Asmenybės teorijos
5 (100%) 1 vote

Asmenybės teorijos

PANEVĖŽIO KOLEGIJOS

VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETO

MOKSLO VADYBOS KATEDRA

Buhalterinės apskaitos programos studentės Kristina Jurevičiūtė

ASMENYBĖS TEORIJA

Referatas

Dėstytojas: L. Vasilevičius

Panevėžys,2004

Turinys:

1. Įvadas 2

2. Psichodinaminės krypties asmenybės teorijos 3

3. K. Jungo analitinė asmenybės teorija 4

4. A. Masluo poreikių hierarchija 5

5. A. Adlerio individualioji asmenybės teorija 6

6. K. Horni socialinė kultūrinė asmenybės teorija 8

7. E. Eriksono asmenybės raidos teorija 9

8. E. Berne transakcinės analizės teorija 10

9. Bruožų krypties asmenybės teorijos 10

10. Bihevioristinės (elgesio) krypties asmenybės teorijos 12

11. Kognityvinės (pažinimo) asmenybės teorijos 13

12. Lauko teorija 13

13. Motyvacijos teorija 14

14. Savisuderinamumo teorija 14

15. Egzistencinės krypties asmenybės teorijos 15

16. Išvados 18

17. Literatūra 19

Įvadas

Asmenybės esmė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena, veiksena.

Žymus asmenybės tyrėjas G. Allportas sako, kad kiekvienas žmogus tam tikru atžvilgiu yra:

1. Toks pat kaip ir kuris kitas – jis turi visiems žmonėms būdingų universalių ypatumų.

2. Toks pat kaip kai kurie žmonės – tai yra jis turi grupinių ypatumų. Dauguma jaunuolių panašūs tuo, kad jiems labiausiai rūpi atsakyti į klausimus: Kas aš esu? Ko aš noriu siekti?

3. Kitoks negu visi kiti – jis pasižymi individualiais ypatumais. Kiekvienas yra nepakartojamas. Dar niekada Žemėje negyveno toks žmogus kaip aš ir niekada negyvens.

Asmenybės psichologija stengiasi tirti žmogų visais šiais aspektais. Asmenybės tyrėjai šį darbą dažnai pradeda nuo siekimo suprasti save, nuo to kas jiems aktualu, įdomu, skaudu. Pradėję nuo aktualių problemų, tyrėjai vėliau ieškojo universalumo, tikrina faktus, bet kiekviena teorija atspindi tik kurį nors vieną asmenybės aspektą ir neišsemia viso jo turtingumo. Kita vertus, kiekviena mus ko nors moko ir padeda suprasti save ir kitus žmones.

Psichodinaminės krypties asmenybės teorijos

Šiai krypčiai atstovaujantys autoriai teigia, kad asmenybės jausmus, mąstymą ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vidinių jėgų sąveika , t.y. sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas pasąmonės įtakai.

Ši kryptis vadinama psichodinamine, nes nagrinėja asmenybės raidą ilgesnį laiko tarpą – nuo asmenybės gimimo iki tikėtinos tapsmo brandžia asmenybe.

Z. Froidas buvo pirmasis šios pakraipos asmenybės teorijos autorius. Jis manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir pataloginei asmenybės raidai. Jis paskelbė asmenybės teoriją, paremtą stebėjimų rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis. Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio. Žmogaus psichikoje Froidas išskyrė 3 lygius:

• Sąmonę (tai tarsi matoma ledkalnio viršūnė, nedidelė psichikos dalis, kurią žmogus gali kontroliuoti)

• Priešsąmonę (joje yra informacija, kurią pastangų dėka galima perkelti į sąmonės lygį)

• Pasąmonę (pati reikšmingiausia dalis, primenanti neribotos apimties saugyklą, į kurią patenka visa, kada nors gauta informacija, į kurią išstumiami visi nemalonūs prisiminimai, kuriuos žmogus manas užmiršęs; būtent pasąmonėje reikia ieškoti įvairių sapnų, apsirikimų, užmiršimų, nesąmoningų poelgių priežasčių, žmogus nekontroliuoja savo pasąmonės ir net nežino jos turinio; į pasąmonę patekusios neišspręstos problemos niekur nedingsta, o toliau kelia pasąmoninius konfliktus, griaunančius žmogaus asmenybę iš vidaus)

Minėti psichikos lygiai pasireiškia žmogaus asmenybėje, kurią taip pat sudaro 3 dalys:

