[pic]
ŽEMĖ
Saulės sistemos planeta, trečia pagal nuotolį nuo Saulės. Pagal masę yra
pirma tarp Žemės grupės planetų ir penkta tarp visų planetų. Aplink Saulę
Skrieja beveik apskrita orbita 29.8 km/s vidutiniu greičiu; apskrieja ją
per metus. Arčiausiai Saulės Žemė būna apie sausio 3 d., toliausiai nuo
Saulės – apie liepos 3 d. Žemės apsisukimo apie ašį periodas lygus parai.
Sukimosi ašis pasvirusi į ekliptikos plokštumą, dėl to Žemėje yra metų
laikai (pavasaris, vasara, ruduo, žiema) ir įvairios klimato juostos. Dėl
precesijos, nutacijos ir planetų trikdymų Žemės sukimosi ašies posvyrio
kampas lėtai kinta. Dėl Žemės susiplojimo per ašigalius ir netolygaus
masių pasiskirstymo jos figūrą apibūdina geoidas. Mėnulio ir Saulės trauka
sukelia Žemėje potvynius ir atoslūgius. Žemė susideda iš koncentrinių
geosferų: atmosferos, hidrosferos ir 3 kietųjų geosferų – plutos, mantijos
ir branduolio.Atmosfera susideda iš mol. azoto (78.08% tūrio), mol. deguonies (20.95%),
argono (0.93%), vandens garų (0.1-2.8%), anglies dioksido (0.03%); kitų
dujų – neono, helio, kriptono, mol. vandenilio, azoto oksido, metano,
ozono, sieros anhidrido, azoto dioksido, anglies monoksido, ksenono, jodo
garų yra 0.01%.
Hidrosferos vanduo dengia 70.1% viso Žemės paviršiaus ploto.
Viršutinė kieta geosfera vadinama Žemės pluta; ją sudaro nuosėdinės
prigimties granitai ir bazaltai (metalų oksidai, silikatai, aliuminio
silikatai). Po pluta yra viršutinė mantija: jos viršutinė dalis ir pluta
sudaro litosferą – standžiausią Žemės apvalkalą. Viršutinės mantijos
apatinę dalį – astenosferą nuo apatinės mantijos skiria vidurinė mantija,
arba Golicyno sluoksnis. Išorinio branduolio viduje yra 1250 km spindulio
kietas (arba iš dalies išsilydęs) vidinis branduolys. Mantija susideda iš
olivino ir pirokseno (magnio ir geležies silikatų), kurie, didėjant slėgiui
ir kylant temperatūrai, keičia kristalinę sandarą.Branduolį sudaro geležies ir nikelio lydinys su geležies sulfido priemaiša.
Aplink Žemę skrieja vienas didelis gamtinis palydovas – Mėnulis.
Žemės charakteristika
|Pusiaujo skersmuo |12 756.28 km |
|Ašigalinis skersmuo |12 713.51 km |
|Paplokštumas |0.003 353 |
|Pusiaujo ilgis |40 075.0 km |
|Masė |5.974·1024 kg |
|Vid. tankis |5.515 g/cm3 |
|Laisvojo kritimo pagreitis (prie | |
|paviršiaus): |9.78049 m/s2 |
| |9.83235 m/s2 |
|pusiaujyje |9.80665 m/s2 |
|ašigaliuose | |
|normalusis | |
| | |
|I kosm. greitis (prie paviršiaus) |7.91 km/s |
|Pabėgimo (II kosminis) greitis (prie |11.19. km/s |
|paviršiaus) | |
|Apsisukimo apie ašį žvaigždinis periodas |23.934 h |
|(žvaigždinė para) | |
|Pusiaujo plokštumos posvyris į |23.442[pic] |
|ekliptikosplokštumą (1984) | |
|Apskriejimo aplink Saulę periodas |365.25636 d |
|(žvaigždiniai metai) | |
|Nuotolis nuo Saulės: | |
| |152.096 mln. km|
| |147.100 mln. km|
| |149.597 87 mln.|
|afelyje | km |
|perihelyje | |
|vidutinis | |
| | |
|Orbitos ekscentricitetas |0.0167 |
|Orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos |0 |
|plokštumą | |
|Amžius |4.6 mlrd.m. |ATMOSFERA
Žemę gaubiantis dujų sluoksnis, kurį veikia Žemės trauka ir kuris sukasi
kartu su Žeme. Oro tankis jūros lygyje +15[pic]C temperatūroje yra
2.55·1019 atomų ir molekulių arba 1.22·10-3 g/cm3. Kylant aukštyn,
atmosferos tankis mažėja pagal barometrinę formulę. Vertikalia kryptimi
dalijama į sluoksnius, arba sferas: troposferą, stratosferą, mezosferą,
termosferą, egzosferą; šie sluoksniai pereina vienas į kitą, juos skiria
tropopauzė, stratopauzė, mezopauzė, termopauzė. Troposferos masė lygi ~80%
visos atmosferos masės, joje yra beveik visi atmosferos vandens garai.
