Atlikusių laisvės atėmimo bausmę asmenų socialinė reintegracija
5 (100%) 1 vote

Atlikusių laisvės atėmimo bausmę asmenų socialinė reintegracija

1121314151617181

ĮVADAS

Nusikalstamumas yra aktuali šių dienų problema, kelianti pavojų visos šalies socialinei, ekonominei, teisinei raidai. Jo statistikos rodiklių augimas skatina kuo skubiau ieškoti naujų šios problemos sprendimo būdų. Vienas svarbiausių požymių, pagal kuriuos galima spręsti apie valstybės brandą, yra tai, kaip aktyviai ieškoma šios problemos sprendimo būdų, kaip užtikrinamas asmens ir visuomenės saugumas (Sakalauskas, 1999).

Nusikalstamumo prevencijos priemones nustato kiekviena vyriausybė, kuriamos ir įgyvendinamos kovos su nusikalstamumu programos. Daugelyje šalių nusikalstamumo kontrolės politika vis daugiau orientuojama į socialinę, ekonominę nusikalstamumo prevenciją, o ypač į tai, kaip nusikaltusį asmenį atlikus bausmę vėl integruoti į visuomenę. Buvusių nuteistųjų resocializacija, tai yra jų ruošimas įsitraukti ir gyventi visuomenėje po laisvės atėmimo bausmės atlikimo tampa vis aktualesnė. Tačiau nepaisant visų pastangų nusikalstamumas didėja ir tai įrodo, kad įkalinimo įstaigose, tiek iš jų išėjus, kažkas daroma ne taip, o išėjęs iš įkalinimo įstaigos žmogus dažniausiai lieka vienas su savo problemomis. Tai viena iš priežasčių skatinanti buvusius nuteistuosius daryti naujus nusikaltimus. Atlikę laisvės atėmimo bausmę, kaliniai grįžta į visuomenę, tačiau nesugeba prisitaikyti prie jos sąlygų, todėl dažniausia išeitimi tampa pakartotini nusikaltimai.

Didėjant nuteistųjų skaičiui vis aktualesnė tampa iš įkalinimo įstaigų grįžusių asmenų įsitraukimo į visuomenę problema. Nuo 1997 metų pradžios iki 2001 m. lapkričio 1 dienos iš Lietuvos laisvės atėmimo vietų paleisti 30046 asmenys, iš jų – 11672 (39 procentai) atlikę laisvės atėmimo bausmę, 13506 (45 procentai) lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų. Nuteistieji ilgą laiką gyvena izoliuotoje aplinkoje, o izoliacijos padariniai pasireiškia išėjus į laisvę. Šie žmonės yra praradę socialinius ryšius bei įgūdžius, yra visuomenės smerkiami. Įkalinimas, izoliacija mažina daugelio nuteistųjų potencialias galimybes prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų laisvėje. Geriausia visuomenę apsaugoti nuo nusikaltimų tada, kai nuteistiesiems yra sukuriamos sąlygos sugrįžti į visuomenę. Tai sumažina pakartotino nusikalstamumo riziką. Įkalinimas garantuoja tik laikiną visuomenės apsaugą, todėl svarbu sukurti sistemą, kuri aktyvintų ir remtų nuteistojo pastangas sugrįžti į visuomenę (Vaicekauskienė, 2002).

Bausmę atlikusio asmens elgesį lemia pirmieji gyvenimo mėnesiai laisvėje. Jeigu per šį periodą jiems pavyksta adaptuotis, susirasti darbą, gyvenamąjį būstą ir kt. galima tikėtis, kad tolimesnis jų elgesys atitiks įstatymų reikalavimus (Jūrienė, 1998). Pasak oficialios statistikos, pakartotinai nusikalsta kas trečias jau kartą teistas asmuo. Kad sumažėtų pakartotino nusikaltimo tikimybė, tikslinga “rizikinguoju” periodu (vidutiniškai pusę metų) po paleidimo į laisvę suteikti asmeniui galimybę gauti specialiai organizuotą, kvalifikuotą socialinę bei psichologinę pagalbą.

Šio tyrimo autorei atliekant praktiką bei vėliau dirbant Lietuvos Carito “Kalinių globos ir reintegracijos” projekte teko pačiai susidurti su svarbiausiais nuteistųjų socialinės reintegracijos klausimais tiek bendraujant su pačiais nuteistaisiais, laisvės atėmimo bausmę atlikusiais asmenimis, tiek ir su specialistais dirbančiais šioje srityje. Tyrėjos patirtis rodo, kad pastaruoju metu vis daugiau dėmesio skiriama nuteistųjų reintegracijai, tačiau kol kas daugiau kalbama tik teoriniame lygmenyje, o praktiškai mažai kas daroma. Lietuvos Respublikos Seimo nutarime konstatuojama, kad “Lietuvoje nėra asmenų, grįžusių iš įkalinimo įstaigų socialinės integracijos sistemos” (Lietuvos Respublikos, 2002). Tikimasi, kad šis darbas bent maža dalimi prisidės prie atlikusių laisvės atėmimo bausmę asmenų socialinės reintegracijos modelio kūrimo.

Laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų socialinė reintegracija išėjus iš įkalinimo įstaigos nėra giliai tyrinėta sritis Lietuvoje. Esami tyrimai kreipia dėmesį į nusikalstamumo priežastis, prevenciją, nuteistųjų požiūrį į paramos kokybę, tiriamos socialinės reintegracijos problemos. Atlikti tyrimai yra kiekybiniai, bandant teorinius reintegracijos aspektus patikrinti empiriškai. Tai paskatino giliau paanalizuoti socialinės nuteistųjų reintegracijos klausimą, atsižvelgiant į pačių atlikusių laisvės atėmimo bausmę asmenų įvardijamą reintegracijos reikšmę. Darbe remiamasi tyrimo autorės praktiniu patyrimu, kuris leidžia iš arčiau pažvelgti į dabartinę nuteistųjų socialinės reintegracijos būklę. Tyrimo rezultatai praturtins socialinių darbuotojų praktiką, nurodydami svarbiausius aspektus, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį padedant integruotis iš įkalinimo įstaigos išėjusiems asmenims.

Šiame darbe kokybinio tyrimo metodu atskleidžiamos laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų subjektyvios patirtys jiems bandant įsitraukti į visuomenę. Teorinėje dalyje aptariama nusikalstamumo situacija ir tendencijos Lietuvoje, aptariamas socialinių ryšių, užimtumo, valstybės ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo atlikusių laisvės atėmimo bausmę asmenų socialinės reintegracijos procese. Analizuojami šio proceso
sunkumai ir socialinio darbo galimybės.

Tyrimo problema – atlikę laisvės atėmimo bausmę nuteistieji grįžta į visuomenę, tačiau nesugeba prisitaikyti tiek dėl asmeninių, tiek dėl aplinkos resursų trūkumo. To pasekmės grįžimas į nusikalstamo gyvenimo kelią padarant pakartotinį nusikaltimą.

Tyrimo tikslas – atskleisti laisvės atėmimo bausmę atlikusio vyro asmeninę patirtį socialinės reintegracijos, išėjus iš įkalinimo įstaigos, procese, ypatingą dėmesį kreipiant į socialinių ryšių, užimtumo, valstybės ir nevyriausybinių organizacijų reikšmes.

Tyrimo uždaviniai:

1.Atskleisti tyrimo dalyvių subjektyvią socialinių ryšių reikšmę socialinės reintegracijos išėjus iš įkalinimo įstaigos procese.

2.Atskleisti tyrimo dalyvių subjektyvią darbo reikšmę jų reintegracijos išėjus iš įkalinimo įstaigos procese

3. Atskleisti laisvės atėmimo bausmę atlikusių vyrų subjektyvias patirtis naudojantis valstybinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų teikiamomis socialinėmis paslaugomis, jiems išėjus iš įkalinimo įstaigos.

4. Apibendrinus tyrimo duomenis, pateikti rekomendacijas darbuotojams, dirbantiems su atlikusiais laisvės atėmimo bausmę asmenimis.

DARBE VARTOJAMOS SĄVOKOS

Lietuvoje nėra vieningo termino, apibūdinančio laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų socialinę integraciją. Įvairiuose teisiniuose dokumentuose ir programose vartojamos tokios sąvokos, kaip integracija, socialinė adaptacija, socialinė integracija, socialinė reintegracija, resocializacija. Darbe vartojami visi šie terminai, tačiau pagrindinis dėmesys skiriamas socialinei reintegracijai, kuri apibrėžiama taip:

Socialine reintegracija vadinamas toks procesas, kurio metu buvęs nuteistasis naujomis gyvenimo sąlygomis įtraukiamas į visavertį socialinį gyvenimą, jam padedant įveikti bei pašalinti su įkalinimu susijusius socialinius padarinius ir prietarus (European Committee on Crime Problems. The criminal record and rehabilitation of convicted persons, 1984).

Nuteistieji – asmenys, atliekantys arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes (Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004 – 2007 metų programa, 2004).

Socialiniai ryšiai – įsisąmonintų ar neįsisąmonintų, būtinų ar atsitiktinių, organizuotų ar savaiminių socialinių santykių, sąsajų, priklausomybių visuma (Leonavičius, 1993).

Socialinė parama – pagalba teikiama pinigais arba natūra asmenims, kurie neturi išteklių būtiniems poreikiams patenkinti (Socialinės apsaugos terminų žodynas, 1999).

Darbas- tikslinga, visuomenei naudinga žmogaus veikla, reikalaujanti protinių ir fizinių jėgų; pagrindinė žmogaus veiklos forma, sukurianti visus jam reikalingus, poreikių tenkinimui būtinus, daiktus ir formuojanti patį žmogų, ugdant jo sąmonę bei kalbą ir daranti jį sugebančiu bendrauti (Leonavičius, 1993).

Socialinės paslaugos:

1) Pagrindinių valstybės socialinio pobūdžio programų (socialinės apsaugos, mokymo bei užimtumo ) vykdymo būdas. Lietuvoje socialinės paslaugos apibrėžiamos, kaip pagalbos asmenims teikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis, pinigais bei globa, siekiant sugrąžinti gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę.

