Asmenybės valdymas darbe
5 (100%) 1 vote

Asmenybės valdymas darbe

TURINYS

ĮVADAS 2

1. Asmenybės samprata ir individualūs skirtumai 3

1.1. Asmenybės samprata 3

1.2. Asmenybės tipologija 4

2. Asmenybės darbo motyvacija ir ją lemiantys veiksniai 8

2.1. Individualūs skirtumai 10

2.2. Darbo charakteristikos 12

2.3. Organizacijos aplinka 13

IŠVADOS 15

LITERATŪRA 16

ĮVADAS

Kiekvienas žmogus – unikali asmenybė, besiskirianti savo savybėmis,

charakteriu, temperamentu, turinti skirtingus poreikius, nuostatas,

vertybines orientacijas, asmeninius siekius ir kt. Kiekvienos asmenybės

individualūs skirtumai lemia ir jos elgesio savitumą, jos darbo veiklos

motyvaciją. O tai turi įtakos jos darbui organizacijoje, o tuo pačiu –

organizacijos veiklai, jos rezultatams bei sėkmei. Tai būtina žinoti

vadovui, siekiančiam efektyviai vadovauti organizacijai, skatinti bei

motyvuoti asmenybės darbo veiklą.

Darbo objektas – asmenybės valdymas darbe.

Darbo tikslas – išanalizuoti asmenybes valdymą darbe.

Darbo uždaviniai:

• Atskleisti asmenybės sampratą, tipologiją bei individualius

skirtumus.

• Išanalizuoti asmenybės darbo motyvaciją ir ją lemiančius

veiksnius.

Darbo tikslas buvo pasiektas naudojant mokslinės literatūros analizės

metodą.

Darbą sudaro 2 skyriai, 4 paveikslai, 1 lentelė, išvados, literatūros

sąrašas.

2 Asmenybės samprata ir individualūs skirtumai

1 Asmenybės samprata

Asmenybė yra pernelyg sudėtinga, kad ją būtų galima paaiškinti vienu

teoriniu modeliu. Nėra netgi vieningo asmenybės apibrėžimo – jų

priskaičiuojama beveik 80, ir tarp jų nėra nė vieno, kurį būtų galima

visiškai paneigti. Vieni apibrėžimų autoriai akcentuoja asmenybės santykį

su aplinka, kiti – psichinių procesų visumą, dar kiti – asmenybės bruožų

unikalumą. Tačiau tik asmenybės mokslas ir asmenybės teorijos parodo, kuo

skiriasi žmonės, atskleidžia jų elgesį įtakojančius veiksnius ir tuo pačiu

sudaro galimybę apibūdinti konkrečią asmenybę bei prognozuoti jos veiksmus

(Psichologija studentui, 2000).

Jacikevičius A. (1994), pateikdamas asmenybės sampratą, pabrėžia, kad

žmogus yra sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės somatinių,

fiziologinių ir psichinių savybių. Kiekvieno žmogaus visos tos savybės

sudaro skirtingą visumą, savitai kontaktuojančią su gamtine ir visuomenine

aplinka. Žmogus, kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių

integruota visuma, santykiaujanti su gamtine ir visuomenine aplinka, yra

vadinama asmenybe.

Anot minėto autoriaus, taip suprasdami asmenybę, mes jai galime

priskirti tokius požymius:

1. Asmenybė, kaip sudėtinga sistema, yra unikali,

nepasikartojanti. Ji sudaro kiekvieno žmogaus apibrėžtumą

ir skiria jį nuo kitų individų.

2. Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos – procesų,

būsenų, savybių – integratorius, sąlygojantis žmogaus savo

„aš“ supratimą, savireguliavimą ir adaptaciją prie

aplinkos.

3. Asmenybė visada turi kontaktų su kitomis asmenybėmis ir

užima tam tikrą padėtį grupėse ir apskritai socialinėje

erdvėje.

4. Asmenybė yra kiekvienas žmogus. Kai augantis vaikas pradeda

bendrauti su mama ar kitais asmenimis, mes jį vadiname

„besiformuojančia asmenybe“, alkoholiką laikysime „asmenybe

su patologiniais pakitimais“ ir pan.

