Asmenybės teorija
5 (100%) 1 vote

Asmenybės teorija

11213141

1

Įvadas

Gyveno kartą vieno karaliaus sūnus Drąsus. Mego jis visokius padarus lipdyti. Kartą žiūri – molio gabale, iš kurio norejo nulipinti plėšrūnų būreli, kažkas juda. Ir pabiro daugybė padariukų, o priekyje – jų karalius. Nusilenke visi Drąsui ir dingo. Taigi kaukai gimė iš žemės (beje, žodžai kaukolas, kaukolis, kaukuolys reiškia sudžiūvusios ar sušalusios žemės grumstą), galbūt todel jie dažniausiai gyvena rūsiuose ir svirnuose. Bet tai nėra namu dievybės, kaip dažnai manoma. Tikroji jų gimtinė yra miškas. Net savo grybus kaukai turi, kaukogrybiais vadinamus. O ta vieta, kur daug grybų auga, yra kaukatiltis, o grybų grupė – kaukaratis. Maža to, vienas kvepiantis augalas, mokslinčių Mandragora officinarium ivardytas, vadinamas kauko šukomis,mat jo šaknys primena penkiu pirštų kombinaciją. O ypatingos jos tuo, kad tereikia jomis susišukuoti, ir žinosi, kur kas žemėje paslėpta. Nė paparčio žiedo nereikės…..

…..Vaikystėje, kai dar buvau maža padykusi mergaitė, supykusi mama mane kartais

pavadindavo mažu velniuku ar kipšiuku. O kuomet išdykaudavome ar ką nors negera iškrėsdavome, tai mama sakydavo, kad mus velnias apsėdo. Tačiau senoji močiutė šio vardo stengdavosi neminėti ir mamai, liepdavusi sakyti ne velnias, o nelabasis. Tada prašydavau močiutės papasakoti daugiau apie taip vadinamą nelabąjį. Kokių tik pasakų neišgirsdavau. Močiutės pasakojimuose

liedavosi visokiausi fantastiniai vaizdai , kuriuose pagrindiniai veikėjai būdavo ne tik žmonės, bet ir įvairiausios mitinės būtybės, dažniausiai piktos raganos ir velniai.

Raganos mane domino mažiausiai, nors močiutė nuolat gąsdindavo jomis, tačiau aš jų visiškai nebijojau ir nebijau. Pats įdomiausias, mįslingiausias ir kartu baisiausias man būdavo velnias. Tik man, mažai mergaitei, sunku būdavo suprasti, kas tas velnias yra iš tikrųjų, kiek vardų jis turi, geras jis ar blogas, pagaliau kur gi tas velnias gyvena. Vieną kartą močiutė pasakojusi, kad pelkėje, kitame pasakojime velnią sutikau miške ant kelmo ir t.t.

Taigi, velnias yra vienas iš populiariausių mitinių vaizdinių. Jis dažnai minimas tautosakoje, papročiuose, mene, profesionalioje kūryboje, bei kasdieninėje mūsų kalboje. Todėl manau labai svarbu yra suprasti, išsiaiškinti ir žinoti velnio vaizdinį, jo kilmę ir esmę.

,, Nežinant šio vaizdinio esmės ir kilmės, negalima suprasti ir tinkamai įvertinti tos tradicinės kultūros ir dabartinio meno dalies, kurioje jis vaizduojamas. ” ( Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. 6 psl. )

Velnias sutinkamas įvairiuose lietuvių tautosakos žanruose : padavimuose, buitinėse pasakose, mįslėse, priežodžiuose, etiologinėse ir mitologinėse sakmėse.

Mitologinių sakmių apie mane taip dominantį velnią Lietuvoje užrašyta daug daugiau negu apie kitas mitines būtybes. Vien pasakų apie kvailą velnią užrašyta apie 2000. Užfiksuota keli tūkstančiai lietuvių liaudies tikėjimų apie velnią, daugiau kaip 1000 patarlių ir priežodžių. Velnias yra svarbiausias lietuvių mitologinio pasaulio atstovas. Toks velnio, kauko, laumės, giltinės ir kitų dievaičių populiarumas lietuvių tautosakoje skatina šį vaizdinį tirti įvairiais aspektais.

