TURINYS
ĮVADAS 2
1. Asmenybės samprata ir individualūs skirtumai 3
1.1. Asmenybės samprata 3
1.2. Asmenybės tipologija 4
2. Asmenybės darbo motyvacija ir ją lemiantys veiksniai 8
2.1. Individualūs skirtumai 10
2.2. Darbo charakteristikos 12
2.3. Organizacijos aplinka 13
IŠVADOS 15
LITERATŪRA 16
ĮVADAS
Kiekvienas žmogus – unikali asmenybė, besiskirianti savo savybėmis,
charakteriu, temperamentu, turinti skirtingus poreikius, nuostatas,
vertybines orientacijas, asmeninius siekius ir kt. Kiekvienos asmenybės
individualūs skirtumai lemia ir jos elgesio savitumą, jos darbo veiklos
motyvaciją. O tai turi įtakos jos darbui organizacijoje, o tuo pačiu –
organizacijos veiklai, jos rezultatams bei sėkmei. Tai būtina žinoti
vadovui, siekiančiam efektyviai vadovauti organizacijai, skatinti bei
motyvuoti asmenybės darbo veiklą.
Darbo objektas – asmenybės valdymas darbe.
Darbo tikslas – išanalizuoti asmenybes valdymą darbe.
Darbo uždaviniai:
• Atskleisti asmenybės sampratą, tipologiją bei individualius
skirtumus.
• Išanalizuoti asmenybės darbo motyvaciją ir ją lemiančius
veiksnius.
Darbo tikslas buvo pasiektas naudojant mokslinės literatūros analizės
metodą.
Darbą sudaro 2 skyriai, 4 paveikslai, 1 lentelė, išvados, literatūros
sąrašas.
2 Asmenybės samprata ir individualūs skirtumai
1 Asmenybės samprata
Asmenybė yra pernelyg sudėtinga, kad ją būtų galima paaiškinti vienu
teoriniu modeliu. Nėra netgi vieningo asmenybės apibrėžimo – jų
priskaičiuojama beveik 80, ir tarp jų nėra nė vieno, kurį būtų galima
visiškai paneigti. Vieni apibrėžimų autoriai akcentuoja asmenybės santykį
su aplinka, kiti – psichinių procesų visumą, dar kiti – asmenybės bruožų
unikalumą. Tačiau tik asmenybės mokslas ir asmenybės teorijos parodo, kuo
skiriasi žmonės, atskleidžia jų elgesį įtakojančius veiksnius ir tuo pačiu
sudaro galimybę apibūdinti konkrečią asmenybę bei prognozuoti jos veiksmus
(Psichologija studentui, 2000).
Jacikevičius A. (1994), pateikdamas asmenybės sampratą, pabrėžia, kad
žmogus yra sudėtinga, gyva sistema, sudaryta iš daugybės somatinių,
fiziologinių ir psichinių savybių. Kiekvieno žmogaus visos tos savybės
sudaro skirtingą visumą, savitai kontaktuojančią su gamtine ir visuomenine
aplinka. Žmogus, kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių
integruota visuma, santykiaujanti su gamtine ir visuomenine aplinka, yra
vadinama asmenybe.
Anot minėto autoriaus, taip suprasdami asmenybę, mes jai galime
priskirti tokius požymius:
1. Asmenybė, kaip sudėtinga sistema, yra unikali,
nepasikartojanti. Ji sudaro kiekvieno žmogaus apibrėžtumą
ir skiria jį nuo kitų individų.
2. Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos – procesų,
būsenų, savybių – integratorius, sąlygojantis žmogaus savo
„aš“ supratimą, savireguliavimą ir adaptaciją prie
aplinkos.
3. Asmenybė visada turi kontaktų su kitomis asmenybėmis ir
užima tam tikrą padėtį grupėse ir apskritai socialinėje
erdvėje.
4. Asmenybė yra kiekvienas žmogus. Kai augantis vaikas pradeda
bendrauti su mama ar kitais asmenimis, mes jį vadiname
„besiformuojančia asmenybe“, alkoholiką laikysime „asmenybe
su patologiniais pakitimais“ ir pan.
