TURINYS
ĮVADAS 3
1. ORO TARŠA. PAGRINDINAI ORO TERŠALAI 3
2. TERŠIANČIŲ MEDŽIAGŲ EMISIJA Į ORĄ 5
2.1. TERŠIANČIŲ MEDŽIAGŲ EMISIJA Į ORĄ LIETUVOJE 8
3. MIESTŲ ORO KOKYBĖ 9
4. ,,ŠILTNAMIO EFEKTAS” – PASAULINIS KLIMATO ATŠILIMAS 13
5. PAŽEMIO OZONO KONCENTRACIJŲ KITIMAS 17
6. STRATOSFEROS OZONO SLUOKSNIO NYKIMAS 20
7. TOLIMOSIOS UŽTERŠTO ORO PERNAŠOS. RŪGŠTIEJI LIETŪS 23
8. NAUDOTA LITERATŪRA 27
1. ĮVADAS
Aplinkos teršimo mastai per pastaruosius penkiasdešimt metų nuo
lokalinio, daugeliu atveju išaugo iki regioninio ar net globalinio. Jei
prisiminsime pagrindines žmogaus veiklos ir visų pirma aplinkos teršimo
sąlygojamas problemas, kurios yra:
• Biologinės įvairovės nykimas;
• Miškų nykimas ir džiūvimas;
• Dievožemio erozija;
• Dirvos druskėjimas ir dykumų plitimas;
• Kietų atliekų kaupimasis;
• Lokalus aplinkos teršimas;
• Rūgštieji lietūs;
• Paviršinių vandens telkinių eutrofikacija;
• Stratosferos ozono sluoksnio nykimas;
• Pasaulinis klimato atšilimas,
tai matysime, kad iš dešimties išvardintų oroblemų tik dvi (lokalus
aplinkos teršimas ir kietų atliekų kaupimasis) gali būti priskirtos prie
grynai lokalių aplinkos problemų.dauguma iš išvardintų aplinkos problemų
priskirtinos regioniniam lygmeniui, o paskutinės dvi – stratosferos
ozonosluoksnio nykimas ir globalinis klimato atšilimas, yra pasaulinio
masto problemos.
Keičiantis aplinkos teršimo mastams, lygiagrečiai kito, tai yra
didėjo ir aplinkos teršimo sukeliamų problemų trukmė. Anksčiau dauguma
lokalinių aplinkos problemų buvo iš esmės trumpalaikės ir pavojingas taršos
lygis, susiklosčius nepalankiom aplinkybėms, dažniausiai trukdavo keletą
dienų. Jau ne kartą minėti garsieji Londono smogai yra tipingas tokių
pavojingų epizodų pavyzdys. Praėjus šiems pavojingiems epizodams, lokalus
aplinkos teršimas vis tiek darydavo ir daro neigiamą poveikį žmonėms ir
kitiems gyviems organizmams, tačiau šis poveikis yra nepalyginamai
silpnesnis. Tuo tarpu regioninio ir globalaus masto aplinkos problemos iš
principo yra ilgalaikės. Tačiau kartais silpno ilgalaikio poveikio pasekmės
faktiškai gali prilygti ir viršyti stipraus trumpalaikio poveikio pasekmes.
Keičiantis aplinkos teršimo mastams, kito ir pačios taršos pobūdis.
Taršos pobūdžio kitimo tendencijoms yra būdinga tai, kad be taškinės,
koncentruotos taršos vis didesnę svarbą įgauna pasklidusi tarša. Daartiniu
metu svarbiausi pasklidusios taršos šaltiniai yra du – rūgštieji lietūs ir
žemės ūkio veikla (trešimas ir pesticidų naudojimas).
Pakitus taršos pobūdžiui, iš principo pasikeitė ir teršiamų medžiagų
poveikio gyvajai gamtai ir žmogui pobūdis, kuris tapo žymiai sudėtingesnis.
