Asmenybės samprata1
5 (100%) 1 vote

Asmenybės samprata1

1121

TURINYS

Įvadas.

1. Individualumas.

2. Asmenybės struktūra.

3. Požiūriai į asmenybę.

4. Kas lemia asmenybės tapsmą?

5. Asmenybės stabilizacija ir integracija.

Išvados.

Literatūra.

ĮVADAS

Žmogus yra sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių. Kiekvieno žmogaus visos tos savybės sudaro skirtingą visumą, savitai kontaktuojančią su gamtine ir visuomenine aplinka. Žmogus, kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių integruota visuma, santykiaujanti su gamtine ir visuomenine aplinka, yra vadinama asmenybe.

Nors asmenybės apibrėžimų yra įvairių, bene plačiausiai vartojamas 1961m. Gordono Allporto ( 1897 – 1967 ) pasiūlytas asmenybės apibrėžimas: “ Asmenybė yra dinaminė žmogaus psichfizinių sistemų organizacija, sukurianti tam tikras konkrečiam žmogui būdingas elgesio, mąstymo ir jausmų tendencijas “.

Nepaisant to, kad asmenybė yra “ dinaminė organizacija “, tradicinė psichologijos samprata postuluoja, kad ši organizacija yra pastovi, t. y. “ asmenybė “ apibūdina kažkokį pastovų konkretaus žmogaus savybių rinkinį. Asmenybės pastovumas turėtų pasireikšti laikui bėgant ir kintant situacijoms. Įvairios asmenybės savybės turi gana stiprų genetinį komponentą. Įvairių matuojamų asmenybės savybių lygis mažai kinta laikui bėgant ir kinta tuo mažiau, kuo stipresnis savybės genetinis komponentas.

Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos – procecų, būsenų, savybių – integratorius, sąlygojantis žmogaus savojo “ Aš “ supratimą, savireguliavimą ir adaptaciją prie aplinkos.

Asmenybė yra unikali, nepasikartojanti. Ji sudaro kiekvieno žmogaus apibrėžtumą ir skiria jį nuo kitų individų. Kalbėdami apie žmogaus unikalumą, tik jam vienam būdingų savybių derinį, vartojama individualumo sąvoka. Asmenybė yra svarbi kaip individualybė su jos jausmais, išgyvenimais, poreikiais, sugebėjimais ir motyvais. Asmenybės ir individualumo santykį aiškiai yra išreiškęs B. Ananjevas, sakydamas, kad “ asmenybė yra visų žmogiškųjų savybių viršūnė, o individualybė – asmenybės kaip veiklos subjekto giluma”.

Rašant darbą buvo remdamasi A.Jacikevičiaus knyga „Siela, mokslas, gyvensena“, taip pat A.Jacikevičiaus, A.Gučo ir kt. bendru darbu „Bendroji psichologija“. Daug informacijos suteikė V.Legkausko knyga „Psichologijos įvadas“ ir kiti autoriai.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Asmenybė yra sudėtinga psichinių savybių sistema. Šių savybių sąryšį ir vaidmenį asmenybės veikloje atskleidžia jų struktūros analizė.

Psichinę asmenybės struktūrą Z. Froidas (1856 – 1939 ) siūlė skirstyti į pasąmonės (id), sąmonės (ego ) ir savimonės ( superego ) postruktūres

• Id ( lot. tai ). Tai primityvūs įgimti instinktai, suteikiantys mūsų elgsenai energiją. Id veikia pagal malonumo principą, t. y., stengiasi iškrauti energiją čia ir dabar, nežiūrint aplinkos sąlygų ar saugumo.

• Ego ( lot. aš ). Psichikos dalis, atsakinga už sprendimų priėmimą. Ego stengiasi patenkinti id norus, suderindama juos su išorinio pasaulio apribojimais ir superego reikalavimais.

• Superego ( lot. virš aš ). Internalizuotos tradicinės vertybės, idealai, kuriuos vaikui perduoda tėvai. Pagrindinė superego užduotis – įvertinti vieno ar kito reiškinio teisingumą, remiantis moraliniais standartais. Superego padeda palaikyti tradicijas ir tęstinumą, perduodamas vertybes iš kartos į kartą.

• Sąmonė. Susideda iš pojūčių ir išgyvenimų, kuriuos žmogus suvokia tam tikru momentu.

• Savimonė. Susideda iš patirties, kuri tam tikru momentu nesuvokiama, bet gali lengvai grįžti į sąmonę spontaniškai ar valingai. Tai lyg tarpininkas tarp sąmonės ir pasąmonės.

• Pasąmonė. Primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų talpykla ( užmirštos vaikystės traumos, priešiškumas tėvams, seksualiniai norai ), kurie yra nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti į pasąmonę. Pasąmonės medžiaga daug kuo lemia mūsų kasdienį gyvenimą ir gali reikštis užmaskuota, simboline forma sapnuose, fantazijose ar žaidimuose. Pasąmonėje nėra logikos, iškreiptas laikas, iškreiptos erdvės.

Kadangi nėra visuotinai priimto asmenybės struktūros supratimo, asmenybės esmei atskleisti tikslinga atsakyti į tris S. Rubinšteino suformuluotus klausimus:

– ko asmenybė siekia ( kryptingumas, nuostatos );

– ką ji sugeba ( gabumai, gebėjimai );

– kas ji yra ( temperamentas ir charakteris ).

