Asmenybės samprata
5 (100%) 1 vote

Asmenybės samprata

11

Turinys

1. Įvadas……………………………………………………………………………………………3psl.

2. Žmogus………………………………………………………………………………………….3psl.

2.2 Žmogaus biologinė prigimtis………………………………………………………..4psl.

2.3 Žmogaus gyvybiniai poreikiai………………………………………………………5psl.

3. Asmenybė……………………………………………………………………………………..5psl.

4. Bendravimas su kitais ir su pačiu savimi……………………………………..6psl.

5. Autoritetas…………………………………………………………………………………..7psl.

6. Naudota literatūra……………………………………………………………………….8psl.

1. Įvadas

Taigi žmogus yra daugiamatė ir kartu vientisa būtybė, integruojanti biologines, psichologines, socialines ir dvasines savbes ir požymius. Šių savybių ir požymių nepakartojamas derinys duoda nuostabų rezultatą, pranokstantį jo sudedamąsias dalis, – žmogaus individualybę, kuri sudaro žmogaus asmenybės šerdį.

2. Žmogus

Žmogaus vaikas gimsta bejėgia būtybe, tačiau su didžiulėmis galimybėmis. Nuo pirmųjų gyvenimo dienų jis patenka į žmonių sukurtą aplinką, kuri sąlygoja jo fizinių ir dvasinių galių brendimą. Žmonės (pirmiausia motina), jų kalba, gestai, taip pat daiktai, žaislai, kiti kultūros reiškiniai teikia kūdikiui informacijos, būtinos žmogiškai jo psichikos raidai ir socialinio elgesio pradmenims perimti. Ilgainiui, vaikui augant, tas informatikos srautas plečiasi, įvairėja, vaikas gauna vis naujų žinių, o iš jo reikalaujama elgesio, atitinkančio žmonių istorijoje susiklosčiusias normas.

Gero darymas, kaip dorovinis tikslas, įprasmina bei pateisina ir visas kitas žmonių veiklos rūšis. Šitą žmonių veiklos ypatybę giliai pagrindė vokiečių filosofas Imanuelis Kantas. Jis išplėtojo požiūrį į tai, kad žmogus nėra vien pažinimu susirūpinęs individas; žmogus esąs dvasinė, kuriai svarbu protinei veiklai suteikti dorovinį tikslą.

Tęsdami humanistinę I. Kanto mintį, galime daryti išvadą, kad jei žmogaus plėtojama veikla neturi dorovinio tikslo, tai ji yra nežmoniška, nepateisinta, netgi nusikalteliška. Beje ši išvada taikitina ne vien atskiro individo sąmoningai pasirinktai veiklai, bet ir žmonių bendrijos, visuomenės, valstybės plėtojamai veiklai, ypač kai toje veikloje priemonės užgožia tikslą, o žmogus negali jų veikimo kontroliuoti. Tada veikla ne išlaisvina žmonių ir daro jį laimingą, o priešingai – sunaikina, pavergia kokio nors išorinio mechanizmo ar sicialinio

instituto priedėliu. Tokiu atvėju žmogus, užuot buvęs laisvas, savarankiškas,

koks jis turėtu būti pagal savo turtingą prigimtį, virsta politinės sistemos marionete (asmeniu, klusniai vykdančiu kitų valią) ar jo gyvenamąją aplinką teršenčios bei ardančios industrijos mechaniniu elementu. Tokia žmogaus padėtis smarkiai kertasi su jo esme. O žmogaus esmė – tai jo laisvė, subjektyvumas, gebėjimas būti savo būties kūrėju bei gyvenimo lėmėju, įkūnyti savo asmenybėje visą įvairiaslypį pasaulį ir jausti atsakomybę už jo ateitį. Panašiu savo esmės – subjektyvumo – praradimu paženklinti ir tie individai, kurie tampa asmeninių silpnybių vergais – alkoholikais, narkomanais, nikotino vartotojais, t. y. Būtybėmis, visiškai priklausančiomis nuo tam tikrų cheminių medžiagų; tokie individai labiau primena biorobotus, o ne laisvus žmones.