2) Socialinės apsaugos tarnybų teikiamos ne medicininės srities paslaugos (Socialinės apsaugos terminų žodynas, 1999).

1. NUSIKALSTAMUMO SITUACIJA IR TENDENCIJOS LIETUVOJE

Šioje tyrimo dalyje apžvelgiama nusikalstamumo situacija Lietuvoje 1991 – 2002 metais, atkreipiant dėmesį, kokie asmenys dažniausiai nusikalsta (jų amžius, užimtumas). Apžvelgiamos nusikalstamumo tendencijos ir priežastys.

1.1. NUSIKALSTAMUMO MASTAI LIETUVOJE

Statistikos duomenys rodo, kad teisėtvarka pirmiausia ir jautriausiai reaguoja į politinius, socialinius, ekonominius, demografinius, organizacinius ir vertybinius pakitimus visuomenėje ir valstybėje. Statistiniai Vidaus Reikalų Ministerijos duomenys ir jų kriminologinis vertinimas rodo, kad esminiai nusikalstamumo Lietuvoje pakitimai prasidėjo devinto dešimtmečio pabaigoje ir ypač išryškėjo atkūrus valstybingumą 1990- aisiais. Dar XVI amžiaus pradžioje italų filosofas N. Machiavelli teigė, kad “naujos valstybės yra kupinos visokių pavojų”. Taip teigdamas filosofas kaip tik ir turėjo galvoje nusikaltimus. Deja, Lietuva, nors ir ne naujai susikūrusi, o pookupacinė valstybė, 1990 m. atkūrusi valstybingumą neišvengė pavojų kupino “naujos valstybės” gyvavimo tarpsnio, kuriame nusikaltimų ir juos darančių asmenų sparčiai padaugėjo, o valstybei ir visuomenei vis sunkiau buvo rasti veiksmingų priemonių ir būdų nusikalstamumui suvaldyti. Daugiausia nusikaltimų užregistruota po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. 1990 – 1997 metais bendras užregistruotų nusikaltimų skaičius padidėjo beveik tris kartus ( nuo 21337 iki 75816 ), o sunkių nusikaltimų – daugiau nei penkis kartus ( 1990 m. – 4028, o 1997 m.– 21210 ). Toks nusikaltimų gausėjimas siejamas su pasikeitusia Lietuvos socialine, ekonomine, teisine padėtimi po Nepriklausomybės atkūrimo (Dapšys, Čiapas, 1998).

Besikeičianti socialinė padėtis kelia naujus poreikius bei interesus ir
reikalauja juos patenkinti. Socialinių pokyčių ir nusikalstamumo ryšys įrodytas moksliškai. Pereinamojo laikotarpio problemos, tokios kaip nedarbas, didėjanti socialinė nelygybė, vertybių kaita, alkoholizmo ir narkomanijos plėtra, keičia kai kurių žmonių sampratą ir pagilina jų apsisprendimą daryti nusikaltimus, neteisėtais būdais siekti socialinės sėkmės. Toliau pateiktoje schemoje vaizduojamas socialinių pokyčių ir nusikalstamumo ryšys:

1 pav. Socialinių pokyčių ir nusikalstamumo ryšys (Socialiniai pokyčiai, 2002).

2003 metų Nacionalinėje nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programoje, remiantis oficialios statistikos ir atskirose srityse atliktų tyrimų duomenimis, išskiriamos šios nusikalstamumo tendencijos Lietuvoje:

1) Užregistruotų nusikaltimų skaičius Lietuvoje per 11 metų po Nepriklausomybės atkūrimo padidėjo daugiau kaip dvigubai, nors 2001 m., kaip ir 1999 m. bei 1994 m., Lietuvoje buvo matyti nusikaltimų skaičiaus stabilizavimosi tendencijos;

2) Didžiuosiuose Lietuvos miestuose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje, kuriuose gyvena 40 % visų Lietuvos gyventojų, nuo 1995 metų užregistruoti nusikaltimai sudaro apie 50 % visų šalyje užregistruotų nusikaltimų;

3) Per 11 metų gerokai išaugo sunkių nusikaltimų skaičius, taip pat pagausėjo smurtinių nusikaltimų;

4) Nusikaltimai nuosavybei sudaro tris ketvirtadalius visų užregistruotų nusikaltimų, todėl jų skaičiaus kitimas lemia bendro užregistruotų nusikaltimų skaičiaus tendencijas;

5) Sparčiai pagausėjo nusikaltimų, susijusių su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta;

1990 m. iki 2001 m. padariusių nusikaltimus nustatytų asmenų skaičius padidėjo daugiau kaip dvigubai. 1999 metų “Pranešime apie žmogaus socialinę padėtį Lietuvoje” nurodoma, kad “tradicinis nusikalstamumas” (vagystės, plėšimai, kūno sužalojimai, chuliganizmas, nužudymai) būdingas žemesnio socialinio sluoksnio asmenims, tai yra tokiems, kurie ne savo noru yra atskirti nuo visuomeninių ir ekonominių vertybių.

