Atsakomybė tarptautinėje teisėje
5 (100%) 1 vote

Atsakomybė tarptautinėje teisėje

11213141



KAUNO VERSLO KOLEGIJA

EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETAS

Teisės katedra

Tarptautinės teisės kursinis darbas

Atsakomybė tarptautinėje teisėje

Darbą atliko:

Tikrino:

Dėstytoja:

Įvertinta:_______

Kaunas, 2005

TURINYS

1. ĮVADAS 3

2. TARPTAUTINĖS TEISĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠYS IR FORMOS 4

3. TARPTAUTINĖS TEISĖS PAŽEIDIMAS – VALSTYBĖS ATSAKOMYBĖS PAGRINDAS 5

4. VIDAUS GYNYBOS PRIEMONIŲ IŠNAUDOJIMAS 11

5. APLINKYBES, PAŠALINANČIOS VALSTYBĖS ATSAKOMYBĘ 12

5.1 ATSAKOMYBĖ TARPTAUTINĖJE TEISĖJE 15

6. Tarptautinės teisės atsakomybė, ypatingasis interesų pažeidimas 15

7. Išvados 19

8. Naudota literatūra 20

1. ĮVADAS

Tarptautinė teisinė atsakomybė – juridiniai padaryniai, kurie atsiranda tarptautinės teisės subjektams pažeidus tarptautinius teisinius įsipareigojimus.

Tarptautinė teisinė atsakomybė labai svarbi ypač dėl to, kad ji yra būtina juridinė priemonė, užtikrinanti tarptautinės teisės normų laikymąsi. Tarptautinės teisės subjektų atsakomybė susijusi su griežtu tarptautinio teisėtumo laikymusi, kova dėl taikos išsaugojimo ir stiprinimo bei tarptautinio bendradarbiavimo užtikrinimo. Ji pasireiškia kaip atitinkamas tarptautinių santykių teisinio reguliavimo instrumentas ir stimuliuoja tarptautinės teisės funkcionavimą .

Atsakomybė tarptautinėje teisėje sudaro trys institutai:

1. Valstybės atsakomybė už tarptautinės teisės pažeidimus.

2. Valstybės atsakomybė už žalą, padarytą teisėta veikla.

3. baudžiamoji fizinių asmenų tarptautinė teisinė atsakomybė už nusikaltimus taikai, žmogiškumui ir karinius nusikaltimus.

Taip pat galima išskirti:

4. Tarptautinių organizacijų atsakomybė ( tarptautinė praktika nelabai gausi ) .

Pagrindinis darbo tikslas ir uždaviniai:

1. Atsakomybė tarptautinėje teisėje.

2. Išsiaiškinti kokia taikoma atsakomybė tarptautinėje teisėje;

3. Nustatyti kas yra tarptautinės teisės pažeidimas;

4. Kokių priemonių gali imtis nukentėjusioji valstybė, kad apgintų savo interesus.

Darbo metodas: rašant darbą naudojausi įvairia lyteratūra ir elektroniniais informacijos leidiniais.

Valstybės teisinė atsakomybė – tai tarptautinės atsakomybės rū- 1. šis; neigiami padariniai, kuriuos valstybė patiria dėl jos įvykdyto tarptautinės teisės pažeidimo (delikto ar nusikaltimo). Teisės, reguliuojančios valstybių atsakomybės klausimus, tikslas – nustatyti, ar yra įvykdytas neteisėtas aktas, už kurį valstybė pažeidėja turi būti atsakinga, ir kokios pasekmės dėl to kyla bei kokiais būdais tokia tarptautinė atsakomybė gali būti įgyvendinta.

Tarpvalstybinių santykių srityje pagal padarytos žalos pobūdį numatyta dviejų rūšių valstybių atsakomybė – politinė ir materialinė. Jos, kaip pažymi akademikas P. Kūris, tarp savęs yra glaudžiai susijusios, nes kartais pagal padarytą materialinę žalą nustatoma ir politinė atsakomybė, ir atvirkščiai, tačiau jų skirstymas į atskiras rūšis yra praktiškai pagrįstas, nes leidžia tiksliau nustatyti tiek atsakomybės dydį, tiek jos formą.

Valstybės politinė atsakomybė – tai tarptautinės teisės pažeidėjos pareiga patirti tarptautines sankcijas už dėl jos politinės veiklos nukentėjusiajai šaliai atsiradusius teisinius padarinius.

