Atmosferos tarša ir apsauga1
5 (100%) 1 vote

Atmosferos tarša ir apsauga1

TURINYS

ĮVADAS 3

1. ORO TARŠA. PAGRINDINAI ORO TERŠALAI 3

2. TERŠIANČIŲ MEDŽIAGŲ EMISIJA Į ORĄ 5

2.1. TERŠIANČIŲ MEDŽIAGŲ EMISIJA Į ORĄ LIETUVOJE 8

3. MIESTŲ ORO KOKYBĖ 9

4. ,,ŠILTNAMIO EFEKTAS” – PASAULINIS KLIMATO ATŠILIMAS 13

5. PAŽEMIO OZONO KONCENTRACIJŲ KITIMAS 17

6. STRATOSFEROS OZONO SLUOKSNIO NYKIMAS 20

7. TOLIMOSIOS UŽTERŠTO ORO PERNAŠOS. RŪGŠTIEJI LIETŪS 23

8. NAUDOTA LITERATŪRA 27

1. ĮVADAS

Aplinkos teršimo mastai per pastaruosius penkiasdešimt metų nuo

lokalinio, daugeliu atveju išaugo iki regioninio ar net globalinio. Jei

prisiminsime pagrindines žmogaus veiklos ir visų pirma aplinkos teršimo

sąlygojamas problemas, kurios yra:

• Biologinės įvairovės nykimas;

• Miškų nykimas ir džiūvimas;

• Dievožemio erozija;

• Dirvos druskėjimas ir dykumų plitimas;

• Kietų atliekų kaupimasis;

• Lokalus aplinkos teršimas;

• Rūgštieji lietūs;

• Paviršinių vandens telkinių eutrofikacija;

• Stratosferos ozono sluoksnio nykimas;

• Pasaulinis klimato atšilimas,

tai matysime, kad iš dešimties išvardintų oroblemų tik dvi (lokalus

aplinkos teršimas ir kietų atliekų kaupimasis) gali būti priskirtos prie

grynai lokalių aplinkos problemų.dauguma iš išvardintų aplinkos problemų

priskirtinos regioniniam lygmeniui, o paskutinės dvi – stratosferos

ozonosluoksnio nykimas ir globalinis klimato atšilimas, yra pasaulinio

masto problemos.

Keičiantis aplinkos teršimo mastams, lygiagrečiai kito, tai yra

didėjo ir aplinkos teršimo sukeliamų problemų trukmė. Anksčiau dauguma

lokalinių aplinkos problemų buvo iš esmės trumpalaikės ir pavojingas taršos

lygis, susiklosčius nepalankiom aplinkybėms, dažniausiai trukdavo keletą

dienų. Jau ne kartą minėti garsieji Londono smogai yra tipingas tokių

pavojingų epizodų pavyzdys. Praėjus šiems pavojingiems epizodams, lokalus

aplinkos teršimas vis tiek darydavo ir daro neigiamą poveikį žmonėms ir

kitiems gyviems organizmams, tačiau šis poveikis yra nepalyginamai

silpnesnis. Tuo tarpu regioninio ir globalaus masto aplinkos problemos iš

principo yra ilgalaikės. Tačiau kartais silpno ilgalaikio poveikio pasekmės

faktiškai gali prilygti ir viršyti stipraus trumpalaikio poveikio pasekmes.

Keičiantis aplinkos teršimo mastams, kito ir pačios taršos pobūdis.

Taršos pobūdžio kitimo tendencijoms yra būdinga tai, kad be taškinės,

koncentruotos taršos vis didesnę svarbą įgauna pasklidusi tarša. Daartiniu

metu svarbiausi pasklidusios taršos šaltiniai yra du – rūgštieji lietūs ir

žemės ūkio veikla (trešimas ir pesticidų naudojimas).

Pakitus taršos pobūdžiui, iš principo pasikeitė ir teršiamų medžiagų

poveikio gyvajai gamtai ir žmogui pobūdis, kuris tapo žymiai sudėtingesnis.