Jei anksčiau vyravo tiesioginis (pirminis) teršiančių medžiagų poveikis ir
buvo palyginti nesunku nustatyti šio poveikio priežastis, tai pasikeitus
aplinkos teršimo mastams vis didesnę svarbą įgauna netiesioginis (antrinis,
tretinis) teršiančių medžiagų poveikis ir dažniausiai yra labai sunku
nustatyti vykstančių neigiamų pokyčių tikrasias priežastis, tuo labiau, kad
tų priežasčių dažniausiai būna ne viena. Pavyzdžiui masinio miškų džiūvimo,
prasidėjusio XX amžiaus devintojo dešimtmečio pradžioje, pagrindine
priežastimi dažniausiai laikomas aplinkos teršimas (rūgštieji lietūs),
tačiau daugelis tyrinėojų mano, kad didžiausią neigiamą poveikį miškams
daro nepalankios klimatinės sąlygos, miško kenkėjų ir ligų paplitimas,
ūkininkavimo klaidos it t.t.
1. ORO TARŠA. PAGRINDINAI ORO TERŠALAI
Prieš pradedant kalbėti apie oro taršą, pravartu prisiminti natūralią
oro sudėtį, į kurią įeina azotas – apie 78% oro tūrio, deguonis – apie 21%,
argonas – 0,9%, anglies dioksidas – 0,035% ir labai nedideli kiekiai neono,
helio, kriptono bei kitų inertiškų dujų. Iš gamtinių ir antropogeninių
taršos šaltinių į orą patenka daugybė įvairiausių teršiančių medžiagų,
kurios dažnai yra vadinamos oro priemaišomis. Pagrindinę šių teršiančių
medžiagų dalį sudaro anglies, sieros ir azoto oksidai, kietosios dalelės
(cementas, asbestas, metalai ir kt.), amoniakas, įvairūs anglaivandeniai
bei lakūs organiniai junginiai. Patekę į orą pirminiai teršalai
transformuojasi, sudarydami naujas medžiagas arba jų junginius, kurie
dažnai yra žymiai pavojingesni gyvajai gamtai ir žmogui nei pirminiai
teršalai. Pavyzdžiui, iš sieros ir azoto oksidų susidaro sieros ir azoto
rūgštys, o veikiant ultravioletiniams spinduliams susidaro taip vadinami
fotocheminiai oksidai – ozonas, formaldehidas ir kt.
Teršiančios medžiagos ore būna dujine arba aerozolių pavidalu.
Prisiminsime, kad aerozoliais laikomos labai smulkios kietosios arba
skystosios dalelės, pasklidusios dujinėje terpėje. Pagrindinė
teršiančiūjų
medžiagų dalis (apie 90%) į orą patenka dujų pavidalu, o likusi dalis –
kietųjų dalelių pavidalu ir tik nežymią emisijos į orą dalį sudaro skysti
aerozoliai. Dujinės medžiagos, patekusios į orą, alaipsniu virsta į
aerozolius. Ypatinagi intensyviai aerozoliai formuojasi debesyse ir rūke.
Galimi trys pagrindiniai dujų virsmo į aerozolius keliai:
• Įvykus cheminėms reakcijoms, susidaro persotinti naujų medžiagų
garai, kurie kondensuojasi ant jau egzistuojančiųjų aerozolio
dalelių;
• Cheminės dujų reakcijos vyksta jau egzistuojančiųjų aerozolių
paviršiuje, sąlygodamos šių aerozolių augimą;
• Vandens lašeliai sugeria dujas, vykstant reakcijoms visame lašo
tūryje.