• Id

• Ego

• Superego

Id – seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis, kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų instinktų maistui, orui, giminės pratęsimui, agresijai. Ši asmenybės dalis vadovaujasi malonumo siekimu, ignoruodama aplinkos reikalavimus, visuomenės normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus sus visuomene, jos normomis. Pagrindiniai instinktai, teikiantys gyvybinę energiją (libido), nuolat prieštarauja tarpusavyje ir sąlygoja asmenybės veiklą. Tai gyvybės, giminės pratęsimo (eros)ir mirties, į save arba į aplinką nukreiptos agresijos, destrukcijos (Thanatos) instinktai. Jie gali būti patenkinami tiesioginiu būdu, išstumiami į pasąmonę, (kurs būdami kelia vidinius konfliktus ir įtampą) arba netiesiogiai – sublimacijos būdu (pasirenkant visuomenei priimtiną jų patenkinimo formą, perkeliant juos į kokią nors veiklą)

Ego – sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu. Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis, bendrauti su aplinka. Ego suderina Id principą “noriu” su superego principu “reikia”.

Superego – viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir
auklėjimo dėka. Tai pati nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos iš šalies, ir geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų kai žmogus lengvai atsisako šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais.

Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl tokiais atvejais reikalinga terapija. Jeigu asmenybė išsprendžia savo vidinius konfliktus, ji tampa psichiškai sveika ir brandžia. Pagal Froidą brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius su savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.

K. G. Jungo analitinė asmenybės teorija

K. G. Jungas buvo Friodo mokinys ir bendradarbis. Jis tyrinėjo neįsisąmonintų dinaminių potraukių įtaką žmogaus veiklai ir elgesiui. Jungas manė, kad pasąmonėje glūdi žymiai daugiau nei seksualumo ir agresijos potraukiai. jis buvo įsitikinęs, kad žmogų veikia pasąmonės vaizdiniai, kurie yra kilę iš žmonijos evoliucijos ir istorijos. Jie yra įgimti ir išsamesniam jų paaiškinimui Jungas panaudojo kolektyvinęs pasąmonės terminą. Asmenybėje Jungas išskyrė tris, iš dalies susijusias sistemas: Ego, asmeninę pasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę.

Ego – tai sąmonės centras, jungiantis mintis, jausmus, atsiminimus, pojūčius, kurių dėka mes suvokiame save kaip žmogų, kaip visumą. Į ego įeina ne tik vidinio, bet ir išorinio pasaulio suvokimas, bei žinios apie jį. Iš esmės, tai yra sąmonė.

Asmeninė (individualioji) pasąmonė. Ją sudaro aukščiau įsisąmoninti išgyvenimai, tendencijos, siekimai, kurie buvo pamiršti. Asmeninei pasąmonei priklauso ir tie išgyvenimai, kurie buvo nemalonūs, keliantys skausmą, ir buvo išstumti. Asmeninės pasąmonės turinys nesunkiai vėl gali pereiti į sąmonę. Ego ir asmeninė pasąmonė yra įgyjami žmogui gyvenant. Kitaip yra su kolektyvine pasąmone. Ji išeina iš individualios psichikos ribų.

Kolektyvinė (transpersonalinė) pasąmonė atspindi žmonijos evoliucijos elementus ir yra bendra visiems žmonėms. Tai gilesnis pasąmonės sluoksnis, kuris sudaro savotišką psichikos lauką, jungiantį visą žmoniją ir egzistuojanti už atskiro individo ribų. Kolektyvinėje pasąmonėje glūdi slaptas polinkis būtent taip, o ne kitaip suvokti tikrovę.

Kolektyvinės pasąmonės pažinimui Jungas skyrė ypatingą dėmesį. Svarbiausi jos komponentai ra archetipai – universalios minties forma, idėja, turinti savyje emocinę galią. Jungas manė, kad archetipų negalim pažinti tiesiogiai, o tik per jų įvaizdžius, kurie pasireiškia ankstesnių kartų mituose, mene, pasakose, sapnuose, fantazijose.

A. Masluo poreikių hierarchija

Daugelis vadovų mano, kad darbas gali patenkinti visus žmogaus poreikius. Tačiau tyrimai parodė, kad darbas daugeliui žmonių reiškia daugiau nei pinigus, todėl, nors ir gauna didelį atlyginimą, bet nepatenkintas darbu, žmogus gali tapti blogu darbuotoju.

A.Maslou pirmasis pasiūlė poreikių klasifikaciją ir nustatė jų tarpusavio ryšius. Jis matė galimybę sudaryti poreikių hierarchiją, kurioje aukštesnieji poreikiai nepasireiškia, kol nėra patenkinami žemesnieji.