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis 2001- 2001 metais apie 65 % asmenų, padariusių nusikaltimus, niekur nedirbo ir nesimokė. 2002 metais 33,9 % nusikaltimus padariusių asmenų buvo 18- 24 metų amžiaus, 38 % – 30 ir daugiau kaip 30 metų amžiaus. Dauguma visų nusikaltimų padaro vyrai, moterys 2000 m. padarė 8,7% visų nusikaltimų, 2002 m.- 9% visų nusikaltimų. 1998 metais pateikiami nusikaltusiųjų išsimokslinimo duomenys: 88 % turėjo vidurinį ir pagrindinį išsimokslinimą., 7% – aukštesnįjį ir aukštąjį, 5 % kitokį (Vidaus reikalų ministerijos duomenys).

Apžvelgus statistikos duomenis, galima teigti, jog nusikalstamumas pirmiausia yra menkai išsimokslinusių, niekur nedirbančių ir nesimokančių jaunų vyrų problema. Bloga socialinė padėtis, bedarbystė ir prastos gyvenimo perspektyvos verčia ieškoti nesocialių praturtėjimo ar net išgyvenimo galimybių (Sakalauskas, 1999).

Į laisvės atėmimo vietas Lietuvoje pakartotinai patenka daug asmenų, anksčiau atlikusių laisvės atėmimo bausmę. Kalėjimo departamento duomenimis, 1995 – 1999 m. pakartotinai nusikaltusių asmenų buvo maždaug 23 procentai bendro nuteistųjų, laikomų laisvės atėmimo vietose skaičiaus, o 2000 – 2002 metais tokių asmenų dar pagausėjo ir siekė maždaug 28 procentus (Nuteistųjų ir asmenų, 2004).

Nusikaltimų recidyvo tikimybė priklauso ne tiek nuo to, kaip išaiškinami nusikaltimai ir skiriamos bausmės, kiek nuo anksčiau teistų asmenų reintegracijos veiksmingumo, sugebėjimo prisitaikyti prie gyvenimo laisvėje (Jūrienė, 1998). Jei atlikusio laisvės atėmimo bausmę asmens resocializacija nesėkminga, tuomet jis daro pakartotinus nusikaltimus. Teistumas turi kuo mažiau neigiamai socialiai paženklinti asmenį, o bausmės atlikimas neturėtų būti veiksnys, ribojantis nuteistojo galimybes pasirinkti socialiai priimtiną gyvenimo būdą. Siekiant sumažinti nusikaltimų recidyvą, turi būti tobulinama nuteistųjų socialinės reintegracijos sistema, kuri užtikrintų specializuotų paslaugų tokiems asmenims teikimą, padėtų prisitaikyti ir įsitraukti į visuomenės gyvenimą. Tačiau kaip rodo skaičiai, recidyvinis nusikalstamumas Lietuvoje auga ir tai įrodo, kad efektyvios nuteistųjų socialinės reintegracijos sistemos nėra.

Nusikalstamumo Lietuvoje tendencijos skatina kelti vis naujus klausimus ir ieškoti efektyvių nusikalstamumo kontrolės būdų.

1.2. NUSIKALTIMŲ PRIEŽASTYS IR SĄLYGOS LIETUVOJE

2003 metų Nacionalinėje nusikaltimų prevencijos ir kontrolės programoje nurodomos svarbiausios nusikaltimų priežastys ir sąlygos:

1) svarbus nusikalstamumą lemiantis veiksnys yra žmonių neužimtumas. Kriminologinių tyrimų duomenimis, žmogui, neturinčiam socialiai naudingo užsiėmimo, padidėja tikimybė ir rizika nusikalsti;

2) išsilavinimo stoka taip pat turi didelę įtaką nusikalstamumui. Apie 80 proc. visų nusikaltusių asmenų sudaro tik pagrindinį (apie 50 proc.) ir vidurinį (daugiau kaip 30 proc.) išsilavinimą turintys asmenys, o turintys profesinį, aukštesnįjį ir aukštąjį – apie 18 proc.;

3) apsvaigimas nuo alkoholio bei narkotinių ar psichotropinių medžiagų dažnai tampa nusikaltimo priežastimi arba sąlyga, trečdalis nusikaltusių asmenų nusikaltimus padaro apsvaigę nuo
4) ribotos valstybės galimybės teikti pakankamą socialinę pagalbą labiausiai socialiai pažeidžiamoms visuomenės grupėms;

5) valstybės valdymo trūkumai, socialinių ir kitų institucijų negalėjimas tinkamai atlikti savo funkcijų, teisės aktų nesuderinamumas, neaukštas gyventojų pragyvenimo lygis ir didelė turtinė diferenciacija turi įtakos visuomenės nepasitikėjimui valstybės valdymu ir teisine sistema, sukelia neigiamus ideologinius padarinius, moralės normų devalvaciją, neigiamai veikia augančios kartos auklėjimo ir mokymo sistemos efektyvumą;

6) nepakankamos galimybės tinkamai finansuoti valstybės institucijas, taip pat teisėsaugos ir kitas tiesiogiai su nusikaltimų prevencija ir kontrole susijusias institucijas. Dėl to šios institucijos nepajėgia tinkamai atlikti savo funkcijų, kartu silpnėja kontrolė ir didėja nusikalstamos veikos galimybės;

7) teisėsaugos institucijų veiklos trūkumai, didelis neišaiškintų nusikaltimų skaičius, ilgai užtrunkantys bylų tyrimai mažina visuomenės pasitikėjimą teisėsauga, neužtikrina atsakomybės neišvengiamumo principo įgyvendinimo, dėl to atsiranda nebaudžiamumo atmosfera.