Darbo tikslas. Taigi, savo darbe bandysiu atskleisti ikikrikščioniškos lietuvių religijos panteonus, kaip mitines būtybes, jų vaidmenį kasdieniniame žmonių gyvenime, bei jų vietą lietuvių kultūroje.

2

Istoriniai šaltiniai

Norint suprasti ikikrikščioniškos lietuvių religijos panteonų vaizdinį reikia išsiaiškinti jo istorinę kilmę. Tam būtina apžvelgti istorinius šaltinius.

Mitologija ir religija – svarbiausia etnoso dvasinės kultūros dalis, be kurios pažinimo neįmanoma įsigilinti į daugelio etninės kultūros reiškinių – kalendorių papročių, tautodailės ženklų ir ornamentų, agrarinių tikėjimų – esmę. Žiniasklaidoje ir papuliarioje literatūroje nušviečiant šiuos klausimus, esama daug klaidingų aiškinimų ir netikslių interpretacijų.

Mokslo istorikas Libertas Klimka iš gausybės istorinių užuominų atrinko patikimiausius dalykus kiekvienos mitinės būtybės charakteristikai. Itin svarbus čia yra jų vietos ir funkcijų senovės religinėje sitemoje apibrėžimas. Jos išdėstytos pagal reikšmingumą žmogaus gyvenime, į mitinius personažus pasižiūrėjo šiuolaikinio žmogaus akimis, – su švelniu humoru, bet gilia meile savosios tautos praeičiai bei tradicijoms. Juodosio keramikos ir koliažo technika atliktuose darbuose panaudota liaudies dievdirbių tradicinė “dievukų” statistika.

Knyga L. Klimkos “Senovės Dievai ir Mitinės būtybės” įtaigiau, vaizdžiau ir suprantamiau
pristato senąją lietuvių mitologiją bei religiją, poreikį giliau ja domėtis, padeda suvokti etninės kultūros reikšmę kiekvieno žmogaus, visuomenės ir valstybės gyvenime. Žadina vaizduotę, skatina mitinius įvaizdžius perkelti ir į kitas vaizduojamojo meno formas, išlaikyti gyvus ryšius tarp gilios praeities ir dabarties bei ateities. Padeda suvokti lietuvių tautos kultūros savitumą, ugdo poreikį ją kūrybiškai turtinti, branginti, saugoti nuo išnykimo, kartu turtina asmenybę ir jos kūrybinius gebėjimus.

Kokius dievus garbino tolimi lietuvių protėviai, kaip juos įsivaizdavo, kokias aukas jiems atnašaudavo, kokios pagalbos iš jų tikėdavosi? Koks buvo dvasinis mūsų krašto senovės žmonių gyvenimas? Baltai nesukūrė savo rašto, tad nepaliko savųjų šventųjų tekstų. Apie jų religiją ir kultus galima spręsti tik iš nedidelių žinučių kaimyninių kraštų kronikose ir metraščiuose, keliautojų pasakojimuose. Antikos autoriai apie baltų religiją nedaug težinojo. Keletas pastabų yra romėnų istoriko Herodoto (V a.pr. Kr.) ir P.K. Tacito (Ia. Po Kr.) darbuose. XI a. Apie baltų religiją rašė vokiečių geografas Adomas Brėmenietis, arabų keliautojas Idrisis. Kai kurių žinių yra hagigrafijose, aprašančiose šv. Vaitiekaus nužudymą Prūsuose. Pagoniškoji praeitis dar tebebuvo gyva žmonių atmintyje ir XVI a., kai buvo rašomos pirmosios Lietuvos istorijos. Po Lietuvos krikšto daug senosiosreligijos dalykų virto liaudiškaisiais tikėjimais ir papročiais. Tad etioliginėse sakmėse ir stebuklingose pasakose galime atpažinti mitų nuotrupas. Apie religines praktikas kartais prabyla ir archeologiniai radiniai. O pagal legendas ir padavimus apie įvairias vietoves galima susekti senovės šventvietes. Atskirų baltų genčių religinėms sistemoms rekonstruoti trūksta duomenų. Tyrinėtojai žino tik pagrindinius skirtumus tarp lietuvių, latvių ir prūsų tikėjimo. Tačiau čia bendrumų randama daugiau.