Jei anksčiau vyravo tiesioginis (pirminis) teršiančių medžiagų poveikis ir

buvo palyginti nesunku nustatyti šio poveikio priežastis, tai pasikeitus

aplinkos teršimo mastams vis didesnę svarbą įgauna netiesioginis (antrinis,

tretinis) teršiančių medžiagų poveikis ir dažniausiai yra labai sunku

nustatyti vykstančių neigiamų pokyčių tikrasias priežastis, tuo labiau, kad

tų priežasčių dažniausiai būna ne viena. Pavyzdžiui masinio miškų džiūvimo,

prasidėjusio XX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje, pagrindine

priežastimi dažniausiai laikomas aplinkos teršimas (rūgštieji lietūs),

tačiau daugelis tyrinėojų mano, kad didžiausią neigiamą poveikį miškams

daro nepalankios klimatinės sąlygos, miško kenkėjų ir ligų paplitimas,

ūkininkavimo klaidos it t.t.

1. ORO TARŠA. PAGRINDINAI ORO TERŠALAI

Prieš pradedant kalbėti apie oro taršą, pravartu prisiminti natūralią

oro sudėtį, į kurią įeina azotas – apie 78% oro tūrio, deguonis – apie 21%,

argonas – 0,9%, anglies dioksidas – 0,035% ir labai nedideli kiekiai neono,

helio, kriptono bei kitų inertiškų dujų. Iš gamtinių ir antropogeninių

taršos šaltinių į orą patenka daugybė įvairiausių teršiančių medžiagų,

kurios dažnai yra vadinamos oro priemaišomis. Pagrindinę šių teršiančių

medžiagų dalį sudaro anglies, sieros ir azoto oksidai, kietosios dalelės

(cementas, asbestas, metalai ir kt.), amoniakas, įvairūs anglaivandeniai

bei lakūs organiniai junginiai. Patekę į orą pirminiai teršalai

transformuojasi, sudarydami naujas medžiagas arba jų junginius, kurie

dažnai yra žymiai pavojingesni gyvajai gamtai ir žmogui nei pirminiai

teršalai. Pavyzdžiui, iš sieros ir azoto oksidų susidaro sieros ir azoto

rūgštys, o veikiant ultravioletiniams spinduliams susidaro taip vadinami

fotocheminiai oksidai – ozonas, formaldehidas ir kt.

Teršiančios medžiagos ore būna dujine arba aerozolių pavidalu.

Prisiminsime, kad aerozoliais laikomos labai smulkios kietosios arba

skystosios dalelės, pasklidusios dujinėje terpėje. Pagrindinė
teršiančiūjų

medžiagų dalis (apie 90%) į orą patenka dujų pavidalu, o likusi dalis –

kietųjų dalelių pavidalu ir tik nežymią emisijos į orą dalį sudaro skysti

aerozoliai. Dujinės medžiagos, patekusios į orą, alaipsniu virsta į

aerozolius. Ypatinagi intensyviai aerozoliai formuojasi debesyse ir rūke.

Galimi trys pagrindiniai dujų virsmo į aerozolius keliai:

• Įvykus cheminėms reakcijoms, susidaro persotinti naujų medžiagų

garai, kurie kondensuojasi ant jau egzistuojančiųjų aerozolio

dalelių;

• Cheminės dujų reakcijos vyksta jau egzistuojančiųjų aerozolių

paviršiuje, sąlygodamos šių aerozolių augimą;

• Vandens lašeliai sugeria dujas, vykstant reakcijoms visame lašo

tūryje.