Prie nusikalstamumą skatinančių veiksnių, kurie dažniausiai lieka neįvertinti, priskiriami netgi teigiami poslinkiai visuomenėje, pavyzdžiui:

1) stiprėjantys tarptautiniai ryšiai daro įtaką ekonominiams, socialiniams, kitiems procesams, taip pat ir nusikalstamumui, lemia tarptautinį atskirų nusikalstamų procesų pobūdį. Todėl galima prognozuoti, kad Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą įtakos nusikalstamumo situaciją Lietuvoje;

2) augantis socialinis visuomenės mobilumas lemia ryšių su artimiausia aplinka (šeimos, giminystės, kaimynystės) silpnėjimą;

3) urbanizacija skatina tam tikrus regioninius skirtumus, žmonės koncentruojasi miestuose, todėl silpnėja socialinė kontrolė ir daugėja galimybių nusikalsti;

4) ekonomikos plėtra, pokyčiai verslo srityje taip pat daro įtaką nusikalstamumui. Palyginti laisvai prieinama daugiau prekių ir vertybių. Atsirado daug didesnė mokėjimo priemonių įvairovė, tačiau tuo pat metu jos teikia daugiau galimybių, palankių nusikaltimams daryti.

Nusikalstamumo situacijos ir priežasčių apžvalga leidžia daryti įžvalgas ne tik nusikalstamumo prevencijai užtikrinti, bet ir padeda numatyti galimas reintegracijos proceso gaires, numatant buvusių nuteistųjų užimtumo, išsilavinimo, socialinių ryšių reikšmę tokių asmenų socialinei reintegracijai.

2. LAISVĖS ATĖMIMO BAUSMĘ ATLIKUSIŲ ASMENŲ SOCIALINĖ REINTEGRACIJA LIETUVOJE

Šioje tyrimo dalyje apžvelgsime socialinės reintegracijos sampratą, socialinę reintegraciją Lietuvoje reglamentuojančius įstatymus, teistų asmenų įdarbinimo galimybes ir sunkumus, socialinių ryšių svarbą nuteistųjų reintegracijai. Taip pat aptarsime valstybės ir nevyriausybinių organizacijų vaidmenį nuteistųjų reintegracijos procese.

2.1. SOCIALINĖS REINTEGRACIJOS SAMPRATA

Procesas, kurio metu buvęs nuteistasis įtraukiamas į visavertį socialinį gyvenimą, vadinamas socialine reintegracija (European Committee on Crime Problems, 1984). Socialinės reintegracijos procesas apima du etapus:

Pirmas etapas – kada nuteistasis jau įkalinimo įstaigoje turi būti ruošiamas išėjimui į laisvę ir įsitraukimui į bendruomenės gyvenimą;

Antras etapas – kada nuteistiesiems padedama prisitaikyti prie aplinkos sąlygų ir bandoma surasti būdų bei priemonių laisvės atėmimo bausmę atlikusiam asmeniui apsigyventi, įsidarbinti ir pasijusti pilnaverčiu visuomenės nariu (Vaicekauskienė, 2002).

Socialinės reintegracijos įgyvendinimą garantuoja Lietuvos Respublikos įstatymai. 1992 – 2004 m. priimta daug svarbių dokumentų, reglamentuojančių nuteistųjų ir grįžusiųjų iš įkalinimo vietų socialinės reintegracijos veiklą:

§ Lietuvos Respublikos 1992m. balandžio 30d. nutarimas Nr. 318 “Dėl nakvynės namų steigimo grįžusiems iš įkalinimo vietų bei kai kuriems kitiems asmenims ir jų įdarbinimo” (Žin., 1992, Nr.18-540);

§ LR Vyriausybės 1994m. gegužės 9d. nutarimas Nr. 360 “Dėl socialinės paramos koncepcijos” (Žin., 1994, Nr. 36-653). Šiame nutarime apibrėžtas socialinių paslaugų teikimas nuteistiesiems ir iš įkalinimo vietų grįžusiems asmenims;

§ LR Vyriausybės 1994m. rugpjūčio 8d. nutarimas Nr. 705 “Dėl Socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų nuostatų patvirtinimo” (Žin., 1994, Nr. 62-1219);

§ LR Vyriausybės 1996m. gruodžio 5d. nutarimas Nr. 1440 “Dėl socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų ir šių asmenų įdarbinimo” (Žin., 1996, Nr. 119-2796);

§ LR Vyriausybės 1999m. spalio 25d. nutarimas Nr. 1179 “Nuteistų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 1999-2003m. programa”;

§ LR Vyriausybės Nuteistųjų ir asmenų, paleistų iš laisvės atėmimo vietų, socialinės adaptacijos 2004- 2007 m. programa, 2004 m. vasario 9 d. nutarimo Nr. 143 redakcija.