Patekusių į orą ar transformuotų teršalų poveikis priklauso ne tik nuo
šių medžiagų ir junginių ar mišinių toksiškumo, bet ir nuo jų egzistavimo
ore trukmės. Vienos medžiagos ore egzistuoja palyginti trumpai (vieną ar
kelias dienas) ir yra transformuojamos arba pašalinamos iš oro sausų ar
šlapių iškritų pavidalo, o kitų teršiančių medžiagų egzistavimo atmosferoje
trukmė matuojamas dešimtimis ar net šimtais metų (1 lentelė). Bendras
dėsningumas yra toks – trumpai egzistuojančios teršiančios medžiagos
dažniausiai sąlygoja lokalias arba regionines aplinkos problemas, o ilgai
egzistuojančios – globalias aplinkos problemas.
Kaip matome iš 1 lentelėje pateiktų duomenų, patekusių į orą sieros ir
azoto oksidų egzistavimo laikotarpis yra gana trumpas (apie vieną parą),
tačiau iš jų susidarę antriniai teršalai – sulfatai, nitratai, sieros ir
azoto rūgštys aerozolio formoje egzistuoja apie tris paras ir, periš
iškrisdami rūgščiųjų lietų pavidalu, gali nukeliauti šimtus ar net
tūkstančius kilometrų. Tuo tarpu anglie dioksido ir freonų egzistavimo
atmosferoje laikas matuojams dešimtmečiais ar net šimtais metų, todėl net
ir labai sumažinus jų emisiją į orą, globalinio klimato atšilimo ir
strtosferos ozono sluoksnio irimo problemos egzistuotų dar ilgą laiką.
1 lentelė
Teršiančių medžiagų egzistavimo atmosferoje
trukmė
|Teršianti medžiaga |Trukmė |
|Sieros ir azoto |1 para |
|oksidai | |
|Amoniakas |1 para |
|Sulfatai, nitratai, |3 paros |
|amonis | |
|Sieros, azoto |3 paros |
|rūgštys | |
|Metanas |7-10metų |
|Anglies monoksidas |0.5 metų |
|Anglies dioksidas |50-100 metų|
|Freonai |50-100 metų|
Oro tarša sąlygoje netik paties oro kokybės blogėjimą ir tiesioginį
neigiamą poveikį gyviems organizmams, bet pagrindinė į orą patekusių
teršalų dalis po sudėtingų transformacijų anksčiau ar vėliau, arčiau ar
toliau nuo taršos šaltinių vistiek grįžta į žemę, užteršdami dirvožemį ir
vandens telkiniu, bei sukeldami įvairias papildomas aplinkos problemas.
2. TERŠIANČIŲ MEDŽIAGŲ EMISIJA Į ORĄ
Pasauliniu mastu iš gamtinių taršos šaltinių į orą kasmet patenka apie
du milijardus tonų teršiančių medžiagų. Tuo tarpu pasaulinė antropogeninė
emisija į orą, Juntinių tautų aplinkos programos (UNEP) 1990 metų
duomenimis, sudaro apie 420 milijonų ton. Nors bendras antropogeninės
emisijos į orą kiekis yra beveik penkis kartus mažesnis nei gamtinės, ačiau
sieros ir azoto oksidų antrpogeninė emisija dabartiniu metu beveik tris
kartus viršija gamtinę šių junginių emisiją. Įvairūs statiniai aplinkos
teršimo duomenys dažnai nustatomi įvairiais netiesioginiais būdais (pagal
sudeginto kuro kiekį ir pan.). vykdoma išmetimų į orą registracija taipogi
nepasižymi aukštu tikslumu, todėl ir pateikiami duomenys yra apytikriai,
ypač kalbant apie pasaulinio ar kontinentinio masto suvestines. Net apie
Lietuvos emisiją į orą įvairiuose šaltiniuose galima rasti gana skirtingus
duomenis, tačiau šie duomenys gana gerai atspindi bendrąsias oro teršimo
tendencijas.