Patekusių į orą ar transformuotų teršalų poveikis priklauso ne tik nuo

šių medžiagų ir junginių ar mišinių toksiškumo, bet ir nuo jų egzistavimo

ore trukmės. Vienos medžiagos ore egzistuoja palyginti trumpai (vieną ar

kelias dienas) ir yra transformuojamos arba pašalinamos iš oro sausų ar

šlapių iškritų pavidalo, o kitų teršiančių medžiagų egzistavimo atmosferoje

trukmė matuojamas dešimtimis ar net šimtais metų (1 lentelė). Bendras

dėsningumas yra toks – trumpai egzistuojančios teršiančios medžiagos

dažniausiai sąlygoja lokalias arba regionines aplinkos problemas, o ilgai

egzistuojančios – globalias aplinkos problemas.

Kaip matome iš 1 lentelėje pateiktų duomenų, patekusių į orą sieros ir

azoto oksidų egzistavimo laikotarpis yra gana trumpas (apie vieną parą),

tačiau iš jų susidarę antriniai teršalai – sulfatai, nitratai, sieros ir

azoto rūgštys aerozolio formoje egzistuoja apie tris paras ir, periš

iškrisdami rūgščiųjų lietų pavidalu, gali nukeliauti šimtus ar net

tūkstančius kilometrų. Tuo tarpu anglie dioksido ir freonų egzistavimo

atmosferoje laikas matuojams dešimtmečiais ar net šimtais metų, todėl net

ir labai sumažinus jų emisiją į orą, globalinio klimato atšilimo ir

strtosferos ozono sluoksnio irimo problemos egzistuotų dar ilgą laiką.

1 lentelė

Teršiančių medžiagų egzistavimo atmosferoje

trukmė

|Teršianti medžiaga |Trukmė |

|Sieros ir azoto |1 para |

|oksidai | |

|Amoniakas |1 para |

|Sulfatai, nitratai, |3 paros |

|amonis | |

|Sieros, azoto |3 paros |

|rūgštys | |

|Metanas |7-10metų |

|Anglies monoksidas |0.5 metų |

|Anglies dioksidas |50-100 metų|

|Freonai |50-100 metų|

Oro tarša sąlygoje netik paties oro kokybės blogėjimą ir tiesioginį

neigiamą poveikį gyviems organizmams, bet pagrindinė į orą patekusių

teršalų dalis po sudėtingų transformacijų anksčiau ar vėliau, arčiau ar

toliau nuo taršos šaltinių vistiek grįžta į žemę, užteršdami dirvožemį ir

vandens telkiniu, bei sukeldami įvairias papildomas aplinkos problemas.

2. TERŠIANČIŲ MEDŽIAGŲ EMISIJA Į ORĄ

Pasauliniu mastu iš gamtinių taršos šaltinių į orą kasmet patenka apie

du milijardus tonų teršiančių medžiagų. Tuo tarpu pasaulinė antropogeninė

emisija į orą, Juntinių tautų aplinkos programos (UNEP) 1990 metų

duomenimis, sudaro apie 420 milijonų ton. Nors bendras antropogeninės

emisijos į orą kiekis yra beveik penkis kartus mažesnis nei gamtinės, ačiau

sieros ir azoto oksidų antrpogeninė emisija dabartiniu metu beveik tris

kartus viršija gamtinę šių junginių emisiją. Įvairūs statiniai aplinkos

teršimo duomenys dažnai nustatomi įvairiais netiesioginiais būdais (pagal

sudeginto kuro kiekį ir pan.). vykdoma išmetimų į orą registracija taipogi

nepasižymi aukštu tikslumu, todėl ir pateikiami duomenys yra apytikriai,

ypač kalbant apie pasaulinio ar kontinentinio masto suvestines. Net apie

Lietuvos emisiją į orą įvairiuose šaltiniuose galima rasti gana skirtingus

duomenis, tačiau šie duomenys gana gerai atspindi bendrąsias oro teršimo

tendencijas.