Rudenko R.I. (1999, p.433) pateikia tokį asmenybės apibrėžimą:

„Asmenybė – kiekvienas, gyvenantis visuomenėje ir besilaikantis jos normų.“

Anot Suslavičiaus A. (1995), asmenybe negimstama. Ja tampama. Asmenybė

yra vystymosi rezultatas. O lemiamą įtaką jos vystymuisi daro du

pagrindiniai veiksniai: paveldėjimas ir aplinka. Nūdienos mokslas

svarbesniais laiko aplinkos veiksnius, tiesa, su tam tikromis išlygomis.

Jau vien tas faktas, kad asmenybė yra vystymosi rezultatas, pasak

autoriaus, daug ką paaiškina jos elgesyje. Juk kiekviena asmenybė būna

nuėjusi skirtingą, unikalų kelią. Todėl ir bendravimo partnerių elgesys

esti skirtingas, vienos jų savybės mums patinka, kitos šokiruoja.

Minėto autoriaus teigimu, asmenybė pirmiausia reiškia atskirumą,

individualumą, unikalumą, tai originali tam tikrų savybių, procesų,

reagavimo būdo visuma. Ši visuma nėra chaotiška, jai būdinga tam tikra

organizacija, struktūra.

1 pav. Asmenybės struktūros schema (Jucevičienė P., 1996, p.97)

1 paveiksle pavaizduota L.Jovaišos (1987) pateikta asmenybės

struktūros schema (Jucevičienė P., 1996, p.97). Iš jos matyti, jog asmenybė

yra organizuota visuma.
Tuo, pasak Suslavičiaus A. (1995), išsakoma viena

pagrindinių asmenybės charakteristikų – jos integruotumas. Asmenybė kaip

visuma, kaip vienetas turi ryšių su aplinka, taikosi prie jos, adaptuojasi.

Reagavimo į aplinką būdai yra individualūs, nevienodai veiksmingi ir

atitinkantys situaciją. Tų būdų unikalumas rodo asmenybės specifiką,

originalumą.

2 Asmenybės tipologija

„Vadovas yra suinteresuotas, kad bendradarbiai dirbtų gerai, todėl

būtina juos gerai pažinti; žinoti kiekvieno potencialą ir darbo motyvus.

Kadangi kiekvienas žmogus skiriasi savo temperamentu, norais, elgsena, prie

kiekvieno reikia individualiai prieiti. Visada siekiama priskirti asmenį

tam tikrai grupei ir nustatyti tipišką grupės elgseną. Tai palengvina

vadovo darbą. Žinoma, visada kyla abejonė, ar kiekvieno individo elgsena

bus „tipiška“ konkrečioje situacijoje“ (Sakalas A., 1998, p.226).

Barvydienės V. ir Kasiulio J. (1998) teigimu, sąvoka „asmenybės tipas“

nėra nauja. Jau Antikos laikais pastebėta, kad tarp atskirų žmonių

egzistuoja tam tikri panašumai ir skirtumai. Bandant suprasti ir

suklasifikuoti šiuos skirtumus, buvo sukurta daugybė sistemų ir modelių.

Tokios tipologijos, pasak autorių, buvo (ir yra) praktiškai naudingos, nes

jomis galima numatyti atitinkamo tipo žmonių elgesį konkrečiose gyvenimo

situacijose. Be to, jos padeda geriau suprasti plačią asmenybių įvairovę.

Asmenybės tipai skiriami pagal pastoviąsias esmines asmenybės savybes. Jų

klasifikacijų yra labai įvairių.

„Viena iš seniausių teorijų yra žmonių skirstymas į 4 tipus:

cholerikus, sangvinikus, flegmatikus ir melancholikus. (…( W.H.Scheldon

skyrė tris kūno sudėjimo tipus: į apvalumą, į plotį ir į liniją linkusį

kūną, tačiau teigia, kad tarp kūno sudėjimo ir dvasinių savybių tiesioginės

priklausomybės nėra, nors egzistuoja tam tikros tendencijos:

• apvalusis tipas (viscera – žarnynas) – džiaugimasis „pasitikėjimu“,

atsipalaidavimas, poreikis bendrauti, supratimo siekimas;

• į plotį linkęs – atletinis tipas (soma – kūnas) – judėjimo ir

įtampos poreikis, energija, valdžios siekimas, siekimas nuolat

veikti;

• linijinis tipas (cerebrium – smegenys) – poreikis viską žinoti,

užsisklendimas, paslaptingumas, tačiau ir greitas reagavimas,

sugebėjimas tobulinti.

