Atominis ir branduolinis ginklas
5 (100%) 1 vote

Atominis ir branduolinis ginklas

Atominis ir branduolinis ginkas

Atominis ginklas“ – tai bet koks įtaisas, naudojantis atominę energiją, išskyrus jo transportavimo ar varomąsias priemones (kai tokios priemonės yra atskiriamosios šio įtaiso dalys), kurio pagrindinė paskirtis – naudoti arba tobulinti jį kaip ginklą, ginklo eksperimentinį pavyzdį ar ginklo bandymo įtaisą;

Iš visų technologijų, atsiradusių per Antrąjį pasaulinį karą, ne viena neturėjo tokio didžiulio poveikio žmonijos civilizacijai kaip atominė bomba. Jos sukūrimas prilygsta ugnies atsiradimui priešistoriniais laikais. Taigi iš Dievo rankų pirmą kartą buvo atimta galimybė sunaikinti visą gyvybę žemėje, ir ši galia atsidūrė žmonių rankose… Trumpam pažvelkime į šio ginklo kūrimo istoriją: Didelę dalį uždavinio pradiniame etape atliko britai, tačiau besitęsiant Anglijos bombardavimui jiems pradėjo trūkti resursų. Vėliau projektas buvo perduotas Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Prezidentui Ruzveltui skyrus 2 milijardus dolerių JAV, Kanados ir Britanijos mokslininkai skubėjo kuo griečiau baigti kūrimo darbus, nes zinojo kad analogišką projektą įgivendiną ir vokiečių mokslininkai. ( Vokiečių projektui vadovavo garsusis V1 ir Fau-2 raketų kūrėjas Varneris fon Braunas, po karo pagrobtas JAV žvalgybos ir dirbęs Amerikos kosmoso programoje).

„Branduolinės“ valstybės :

Atominis ginklas buvo sukurtas šiose valstybėse: Didžiojoje Britanijoje – 1952 m., Prancūzijoje – 1960 m., Kinijoje – 1967 m., Indijoje – 1974 m., Rusija,JAV ir galiausiai Pakistane – 1998 metais.

Nepatvirtinta „branduolinė“ valstybė

• Izraelis

Šalys, bandančios sukurti branduolinį ginklą

• Iranas

• Irakas ( Šiuo metu JAV pajėgos Irake ieško branduolinio ar kito MNG kūrimo įrodymų. )

Valstybės, kuriose branduolinio ginklo technologija nėra tęsiama

• Šiaurės Korėja — 1994 metais buvo gautas sutikimas iš Šiaurės Korėjos vyriausybės dėl branduolinio ginklo technologijos vystymo sustabdymo bei dėl jau esamų objektų demontavimo. Beje šiuo metu korėjiečiai teigia pasigaminę kelias branduolines bombas, tačiau to patvirtinti negali.

• Pietų Afrika — savarankiškai sukonstravo, bet vėliau savanoriškai išmontavo 6 urano bombas.

• Baltarusija, Kazachstanas, Ukraina — Kai Sovietų Sąjunga iširo, šios buvusios sudedamosios sąjungos valstybės turėjo savo nuosavybėj branduolines galvutes, kurias turi iki šiol.

Biologinis ginklas

Kare svarbiausia nukenksminti priešininką, kad šis negalėtų pasipriešinti. Dažniausiai tai daroma nužudant kuo daugiau jo karių. Masinio naikinimo ginklais laikomos toksinės ar nuodingos cheminės medžiagos, įvairių ligų sukėlėjai (virusai, bakterijos) bei radioaktyvios medžiagos – ginklai, kuriais naudojantis žūva didelis skaičius žmonių per trumpą laiko tarpą, tagi jie yra tinkamiausi šiam darbui. Geriausiai žinomas masinio naikinimo ginklas yra atominė bomba. Ištisus 50 metų pasaulio tautos bijojo supervalstybių atominio konflikto. Per tą laiką atsirado teroristų grupuotės ar net valstybės, siekiančios kariauti su galingesnėmis valstybėmis nestandartiniais masinio naikinimo ginklais ir priemonėmis. Nors biologinės ir cheminės medžiagos tiesiogine prasme nėra ginklai, jos gali pridaryti daug žalos. Pakliuvusios į teroristų rankas jos kelia vis didėjančią grėsmę žmonijai.