Lietuviškųjų dievų vyresnybės piramidę sudaro indoeuropietiškų tautų šeimai būdinga dievų trejybė: pasaulio kūrėjas Dievas, griausmavaldis Perkūnas, požemio dievas Velinas. Aukščiausias baltų panteono asmuo yra Dievas (prūsiškai Deywis, Deiws, latviškai Dievs). Kasdieninius rūpesčius Dievas yra pavedęs tvarkyti savo sūnui Perkūnui.

Visuose lietuvių kalba rašytuose religinio turinio raštuose, nuo pat pirmojo M. Mažvydo Katekizmo (1547 m.), žodis velnias buvo vartojamas kaip piktosios

3

dvasios pavadinimas. Šiuo vardu religiniuose raštuose kartais vadinami ir visi senieji lietuvių dievai.

1614 m. žuvo paskutinis kaukas. Vieni mano, kad juos išnaikino keliautojų į Lietuvą užvežtos katės, kiti kalba apie kaukų marą.

1667 m. Zarasų valsčiuje prie pelkės rado negyvą seną laumę. Daugiau niekas mūsų krašte tikrų laumių nebematė. Nors, labai gali būti, kad jos paliko pelkes ir tyliai gyvena tarp mūsų

1756 m. kažkur dingo visi aitvarai. Tai iki šiol dengia paslaptis. Gal jie sugrįš? O gal jau sugrįžo?

1851 metais buvo paskutinį kartą pastebėtas miškinis barstukas. Manoma, kad spartus miškų kirtimas privertė mažuosius girių žmogelius palikti mūsų kraštą ir iškeliauti į šiaurę.

Ir tai tik pati ilgo sąrašo pradžia. Graudžiai verkiančią deivę milžinę Medžiojimą paskutinį kartą matė Anykščių šilelyje netrukus po jo iškirtimo. Senieji, pagoniškieji dievai: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis, nustojo rodytis dar ankščiau. Šventi ąžuolynai iškirsti, aukurų akmenys perdaryti į girnas… Mes juos praradome. Negrįžtamai.

Vadinti stabmeldžių dievus piktosiomis dvasiomis, buvo įprasta krikščionių kraštuose, ankstyvaisiais krikščionybės metais.

,,Šitokia reikšme velniui artimą žodį velnuva (plg.dar.liet.k.žodį velniava) yra pavartojęs ir M.Mažvydas.” (Vėlius N. Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis. 12 psl.) Velnuvomis yra vadinamos visos senovės lietuvių dievybės (kaukai, žemėpačiai, lauksargiai).

Istoriniuose šaltiniuose minima ir velniui artima moteriška mitinė būtybė – Velona, Giltinė, kuri apibūdinama kaip mirusiųjų deivė. Šiai deivei būdavo aukojama per skerstuvių šventę, bei prisimenant mirusiuosius.

Tikruoju savo vardu velnias, tiksliau – Vels, minimas ir latvių istoriniuose šaltiniuose. 1761 m. G. H. Stenderio latvių gramatikoje Vels aiškinamas kaip mirusiųjų dievas, o veli, kitaip Vėlinės, – mirusiųjų dievo dienos. Lietuvių raudos ir latvių laidotuvių giesmės mums atskleidžia labai svarbų dalyką, kad welinas, welnas ar wels latvių bei mūsų lietuvių mitologijoje yra ne paprastas velnias, o dvasios, kurios atsirado iš numirusių žmonių vėlių.