Sankcijos yra prievartos priemonės, kurias taiko tiek tarptautinės organizacijos, tiek konkrečios valstybės ar jų grupės valstybei teisės pažeidėjai, kurios veiksmai ir politika paprastai pasireiškia agresijos aktu ir kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui. Sankcijų tikslas – nutraukti teisės pažeidimą arba užkirsti kelią mėginimams jį padaryti ateityje, t. y. paveikti potencialius tarptautinės humanitarinės teisės pažeidėjus, kad jie laikytųsi visuotinai pripažintų karo įstatymų ir papročių. JT Chartija numato karinio ar nekarinio pobūdžio sankcijas -prievartos priemones, kurios taikomos ST sprendimu. pajėgų nuginklavimas, karinio potencialo sunaikinimas, visos teritorijos ar jos atskirų, strateginiu požiūriu svarbiausiųjų, rajonų demilitarizavimas bei neutralizavimas, valstybių JT narių vykdoma blokada ir kitos sausumos, karinių oro ir jūrų pajėgų operacijos.

Būdingas pavyzdys gali būti pagal 1945 m. Potsdamo konferencijos sprendimus tarptautinių sankcijų, taikytų fašistinei Vokietijai, politiniai padariniai: visos Vokietijos teritorijos okupacija, aukščiausiosios valdžios paėmimas į sąjungininkų rankas, vokiškojo militarizmo ir nacizmo sunaikinimas, Vokietijos ekonomikoje – stambių kartelių, sindikatų ir kitų monopolistinių susivienijimų, be kurių aktyvios pagalbos ir iniciatyvos nei agresija, nei kiti sunkūs karo nusikaltimai nebūtų buvę įvykdyti, likvidavimas. Įvairaus masto analogiškų priemonių buvo imtasi ir Vokietijos bei Japonijos satelitų atžvilgiu.

Tarptautinės sankcijos už kitus tarptautinius nusikaltimus buvo taikomos (tiesa, nepakankamai veiksmingai) ir Pietų Afrikos Respublikai, vykdžiusiai apartheido, genocido, kolonializmo politiką.

Prievartinėmis nekarinio pobūdžio priemonėmis pagal JT Chartiją laikoma visiškas ar dalinis ekonominių santykių
nutraukimas, pašalinimas iš JT, šios organizacijos narystės teisių bei privilegijų teikimo sustabdymas ir kt.

Sankcijomis taip pat laikomos represalijos, t. y. teisėti valstybės veiksmai kaip atsakas į kitos valstybės įvykdytus tarptautinės teisės pažeidimus, kurie turi būti vadinami tarptautiniais defiktais (sutarties nevykdymas, moralinės ar materialinės žalos padarymas ir pan.). Represalijų tikslas – priversti valstybę pažeidėją nutraukti neteisėtus veiksmus, atlyginti žalą ir neleisti pasikartoti panašiems aktams ateityje. Tarptautinės teisės leidžiamos represalijos, skirtingai nuo tokių sankcijų taikymo ginkluoto konflikto metu, apie ką jau buvo kalbėta – diplomatinių, prekybinių ir kitų santykių nutraukimas, muitų tarifų padidinimas, sienų uždarymas kitos valstybės piliečiams, embargo taikymas – kitos valstybės laivų, stovinčių vykdančios represali-jas valstybės uostuose, sulaikymas. Kartu reikia pabrėžti, kad valstybė negali nepagrįstai taikyti represalijų panaudodama ginkluotąjėgą, nes tarptautinė teisė tokius veiksmus kvalifikuoja kaip agresiją.

Retorsijos – nesusijusios su ginkluotųjų pajėgų panaudojimu teisėtos prievartinio pobūdžio priemonės, dažniausiai skirtos valstybės pažeidėjos ekonominiams interesams pakenkti, taikomos kaip atsakas į tos valstybės nedraugiškus veiksmus, kuriais buvo padaryta moralinė ar materialinė žala. Tai tarptautinės teisės normų nepažeidžiantis aktas, kurio tikslas – nutraukti kitos valstybės nedraugiškus veiksmus. Pavyzdžiui, gali būti atšauktos kaimyninės valstybės žvejybos ar prekiniams laivams suteiktos teisės naudotis jos uostu ir uždrausta įplaukti į j į, ir kt.

Nedraudžiama vienu metu panaudoti tiek karines, tiek ir nekarines tarptautines prievartinio pobūdžio priemones. Tokios sankcijos buvo taikytos 1991 m. agresiją prieš Kuveitą įvykdžiusiam Irakui. Šiuo atveju, išlaisvinant Kuveito teritoriją, buvo panaudota karinė jėga, taip pat agresoriui taikytas visiškas embargas ir boikotas.