Žemiausias lygis- fiziologinis, kuris apima visas pagrindines normalaus Žmogaus funkcionavimo ir gyvenimo sąlygas (maistą, poilsį, gyv.vietą ir pan). Kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda saugumo samprata. Šiame lygyje žmogus stengiasi užtikrinti asmeninį saugumą ir fiziologinių poreikių patenkinimo garantijas.Būdamas saugus, žmogus pereina į kitą lygį ir patenkina atsiradusius socialinius poreikius (statuso, pripažinimo siekimą). Kai visi prieš tai minėti poreikiai patenkinami, žmogus rūpinasi saviraiška ir potencialių galimybių realizavimu, talento atskleidimu. A. Maslou poreikių hierarchija pateikta 1 paveiksle.

Maslou teigimu, pateikta hierarchijos struktūra nėra visiems vienoda. Poreikių lygiai persidengia vienas su kitu, be to, esant tam tikroms situacijoms, visa hierarchija gali išsikreipti, net apsiversti. Pavyzdžiui, lenktynių nugalėtojui žymiai svarbiau jo statusas nei saugumas, o poliarinių sričių tyrinėtojas pirmiau dėmesį skirs saviraiškai, nei fiziologiniams poreikiams.

A. Maslou poreikių hierarchija

Labai svarbu suvokti poreikių hierarchijos reikšmę vadovams. Hierarchija rodo, kad greta pinigų- vieno pagrindinių darbo variklių- svarbūs stimulai yra nepatenkinti poreikiai. Tyrimai rodo, kad aukštas gamybos lygis ir mažas darbuotojų kintamumas išsilaiko tada, kai nėra jokių garantijų dėl darbo vietų arba yra plačios saviraiškos galimybės.

Patenkintas poreikis netenka šio privalumo. Žemiausiam hierarchijos lygiui ši taisyklė teisinga tik iš dalies, kadangi sotus žmogus greitai išalksta ir jam vėl reikia tenkinti tuos pačius poreikius.

Keldama darbo našumą vien tokiais metodais vadovybė turi žinoti, kad netinkamų socialinių ir saviraiškos poreikių tenkinimas gali prieštarauti darbo reikalavimams, jam kenkti.
problemos sprendžiamos maksimaliai pritaikant darbo sąlygas prie poreikių. Pavyzdžiui, pradinė situacija gamykloje buvo tokia, kad ten dirbančios merginos negalėjo bendrauti darbo metu dėl tarp jų stovinčių dėžių.

Kad patenkintų bendravimo poreikį, jos palikdavo darbo vietas. Kai dėžės buvo pašalintos, merginos galėjo laisvai kalbėtis, konsultuotis. Darbo našumas padidėjo, o broko sumažėjo pusantro karto.

A.Adlerio individualioji asmenybės teorija

A. Adleris – austrų gydytojas, psichiatras, buvo Z. Froido bendradarbis. Tačiau laikui bėgant, jų pažiūros išsiskyrė. Adleris nors ir neneigė seksualinio potraukio vaidmens asmenybės gyvenime, tačiau neteikė jiems lemiamos reikšmės. Į žmogaus psichiką žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui. Adleris pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo poreikį, kurį jis pavadino socialiniu interesu. Jis labiau orientavosi į asmenybės ateitį, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jos įgyvendinimą, siekiant savo tikslų. Adlerio nuomone, žmogus visą gyvenimą siekia to paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties. Visa tai jis pavadino gyvenimo stiliumi.

Jo nuomone asmenybės veiklos motyvu ir varomąją jėga yra jos augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo asmenybė kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Vaikas nuo pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, priklausomas nuo kitų, mažai galintis, šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi mažiau sugebantis už bendraamžius. Būtent čia pasireiškia noras įgimtas noras tobulėti, pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Bet oAdleris manė, kad menkavertiškumo jausmo formavimuisi turi įtakos gimstamumo seka – žmogaus elgesys ir siekiai priklauso nuo to, kelintas iš eilės vaikas buvo šeimoje ir kiek dėmesio bei meilės gavo.

Menkavertiškumo jausmas kiekviename asmenybės raidos lygmenyje yra santykinai pastovus, ir galima teigti, yra specifinė asmens buvimo pasaulyje jausena. Tai yra todėl, kad visuomet atsirandą kas nors pranašesnis už ją, o galiausiai žmogus nebegali būti pranašesnis ir tobulesnis už Gamtą ir Visatą.