Nuteistųjų socialinei reintegracijai teisininkai skiria pakankamai daug dėmesio. Tačiau realiai įvertinus situaciją tampa aišku, kad programos ir dokumentai gali būti įgyvendinti
turint pakankamą finansavimą ir atskiroms institucijoms bendradarbiaujant tarpusavyje. Deja, kol kas dėl ekonominės situacijos ir dėl to, kad atskiros institucijos nesuderina savo veiksmų (ir dėl to buvęs nuteistasis dažnai stumdomas nuo vienų durų prie kitų), nerandama optimalių paramos nuteistajam būdų. Pastebimas nepakankamai efektyvus teisinių dokumentų praktinis pritaikymas, kurį iliustruoja pakartotinų nusikaltimų skaičiaus augimas.

Vaicekauskienė (2002) įvardina priežastis, kodėl paramos programos Lietuvoje nėra įgyvendinamos:

1) Neskiriama lėšų užimtumui bei darbui organizuoti;

2) nesteigiami reikalingų specialistų etatai (socialinių darbuotojų, psichologų ir kt.);

3) valstybė nėra parengusi už nuteistojo reintegraciją atsakingų institucijų bendradarbiavimo modelio;

4) mažai dėmesio skiriama visuomenės nuostatų keitimui socialinei reintegracijai teigiama linkme (Vaicekauskienė, 2002).

Apibendrinant galima pasakyti, kad nuteistųjų socialinę reintegraciją reglamentuoja nemažai teisės aktų ir dokumentų, tačiau nepakankamas jų praktinis pritaikymas, neskiriama lėšų užimtumui ir darbui organizuoti, nesteigiami reikalingų darbuotojų etatai. Nuteistasis jau įkalinimo įstaigoje turi būti ruošiamas išėjimui į laisvę, o laisvėje darbas su juo tęsiamas. Tačiau dabartinė situacija rodo, kad valstybė nėra parengusi už nuteistojo reintegraciją atsakingų institucijų bendradarbiavimo modelio.

Šiame tyrime pagrindinis dėmesys skiriamas antrajam socialinės reintegracijos etapui, kurio metu asmuo išėjęs į laisvę susiduria su sunkumais integruojantis į visuomenę.

2.2. LAISVĖS ATĖMIMO BAUSMĘ ATLIKUSIŲ ASMENŲ

ĮDARBINIMO PROBLEMOS

Darbas yra svarbus psichologinei, socialinei ir ekonominei gyvenimo sferoms, jis laikomas vienu iš pagrindinių visuomenės institutų (Mumford, 1990). Poreikiai, kuriuos galime patenkinti darbu:

§ Materialinės reikmės bei finansinis saugumas;

§ Savigarba;

§ Socialinis palankumas;

§ Visuomeninė padėtis, kitų žmonių pagarba;

§ Asmeninė raida ir gyvenimo kokybė;

§ Gyvenimo struktūra ir aktyvumas;

§ Socialiniai kontaktai (Lemme, 2002).

Neužimtumas yra padidintos rizikos nusikalsti veiksnys. Ši rizika padidėja net 20 kartų (Justickis, 2001). 1998-1999 metais atliktas tyrimas rodo, kad iš visų išaiškintų nusikaltimą padariusių asmenų 63% niekur nedirbo ir nesimokė ( palyginus su 1990 metų duomenimis, tokių asmenų buvo net 3 kartus mažiau). Todėl užimtumo organizavimas tampa vienu iš svarbiausių uždavinių teistų asmenų reintegracijos procese (tiek pirmame, tiek antrame reintegracijos etapuose).

Didžiąją dalį buvusių kalinių sudaro potencialiai aktyviausio ir darbingiausio amžiaus asmenys (apie 71% kalinių sudaro 21-40 metų amžiaus asmenys). Pagal turimą išsilavinimą jie patenka į tas bedarbių grupes, kurioms sunkiausia įsidarbinti (Socialinis pranešimas, 2001).

2001 m. Vilniaus Darbo birža savo pateiktoje ataskaitoje nurodo, kad tik 13,6% grįžusių iš įkalinimo įstaigų asmenų yra įgiję profesiją. Pusė grįžusių iš įkalinimo vietų asmenų užsiregistravusių darbo biržoje ir jaunesnių nei 30 m. amžiaus, turi tik pagrindinį išsilavinimą. Ši aplinkybė apsunkina jų integracijos į darbo rinką galimybes: tiek norint įgyti profesiją, tiek įsidarbinti.