2 lentelė

Pasaulinė antropogeninė pagrindinių teršiačių medžiagų emisija į orą

|Teršianti |Kiekis, |

|medžiaga |mln.t. |

|Sieros dioksidas|100 |

|Azoto oksidai |70 |

|Kietosios |60 |

|dalelės | |

|Anglies |180 |

|monoksidas | |

|Viso |415 |

Duomenys apie metinę pasaulinę pagrindinių teršiančių medžiagų emisiją

į orą pateikti 2 lentelėje. Kaip matome beveik pusę visos antropogeninės

emisijos į orą sudaro anglies monoksido emisija, kurią daugiausia sąlygoja

transportas. Sieros dioksido emisija sudaro apie šimtą milijonų tonų per

metus, o azoto oksidų ir kietųjų dalelių (dulkių) į orą kasmet išmetama 60

– 70 milijonų tonų. 2 lentelėje pateiktos teršiančios medžiagos sudaro apie

90% visos emisijos.

Pažymėtina, kad tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių skirtingų

teršiančių medžiagų emisija pasiskirsto gana skirtingomis proporcijomis.

Jei sieros ir azoto oksidų išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse į orą

išmetama beveik po lygiai, tai išsivysčiusių šalių indėlis į pasaulinę

anglies monoksido emisiją yra beveik tris kartus didesnis nei besivystančių

šalių. Anglies monoksido emisiją daugiausia sąlygoja transportas. Tuo tarpu

dulkių emisijos atžvilgiu vaizdas yra atvirkščias – tris ketvirtadalius

pasaulinės kietųjų dalelių emisijos sudaro besivystančių šalių emisija.

Apibendrintų pastarojo dešimtmečio duomenų apie pasaulinės emisijos į

orą pokyčius kol kas nėra paskelbta, tačiau iš įvairių fragmentiškų

informacijos šaltinių galima spręsti, kad bendroji pasaulinė emisija per

pastarajį dešimtmetį pasikeitė palyginti nežymiai, nes gana ženglų emisijos

(ypač sieros dioksido ir anglies monoksido) mažėjimą išsivysčiusiose šalyse

kompesuoja jos augimas besivystačiose šalyse. Tikėtiniausia, kad per

pastarąjį dešimtmetį kiek sumažėjo pasaulinė sieros ir anglies oksidų

emisija, beveik nepakito dulkių emisija ir padidėjo azoto oksidų emisija.

Prognuozuojama, kad azoto emisijos augimas tęsis ir toliau ir iki 2020 metų

Azijoje azoto oksidų emisija išaugs beveik 40%, o Centrinėje Amerikoje

beveik 20%. Europoje per tą patį laikotarpį taipogi numatomas nežymus (1-

3%) azoto emisijos augimas.

Duomenys apie Europos šalių emisiją yra kur kas tikslingesni nei

duomenys apie asaulinę emisiją. Nuo 1985 metų pagal tarptautinę programą

CORINAIR vykdoma reguliari Europos šalių emisijos į orą apskaita, o nuo

1990 metų pagal Tolimųjų tarpvalstybinių užteršto oro pernašų konvencijos

reikalavimus ši apskaita buvo patobulinta ir reguliariai skelbiami duomenys

ne tik apie įvairių šalių emisiją, bet ir apie oro kokybę, teršiančių

medžiagų pernašas bei sausas ir šlapias jų iškirtas.

Sieros dioksido mažėjimas anksčiausiai prasidėjo Skandinavijos šalyse,

kai per penkis metus (1985-1990) ji sumažėjo beveik dvigubai. Vakarų

Europos šalyse ntensyvesnis sieros emisijos mažėjimas prasidėjo tik nuo

1990-1992 metų. Tuo tarpu buvusio tarybinio bloko šalyse (Rytų Europa ir

Baltijos alys) sieros emisijos mažėjimas akivaizdžiai siejasi su šio bloko

griūtimi ir prasidėjusiu ransformaciniu ekonomikos nuosmukiu.

Detaliau paanalizuosiu tik apibendrintus buvusių skirtingų politinių

sistemų šalių duomenis, apjungdami Šiaurės ir Vakarų Europos šalis į vieną

grupę (Vakarų Europa), o Rytų r Baltijos šalis į kitą grupę (Rytų Europą).