Taigi asmenybė siekdama tobulumo, stengiasi kompensuoti savo menkavertiškumo jausmą ir nuo to, kaip jai pavyksta, priklauso žmogaus psichinė sveikata ir subrendimo lygis. Asmenybė siekdama savo tikslų, individualų gyvenimo stilių. Gyvenimo stiliui būdingos savitos idėjos, aktyvumo lygis, nuostatos, kurios atsispindi santykiuose sus aplinka. Gali būti, kad žmogus sąmoningai nesuvokia savo gyvenimo stiliaus ir gyvena ne pagal jį. Tada ir kyla įvairūs konfliktai, problemos. Gyvenimo stilius suformuoja ir savitus problemų sprendimo būdus. Tai išryškėja, kai žmogus susiduria su sunkumais.

Optimistas elgiasi drąsiai ir realiai, o pesimistas, nepakankamai kompensavęs menkavertiškumo jausmą, stengiasi išvengti socialiai būtinų veiksmų. Taigi norint suprasti asmenybę, reikia žinoti jos gyvenimo stilių. Adleris ypač pabrėžė, kad asmenybė, orientuota į ateitį, siekia savo tikslų iš kurių vienas aukščiausių yra „idealusis Aš“, tai yra toks žmogus, kokiu asmuo norėtų tapti.

Adleris daugiausia nagrinėjo asmenybes, turinčias tam tikrus psichinius sutrikimus ir asmenybės subrendimą matė iš tos pozicijos, kad subrendusi asmenybė šių sutrikimų neturi. Brandi asmenybė turi būti pakankamai kompensavusi savo menkavertiškumo jausmą vidutiniškai stipriu pranašumo siekimu. Be to brandi asmenybė turi turėti aukštus gyvenimo tikslus, kurie neprieštarauja visuomenės tikslams ir turi surasti savo socialinius uždavinius. Subrendęs žmogus turi būti suinteresuotas ir kitų žmonių gerove. Jis turi įsijausti į kitą ir matyti jo akimis.

K. Horni socialinė kultūrinė asmenybės teorija

K. Horni neneigė pagrindinių Z. Froido principų, tačiau daug ką matė kitu aspektu. Horni nesutiko, kad moters psichinė raida priklauso nuo lytinių organų anatomijos. Taip pat ji nesutiko su teiginiu, kad egzistuoja universalios psichoseksualinio vystimosi stadijos, kurios nulemia asmenybės raidos kryptingumą. Jos nuomone, normaliam vaiko vystimuisi svarbiausia yra patenkinti jo saugumo poreikį. Šiuo atveju pagrindinis motyvas yra būti mylimu, norimu, priimtinu žmogumi, apsaugotu nuo pavojaus ir priešiško pasaulio. Horni teigė, kad nerimas kyla dėl to, kad tarpasmeniniuose santykiuose trūksta saugumo jausmo. Jeigu vaikui trūksta dėmesio, tėvų meilės ir šilumos, vaikas jaučiasi atstumtas, nerimauja, jo elgesys gali tapti neurotinis.

Horni įveda bazinio nerimo sąvoką. Bazinį nerimą ji apibūdina kaip asmens nereikšmingumo, pasimetimo, bejėgiškumo pavojingame pasaulyje jausmą. Pasaulis įsivaizduojamas pilnas melo, skriaudos, įžeidimų, užpuolimų ir išdavysčių. Bazinio nerimo ištakos slypi nesaugioje vaikystėje. Be to jis turi įtakos žmogaus santykiams su aplinkiniais ir yra potencialaus konflikto tarp noro pasitikėti, pasikliauti kitais ir giluminio nepasitikėjimo bei priešiškumo kitais priežastimi.

Dėl savo realaus ar įsivaizduojamo nepakankamumo žmogus norėtų perduoti atsakomybę kitiems, bet dėl nepasitikėjimo ir priešiškumo nesugeba to įgyvendinti ir veltui eikvoja psichinę
energiją ramindamas save.

Norėdamas apsaugoti save nuo bazinio nerimo ir susijusio su juo bejėgiškumo ir nesaugumo jausmo, asmuo susikuria įvairias gynybines strategijas. Horni šias strategijas pavadino neurotiniais poreikiais.

Neurotiniai poreikiai sukelia vidinius konfliktus. Horni sugrupavo neurotinius poreikius ir išskyrė tris asmenybės orientacijas, kurios pasireiškia bendraujant su kitais žmonėmis. Šios orientacijos padeda sumažinti nerimą ir siekti patenkinamo gyvenimo lygio.