Didžiausia ozono koncentracija yra stratosferos 20-25 km aukščio
sluoksnyje, kuris vadinamas ozonosfera. Mezosferoje susidaro sidabriškieji
debesys. Aukštesnieji mezosferos sluoksniai ir termosfera yra Saulės
spindulių jonizuoti, dėl to dar vadinami jonosfera. Termosferoje sukeliamos
polinės pašvaistės. Termosfera laipsniškai pereina į egzosferą, kurią
galima priskirti magnetosferai. 100 000 km aukštyje
atmosferos tankis
priartėja prie tarpplanetinės erdvės tankio.
Žemės atmosferos suskirstymas vertikalia kryptimi
|Sfera |Aukštis(km) |T-ra |Slėgis |
| | |(K) |(Pa) |
|Paviršiu|0 |200-32|100 000 |
|s | |0 | |
|Troposfe|0 iki 12-18 |280-22|100 000-26|
|ra | |0 |00 |
|Stratosf|12-18 iki |220-27|2600-300 |
|era |50-55 |0 | |
|Mezosfer|50-55 iki |270-19|300-7 |
|a |80-85 |0 | |
|Termosfe|80-85 iki |190-17|7-10-9 |
|ra |1000 |00 | |
|Egzosfer|1000 iki |1700-.|… |
|a |100 000 |.. | |Žemės rutulį maždaug 1000 km storio sluoksniu dengia atmosfera. Ji tarytum
oro okeanas ir elgiasi panašiai: juda, maišosi, slegia apatinius sluoksnius
gana dideliu slėgiu. Atmosferos orą sudaro dviejų tipų dujos ir garai.
Pirmajam tipui priklauso dujos, kurių koncentracija ore nekinta arba kinta
labai nežymiai: azotas – 78,084%, deguonis – 20,964%, argonas – 0,934%,
kitos tauriosios dujos – apie 0,01%. Antrajam tipui priklauso dujos ir
garai, kurių koncentracija atmosferoje nuolat kinta ir kurie geografiškai
pasiskirstę labai netolygiai: vandens garai, anglies dioksidas, ozonas ir
kitos. Šiam tipui priklauso ir vienos iš tauriųjų dujų – radonas, kurio
kiekis kinta dėl radioaktyviųjų virsmų, taip pat ozonas, susidarantis iš
oro deguonies viršutiniuose atmosferos sluoksniuose veikiant
jonizuojančioms dalelėms. Ozonas, kurio koncentracija yra didžiausia
atmosferos nuo 40 iki 80 km sluoksnyje apsaugo gyvūnus, taip pat ir žmogų,
nuo kenksmingos ultravioletinės Saulės spinduliuotės.
Vandens garų vaidmuo formuojant atskirų vietovių orus ir klimatą apskritai
yra labai svarbus. Iš viso Žemės atmosferoje yra 1,24 1016 kg vandens garų.Nors vandens garų kilmė Žemėje iki šiol nėra visiškai aiški, vidutiniškai
atmosferoje yra tiek vandens garų, kad visiems susikondensavus Žemės
paviršius pasidengtų maždaug 2,4 cm storio ištisiniu vandens sluoksniu.
Kylant aukštyn vandens garų koncentracija mažėja. Beveik visi vandens garai
yra sutelkti apatiniame maždaug 10 km storio atmosferos sluoksnyje. Virš
tropopauzės atmosferos oras yra labai sausas. Tik stratosferoje kartais
susidaro perlamutriniai debesys, taigi ten gali irgi susidaryti sotieji
vandens garai. Įvairių geografinių platumų vandens garų atmosferoje kiekis
irgi labai nevienodas – ekvatoriaus srityse ties Žemės paviršiumi vandens
garų koncentracija yra 2,6%, o ties ašigaliais – tik 0,2%.
Vanduo iš vandens telkinių pastoviai garuoja, oro srautai nuneša vandens
garus kartais už tūkstančių kilometrų, susidarius reikiamoms sąlygoms
garai kondensuojasi ir lietaus ar sniego pavidalu iškrenta ant Žemės
paviršiaus. Drėgmė dirvoje yra būtina augalams augti, o vandens garai ore
būtini ir gyvūnams. Žmogus jaučiasi gerai, kai oro drėgmė yra tarp 50 ir
70%.
Vandens garavimas žemės paviršiuje, sudarydamas vandens garus atmosferoje
yra labai svarbus fizikinis ir biologinis procesas, nes paslėptoji garavimo
šiluma yra didelė lyginant su savitąja oro šiluma. Paslėptoji garavimo
šiluma yra tas procesas, kuris padeda išgyventi žmogui ir žinduoliams
tropikuose. Šiluma išsiskyrusi kondensuojantis 1g vandens garų yra
pakankama 1 kg oro temperatūrą pakelti 2,5 K. Vandens garai vadinami