Be politinių, tarptautinėje teisėje yra numatytos ir ekonominės sankcijos, kurių tikslas – atlyginti materialinę žalą, padarytą neteisėtais kariavimo veiksmais ar kitaip pažeidus tarptautinės teisės normas.

Valstybių materialinė atsakomybė – valstybės, pažeidusios tarptautinės teisės normas, pareiga reparacijų ir restitucijų forma atlyginti nukentėjusiai valstybei padarytą materialinę ža-lą.

Ši valstybių materialinės atsakomybės rūšis oficialiai buvo įtraukta jau į 1907 m. IV Hagos konvenciją, kurios 3 straipsnyje nurodoma: „Kariaujanti šalis, kuri pažeis nutarimus, nuostatus, privalo atlyginti nuostolius, jeigu tam yra pagrindas. Ji bus atsakinga už visus veiksmus, kuriuos padarys asmenys, įeinantys į jos ginkluotųjų pajėgų sudėtį“.

Taigi kaip jau minėjau , kad tarptautinė teisinė atsakomybė – juridiniai padaryniai, kurie atsiranda tarptautinės teisės subjektams pažeidus tarptautinius teisinius įsipareigojimus.

Iš tarptautinės teisė normų, reguliuojančių valstybių tarptautinę teisinę atsakomybę, šiuo laiku dominuoja daugiausia paprotinės kilmės normos, todėl labai aktuolus jų kodifikavimas .

Tarptautinė komisija užbaigė „ Valstybių atsakomybės straipsnių projektą“. 1993 metais Tarptautinės teisės komisija patvirtino Tarptautinio baudžiamojo teismo statuto projektą ir jo komentarą. Šio projekto pagrindu Jungtinių Tautų diplomatinė konferencija Romoje 1998 metų liepos 17d. Priėmė universalią tarptautinę sutartį – Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutą.

1995 metais Tarptautinės teisės komisija baigė rengti kitą kodifikacijos projektą – dėl valstybės atsakomybės už neuždraustos veiklos žalingumo pasekmes. Projektas skirtas normoms, pirmiausia reguliuojančioms žalos atlyginimą tais atvejais, kai iš vienos valstybės teritorijos teršiama kitų valstybių teritoriją.

1997 metais Tarptautinės teisės komisija pradėjo rengti diplomatinės gynybos normų kodifikacijos projektą .

2. TARPTAUTINĖS TEISĖS ATSAKOMYBĖS RŪŠYS IR FORMOS

Tarptautinės teisės pažeidimas sukuria naują teisinę situaciją santykiuose tarp valstybės pažeidėjos ir nukentėjusios valstybės arba tarp valstybių nukentėjusiūjų .

Kad valstybė pažeistų kitos valstybės interesus turi būti šios sąlygos:

Valstybės atsakomybė

Sąlygos:

Pažeista Bendrijos norma turi būti susijusi su teisių individui suteikimu;

Pažeidimas turi būti pakankamai rimtas – t.y., valstybė turi būti akivaizdžiai ir dideliu mastu peržengusi savo valdžios įgaliojimus;

Tarp valstybės įvykdyto pažeidimo ir žalos, kurią patiria asmuo, turi būti tiesioginis priežastinis ryšys.

Tarptautiniuose santykiuose pagal padarytos žalos pobūdį yra dvi atsakomybės rūšys:

1. Nematerialinė ( politinė ) atsakomybė.

2. Materialinė atsakomybė.

Šios dvi atsakomybės rūšys tarp savęs yra glaudžiai susijusios, kad kartais yra sunku jas atriboti. Pasitaiko, kai padaryta materialinė žala sukelia it nematerialinę atsakomybę, ir atvirkščiai. Tačiau atsakomybės skirstymas į atskiras rūšis yra praktiškai pagristas, nes leidžia tiksliau nustatyti tiek atsakomybės dalį, tiek jos formą. Nematerialinės atsakomybės požiūriu – sankcijos, restortcija, satisfakcijos; materialinės atsakomybės –
reparacijos ir restitucijos .