Rudenko R.I. (1999, p.433) pateikia tokį asmenybės apibrėžimą:
„Asmenybė – kiekvienas, gyvenantis visuomenėje ir besilaikantis jos normų.“
Anot Suslavičiaus A. (1995), asmenybe negimstama. Ja tampama. Asmenybė
yra vystymosi rezultatas. O lemiamą įtaką jos vystymuisi daro du
pagrindiniai veiksniai: paveldėjimas ir aplinka. Nūdienos mokslas
svarbesniais laiko aplinkos veiksnius, tiesa, su tam tikromis išlygomis.
Jau vien tas faktas, kad asmenybė yra vystymosi rezultatas, pasak
autoriaus, daug ką paaiškina jos elgesyje. Juk kiekviena asmenybė būna
nuėjusi skirtingą, unikalų kelią. Todėl ir bendravimo partnerių elgesys
esti skirtingas, vienos jų savybės mums patinka, kitos šokiruoja.
Minėto autoriaus teigimu, asmenybė pirmiausia reiškia atskirumą,
individualumą, unikalumą, tai originali tam tikrų savybių, procesų,
reagavimo būdo visuma. Ši visuma nėra chaotiška, jai būdinga tam tikra
organizacija, struktūra.
1 pav. Asmenybės struktūros schema (Jucevičienė P., 1996, p.97)
1 paveiksle pavaizduota L.Jovaišos (1987) pateikta asmenybės
struktūros schema (Jucevičienė P., 1996, p.97). Iš jos matyti, jog asmenybė
yra organizuota visuma.
Tuo, pasak Suslavičiaus A. (1995), išsakoma viena
pagrindinių asmenybės charakteristikų – jos integruotumas. Asmenybė kaip
visuma, kaip vienetas turi ryšių su aplinka, taikosi prie jos, adaptuojasi.
Reagavimo į aplinką būdai yra individualūs, nevienodai veiksmingi ir
atitinkantys situaciją. Tų būdų unikalumas rodo asmenybės specifiką,
originalumą.
2 Asmenybės tipologija
„Vadovas yra suinteresuotas, kad bendradarbiai dirbtų gerai, todėl
būtina juos gerai pažinti; žinoti kiekvieno potencialą ir darbo motyvus.
Kadangi kiekvienas žmogus skiriasi savo temperamentu, norais, elgsena, prie
kiekvieno reikia individualiai prieiti. Visada siekiama priskirti asmenį
tam tikrai grupei ir nustatyti tipišką grupės elgseną. Tai palengvina
vadovo darbą. Žinoma, visada kyla abejonė, ar kiekvieno individo elgsena
bus „tipiška“ konkrečioje situacijoje“ (Sakalas A., 1998, p.226).
Barvydienės V. ir Kasiulio J. (1998) teigimu, sąvoka „asmenybės tipas“
nėra nauja. Jau Antikos laikais pastebėta, kad tarp atskirų žmonių
egzistuoja tam tikri panašumai ir skirtumai. Bandant suprasti ir
suklasifikuoti šiuos skirtumus, buvo sukurta daugybė sistemų ir modelių.
Tokios tipologijos, pasak autorių, buvo (ir yra) praktiškai naudingos, nes
jomis galima numatyti atitinkamo tipo žmonių elgesį konkrečiose gyvenimo
situacijose. Be to, jos padeda geriau suprasti plačią asmenybių įvairovę.
Asmenybės tipai skiriami pagal pastoviąsias esmines asmenybės savybes. Jų
klasifikacijų yra labai įvairių.
„Viena iš seniausių teorijų yra žmonių skirstymas į 4 tipus:
cholerikus, sangvinikus, flegmatikus ir melancholikus. (…( W.H.Scheldon
skyrė tris kūno sudėjimo tipus: į apvalumą, į plotį ir į liniją linkusį
kūną, tačiau teigia, kad tarp kūno sudėjimo ir dvasinių savybių tiesioginės
priklausomybės nėra, nors egzistuoja tam tikros tendencijos:
• apvalusis tipas (viscera – žarnynas) – džiaugimasis „pasitikėjimu“,
atsipalaidavimas, poreikis bendrauti, supratimo siekimas;
• į plotį linkęs – atletinis tipas (soma – kūnas) – judėjimo ir
įtampos poreikis, energija, valdžios siekimas, siekimas nuolat
veikti;
• linijinis tipas (cerebrium – smegenys) – poreikis viską žinoti,
užsisklendimas, paslaptingumas, tačiau ir greitas reagavimas,
sugebėjimas tobulinti.