2 lentelė
Pasaulinė antropogeninė pagrindinių teršiačių medžiagų emisija į orą
|Teršianti |Kiekis, |
|medžiaga |mln.t. |
|Sieros dioksidas|100 |
|Azoto oksidai |70 |
|Kietosios |60 |
|dalelės | |
|Anglies |180 |
|monoksidas | |
|Viso |415 |
Duomenys apie metinę pasaulinę pagrindinių teršiančių medžiagų emisiją
į orą pateikti 2 lentelėje. Kaip matome beveik pusę visos antropogeninės
emisijos į orą sudaro anglies monoksido emisija, kurią daugiausia sąlygoja
transportas. Sieros dioksido emisija sudaro apie šimtą milijonų tonų per
metus, o azoto oksidų ir kietųjų dalelių (dulkių) į orą kasmet išmetama 60
– 70 milijonų tonų. 2 lentelėje pateiktos teršiančios medžiagos sudaro apie
90% visos emisijos.
Pažymėtina, kad tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių skirtingų
teršiančių medžiagų emisija pasiskirsto gana skirtingomis proporcijomis.
Jei sieros ir azoto oksidų išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse į orą
išmetama beveik po lygiai, tai išsivysčiusių šalių indėlis į pasaulinę
anglies monoksido emisiją yra beveik tris kartus didesnis nei besivystančių
šalių. Anglies monoksido emisiją daugiausia sąlygoja transportas. Tuo tarpu
dulkių emisijos atžvilgiu vaizdas yra atvirkščias – tris ketvirtadalius
pasaulinės kietųjų dalelių emisijos sudaro besivystančių šalių emisija.
Apibendrintų pastarojo dešimtmečio duomenų apie pasaulinės emisijos į
orą pokyčius kol kas nėra paskelbta, tačiau iš įvairių fragmentiškų
informacijos šaltinių galima spręsti, kad bendroji pasaulinė emisija per
pastarajį dešimtmetį pasikeitė palyginti nežymiai, nes gana ženglų emisijos
(ypač sieros dioksido ir anglies monoksido) mažėjimą išsivysčiusiose šalyse
kompesuoja jos augimas besivystačiose šalyse. Tikėtiniausia, kad per
pastarąjį dešimtmetį kiek sumažėjo pasaulinė sieros ir anglies oksidų
emisija, beveik nepakito dulkių emisija ir padidėjo azoto oksidų emisija.
Prognuozuojama, kad azoto emisijos augimas tęsis ir toliau ir iki 2020 metų
Azijoje azoto oksidų emisija išaugs beveik 40%, o Centrinėje Amerikoje
beveik 20%. Europoje per tą patį laikotarpį taipogi numatomas nežymus (1-
3%) azoto emisijos augimas.
Duomenys apie Europos šalių emisiją yra kur kas tikslingesni nei
duomenys apie asaulinę emisiją. Nuo 1985 metų pagal tarptautinę programą
CORINAIR vykdoma reguliari Europos šalių emisijos į orą apskaita, o nuo
1990 metų pagal Tolimųjų tarpvalstybinių užteršto oro pernašų konvencijos
reikalavimus ši apskaita buvo patobulinta ir reguliariai skelbiami duomenys
ne tik apie įvairių šalių emisiją, bet ir apie oro kokybę, teršiančių
medžiagų pernašas bei sausas ir šlapias jų iškirtas.
Sieros dioksido mažėjimas anksčiausiai prasidėjo Skandinavijos šalyse,
kai per penkis metus (1985-1990) ji sumažėjo beveik dvigubai. Vakarų
Europos šalyse ntensyvesnis sieros emisijos mažėjimas prasidėjo tik nuo
1990-1992 metų. Tuo tarpu buvusio tarybinio bloko šalyse (Rytų Europa ir
Baltijos alys) sieros emisijos mažėjimas akivaizdžiai siejasi su šio bloko
griūtimi ir prasidėjusiu ransformaciniu ekonomikos nuosmukiu.
Detaliau paanalizuosiu tik apibendrintus buvusių skirtingų politinių
sistemų šalių duomenis, apjungdami Šiaurės ir Vakarų Europos šalis į vieną
grupę (Vakarų Europa), o Rytų r Baltijos šalis į kitą grupę (Rytų Europą).