2.2 Žmogaus biologinė prigimtis

Žinoma, absoliučiai laisvas žmogus negali būti. Jį vienija su kitais gyvūnais biologinė prigimtis. Šiuo atžvilgiu žmogus panašus į kitus gyvūnus: jis kvėpuoja, geria, maitinasi, miega ir t. t., t. y. reiškiasi kaip vartotojas. Jis taip pat tesia savo giminę, t. y. gimdo ir augina vaikus. Tačiau biologinės funkcijos neišsemia žmogaus gyvenimo viso turinio. Žmogus – ne vien vartojantis organizmas, bet ir kurianti asmenybė. Žmogaus būtybėje jungiasi biologiniai ir dvasiniai pradai. Biologinis pradas lenkia žmogų į reproduktyvią (atkuriamąją) veiklą, o dvasinis – į produktyvią (kuriamąją) veiklą.

2.3 Žmogaus gyvybiniai poreikiai

Žmogaus rankų ir protų kūriniams būdinga tam tikra paskirtis, kuri lemia jų vaidmenį žmogaus gyvenimo erdvėje. Vieni iš jų sudaro išorines gyvenimo sąlygas, garantuoja žmogaus fizinę egzistencija, sveikatą, saugumą, tenkina gyvybinius poreikius. Šiai kūrinių grupei priskirtini pirmiausia gamybos įrankiai bei technologinės sistemos, sveikatos apsaugos ir ryšių priemonės, valstybinė ir politinio valdymo formos. Visa tai tiesiogiai suriša žmogų su gamta bei visuomene ir sudaro vadinamąją civilizaciją. Įprasta sakyti, kad civilizacijos reikmenys tenkina materialinius žmogaus poreikius, o kulūra – dvasinius. Tačiau tikroji padėtis kur kas sudėtingesnė, ir žmogaus poreikių skirstymas į materialinius ir dvasinius yra sąligiškas. Juk, sakykim, poreikis
maitintis – tai ne vien gyvybinė organizmo būtinybė gauti tam tikrų medžegų. Žmogui svarbu, kad maistingosios medžiagos būtų pateiktos žmogiška, patrauklia, estetiška forma, žadinančia apetitą, kelenčia nuotaiką.

3. Asmenybė

Asmenybės formavimuisi turi įtakos temperamentas, charakteris, mąstymo būdas, įsitikinimai, patyrimas ir daugelis kitų dalykų, bet kita vertus, asmenybė koreguoja savo charakterį, mąstymo būdą, įsitikinimus, neleidžia pasireikšti kai kuriems temperamento bruožams, plečia savo patirtį pageidaujama kryptimi ir pan. Šiuo atžvilgiu asmenybė yra tokia, kokia ji save pati daro. Vadinasi, ji gali darytis religinga ar laisvamaniška, racionalistiška ar iracionalistiška, refleksyvi (linkusi į apmąstymus) ar praktiška, stoiška ar epikurietiška. Gali nusižymėti visai naują kryptį. Bet negali eiti visais keliais ir išlikti asmenybe. Jei privalu suprasti tuos kelius, kad turėtų pasirinkimo

galimybę. Bet pasirinkti gali tik tas, kas turi kriterijus, atskaitos sistemą, kuri ir suteikia asmenybei kryptį, neleidžia sau prištarauti, save teikti ir neikti, kurti ir griauti. Tokiems XXI amžius nepalankus. Jo spaudimą atlaiko stipriausi. Bet dėl to jie ir yra asmenybės.

Asmenybė – civilizacijos produktas ir kartu – civilizacijos kūrėjas. Ji daro savarankiškus žingsnius istorijoje, o kita vertus, tie žingsniai daro jį savarankišku asmeniu. Žmogus parašo romaną, ir pirmas pavykęs romanas padaro jį rašytoju. Tas romanas gali būti literatūros istorijos (pvz., naujos stilistinės krypties, mokyklos atsiradimo) ir asmens biografijos (tapimo rašytoju) įvykis. Asmens vardas įeina į istoriją, paženklinta istorinį įvykį, nurodo istorinį poslinkį, o istorinis poslinkis suteikia asmeniui visuotinį reikšmingumą, praturtinantį jo žmogišką vertę. Be savarankiškumo, neįmanomas naujumas, kuris prašoktų esamą kultūrą ir jos formuojamą visuomenės elgseną, o pranokdamas tą elgseną asmuo ir yra tiktai savarankiškas. Jis teigia save, savimi daro istoriją, savą istoriją, ir pats tampa istorija.

Šiuo metu Jūs matote 68% šio straipsnio.
Matomi 981 žodžiai iš 1445 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.