Daugiau dėmesio velnio vaizdiniui pradėta skirti tik XIX a. pabaigoje, kuomet buvo sukaupta daugiau įvairios lietuvių tautosakos, bei etnografinės medžiagos. Jau L.Jucevičius ,, Lietuvoje ”( 1846 m.), ,, Žemaičių žemės prisiminimuose ”(1842 m.), bei
savo veikaluose buvo užfiksavęs patarlių, priežodžių, pasakų, sakmių, tikėjimų, burtų apie velnią. Daug sakmių, pasakų ir kitokių tautosakos kūrinių apie velnią užrašė žymieji XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių tautosakos rinkėjai – J.V.Basanavičiai, M.Slančiauskas, V.Kalvaitis. Kad velnias nebuvo užmirštas ir

lengva ranka priskirtas kriščioniškam pasauliui, tai – J. Basanavičiaus nuopelnas.

Jau vienoje iš pirmųjų savo publikacijų ,, Mitologojos fragmentai ” (1887 m.) jis daug dėmesio skyrė velnio vaizdiniui. Čia aprašomi velnio santykiai su perkūnu..

Taigi, apžvelgus istorinius šaltinius apie velnią, panagrinėjus surinktą tautosakininkų folklorinę medžiagą, matomas labai įvairus ir prieštaringas velnio vertinimas.

4

Dievai žmonių padėjėjai

Dievai perspėja žmogų apie pavojus ir nelaimes, saugo ir gina jį, moko gyvenimo tiesų ir išminties. Religingas žmogus jaučiasi esąs saugus , tarsi pasaulio centre, jo gyvenimas žemėje – tai būtis tarp gimimo ir mirties, žemės ir dangaus, pasaulio ir dausų. Baltų bendrumo laikais tikėta ir į moteriškąją dievybę, suteikiančiąją žemei derlumą. Tai P.K. Tacito minima Dievų motina: latvių Zemes mate, lietuvių – Žemuna. Iš jos ir kažkurio kito dievo galėjo būti kilę dieviškieji Dvyniai, vaisingumo ir žmogaus darbų mitiniai globėjai.

Mitinės būtybės, globojančios žmogaus darbus, pasireiškia tam tikrose vietose, o lydinčios žmogaus gyvenimą apsilanko namų viduje, tai būdinga : Gabijai, Kaukui, Giltinei, Javinei, Pilnyčiui, Laimai.

Dievas gyvena danguje, sukūrė pasaulį pirmalaikį, įdiegė jame teisybės principą, nustatė moralės ir dorovės normas. Dabar jis gyvena dausose. Jo dvare – amžinosios vasaros sodas. Čia žiemoja ir paukščiai. Dievas į pasaulį nusileidžia retai. Tik kartais akip senelis pasibeldžia į kieno nors duris, patikrinti ar žmonės dar nepamiršo jo sukurtų teisybės, gailestingumo, tarpusavio meilės priesakų. Teisuolius jis priglaudžia po mirties savo dangiškajame sode. Kasdieninius rupesčius vetoj jo atlieka jo sūnus Perkūnas.

Velnias, Veliuona ir Giltinė – žmonių draugas ar priešas? Tai pats aktualiausias, atkeliavęs iš mano vaikystės. Niekaip negalėjau suvokti, geras tas velnias ir giltinė ar blogas. Į tokį paprastą klausimą atsakyti nėra lengva. Vienuose lietuvių tautosakos kūriniuose velnias ir giltinė vaizduojami kaip žmonių draugai, kituose pamatysime velnią, kaip žmonių priešą.

Kai kuriuose vaizdeliuose velnias pats nudirba įvairius darbus arba padaro taip, kad žmonių dirbami darbai sektųsi. O būna ir taip, kad velnias duoda žmonėms pinigų ar kitokių gėrybių, užstoja neteisingai skriaudžiamus. Taigi, kartais velnias padeda žmonėms nesavanaudiškų paskatų vedamas. Tačiau dažniausiai lietuvių tautosakoje velnias vaizduojamas, kaip žmonių priešas. Velnias pajuokia žmones, kankina, nužudo arba nori nužudyti, gundo juos nusidėti.