Tačiau biologinis ginklas tikrai nėra naujovė. Biologinio ginklo panaudojimas aprašomas dar biblijoje, tačiau nekiekvienas tiki tuo, kas parašyta Biblijoje. Senovėje dažnai budavo užkrečiami priešiniko geriamo vandens šaltiniai, tai irgi galima laikyti biologinio ginklo panaudojimu. Šeštame amžiuje pr. Kr. Asiriai nuodydavo priešinikų geriamo vandens šaltininius paprastaja skalse. Romos imperijos laikais buvo užrašytas pirmasis biologinio ginklo panaudojimo atvejis (neskaitan Biblijos). Skitų lankininkai kišdavo strėlių antgalius į pūvančius lavonus, ar kraują sumaišytą su mėšlu, kad net menkas įbrėžimas sukeltų priešininkui daug problemų. Per Kartaginos karą Romėnai mesdavo į šulinius gyvūnų lavonus, tas pat buvo daroma ir per Amerikos pilietinį karą. Generolas Džosefas E. Džonsonas (Joseph E. Johnson) žygiuodamas su Konfederatų kariuomene į Viksburgą vesdavo galvijus į tvenkinius ir ten juos nušaudavo. Sajungininkų kariuomenės generolas Wiljamas T. Šermanas (William T. Sherman ) savo užrašuose paminėjo, kad dvokiančią skerdieną reikėjo ištraukti iš vandens, bet nieko neminėjo, kaip tai atsiliepė jo karių sveikatai. Daug ankščiau katapultos ištobulėjimas leido visiškai kitaip panaudoti biologinį ginklą. XIV a. totoriai mėtė maro aukų kūnus per Juodosios jūros Kafos uosto sienas norėdami sunaikinti jo gyventojus. Šis miestas buvo Šilko kelio vartai. Pasekmės pranoko totorių lūkesčius. Kafos žmonės greit susirgo. Dalis jų laivais pabėgo iš miesto kartu su maru užkrėstomis pelėmis. Tie laivai plaukė į įvairius Italijos miestus ir tapo maro židiniais. Taip per trejus metus maras nušlavė beveik trečdalį Europos gyventojų. Daug labiau apgalvotai ir žiauriau biologinį ginklą panaudojo Britai Šiaurės Amerikoje. Žinodamas, kad vietiniai yra labai neatsparūs raupams lordas Džefris Amhestas (Lord Jeffrey Amherst), Britų pajėgų Šiaurės
Amerikoje vadas pasiūlė išdalinti indėnams užkrėstas antklodes, kad “sumažintų” jų skaičių. Raupų epidemija Pito forte suteikė jam galimybę įgyvendinti šį sumanymą. Vienas Amhersto patikėtinių išdalino indėnams antklodes iš raupų izoliatoriaus. Per kelis mėnesius raupai išplito tarp indėnų.

Biologinio ginklo savoka kaip mes ją suprantame dabar susiformavo per pirmąjį pasaulinį karą. Vokiečiai planavo panaudoti juodligę prieš galvijus, kurie turėjo tapti įvairių kariuomenių maistu. Bandymas pirmą kartą panaudoti juodligės bakterijas gyvuliams naikinti buvo gana nesėkmingas. Daug didesnį nerimą sukėlė tai, kad paaiškėjo, jog Vokiečių konsulas Ciurike, paliaubų metu ruošė cholerą, paskleidimui Italijoje. Biologinio ir cheminio ginklo panaudojimas to karo metu paskatino 29 valstybes 1925 m. pasirašyti Ženevos protokolą, kuris įsigaliojo po trejų metų ir draudė karo metu naudoti cheminį ir bakteriologinį ginklą. Tačiau šis protokolas nedraudė šių ginklų gaminti. Todėl juodligės ir kitus biologinius ginklus ypač sparčiai gamino Japonija, JAV, Sovietų Sąjunga, Vokietija ir Didžioji Britanija. Istorija moko, kad kokie ginklai kada nors buvo sukurti, jie buvo ir panaudoti.

Antrasis pasaulinis karas biologino ginklo kūrimo ir panaudojimo atžvilgiu buvo tikras košmaras. Japonai 1931 pradėjo vykdyti sistemingus tyrimus, siekdami sukurti biologinį ginklą. Japonų armijos karininkas Širo Iši vadovavo šiems tyrimams. Kaliniai, tarp jų ir Amerikiečiai, karo belaisviai, buvo naudojami kaip jūtų kiaulytės. Japonai užleido maro bakterijas ant Kinijos Čekjango provincijos civilių gyventojų. 1942 liepa Iši išdalino Nankino (Kinijos miestas) vaikams šokoladą užkrėstą juodlige. Bijant, kad Japonų sukaupta informacija po antrojo pasaulinio karo pateks į Rusų rankas, Japonų generolai atsakingi už šiuos karo nusikaltimus taip ir nebuvo teisiami. Rusai Antrojo pasaulinio karo metu 1942 m. prie Stalingrado bandė panaudoti biologinį ginklą prieš vokiečius, tačiau apsikrėtė ir patys. Žuvo apie 100 tūkst. abiejų kariaujančių pusių karių. Britai ir Amerikiečiai taip pat kūrė biologinį ginklą, bet jis taip ir nebuvo pradėtas gaminti, jei neskaičiuosime juodligės sporomis apkrėstų pašarų, kurie taip niekad ir nebuvo panaudoti. Britai visgi sukūrė biologinį ginklą ir netgi jį išbandė. Britai išbandė bombą su juodligės sporom ant avių Gruinardo saloje (sala Škotijos šiaurės vakaruose). Efektas buvo didesnis, nei jie tikėjosi, sala tapo negyvenama 45 metams. Kitas ne tik išbandytas, bet ir realiai panaudotas biologinis ginklas buvo rankinė granata impregnuota botulizmo bakterijų – toksinų (Botulizmas (lot. botulus – dešra) – tai liga, sukeliama botulizmo bakterijų – toksinų, kurios metu pakenkiamos centrinė ir vegetacinė nervų sistemos). Ši granata buvo panaudota prastos reputacijos nacio, Reinhardo Hydricho (Reinhard Heydrich) nužudyme. Nors jo sužeidimai buvo visai nežymūs ir nekėlė pavojaus jo gyvybei, Hydrichas netikėtai mirė po keletos dienų, pasireiškus simptomams būdingiems apsinuodijus botulizmo bakterijų – toksinu.