Tačiau reikia įsidėmėti, kad tai neliečia tarp ligonių, jaunimo ir

senų žmonių dažnai pasitaikančių nukrypimų, tai galima sieti tik su

brandžiais profesinėje veikloje užimtais žmonėmis. Liaudyje paplitusi

nuomonė, kad apkūnus žmogus nerūpestingas, jam trūksta atsakomybės, jis

gana tingus, o atletiškiems žmonėms dažnai trūksta protinių sugebėjimų.

Žinoma, išimčių yra tikrai daug, tačiau šie teiginiai dažnai pasiteisina.

Iš tikrųjų, jei žmogus nesirūpina savimi, turi didelį viršsvorį,

tikriausiai supranta, kad jo gyvenimas bus trumpesnis. Vadinasi, jam tikrai

trūksta atsakomybės už savo gyvenimo būdą pirmiausia šeimai ir galiausiai

kolektyvui.

(…( E.Spranger skiria teoretinį, ekonominį, estetinį, socialinį,

valdžios ir religinį tipą. Kiekvieno tipo žmogui galima surasti tinkamą

darbą, kuriame geriausiai atsiskleistų jo savybės. Žinoma, kiekvienas tipas

turi ir tam tikrų trūkumų. Pavyzdžiui, mokslinis tipas dažnai nemoka

įgyvendinti savo idėjų, religinis – yra pavojingas savo fanatizmu,

nesiskaitymu su realiomis sąlygomis“ (Sakalas A., 1998, p.226-227).

Prie tipologijų, kurios galėtų padėti vadovui praktiškai dirbti,

priskirtina H.Dirks sukurta tipologija (Sakalas A., 1998). H.Dirks išskyrė

šešis darbuotojų tipus: a) dalykiški-užtikrinti, b) geranoriški,

c) pedantai, d) dėmesio reikalaujantys, e) nerūpestingi, f) nepatenkinti, –

ir nustatė, kaip kiekvienas tipas elgsis konkrečiose situacijose:

pradėdamas naują darbą, reaguodamas į kritiką, kai yra nuomonių skirtumas

(žr.1 lentelę).

1 lentelė

H.Dirks nustatyti elgsenos variantai (Sakalas A., 1998, p.228)

|Tipas |Elgsena |Pagrindimas |

| |Pradedant naują darbą | |

|Dalykiškas |Užtikrinta |Čia aš kai ką nuveiksiu |

|Geranoriškas |Pasirengęs |Kartu su šiuo vadovu aš tai |

| |bendradarbiauti |atliksiu |

|Pedantas |Orientavimasis į |Jei man bus pateiktos darbo |

| |taisykles |taisyklės, aš tai atliksiu |

|Pripažinimo |Per kraštus liejasi |Jie turi pamatyti, ką aš galiu |

|reikalaujantis |pasitikėjimas | |

|Nerūpestingas |Neatsakingas |Mes šituo tuoj nusikratysime |

| |pasitikėjimas |
|

|Nepatenkintas |Užslėptas skepticizmas|Tikiuosi, čia viskas gerai |

| |Reaguojant į kritiką | |

|Dalykiškas |Dalykinis požiūris |Klaidas daryti man netiktų |

|Geranoriškas |Kaltės jausmas |Jis yra teisus mane kritikuodamas |

|Pedantas |Kreipimasis į |Aš pasistengsiu laikytis nustatytų|

| |taisykles |taisyklių |

|Pripažinimo |Įsižeidimas |Aš negalėjau padaryti tokios |

|reikalaujantis | |klaidos, tai nesusipratimas |

|Nerūpestingas |Nepagrįsti |Taip blogai tikrai nėra |

| |atsikalbinėjimai | |

|Nepatenkintas |Kitų kaltinimas |Aš visada turiu būti atpirkimo |

| | |ožiu |

| |Kai yra nuomonių | |

| |skirtumas | |

|Dalykiškas |Ramus savo nuomonės |Mano argumentai yra rimti |

| |išdėstymas | |

|Geranoriškas |Emocinis bendrumų |Jis gali būti teisus |

| |ieškojimas | |

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1403 žodžiai iš 4676 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.