,,Velnias baudžia žmones nuolat reikalaudamas žmogaus mirties;” (N.Gimbutienė Senovės lietuvių deivės ir dievai p.125)

Antropomorfizuotų demonų (velnių) pranašumas prieš žmones tėra santykinis. Besaikės yra jų aistros, nėra saiko jų visiems malonumų troškimams. Velniams dažniausiai priskiriamos visos blogosios savybės, kokias tik žmogus gali įsivaizduoti. Neretai velniai tramdomi įvairiomis magijos priemonėmis. Jėgos, kurios turi šėtonišką pobūdį, dažnai turi didžiulę galią.

Kadangi anksčiau žmonės labiau tikėjo visokiomis dvasiomis ir velniais, todėl dažnai tuo buvo aiškinami ir jų gyvenimo procesai. Pavyzdžiui, jeigu žmogus girtuoklis arba mėgėjas lošti kortomis, tai buvo sakoma, kad šį žmogų apsėdo velnias.

Velnio apsėdimu buvo laikoma ir tai, jeigu žmogus susirgdavo nepagydoma ar nežinoma liga. Tokio žmogaus visi šalindavosi ir jis turėjo kitų šalintis.

Paminėti tikėjimai velniu paskatino burtininkų ir dvasininkijos atsiradimą. Buvo manoma, kad išvaryti ,,velnią” iš žmogaus gali burtininkai, naudodami įvairias magijos priemones. O dvasininkai tą padaryti gali savo maldomis ir ,,gerųjų jėgų” arba dievo pagalba.

5

Siunčia dievaitis Puškaitis savo valdinius pas žmones, kad jiems padetų. Bet kad kaukai atkeliautų i sodybą, reikia ir pasistengti. Anksčiau net tam skirti dvasininkai buvo, kurie žinojo veiksmingas maldų formules ir apeigas. O paskui šeimininkes

įsitikino, kad ir pačios gali kuo puikiausiai išsikviesti kaukus – tereikia iš vieno siūlo padaryti skraistę ir ją užkasti žemėse po namų kampu.

Ženklas, kad kaukai apsilankė, būna ne vietoje numestas koks nors niekniekis, pavyzdžiui, skiedra. Tai reikia suprasti kaip kaukų pasiūlymą susitartį. Jeigu šeimininkas dovanėlę priima, užsimezga ryšiai. Iniciatyvos kaukai nepaleidžia iš rankų ir toliau. Pamatę, kad jų dovanos priimtos, pasirodo šeimininkams vos ne visai nuogi ir aimanuoja bei verkslena, kas gi juos, vargšus, aprengs. Tada šeimininkė turi kaukus tinkamai aprengti: reikia pasirinkti delčioje išpuolantį ketvirtadienį ir per vieną naktį
ketvirtadienio i penktadienį pasiūti drabužį iš lino. Tai ir yra alga kaukams. Bet jeigu šeimininkė nespeja visko padaryti per vieną naktį arba padaro per daug, kaukas tampa plikuoju kauku ir ima tuštinti nelaimėlių ūkį svetimųjų naudai. Jeigu viskas padaryta kaip reikia, kaukai tampa tikrais naminiais kaukais, o ne laukiniais bezdukais ir suteikia namams skalsą: iš atnešto šieno glėbelio kupinas vežimas atsiranda, o iš kelių grūdelių aruodas toks pilnas pasidaro, kad nė pelė neras, kur uodegos galą įkišti. Bet šeimininkė turi nepamiršti kaukų pamaitinti. Beje, kaukai – vegetarai, valgo tik augalinį maistą. Jeigu neranda jiems palikto valgio arba kas nors iš kaukų pasityčioja palikdamas jiems sudžiūvusio mėšlo, kaukai supyksta ir atkeršydami padega svirną. Keista, bet ir patys žūva ugnyje. O gal tai jiems vienintelis būdas sugrįžti i savąją stichiją – gamtą?

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 2417 žodžiai iš 4630 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.