Orientacija į žmones (nusileidžiantis tipas) numato asmenybės bendravimo ir bendradarbiavimo stilių, kuriam būdingas neryžtingumas, bejėgiškumas ir meilės poreikis. Nusileidžiantis tipas vadovaujasi iracionalia nuostata: “Jeigu aš nusileisiu, tai man niekas nekenks“. Nusileidžiančiam tipui reikia, kad jį mylėtų, gintų ir kad jis būtų reikalingas kitiems. Tačiau po išoriniu mandagumu gali slėptis pyktis ir priešiškumas.

Orientacija „nuo žmonių“ (atsiskyręs tipas).šis tipas vadovaujasi nuostata neleisti savęs įtraukti į meilės romanus, draugystę, aktyvų darbą ir pan. tokie žmonės klaidingai mano: „Jei aš atsiskirsiu, tai su manimi viskas bus gerai“. Jie nenori artimų santykių, vengia žmonių, siekai nepriklausomybės ir be emocijų slysta gyvenimo paviršiumi.

Orientacija „prieš žmones“ (priešiškas tipas) orientacija „prieš žmones“ – tai toks elgesio stilius, kuriam būdinga dominavimas, priešiškumas ir kitų eksploatavimas. Priešiškas tipas įsitikinęs, kad žmonės yra agresyvūs ir gyvenimas, tai kova prieš visus. Horni pastebėjo, kad priešiškas tipas sugeba elgtis taktiškai ir draugiškai, tačiau visuomet siekia kontroliuoti ir valdyti kitus, siekia aukštesnio prestižo ir savo asmeninių ambicijų patenkinimo.

Horni mano kad šias strategijas daugiau ar mažiau taiko kiekvienas žmogus. Sveikas žmogus išsprendžia savo vidinius konfliktus, naudodamasis visomis strategijomis, o neurotiškas suvokia tik vieną iš šių orientacijų ir neigia ar visai atsisako kitų. Priklausomai nuo situacijos, jis nesugeba pasirinkti tinkamos strategijos ir visą laiką naudojasi tik viena strategija.

Neurotiniai poreikiai sukelia vidinius konfliktus, kuriuos žmones gali įveikti, jeigu vaikystėje patyrė meilę, pasitikėjimą, rūpestį, toleranciją ir šilumą. Taigi, Horni mano, kad konfliktus sukelia socialinės sąlygos. Potencialus neurotikas yra tas, kuris vaikystėje jautriai pergyveno sunkumus, kuriems įtakos turėjo kultūra ir socialinės sąlygos. Tai kad Horni atkreipė dėmesį į socialinio konteksto įtaką asmenybės vystimuisi, davė pagrindo jos teorijos vadinti socialine kultūrine asmenybės teorija.

E. Eriksono asmenybės raidos teorija

E.Eriksonas buvo Froido mokinys ir pasekėjas. Jis sukūrė asmenybės nuolatinio keitimosi gyvenimo teoriją. Eriksonas neatmetė pagrindinių Froido teiginių apie sąmonę ir pasąmonę, asmenybės komponentus ir psichoseksualinės raidos stadijas, tačiau asmenybės vystymąsi skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal asmenybės ryšį su socialine aplinka. Eriksonas įvertino somatinių (kūno), asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi. Jis akcentavo, kad kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiąsi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinės problemos (raidos krizė), nuo kurių išsprendimo priklauso tolimesnis asmenybės vystymasis. Norėdamas pabrėžti socialinių ir kultūros veiksnių įtaką žmogaus vystymuisi, Eriksonas savo teoriją pavadino psichosocialine asmenybės vystymosi teorija, o vystymosi kiekvienoje stadijoje krizes – psichosocialinėmis krizėmis.

E. Berne transakcinės analizės teorija

E. Berne, amerikiečių psichiatras, nagrinėdamas asmenybės sandarą, išskyrė tris lygius: Tėvo (moraliniai vertinimai, normos, kritika, globa), Suaugusiojo (racionaliai objektyviai aplinką vertinantis paradas) ir Vaiko (emocijos, kūryba, žaismingumas, malonumo siekimas). Minėtieji lygiai egzistuoja jau vaikystėje, tačiau vystantis jų santykis asmenybe kinta. Vaikas renkasi savo gyvenimo scenarijų ir poziciją veikiamas auklėjimo, šeimos kultūros bei tėvų elgesio. Daugialypė asmenybės struktūra ypač pasireiškia bendravime. Bendraudami mes dažnai patys to sąmoningai nesuvokiame, užimame tėvo, suaugusiojo arba vaiko poziciją.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2955 žodžiai iš 5747 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.