Atsižvelgiant į laisvės atėmimo laiką ir tai, kad dauguma nuteistųjų neturi galimybės dirbti laisvės atėmimo vietose, galima daryta išvadą, jog dauguma nuteistųjų praranda darbinius įgūdžius. Tyrimai rodo, kad 98,4% grįžusiųjų iš įkalinimo vietų registruodamiesi Darbo biržoje buvo nepasirengę darbo rinkai. Daugiau kaip pusė (52%) teistų asmenų neturi darbinės patirties, 25% turi 1-5 metų darbinės veiklos pertrauką, 15% nedirba jau ilgiau kaip 5 metus. Šios grupės bedarbiai praktiškai visiškai praradę ryšį su darbo rinka (Vilniaus Darbo biržos tyrimo rezultatai, 2001).

Laisvės atėmimo bausmę atlikusių asmenų įdarbinimo problema yra daugialypė. Dauguma buvusių kalinių nepageidauja mokytis ar įgyti profesiją, atsisako dirbti viešuosius ir remiamus darbus, dalyvauti grupinės paieškos darbo programose, iš viso nenori dirbti. Jie registruojasi darbo biržose tik todėl, kad to reikalauja policija ir kad gautų bedarbio pašalpą. 1999-2003 m. Nuteistųjų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos programoje nurodoma, kad 1997 m. 3135 buvusius kalinius (77%) teko išbraukti iš darbo biržų įskaitos, kadangi jie paskirtu laiku į darbo biržą neatvyko.

Analizuojant nuteistųjų įdarbinimo problemą, iškyla dar vienas aspektas- neigiamas daugelio darbdavių požiūris į siūlomus įdarbinti teistus asmenis Tačiau reikia sutikti ir su tuo, kad šie asmenys iš dalies patys formuoja neigiamą įvaizdį (pažeidinėja darbo drausmę, nekokybiškai atlieka darbus, padaro materialinių nuostolių ir pan.). Dažnai susiduriama ir su tuo, kad išėję į laisvę nuteistieji nesugeba bendrauti su darbdaviu.Todėl reintegracijos procese svarbu skatinti nuteistuosius imtis atsakomybės už savo elgesį, mokyti bendravimo įgūdžių (nes dažnas nuteistasis, išėjęs į laisvę, nemoka bendrauti su darbdaviu). Tam įkalinimo įstaigoje turėtų būti skiriama daugiau dėmesio, kuriamos
programos.

Lietuvos įkalinimo įstaigose dirba tik kas penktas nuteistasis, t.y. 21,9 procento (Piliponytė, 2003). Nuteistųjų darbas ir profesinis užimtumas projektuojamas į perspektyvą gauti darbą išėjus į laisvę. Įkalinimo įstaigose yra sudarytos galimybės mokytis ir įgyti profesiją, įsigyti pagrindinį ir vidurinį išsilavinimą, mokytis lietuvių bei užsienio kalbų, informatikos. Daug sunkiau spręsti nuteistųjų įdarbinimo klausimus, kadangi įkalinimo įstaigos dažniausiai neturi nei ekonominių, nei finansinių galimybių kurti darbo vietas (Vaicekauskienė, 2002).

Statistiniai duomenys rodo, kad asmenų grįžusių iš įkalinimo vietų ir užsiregistravusių darbo biržoje skaičius augo, o įdarbintų tokių asmenų skaičius svyravo labai nežymiai. Todėl galima daryti išvadą, kad teistų asmenų įdarbinimo problema lieka neišspręsta ir atsižvelgiant į tai, kad darbas gali būti kaip viena iš nusikalstamumo prevencijos priemonių, šiai problemai reikėtų skirti daugiau dėmesio ir papildomų programų. Valstybės įstatymuose deklaruojama nuteistųjų teise į mokslą ir darbą gali naudotis tik nedidelė dalis nuteistųjų, nes Vyriausybė neskiria lėšų nuteistųjų darbui ir užimtumui organizuoti. Sprendžiant įsidarbinimo problemą svarbi nuteistojo motyvacija, palaikymas ir čia svarbų vaidmenį atlieka socialiniai ryšiai, kuriuos turi nuteistasis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad dauguma nuteistųjų neturėdami galimybės dirbti įkalinimo įstaigoje, praranda darbinius įgūdžius ir tai apsunkina jų integraciją į darbo rinką. Integraciją į darbo rinką apsunkina ir žemas išsilavinimas bei neigiamos darbdavių nuostatos teistų asmenų atžvilgiu. Statistika rodo, kad darbas ir užimtumas išlieka vienu iš svarbiausių reintegracijos veiksnių.

2.3. SOCIALINIAI NUTEISTŲJŲ RYŠIAI IR JŲ SVARBA SOCIALINEI REINTEGRACIJAI

Viena iš svarbiausių socialinių paslaugų teikiamų nuteistiesiems – jų ryšių su visuomene užtikrinimas, tai: bendravimas su šeima, artimaisiais, giminaičiais ir draugais laisvėje; religinių bendruomenių atstovų apsilankymai įkalinimo įstaigose; bendradarbiavimas su NVO; žiniasklaidos priemonių įsigijimas ir naudojimas. Šios veiklos padeda tenkinti reintegruojantis būtinus nuteistojo saugumo, priklausomybės bei meilės poreikius (Vaicekauskienė, 2002). Vidaus Reikalų Ministerijos duomenimis (2000) apie 13% paleistųjų į laisvę- asmenys, kurių socialiniai ryšiai nutrūkę. Daugelis kalėjusių asmenų praranda socialinius ryšius, šeimas ir artimuosius, o tuomet specifinis jų kontaktų tinklas apsiriboja probleminiais asmenimis.