Reparacija – yra žalos atlyginimas. Ji turi, kiek įmanoma, pašalinti visas neteisėtų veiksmų pasėkmes ir atstatyti situaciją, kuri tikrai būtų egzistavusi, jei šie veiksmai nebūtų buvę įvykdyti. Reparacijos taikomos tik tada, kai neįmanoma atstatyti pirmykštės padėties. Kaip pavyzdį galima prisiminti, kai po Antrojo pasaulinio karo Vokietijai buvo taikomos milžiniškos reparacijos.

Restitucija – paimtų ar sugadintų materialinių vertybių gražinimas.

Nukentėjusioji valstybė turi teisę į satisfakciją. Satisfakcija gali būti taikoma, kai padaroma žala nukentėjusios valstybės garbei ir orumui. Satisfakcija, kaip tarptautinės teisinės atsakomybės sąvoka gali būti išreikšta viena ar keliomis iš šių formų:

1. atsiprašymu,

2. nominaliu žalos atlyginimu,

3. nukentėjusios valstybės teisių sunkių pažeidimų atveju žala atlyginama pagal pažeidimo sunkumą,

4. tais atvejeis, kai pažeidimą savo neteisėtais veiksmais įvykdė paregūnai, arbapareigūnai ar privatūs asmenys įvykdė nusikaltimą – drausminės nuobaudos ar kriminalinės sankcijos kitiems asmenims.

Tačiau teisė į satisfakciją nepateisina reikalavimų, kurie žemintų valstybės. Įvykdžiusios tarptautinės teisės pažeidimą, orumą . Taip pat nukentėjusioji valstybė turi teisę reikalauti, kad būtų duotos oficialios garantijos, jog bus imtasi veiksmų, kad panašūs veiksmai nepasikartotų, kad kaltieji asmenys būtų nubausti, o kartais net išduoti nukentėjusiai valstybei .

Nukentėjusios valstybės atsakomosios priemonės, dar vadinamos represalijomis ( atsakomosios priemonės santykiuose tarp dviejų valstybių ), ar sankcijomis ( atsakomosios priemonės pagal tarptautinių organizacijų rezoliucijas, t. Y. Embergas ( importo uždraudimas), boikotas ( draudimas pirkti valstybės prekes ), kai ji ar jos, kurių teisėti reikalavimai nebuvo patenkinti, atsisako vykdyti tam tikrus savo įsipareigojimus valstybės pažeidėjos atžvilgiu. Represalijos leidžiamos tik prieš pažeidimą išprovukavusią valstybę.

Restorsija – tai yra atsakomosios priemonės, kurios formaliai neapriboja sutartyje ar paprotyje įtvirtintų valstybės – pažeidėjos teisių, bet tiesiogiai pažeidia jos interesus, daugiausia ekonominius. Restorsijos pavyzdžiu gali būti situacija, kai valstybė, anksčiau gera valia suteikusi kaimyninės valstybės žvejybos ar prekybos laivams teisę naudotis jos uostu ( šis uostas nėra atviras užsienio laivamas), vėliaus tokią teisę atšaukia, atsakydama į kitos valstybės nedraugiškus veiksmus .

3. TARPTAUTINĖS TEISĖS PAŽEIDIMAS – VALSTYBĖS ATSAKOMYBĖS PAGRINDAS

Bendras valstybės tarptautinės teisinės atsakomybės pagrindas yra tarptautinės teisė pažeidimas . Bet koks valstybės įvykdytas tarptautinės teisės pažeidimas sukelia jos tarptautinę atsakomybę ( Valstybės atsakomybės straipsnių projekto I d. 1 str. ).

Tarptautinės teisės pažeidimas – tai valstybės veikimas arba neveikimas, pažeidžiantis tarptautinės teisės normos nustatytą jos jos tarptautinį įsipareigojimą. Tam, kad valstybės veika ( veikimai ar neveikimas ) būtų kvalifikuota kaip tarptautinės teisės pažeidimas, reikia nustatyti. Kad ši veika iš tikrųjų sudaro tarptautinės teisės pažeidimą, t. y. ar ši veika, turi visus būtinus pažeidimo požymius. Teisės pažeidimo sudėtis tarptautinėje teisėje skiriasi nuo bendrosios teisės pažeidimo sudėties nacionalinėje teisėje.

Pažeidimas nacionalinėje teisėje turi keturis elementus:

1. objektas,

2. subjektas,

3. objektyvioji pusė,

4. subjektyvioji pusė.