Akivaizdesniam palyginimui 1985 metų duomenys prilyginti 100 procentų.
Iš 1 grafike akivaizdžiai matyti, kad Vakarų Europos šalyse sieros
emisijos mažėjimas prasidėjo anksčiau ir per visą nagrinėjamą laikotarpį
vyko gana tolygiai. Tuo tarpu Rytų Europos šalyse, dėl aukščiau minėtų
priežasčių, sieros emisijos mažėjimas prasidėjo vėliau, tačiau vyko
sparčiau ir praeito šimtmečio pabaigoje abiejų grupių šalyse ji sudarė apie
40% 1985 metų lygio, tai yra palyginus su 1985 metų sieros emisija, abiejų
grupių šalyse ji sumažėjo gana vienodai, tai yra apie 60%.
Azoto oksidų emisijos pakyčių tendencijos yra visiškai kitokios nei
sieros. Iš 2 grafiko visų pirma matyti, kad tiek Vakarų Europos tiek Rytų
Europos šalyse azoto oksidų emisija iki 1989 metų ne tik kad nemažėjo, bet
po truputį didėjo ir ši tendencija ryškiau pasireiškė Vakarų Europos
šalyse. Nuo 1990 metų užfiksuota azoto
oksidų emisijos mažėjimo tendencija, tačiau Rytų Europos šalyse ši
tendencija žymiai ryškesnė ir XX amžiaus pabaigoje, palyginus su 1985
metais, Rytų Europos šalyse azoto oksidų emisija buvo 40% mažesnė, o Vakarų
Europos šalyse per tą patį laikotarpį užfiksuotas tik 20% azoto oksidų
emisijos sumažėjimas.
Anglies monoksido emisijos pokyčiai pateikti 3 grafike. Kaip matome,
tiek Rytų tiek Vakarų Europos šalyse per analizuojamą laikotarpį (1985-
1998) anglies monoksido emisija sumažėjo beveik vienodai – apie 40%, tačiau
Vakarų Europos šalyse šis mažėjimas vyko tolygiai beveik visą šį
laikotarpį, o Rytų Europos šalyse jis prasidėjo vėliau, bet vyko žymiai
sparčiau.
Angliavandenilių emisijos pokyčiai Vakarų ir Rytų Europos šalyse
pateikti 4 grafike. Kaip matome, abejose šalių grupėse angliavandenilių
emisija praktiškai nekito iki 1990 metų ir tik nuo 1991 metų užfiksuotas
jos mažėjimas, kuris Rytų Europos valstybėse įvyko labai staigiai, per 1991-
1993 metus, o Vakarų Europos valstybėse nuo 1992 metų vyksta tolygiai.
Praeito amžiaus pabaigoje, palyginus su 1985 metais Rytų Europojs šalyse
angliavandenilių amisija buvo sumažėjusi apie 25%, o Vakarų Europos šalyse
kiek mažiau – apie 20%.
Apibendrinant pateiktus duomenis, pažymėtina, kad iš pagrindinių orą
teršiančių medžiagų labiausiai pavyko sumažinti sieros emisija (2-3
kartus), beveik dvigubai
sumažinta anglies monoksido emisija, o azoto
oksidų ir angliavandenilių emisija buvo sumažintos tik penktadaliu. Be to
svarbu pažymėti, kad Vakarų Europos šalyse emisijos mažėjimas pasiektas
tobulinant technologijas ir diegiant efektyvesnes aplinkosaugines
priemones, o Rytų Europos šalyse šios problemos išsisprendė lyg ir savaime,
transformacinio ekonominio nuosmukio pasekoje. Tai reiškia, kad prasidėjus
ekonominiam augimui teks skirti didelį dėmesį realiam aplinkos problemų
sprendimui.