Po Antrojo pasaulinio karo apie biologinį ginklą beveik niekas nekalbėjo. Visiems atrodė, kad po 1945 m. didžiausią grėsmę žmonijai kelia atominis ginklas. Tačiau nuo 1942 m. JAV, pasinaudojusi žvalgybos duomenimis apie Japonijos patirtį, pradėjo biologinio ginklo kūrimo programą ir per 25 metus sukūrė mažiausiai 10 skirtingų biologinių medžiagų – bakterijų, virusų ir mikrobų, skirtų apkrėsti žmonėms bei ekonomiškai svarbioms žemės ūkio kultūroms. Panaši Rusijos biologinio ginklo kūrimo programa niekuo neatsiliko nuo JAV programos. Abi šalys sukaupė didžiulius juodligės bakterijų kiekius. Tačiau reikėjo daug eksperimentavimo metų, kol Rusija ir JAV sukūrė veiksmingas šio ginklo paskleidimo priemones – sprogstančias bombas ir išpurškiamus aerozolius, kuriuos gali gabenti lėktuvai ar raketos. Biologinio ginklo paskleidimo priemonės laikomos didelėje paslaptyje.

Šaltojo karo metais JAV norėjo išbandyti ar jų šalis labai pažeidžiama biologiniu ginklu. Visi bandymai baigėsi tuo pačiu, paleidus nukenksmintas bakterijas civiliai nieko nepastebėdavo, o po kelių valandų ligonines užplūsdavo apsikrėtusiųjų banga.

1969 m. JAV vienašališkai paskelbė atsisakanti visų biologinių ginklų ir sustabdė jų kūrimo programą. 1972-1973 m. JAV sunaikino visas savo biologinio ginklo atsargas. Tai atvėrė kelią 1972 m. tarptautinei biologinių ir cheminių ginklų sutarčiai (BGS), kurią pasirašė 160 ir ratifikavo 143 valstybės. Tarp ratifikavusiųjų yra JAV, Didžioji Britanija, Kinija, Rusija, Irakas, Iranas, Libija ir Šiaurės Korėja, nors kai kurios iš jų yra įtariamos tęsiančios savo biologinio ginklo kūrimo programas. 34 tautos, tarp jų Izraelis, šios sutarties net nepasirašė. Ši sutartis, įsigaliojusi 1975 m., faktiškai uždraudė kurti, kaupti ir naudoti biologinį ir cheminį ginklą. Deja, ji nedraudė plėtoti mokslinio tyrimo darbų. Ir tai paliko spragą žmonių veiklai, susijusiai su šiais ginklais, kurie netrukus prasiveržė į viešumą.

Didžiausių BGS pažeidimų 1972-1992 m. laikotarpiu buvo Sovietų Sąjungoje, kuri tęsė superslaptas šio ginklo kūrimo programas iki pat 1990 metų. Kai kurie užsienio
kad tokie tyrimai vyksta iki šiol. Sovietinio biologinio ginklo kūrimo mastai paaiškėjo po plačiai pasaulyje nuskambėjusio pulkininko Kanatjano Alibekovo, biologinius ginklus kūrusios “farmacijos” agentūros Biopreparat direktoriaus pavaduotojo, dezertyravimo į Vakarus.

Šaltojo karo metais Alibekovas vadovavo 32 tūkstančiams (iš 60 tūkst. nuodų archipelago) žmonių, išsklaidytų 40-yje įmonių ir įstaigų po visą Sovietų Sąjungą. Jie ne tik tobulino žinomus biologinius ginklus, kaip juodligės ar maro, bet ir stengėsi paversti biologiniais ginklais mirtinus ir labiausiai užkrečiamus raupų, Ebolos ir kitus virusus. Rusai laikė, kad geriausi biologiniai ginklai yra tie, nuo kurių nėra vaistų ir skiepų.

Biopreparato klestėjimo metu 1979 m. balandį ir gegužę įvyko Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) avarija, kai iš karinės įmonės prasiveržus bakterijoms nuo juodligės mirė apie 100 žmonių. Rusai teigė, kad žmonės mirė nuo juodlige užsikrėtusių gyvulių mėsos, tačiau žvalgyba nustatė, kad jie mirė nuo juodligės sporų, kurios kelias valandas plito oru iš mikrobiologinio įrenginio, kai darbininkas išėmė iš jo užsikimšusį filtrą, neleidusį patekti į aplinką juodligės bakterijoms. Tai buvo didžiausias pasaulyje apsikrėtimas juodlige per kvėpavimo takus. 1992 m. avarijos priežastį pripažino ir B. Jelcinas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1781 žodžiai iš 5828 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.