Akivaizdesniam palyginimui 1985 metų duomenys prilyginti 100 procentų.

Iš 1 grafike akivaizdžiai matyti, kad Vakarų Europos šalyse sieros

emisijos mažėjimas prasidėjo anksčiau ir per visą nagrinėjamą laikotarpį

vyko gana tolygiai. Tuo tarpu Rytų Europos šalyse, dėl aukščiau minėtų

priežasčių, sieros emisijos mažėjimas prasidėjo vėliau, tačiau vyko

sparčiau ir praeito šimtmečio pabaigoje abiejų grupių šalyse ji sudarė apie

40% 1985 metų lygio, tai yra palyginus su 1985 metų sieros emisija, abiejų

grupių šalyse ji sumažėjo gana vienodai, tai yra apie 60%.

Azoto oksidų emisijos pakyčių tendencijos yra visiškai kitokios nei

sieros. Iš 2 grafiko visų pirma matyti, kad tiek Vakarų Europos tiek Rytų

Europos šalyse azoto oksidų emisija iki 1989 metų ne tik kad nemažėjo, bet

po truputį didėjo ir ši tendencija ryškiau pasireiškė Vakarų Europos

šalyse. Nuo 1990 metų užfiksuota azoto

oksidų emisijos mažėjimo tendencija, tačiau Rytų Europos šalyse ši

tendencija žymiai ryškesnė ir XX amžiaus pabaigoje, palyginus su 1985

metais, Rytų Europos šalyse azoto oksidų emisija buvo 40% mažesnė, o Vakarų

Europos šalyse per tą patį laikotarpį užfiksuotas tik 20% azoto oksidų

emisijos sumažėjimas.

Anglies monoksido emisijos pokyčiai pateikti 3 grafike. Kaip matome,

tiek Rytų tiek Vakarų Europos šalyse per analizuojamą laikotarpį (1985-

1998) anglies monoksido emisija sumažėjo beveik vienodai – apie 40%, tačiau

Vakarų Europos šalyse šis mažėjimas vyko tolygiai beveik visą šį

laikotarpį, o Rytų Europos šalyse jis prasidėjo vėliau, bet vyko žymiai

sparčiau.

Angliavandenilių emisijos pokyčiai Vakarų ir Rytų Europos šalyse

pateikti 4 grafike. Kaip matome, abejose šalių grupėse angliavandenilių

emisija praktiškai nekito iki 1990 metų ir tik nuo 1991 metų užfiksuotas

jos mažėjimas, kuris Rytų Europos valstybėse įvyko labai staigiai, per 1991-

1993 metus, o Vakarų Europos valstybėse nuo 1992 metų vyksta tolygiai.

Praeito amžiaus pabaigoje, palyginus su 1985 metais Rytų Europojs šalyse

angliavandenilių amisija buvo sumažėjusi apie 25%, o Vakarų Europos šalyse

kiek mažiau – apie 20%.

Apibendrinant pateiktus duomenis, pažymėtina, kad iš pagrindinių orą

teršiančių medžiagų labiausiai pavyko sumažinti sieros emisija (2-3

kartus), beveik dvigubai
sumažinta anglies monoksido emisija, o azoto

oksidų ir angliavandenilių emisija buvo sumažintos tik penktadaliu. Be to

svarbu pažymėti, kad Vakarų Europos šalyse emisijos mažėjimas pasiektas

tobulinant technologijas ir diegiant efektyvesnes aplinkosaugines

priemones, o Rytų Europos šalyse šios problemos išsisprendė lyg ir savaime,

transformacinio ekonominio nuosmukio pasekoje. Tai reiškia, kad prasidėjus

ekonominiam augimui teks skirti didelį dėmesį realiam aplinkos problemų

sprendimui.