Atsakymais į šiuos tris klausimus aprėpiamos pagrindinės asmenybės ypatybės, kurias tiria ir aiškina šiuolaikinė psichologija.

POŽIŪRIAI Į ASMENYBĘ

Asmenybė yra itin sudėtingas fenomenas, todėl yra daug skirtingų požiūrių į ją. Nemaža tyrinėtojų, linkę nagrinėti asmenybę pagal jos struktūrines dalis:

a) poreikių, motyvacijos ir valios sferą;

b) temperamentą ir charakterį;

c) sugebėjimus.

Minėtosios asmenybės struktūros pasireiškia bet kurioje žmogaus veikloje, todėl jas galima išskirti ir atskirai išanalizuoti. Poreikių ir motyvacijos kontekste galima analizuoti, kodėl tam tikra veikla atliekama, kokia yra tos veiklos prasmė asmenybei. Veiklos dinamika, tempas, greitis bei intensyvumas – tai jau asmenybės temperamento ir charakterio sritis.
Galimybės atlikti tam tikrą darbą priklauso nuo sugebėjimų ir intelekto. Tačiau asmenybės struktūrų sąrašas bus nepilnas, jeigu nepaminėsime sąžinės. Sąžinė – tai asmenybės moralinės atsakomybės už savo elgesį jausmas.

Kiti asmenybės tyrinėtojai linkę analizuoti asmenybę per santykių sistemą ( V. Miasiščevas, V. Džeimsas ). V. Džeimsas nurodo tris pagrindines tokių santykių sritis:

a) asmenybę sudarančių elementų;

b) jausmų ir emocijų ( tame tarpe ir savęs vertinimo );

c) poelgių, kurie kyla dėl jausmų ir emocijų ( rūpinimasis savimi, savisauga ).

Bene daugiausia asmenybės tyrinėtojų siūlo analizuoti asmenybę pagal jos savybes.

Z. Froidas aiškina, kad bet kokią asmenybės veiklą reguliuoja įgimti biologiniai poreikiai – lytinis ir savisaugos. Jo pateiktus asmenybės struktūros modelius jau aptariau dalyje.

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Tačiau keletą Z. Froido teorijos teiginių griežtai kritikavo net artimiausieji jo pasekėjai bei mokiniai. Tokie neofroidistai, kaip K. Jungas (1875 – 1961 ), A. Adleris ( 1870 – 1937 ), E. Eriksonas ( 1902 – 1994 ), K. Horni ( 1885 – 1952 ), H. Salivenas ( 1892 – 1949), pripažindami lemiamą pasąmonės įtaką asmenybės poelgiams, atmetė asmenybės biologizavimo tendencijas ir stengėsi froidizmą sociologizuoti. Vienas iš pirmųjų nuo Z. Froido atsimetė jo mokinys K. Jungas, prieštaraudamas panseksualizmui, A. Adleris – dėl to, kad svarbiausiu veiksniu žmoguje laikė ne instinktus, o visuomeniškumo jausmą, kuris, nors esąs įgimtas, tačiau toliau vystomas, socialinių poreikių toliau ugdomas. A. Adleris teigė, kad asmenybė yra vieninga, jos vystymosi determinantė yra siekimas pirmauti, tačiau tam neretai kliudo paties žmogaus trūkumai arba socialinės sąlygos. Tuomet imamasi įvairių kompensuojančių veiksmų. K. Horni žmogaus esmę mato įgimtame nerime bei pastangose užsitikrinti saugumą, nore patenkinti savo siekimus. H. Salivenas nurodo, kad asmenybė yra bendros subjektų veiklos produktas, santykiškai pastovus būdingų tarpasmeninių situacijų modelis. Pagrindiniu vystymosi mechanizmu pripažįstamas švelnumo poreikis ir siekimas išvengti nerimo. Labiausiai “ socializuoto “ neofroidizmo atstovas E. Fromas ( 1900 – 1980 ) asmenybės veiklos stimulu laikė mokslinės techninės revoliucijos pagimdytą žmogaus “susvetimėjimą” , pasireiškiantį agresija ar prisitaikėliškumu, konformizmu.

Kita psichologijos kryptis, ėmusi griežtai kovoti prieš atomistinę, funkcionalinę psichologiją, yra vadinamoji humanistinė psichologija, iškilusi XX a. ketvirtajame dešimtmetyje. Jos atstovai teigia, kad impulsą asmenybės veiklai teikia įgimtas altruizmas, o ne siekimas pasitenkinimo ar agresija, gynimasis nuo prigimtį varžančios visuomenės. Tačiau humanistai nepripažįsta, kad specifinius žmogaus poreikius formuoja visuomeninės istorinės sąlygos. Humanistų nuomone, asmenybės branduolys yra savęs vertinimas, vadinamoji “ aš sistema “ , “aš vaizdas “ . K. Rodžersas ( 1902 – 1987 ), G. Olportas, A. Maslou ( 1908 – 1970 ) iškėlė asmenybės santykių su kitais žmonėmis problemą, akcentuodami savęs aktualizavimo, vertybinių orientacijų reikšmę asmenybės veiklai bei formavimuisi. Šios psichologijos atstovai pabrėžia, kad neurotikų bei psichinių ligonių psichikos dėsningumų negalima taikyti sveikiesiems, kad būtina analizuoti asmenybę visybiškai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1231 žodžiai iš 2430 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.