Šeimos ryšių svarba asmenybės raidai abejonių nekelia. Laisvės atėmimo bausmė yra sunkus šeimos ryšių išbandymas. Nutrūkę šeimos ryšiai dažnai tampa psichologine neatsakingo ar net pakartotino nusikalstamo elgesio prielaida (Navaitis, 1999).

Didelę reikšmę socialinių ryšių palaikymas turi ne tik bausmės metu, bet ir antrajame reintegracijos etape, kai nuteistasis išleidžiamas į laisvę. Tuomet jo gyvenamosios vietos pasirinkimas yra susijęs su santykių palaikymu bei bendravimu su artimaisiais (tėvais, šeima, draugais). Jeigu nuteistojo asmens socialiniai ryšiai yra nutrūkę, jis siunčiamas į nakvynės namus, kuriuose ne visada atsiranda laisvos vietos arba gyvena asmenys, dažnai turintys priklausomybes nuo alkoholio, narkotikų ar kitų medžiagų. Gyvenamos vietos, darbo neturėjimas ir kontaktai su turinčiais problemų asmenimis, dažnai vėl pastūmėja į nusikaltimą. Todėl nuteistojo socialinių ryšių palaikymas gali būti vertinamas kaip pakartotinų nusikaltimų prevencinis įnašas (Navaitis, 2002).

Nutrūkę šeimos ryšiai lemia, kad asmuo pakartotinai nusikalsta. Nuteistojo šeiminių ryšių išsaugojimas ar jų atstatymas yra be galo svarbi funkcija, nes kaip rodo įvairūs tyrimai, tie nuteistieji, kurie turi stiprų šeimos palaikymą ir paramą, turi daug didesnius šansus pasitaisyti ar būti išleisti lygtinai (DiNitto & McNeece, 1990). Todėl įkalinimo įstaigos darbuotojai turėtų užsibrėžti tikslą padėti nuteistajam neatitrūkti nuo artimiausios aplinkos ir sėkmingai grįžti. Įkalinti nuteistieji turi būti skatinami išlaikyti ir tvirtinti šeimos ir bendruomenės ryšius kaip vieną iš esminių bruožų ruošiantis grįžti į visuomenę (Vaicekauskienė, 2002).

Justickis (2001) aprašydamas socialinės kontrolės neutralizacijos teoriją pateikia šios teorijos atstov T. Hirshi nurodytas keturias priežastis, kurios sulaiko nuo nusikaltimų darymo. Tai: prisirišimas (attachment), dalyvavimas, užimtumas, aktyvus tikėjimas visuomeninėmis vertybėmis. Kalbant apie socialinius ryšius, vertėtų išskirti vieną iš šių priežasčių- prisirišimą prie individui svarbių asmenų (šeimos narių, artimųjų, draugų). Noras neskaudinti artimųjų verčia individą elgtis taip, kaip reikalauja visuomenė (Justickis, 2001).

Kalbant apie socialinius ryšius svarbu ne tik jų kiekybė, bet ir kokybės aspektas. Tyrimai rodo socialinių ryšių svarbą vyrų gerovei. Vyrų gerovė yra daug labiau įtakota socialinių ryšių, nei moterų gerovė (Antonucci, Sherman & Akiyama, 1996). Svarbu, kad socialiniai kontaktai, kuriuos turi atlikęs laisvės atėmimo bausmę asmuo teiktų socialinę paramą. Socialinė parama reiškia tarpasmeninius ryšius, žadinančius
teigiamus jausmus (susižavėjimą, simpatiją, meilę), pritarimą ir teikiančius pagalbą. Kitaip sakant, palaikantys santykiai leidžia tikėti, kad kitas asmuo rūpinasi mumis, priima mus, o prireikus parems ir padės (Lemme, 2003). Dauguma mokslininkų teigia, kad socialinė parama sumažina netikrumo jausmą ir sustiprina asmeninės kontrolės ir socialinės kompetencijos jausmą (Albrecht & Adelman, 1987; Pearlin & Turner, 1987; Sarason & Pierce, 1990). Manoma, kad tinkama socialinė parama iš dalies lemia pilnatvės jausmą, galimybę atlikti svarbiausius socialinius vaidmenis ir sėkmingai spręsti problemas (Kahn, 1979). Ryšiai, kurie nesuteikia tinkamos paramos, gali tapti konfliktiškais ir įtemptais, kadangi žmogus nesulaukia pritarimo ir palaikymo, be to, neturi galimybės pasidalinti sunkiomis mintimis ir prireikus susilaukti realios pagalbos.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4418 žodžiai iš 8648 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.