Iš kitos pusės labai svarbus yra faktas, kad paskaičiavus aukščiau

nagrinėtų medžiagų emisiją ploto vienetui, gaunasi, kad praeito amžiaus

devintojo dešimtmetčio pabaigoje metinė sieros dioksido emisija Baltijos

šalyse sudarė 2-3 tonas kvadratiniam kilometrui, Rytų Europos šalyse

(Lenkija, Čekija, Vengrija) apie 6-8 tonas, o kai kuriose Vakarų Europos

valstybėse (Vokietija, Anglija) – gerokai viršijo 10 tonų kvadratiniam

kilometrui. Panašus vaizdas ir su azoto oksidų emisija. Jei Baltijos

valstybėse ji prilygo 1-2 tonoms, tai Vokietijoje ir Anglijoje jos vėlgi

viršino 10 tonų kvadratiniam kilometrui. Kadangi santykinis emisijos

sumažėjimas per pastarąjį dešimtmetį visose šiose šalyse buvo gana panašus,

tai reiškia, kad pramoninės Vakarų Europos šalys ir dabar teršia orą žymiai

labiau nei Lietuva ar kitos Baltijos šalys. Tačiau visi tarptautiniai

susitarimai numato procentinį emisijos mažinimą nuo buvusio jų lygio, todėl

ir Lietuvai teks laikytis šių reikalavimų.

2.1. TERŠIANČIŲ MEDŽIAGŲ EMISIJA Į ORĄ LIETUVOJE

Duomenys apie bendrą Lietuvos emisiją į orą ir jos pokyčius per

pastarąjį dešimtmetį, pateikti 5 grafike. Iš pateiktų duomenų, bendra

emisija į orą Lietuvoje per pastarajį dešimtmetį, palyginus su sovietinio

laikotarpio pabaiga, sumažėjo daugiau nei du su puse karto. Sovietiniais

laikais bendras išmetimų į orą kiekis palaipsniui augo ir 1990 metais

viršijo milijoną tonų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dėl

transformacinio ekonomikos nuosmukio teršiančių medžiagų emisija į orą

pradėjo sparčiai mažėti ir 1995 metais pasiekė – 535 tūkst. tonų.

Staigiausi pokyčiai įvyko 1992 metais, kai bendra emisija į orą per vienus

metus sumažėjo apie 40%. Nuo 1997 metų, po truputį stsigaunant ekonomikai

ir ypač transporto sektoriui, bendra emisija į orą pradėjo palaipsniui

didėti. Dėl pakartotino ekonomikos nuosmukio 1999 metais emisija į orą vėl

gana ženkliai sumažėjo ir 2000 metais ši tendencija tęsėsi.

Emisijos iš stacionarių (pramonė, energetika) ir mobilių šaltinių

pokyčių per pastarąjį dešimtmetį tendencijos esmingai skiriasi – emisija iš

stacionarių šaltinių sumažėjo nepalyginamaidaugiau nei iš mobilių (6

grafikas). Palyginus su sovietinio laikotarpio pabaiga, dabartiniu metu

stacionarių šaltinių emisija yra daugiau nei keturis kartus mažesnė.

Nežymus emisijos iš stacionarių šaltinių padidėjimas buvo užfiksuotas tik

1998 metais, o 1999 metais ji vėl sumažėjo ir 2000 pasiekė patį žemiausią

lygį – 123 tūkstančius tonų. Tuo tarpu mobilių šaltinių emisija buvo beveik

dvigubai sumažėjusi tik 1992 (energetinė blokada), o po to su tam tikrais

svyravimais vėl didėjo ir 1997-1998 metais pasiekė du trečdalius tarybinių

laikų pabaigos lygio, tai yra sumažėjo tik trečdaliu. 1999 metais dėl

bendro ekonominio aktyvumo sumažėjimo buvo užfiksuotas ir transporto

emisijos sumažėjimas, kuris, nors ir atsigaunant ekonomikai, tęsėsi ir 2000

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2621 žodžiai iš 8728 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.