Iš kitos pusės labai svarbus yra faktas, kad paskaičiavus aukščiau
nagrinėtų medžiagų emisiją ploto vienetui, gaunasi, kad praeito amžiaus
devintojo dešimtmetčio pabaigoje metinė sieros dioksido emisija Baltijos
šalyse sudarė 2-3 tonas kvadratiniam kilometrui, Rytų Europos šalyse
(Lenkija, Čekija, Vengrija) apie 6-8 tonas, o kai kuriose Vakarų Europos
valstybėse (Vokietija, Anglija) – gerokai viršijo 10 tonų kvadratiniam
kilometrui. Panašus vaizdas ir su azoto oksidų emisija. Jei Baltijos
valstybėse ji prilygo 1-2 tonoms, tai Vokietijoje ir Anglijoje jos vėlgi
viršino 10 tonų kvadratiniam kilometrui. Kadangi santykinis emisijos
sumažėjimas per pastarąjį dešimtmetį visose šiose šalyse buvo gana panašus,
tai reiškia, kad pramoninės Vakarų Europos šalys ir dabar teršia orą žymiai
labiau nei Lietuva ar kitos Baltijos šalys. Tačiau visi tarptautiniai
susitarimai numato procentinį emisijos mažinimą nuo buvusio jų lygio, todėl
ir Lietuvai teks laikytis šių reikalavimų.
2.1. TERŠIANČIŲ MEDŽIAGŲ EMISIJA Į ORĄ LIETUVOJE
Duomenys apie bendrą Lietuvos emisiją į orą ir jos pokyčius per
pastarąjį dešimtmetį, pateikti 5 grafike. Iš pateiktų duomenų, bendra
emisija į orą Lietuvoje per pastarajį dešimtmetį, palyginus su sovietinio
laikotarpio pabaiga, sumažėjo daugiau nei du su puse karto. Sovietiniais
laikais bendras išmetimų į orą kiekis palaipsniui augo ir 1990 metais
viršijo milijoną tonų. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dėl
transformacinio ekonomikos nuosmukio teršiančių medžiagų emisija į orą
pradėjo sparčiai mažėti ir 1995 metais pasiekė – 535 tūkst. tonų.
Staigiausi pokyčiai įvyko 1992 metais, kai bendra emisija į orą per vienus
metus sumažėjo apie 40%. Nuo 1997 metų, po truputį stsigaunant ekonomikai
ir ypač transporto sektoriui, bendra emisija į orą pradėjo palaipsniui
didėti. Dėl pakartotino ekonomikos nuosmukio 1999 metais emisija į orą vėl
gana ženkliai sumažėjo ir 2000 metais ši tendencija tęsėsi.
Emisijos iš stacionarių (pramonė, energetika) ir mobilių šaltinių
pokyčių per pastarąjį dešimtmetį tendencijos esmingai skiriasi – emisija iš
stacionarių šaltinių sumažėjo nepalyginamaidaugiau nei iš mobilių (6
grafikas). Palyginus su sovietinio laikotarpio pabaiga, dabartiniu metu
stacionarių šaltinių emisija yra daugiau nei keturis kartus mažesnė.
Nežymus emisijos iš stacionarių šaltinių padidėjimas buvo užfiksuotas tik
1998 metais, o 1999 metais ji vėl sumažėjo ir 2000 pasiekė patį žemiausią
lygį – 123 tūkstančius tonų. Tuo tarpu mobilių šaltinių emisija buvo beveik
dvigubai sumažėjusi tik 1992 (energetinė blokada), o po to su tam tikrais
svyravimais vėl didėjo ir 1997-1998 metais pasiekė du trečdalius tarybinių
laikų pabaigos lygio, tai yra sumažėjo tik trečdaliu. 1999 metais dėl
bendro ekonominio aktyvumo sumažėjimo buvo užfiksuotas ir transporto
emisijos sumažėjimas, kuris, nors ir atsigaunant ekonomikai, tęsėsi ir 2000