygojančius vienokį ar kitokį žmogaus elgesį. Taigi psichologijos mokslo atliekamų tyrimų įtaka kriminologijos mokslui yra akivaizdžiai svarbi.

Čia iškyla klausimas – kaip psichologija apibrėžia asmenybę, tokią svarbią kriminologijos tyrinėjimams, kokius bruožus jai priskiria.

Šiame darbe ir bus bandoma atsakyti į šiuos klausimus.

1. Asmenybes sampratos probleminis aspektas psichologijoje

Kiekvienas žmogus tam tikra prasme

toks pat kaip visi kiti žmonės,

iš dalies kaip kai kurie iš jų,

tačiau drauge nepanašus į jokį kitą žmogų .

Žmogaus kūnas yra sudarytas iš 60 milijardų ląstelių. Jis yra veikiamas pačių įvairiausių įtakų, o jo istorija individuali, kupina nenusakomų derinių. Atsakyti į klausimą – kas yra asmenybė? – galima bendrai – t.y. „asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus“ ; galima atsakyti buitiškai – t.y. „asmenybe vadinami žmonės, savo veikloje pasiekę reikšmingų rezultatų“ ; ir galima atsakyti psichologijos mokslo kontekste. Individas yra ne tik psichologijos, bet ir daugelio kitų mokslų tyrimo objektas. Šiame darbe mus domina asmenybės psichologija, kuri sutelkia dėmesį į atskiro žmogaus ypatumus. Tad kokie yra šie ypatumai? Atsakyti į šį atrodo tokį paprastą klausimą, neįmanoma vienareikšmiškai. Individas tiriamas tam tikrais atžvilgiais: kaip vienovė jis išskaidomas, iškeliamos ir tikrinamos atskiros teorijos. To išdava – paini požiūrių įvairovė: kiekvienas psichologas susikuria savo teoriją apie asmenybę, pateikia savo apibrėžimą. Jau nuo 1927 metų psichologas G.B. Olportas psichologinėje literatūroje surado net 50 skirtingų asmenybės sąvokos apibrėžimų .

Taip pat ir skirtingi vadovėliai vadovaujasi kurio nors vieno autoriaus požiūriu ir asmenybę aprašo tik tuo tam tikru aspektu. Galima pateikti keletą ištraukų iš vieno lietuviško vadovėlio. Iš šių ištraukų matyti, kad vadovėlio autoriai laikosi pozicijos, jog asmenybę sąlygoja tam tikras kokybinis santykis su kitais žmonėmis, su visa visuomene: Asmenybė yra žmogus, kuris pajėgus suvokti save, sąmoningai veikti bei skirti save nuo likusio pasaulio (Aš ir ne Aš). O kalbant apie žmogaus unikalumą, tik jam vienam būdingų savybių derinį, vartojama individualumo sąvoka. <…> Asmenybė vystosi palengva, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Galima tapti asmenybe, tačiau asmenybė taip pat gali virsti individu (pvz.: dėl psichinės ligos sutrinka jos ryšiai su aplinka ir deformuojasi savęs suvokimas ir žmogus praranda savimonę). <…> Asmenybė yra visų žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė – asmenybės kaip veiklos subjekto “giluma“ (B.Ananjevas) <…> Tikroji asmenybė pasireiškia ten ir tada, kai savo veiksmais sukuria produktą, kurio rezultatas žavi ir visus kitus. Tokius visybiškus rezultatus su visybiškais efektais gali sukurti tik tokios asmenybės, kuriose sukoncentruota visa, kas socialiai reikšminga žmonijai. Tai pasakytina apie ypač iškilias asmenybes – Platoną, Niutoną, Spinozą, Bethoveną, Tolstojų, Hemingvėjų. <…> Asmenybė savo esme yra žmogus, sąlygotas visuomenės ir jo santykių su visuomene. <…> Asmenybė formuojasi bendraudama su kitais žmonėmis, tuo ji ne tik patenkina poreikį bendrauti, bet ir reguliuoja savo elgesį. Žmogus gimsta be veidrodžio rankoje ir be filosofinio apmąstymo “aš esu aš“, todėl
pirmiausia jis turi įsižiūrėti į kitą žmogų kaip į veidrodį; tik tuomet jis ima žiūrėti į save kaip į žmogų .

Kitas vadovėlis apie asmenybę rašo kitaip: Asmenybė, kaip ir intelektas, yra abstrakti sąvoka. Jos neįmanoma pamatyti, apčiuopti arba tiesiogiai pamatuoti . Tai savita ir pastovi žmogaus mąstysena, jausena ir veiksena. Taigi labiau akcentuojama vidinė asmenybės struktūra.

Taigi kiekvienas autorius turi savo apibrėžimą ir naudoja jį savo teorijos rėmuose. Tačiau visi per psichologijos istoriją susiformavę požiūriai į asmenybę bent iš dalies nagrinėja mažiausiai tris pamatines problemas :

Individo struktūra. Vieni mokslininkai bando apibūdinti individo vidinę struktūrą (pagal savybes) t.y. sekdami Aristoteliu skiria sielos lygius: vegetacinė, juslinė ir dvasinė siela (pastaroji, anot Homero, tam tikra laiką po mirties dar lieka gyva kaip astralinė siela gyvųjų atmintyje). Kiti individą apibūdina per skirtumus nuo kitų žmonių. T.y. remiasi individo vientisumu, ir jį, kaip lyginamąją struktūrą (pagal aplinkybes), gretina su tipiškais kitų žmonių skirtumais.

Nuo ko priklauso psichiniai reiškiniai? Svarbiausi individą sąlygojantys veiksniai žmones domino jau nuo senų laikų. Antikinės psichosofijos žmogų traktavo kaip pavaldų likimui, kaip Dievo gyvavaizdį, kaip politinį gyvūną, kaip gamtos dalį etc. Šios žmogaus sampratos Naujųjų laikų pradžioje išsiplėtojo į daugybės charakterių sampratą. Ankstesnioji charakterologija bandė nusakyti žmogaus esmę. Dabar manoma, jog toks tikslas nepasiekiamas. Daugiau tiriamos sudėtingos individo sąsajos, t.y. kūno ir aplinkos sistema. Galima sakyti, kad žmogus priklauso nuo 3 pagrindinių dalykų: fizinio kūno, socialinės aplinkos, savireguliacijos. Savireguliacija aiškinama įvairiai – kaip žmogaus Aš priklauso nuo transcendentinių jėgų arba nuo jo paties raidos ypatumų ir su tuo susijusių gyvenimo problemų bei konfliktų sprendimo pobūdžio.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 987 žodžiai iš 3221 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.