Teoriškai valstybės įvykdytas tarptautinės teisės pažeidimas taip pat gali turėti visus keturis pagrindinius teisės pažeidimo bendrosios sudėties požymius, tačiau praktiškai, kad valstybės veika būtų kvalifikuota kaip tarptautinės pažeidimas, šių keturių elementų visuma nebūtina. Skirtumas tarp kategorijų „ atsakomybės sąlyga“ ir „teisės pažeidimo sudėties elementus“ leidžia tiksliau suprasti valstybės atsakomybės tarptautinėje teisėje taikymo mechanizmą ir teisingai įvertinti teisės pažeidimo sudėties, kaip tarptautinės teisinės atsakomybės pagrindo, subjektyvių ir objekyvių elementų reikšmę. Kaltė nėra būtinas pažeidimo požymis tarptautinėje teisėje. Kaltė yra psichologinio pobūdžio kategorija, sunkiai pritaikoma tokiam teisės subjektui kaip valstybė. Valstybės kaltė gali būti suprantama tik kaip socialinis – politinis reiškinys, kurios esmė pasireiškia tuo, kad valstybė, t. Y. jos organai, sąmoningai atlieka veiksmus, kurie pažeidia tarptautinę teisę. Kaltė prezimuojama bet kokiame valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidime. Tačiau padarius paprastus teisės pažeidimus ( deliktus), teisę pažeidusi valstybė gali įrodyti savo nekaltumą. Tarptautiniai nusikaltimai įvykdomi tik esant kaltei.

Kaltės sąvokos vartojimas tarptautinėje teisėje turi tą ypatybę, kad jos laipsnis ne visada daro įtaką atsakomybės dydžiui.

Valstybė pažeidžia tarptautinę teisę, kai:

1. veikia, pasireiškianti veiksmais arba neveikimu, pagal tarptautinę teisę yra priskiriama šiai valstybei; ir

2. tokia veika sudaro šios valstybės tarptautinio įsipareigojimo pažeidimą. Sąlygos, reikalingos tam, kad būtų nustatyta, ar
įvykdė tarptautinės teisės pažeidimą. Todėl tradiciškai išskyriami du elementai, kurių visuma būtina:

• subjektyvusis elementas, kurį sudaro veika, kurią būtų galima priskirti ne atskiram žmogui ar žmonių grupei, iš tikrųjų atlikusiems šią veiką, bet pačiai valstybei, kaip tarptautinės teisės subjektui;

• objektyvusis elementas. Kuris parodo, jog valstybė, kuriai ši veika priskiriama, šia veika pažeidė tarptautinį įsipareigojimą.

Vienos Konvencija reglamentuoja: Vienos konvencijos 46 str.:

„Vidaus teisės nuostatos dėl įgaliojimų sudaryti sutartis

1. Valstybė, siekdama, kad jos sutikimas laikyti sutartį įpareigojančia būtų pripažintas negaliojančiu, negali remtis tuo, kad sutikimas buvo išreikštas pažeidžiant jos vidaus teisės nuostatą dėl įgaliojimų sudaryti sutartis, nebent tas pažeidimas buvo akivaizdus ir buvo pažeista itin svarbi vidaus teisės norma.

2. Pažeidimas yra akivaizdus, jei jis būtų objektyviai matomas kiekvienai valstybei, kuri tokioje situacijoje vadovaujasi įprasta praktika ir gera valia.“

Taigi negaliojimui reikalinga 2 juridinių faktų sudėtis – 1) pažeista itin svarbi vidaus teisės norma (Konstitucijos normos tikrai yra tokios); 2) pažeidimas buvo AKIVAIZDUS.

Valstybinio organo padėtis valstybinio aparato sistemoje neturi esminės reikšmė valstybės tarptautinei atsakomybei atsirasti. Valstybė tarptautinėje teisėje, kaip ir nacionalinėje teisėje, veikia per savo organus ar pareigūnus. Todėl ji turi atsakyti ir atsako už jų veiksmus. Ir priešingai – valstybė už privačių asmenų veiksmus neatsako, nebent privalėjo, pagal tarptautinę teisę, šiems veiksmams atlikti užkirsti kelią , tačiau to nepadarė. Tiksliau, čia valstybė atsako ne už asmenų veiksmus, bet už savo organų, kurie neužtikrino kelio tokiems veiksmams arba nenubaudė jų kaltininkų, nors privalėjo tai padaryti, neveiklumą. Ypač rimto pobūdžio yra valstybės atsakomybė už tokius privačių asmenų veiksmus kaip tautinis terorizmas, karo propaganda, rasinė diskriminacija, genocidas ir t.t.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2549 žodžiai iš 5059 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.