Tačiau reikia įsidėmėti, kad tai neliečia tarp ligonių, jaunimo ir
senų žmonių dažnai pasitaikančių nukrypimų, tai galima sieti tik su
brandžiais profesinėje veikloje užimtais žmonėmis. Liaudyje paplitusi
nuomonė, kad apkūnus žmogus nerūpestingas, jam trūksta atsakomybės, jis
gana tingus, o atletiškiems žmonėms dažnai trūksta protinių sugebėjimų.
Žinoma, išimčių yra tikrai daug, tačiau šie teiginiai dažnai pasiteisina.
Iš tikrųjų, jei žmogus nesirūpina savimi, turi didelį viršsvorį,
tikriausiai supranta, kad jo gyvenimas bus trumpesnis. Vadinasi, jam tikrai
trūksta atsakomybės už savo gyvenimo būdą pirmiausia šeimai ir galiausiai
kolektyvui.
(…( E.Spranger skiria teoretinį, ekonominį, estetinį, socialinį,
valdžios ir religinį tipą. Kiekvieno tipo žmogui galima surasti tinkamą
darbą, kuriame geriausiai atsiskleistų jo savybės. Žinoma, kiekvienas tipas
turi ir tam tikrų trūkumų. Pavyzdžiui, mokslinis tipas dažnai nemoka
įgyvendinti savo idėjų, religinis – yra pavojingas savo fanatizmu,
nesiskaitymu su realiomis sąlygomis“ (Sakalas A., 1998, p.226-227).
Prie tipologijų, kurios galėtų padėti vadovui praktiškai dirbti,
priskirtina H.Dirks sukurta tipologija (Sakalas A., 1998). H.Dirks išskyrė
šešis darbuotojų tipus: a) dalykiški-užtikrinti, b) geranoriški,
c) pedantai, d) dėmesio reikalaujantys, e) nerūpestingi, f) nepatenkinti, –
ir nustatė, kaip kiekvienas tipas elgsis konkrečiose situacijose:
pradėdamas naują darbą, reaguodamas į kritiką, kai yra nuomonių skirtumas
(žr.1 lentelę).
1 lentelė
H.Dirks nustatyti elgsenos variantai (Sakalas A., 1998, p.228)
|Tipas |Elgsena |Pagrindimas |
| |Pradedant naują darbą | |
|Dalykiškas |Užtikrinta |Čia aš kai ką nuveiksiu |
|Geranoriškas |Pasirengęs |Kartu su šiuo vadovu aš tai |
| |bendradarbiauti |atliksiu |
|Pedantas |Orientavimasis į |Jei man bus pateiktos darbo |
| |taisykles |taisyklės, aš tai atliksiu |
|Pripažinimo |Per kraštus liejasi |Jie turi pamatyti, ką aš galiu |
|reikalaujantis |pasitikėjimas | |
|Nerūpestingas |Neatsakingas |Mes šituo tuoj nusikratysime |
| |pasitikėjimas |
|
|Nepatenkintas |Užslėptas skepticizmas|Tikiuosi, čia viskas gerai |
| |Reaguojant į kritiką | |
|Dalykiškas |Dalykinis požiūris |Klaidas daryti man netiktų |
|Geranoriškas |Kaltės jausmas |Jis yra teisus mane kritikuodamas |
|Pedantas |Kreipimasis į |Aš pasistengsiu laikytis nustatytų|
| |taisykles |taisyklių |
|Pripažinimo |Įsižeidimas |Aš negalėjau padaryti tokios |
|reikalaujantis | |klaidos, tai nesusipratimas |
|Nerūpestingas |Nepagrįsti |Taip blogai tikrai nėra |
| |atsikalbinėjimai | |
|Nepatenkintas |Kitų kaltinimas |Aš visada turiu būti atpirkimo |
| | |ožiu |
| |Kai yra nuomonių | |
| |skirtumas | |
|Dalykiškas |Ramus savo nuomonės |Mano argumentai yra rimti |
| |išdėstymas | |
|Geranoriškas |Emocinis bendrumų |Jis gali būti teisus |
| |ieškojimas | |
|Pedantas |Formalus savo nuomonės|Pagal nutarimus aš esu teisus |